- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2014-07-18
- Bylos Nr.
- ATP-404-282/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-01552-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. K. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2014 m. balandžio 16 d. nutarimu 500 Lt bauda nubaustas už tai, kad jis 2014 m. kovo 12 d., būdamas mažosios bendrijos vadovu, atsakingu už mokesčių sumokėjimą, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 90 straipsnio 1 dalies reikalavimus, iki nustatyto termino nebuvo sumokėjęs 902,28 Lt pridėtinės vertės mokesčio už 2014 m. sausio mėnesį, bei 141 Lt už vasario mėnesį, kurį privalėjo sumokėti ne vėliau iki kito mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio 25 d., t. y. atitinkamai iki vasario 25 d. ir kovo 25 d. Tokiais savo veiksmais G. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje.
Nesutikdamas su šiuo nutarimu G. K. pateikė skundą Šiaulių apylinkės teismui, kuris 2014 m. birželio 3 d. nutartimi G. K. skundo netenkino ir paliko nepakeistą nutarimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. K. prašo panaikinti Šiaulių AVMI 2014-04-16 nutarimą, Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-03 nutartį ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti nesant jo veiksmuose teisės įvykio pažeidimo ir sudėties. Teigia, kad nutarimas ir teismo nutartis yra nepagrįsti, nes jis jokio pažeidimo nepadarė. Nurodo, kad ATPK 172 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą, todėl jam iš skundžiamo nutarimo visiškai neaišku, už kokios komercinės ar ūkinės tvarkos pažeidimą jis yra nubaustas.
Taip pat teigia, kad Šiaulių AVMI bylą išnagrinėjo iš esmės pažeisdama administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principus, netirdama ir nevertindama bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų, netinkamai aiškindama ir taikydama tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, priėmė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą. Nurodo, kad iš skundžiamo nutarimo jam neaišku, kokio įstatymo keliamus reikalavimus jis pažeidė, kokia kita bylos medžiaga patvirtina jo kaltę. Pastebi, kad „su kita bylos medžiaga“ jis nebuvo supažindintas. Teigia, kad priimtas nutarimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes jame nėra motyvuotų išvadų dėl nustatytų aplinkybių. Taip pat nutarimas neatitinka ir ATPK 284 straipsnio reikalavimų, nes iš nutarimo teksto neaišku, kokiais faktiniais duomenimis remiantis padarytos išvados apie jo galbūt įvykdytą teisės pažeidimą, nutarime taip pat nėra nei visų bylos aplinkybių analizės, nei visų įrodymų vertinimo, pareigūnas, nagrinėjęs jo bylą, nenurodė, kokia kaltės forma (tyčia ar dėl neatsargumo) pasireiškė veika, kokios konkrečios aplinkybės leido konstatuoti tyčią ir daryti išvadą, kad jis elgėsi priešingai teisei. Taip pat nurodo, kad jam nebuvo išaiškinta teisė turėti atstovą, todėl mano, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamą gynybą. Teigia, kad veiklą įsteigtoje įmonėje – mažojoje bendrijoje vykdo teisėtai, Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijas teikia, o tai reiškia, kad jis neslepia mokesčių ir nevengia mokestinių prievolių. Nurodo, kad PVM sumokėjimas vėlavo dėl iškilusių finansinių sunkumų, su įmone laiku neatsiskaičius užsakovams.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, nagrinėdamas jo skundą, taip pat netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą 2014-06-03 nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliantas teigia, kad nutarimas, kuriuo jis nubaustas, neatitinka nutarimui keliamų reikalavimų, nes, apelianto nuomone, nutarimas yra nemotyvuotas, nekonkretus ir buvo priimtas pažeidžiant jo teisę į gynybą. Toks G. K. skundo argumentas yra nepagrįstas.
ATPK 286 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti nurodytas nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas; bylos nagrinėjimo data; žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama; žinios apie kitus, byloje dalyvaujančius asmenis; bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas; šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas teisės aktas, numatantis atsakomybę už šį pažeidimą, kurio reikalavimus pažeidė asmuo; byloje priimtas sprendimas. Visi šie duomenys 2014-04-16 nutarime yra nurodyti, nutarime suformuluotas G. K. pateiktas kaltinimas yra aiškus, konkretus ir suprantamas, išvados dėl apelianto kaltės padarius inkriminuotą teisės pažeidimą motyvuotos, nuobaudos skyrimas taip pat argumentuotas. Vien tai, kad nutarime neįvardinta, jog pažeidimą G. K. padarė veikdamas tyčia, nedaro nutarimo neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi jame nurodyti kiti ATPK 286 straipsnio 2 dalyje išvardinti būtini duomenys, o ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas padaromas tik tyčia. Taigi, 2014-04-16 nutarimas iš esmės atitinka visus ATPK 286 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus. Be to, administracinio teisės pažeidimo 2014-03-31 protokolą pasirašydamas apeliantas patvirtino, kad jam ATPK 272 straipsnyje numatytos teisės, tarp jų ir teisė turėti atstovą, susipažinti su bylos medžiaga, tinkamai išaiškintos, todėl skundo teiginiai, kad nebuvo išaiškinta teisė turėti atstovą, taip pažeidžiant apelianto teisę į gynybą, yra nepagrįsti.
ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybę už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Byloje nustatyta, kad G. K., būdamas MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu bei atsakingu asmeniu už mokesčių sumokėjimą, iki 2014-02-25 nesumokėjo 902,28 Lt PVM už 2014 m. sausio mėnesį bei iki 2014-03-25 nesumokėjo 141 Lt PVM už vasario mėnesį. Apeliantas paaiškinime bei savo skunduose teismams pripažino, kad jis įstatymu nustatytu terminu nesumokėjo PVM, kad tai nepadarė dėl didelės darbų apimties ir dėl to, kad buvo tikslinami dokumentai (8, 11–14, 23–26 b. l.). Faktą, jog apeliantas nesumokėjo PVM patvirtina ir VMI pranešimas apie mokesčius ir rinkliavas (9 b. l.). Taigi, šie paminėti duomenys patvirtina, kad G. K. laiku nesumokėdamas VPM pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 ar 115(3) straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos (šiuo atveju ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, jeigu mokestinis laikotarpis yra vienas kalendorinis mėnuo (minėto įstatymo 85 straipsnio 1 dalis)). Kadangi PVM sumokėjimas į valstybės biudžetą nesusijęs su įmonės komercine ar ūkine veikla, nes pagal teismų praktiką ūkinė veikla suprantama kaip įvairiausia gamybinė veikla, susijusi su prekių gaminimu, pardavimu bei paslaugų teikimu, o komercinė veikla – veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeninimams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad G. K. neteisėta veika nepagrįstai kvalifikuota kaip ATPK 172 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio 123 straipsnį asmenims, pažeidusiems šio įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, G. K. už Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimą privalo būti taikomos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatytos nuobaudos – delspinigiai ir pan., ir ginčas dėl PVM nesumokėjimo laiku turi būti sprendžiamas mokestinių ginčų tvarka. Duomenų, kad mokesčių administratorius (šiuo atveju mokesčių inspekcija) ragino apeliantą sumokėti laiku nesumokėtą PVM, taikė delspinigius ar kitas mokestines poveikio priemones, byloje nėra, todėl daroma išvada, kad G. K. padarytą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo pažeidimą galima išspręsti ne teismine tvarka.
Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas G. K. skundo, šių aplinkybių neįvertino, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas Šiaulių AVMI nutarimas ir apylinkės teismo nutartis, kuria atmestas G. K. skundas, yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikinami, o administracinio teisės pažeidimo byla G. K. pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį nutraukiama nesant jo veiksmuose šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. balandžio 16 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą G. K. atžvilgiu nutraukti, nesant jo veiksmuose ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.