Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. nutarties.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamosios bylos dalis V. K. ir V. S. dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nukentėjusiosios N. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. nutartimi nukentėjusiosios N. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. buvo kaltinamas tuo, kad savo veiksmais suklastojo tikrus dokumentus ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, o būtent:

2009 m. rugsėjo 28 d., dienos metu, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos patalpose, esančiose Gargžduose, Klaipėdos g. 2, būdamas UAB „S“ projektuotoju, atsiimant statybos leidimą Nr. GN 08-538, kuris buvo parengtas 2008 m. rugpjūčio 28 d., tyčia suklastojo N. M. rankraštinį įrašą ir parašą, t. y. statybos leidime Nr. GN 08-538, skiltyje „Leidimą gavau“ už ją parašė rankraštinį įrašą „N. M.“ ir už ją pasirašė.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2009 m. rugsėjo 28 d., dienos metu, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos patalpose, esančiose Gargžduose, Klaipėdos g. 2, būdamas UAB „S.“ projektuotoju, atsiimant statybos leidimus Nr. SL GN 09-134 ir Nr. SL GN 09-135, kurie buvo parengti 2009 m. kovo 26 d., tyčia suklastojo N. M. rankraštinius įrašus ir parašus, t. y. statybos leidimuose Nr. SL GN 09-134 ir Nr. SL GN 09-135, skiltyse „Leidimą gavau“ už ją parašė rankraštinius įrašus „N. M.“ ir už ją pasirašė.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2009 m. rugsėjo 28 d., dienos metu, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos patalpose, esančiose Gargžduose, Klaipėdos g. 2, būdamas UAB „S.“ projektuotoju, atsiimant statybos leidimus Nr. SL GN 09-224, Nr. SL GN 09-225 ir Nr. SL GN-226, kurie buvo parengti 2009 m. gegužės 21 d., tyčia suklastojo N. M. rankraštinius įrašus ir parašus, t. y. statybos leidimuose Nr. SL GN 09-224, Nr. SL GN 09-225 ir Nr. SL GN-226, skiltyse „Leidimą gavau“ už ją parašė rankraštinius įrašus „N. M.“ ir už ją pasirašė.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2009 m. rugsėjo 28 d., dienos metu, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos patalpose, esančiose Gargžduose, Klaipėdos g. 2, būdamas UAB „S.“ projektuotoju, atsiimant statybos leidimus Nr. SL GN 09-232 ir Nr. SL GN 09-233, kurie buvo parengti 2009 m. gegužės 28 d., tyčia suklastojo N. M. rankraštinius įrašus ir parašus, t. y. statybos leidimuose Nr. SL GN 09-232 ir Nr. SL GN 09-233, skiltyse „Leidimą gavau“ už ją parašė rankraštinius įrašus „N. M.“ ir už ją pasirašė.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2009 m. rugsėjo 28 d., dienos metu, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos patalpose, esančiose Gargžduose, Klaipėdos g. 2, būdamas UAB „S.“ projektuotoju, atsiimant statybos leidimą Nr. SL GN 09-339, kuris parengtas 2009 m. liepos 9 d., tyčia suklastojo N. M. rankraštinį įrašą ir parašą, t. y. buvo statybos leidime Nr. SL GN 09-339, skiltyje „Leidimą gavau“ už ją parašė rankraštinį įrašą „N. M.“ ir už ją pasirašė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų sprendimuose padaryti esminiai BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai ir tai lėmė, jog D. B. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kasatorė mano, kad teismai pažeidė jos, kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės procesinę padėtį, nes, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, byla dėl asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų (šiuo atveju dėl pareikšto civilinio ieškinio) turi būti išnagrinėta pagal įstatymą, nepriklausomo ir nešališko teismo per kuo trumpiausią laiką viešai bei teisingai.

Nukentėjusioji teigia, kad teismai netinkamai vertino ir ignoravo byloje esančius įrodymus, patvirtinančius kaltinamajam D. B. nenaudingas aplinkybes, nepagrįstai suskaidė įrodymų ir aplinkybių visetą į tarpusavyje nesusijusias dalis ir priėmė procesinius sprendimus, pažeidžiančius teisės normas, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 320 straipsnio 3 dalyje. Pasak N. M., apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių bylos nagrinėjimui įrodymų, t. y. dokumentų, reikalingų statybos leidimams gauti, klastojamo. Šie dokumentai – būtini D. B. gauti statybos leidimus – buvo suklastoti, kaip ir dokumentai, reikalingi tam, kad jis galėtų tuos statybos leidimus atsiimti, t. y. D. B. gavo ir atsiėmė statybos leidimus, kurie buvo išduoti V. K. ir V. S. suklastotų dokumentų pagrindu. Teismai neatsižvelgė į šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, nors ir konstatavo, kad V. K. ir V. S. suklastojo dokumentus, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės juos atleido suėjus senačiai, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

N. M. nuomone, teismų argumentai, kad D. B. įrašai leidimų skiltyse „Leidimą gavau“ pačių leidimų turinio (juridinę reikšmę turinčios informacijos) nepakeitė, nes statybos leidimą, jo turinį ir iš to kylančias teises bei pareigas sukuria savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), yra nelogiški ir teisiškai nepagrįsti, nes teisių ir pareigų neįmanoma realizuoti, kol statybos leidimai nėra apmokėti ir fiziškai atsiimti iš statybos leidimus išduodančios institucijos. Kitaip D. B. nebūtų reikėję 2009 m. rugsėjo 28 d. mokėti 250 Lt už kiekvieną gaunamą statybos leidimą bei tą pačią dieną atvykti į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos patalpas atsiimti minėtų statybos leidimų, klastojant jų kopijas, liekančias Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje. Teismai, anot nukentėjusiosios, vertindami kiekvieną bylos aplinkybę atskirai, o ne kaip visetą ignoravo ne tik tai, kad nesuklastoti statybos leidimai buvo gauti suklastotų dokumentų pagrindu, bet ir akivaizdžią aplinkybę, jog statybos leidimų apmokėjimas bei atsiėmimas yra papildomi veiksmai, kurių neįvykdžius kaltinamasis D. B. nebūtų galėjęs padaryti jai žalos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmuo turi būti baudžiamas už dokumentų klastojimą, kurie gali sukelti neigiamų padarinių ar padaryti žalos, o šioje byloje žala jau yra atsiradusi. Pasak kasatorės, jei D. B. nebūtų suklastojęs Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje liekančių statybos leidimų egzempliorių kopijų, jis nebūtų gavęs statybos leidimų ir negalėtų savavališkai pradėti statybos darbų jos žemės sklypuose ir reikalauti atlyginimo.

N. M. nuomone, D. B. suklastojo ne informacinio pobūdžio dokumentus, už kurių klastojimą, teismų nuomone, būtų galima asmens nebausti baudžiamąja tvarka, o dokumentus, turinčius paskirtį saugoti dokumentų apyvartą bei valstybinę santvarką, kuriuos suklastojus buvo padaryta reali žala. Pasak kasatorės, jis dokumentus klastojo sąmoningai, turėdamas tikslą padaryti jai didelę materialinę žalą ir pasipelnyti. Nukentėjusioji teigia nežinojusi ir negalėjusi žinoti apie jai daromą žalą. D. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neprisipažino kaltu ir tvirtino nežinojęs, kad ant daugumos dokumentų, reikalingų tam, kad būtų išduoti statybos leidimai, atsiimant kuriuos jis pasirašinėjo N. M. vardu, pasirašinėjo ne nukentėjusioji, o visai kiti žmonės. D. B. teigė, kad atsiimti statybos leidimus prašė pati N. M. ir tais atvejais jis pasirašinėjo savo asmeniniu parašu, nors, pasak kasatorės, nei UAB „S.“, nei šios įmonės vadovas – D. B. nebuvo gavę jokio nurodymo atlikti jos vardu kokius nors veiksmus ir baudžiamojoje byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Jis veikė ne tik jai nežinant, bet ir sąmoningai darant taip, kad nukentėjusioji sužinotų apie jo veiksmus tik tada, kai jis galės reikalauti iš jos atlyginimo už darbus, kurių ji nebuvo užsisakiusi, o jis ginčus nagrinėjančiose institucijose galėtų teigti, jog ji apie viską žinojo ir pati dalyvavo sukuriant sau žalą.

Nukentėjusioji teigia, kad faktą, jog ji nebendradarbiavo projektavimo darbų atlikimo metu, o kaltinamasis viską darė savo iniciatyva, patvirtina 2007 m. gruodžio 4 d. sutartis, pagal kurią užsakovas turi sumokėti avansą už sutartinius darbus. D. B. nurodė, kad atliko 33 objektų techninius projektus ir gavo statybos leidimus, tačiau už šiuos darbus N. M. teigia nemokėjusi, nors darbai, net ir negavus apmokėjimo, buvo vykdomi, be to, D. B. sumokėjo 2750 Lt už statybos leidimus iš savo asmeninių lėšų, siekdamas atlikti statybos projektavimo darbus nežinant nukentėjusiajai ir vadovaujantis darbų atlikimą patvirtinančiais dokumentais pareikalauti iš jos kuo didesnės pinigų sumos.

N. M. mano, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, jog D. B., veikdamas kartu su V. K. ir V. S., sąmoningai klastojo dokumentus siekiant apgaule praturtėti jos sąskaita ir D. B. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką ir padarytą žalą išvengimas prieštarauja BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalies nuostatoms bei bausmės neišvengiamumo principui.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios N. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir nagrinėjimo teisme ribų

Pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes V. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama, veikdamas pagal nukentėjusiosios N. M. įgaliojimą, sudarė sutartį su UAB „S.“, atstovaujama šios bendrovės direktoriaus išteisintojo D. B., dėl projektavimo darbų atlikimo. Ginčas dėl apmokėjimo už atliktus projektavimo darbus pagal UAB „S.“ ieškinį išspręstas civilinio proceso tvarka.

Pagal minėtą sutartį išteisintasis D. B. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje paėmė N. M. išduotus statybos leidimus. Jam buvo pareikštas kaltinimas suklastojus šiuos dokumentus. Iš kaltinimo turinio matyti, kad suklastojimas pasireiškė tuo, jog skiltyje „Leidimą gavau“ išteisintasis D. B. padarė rankraštinį įrašą „N. M.“ ir už ją pasirašė. Nustatyta, kad D. B. pasirašė savo parašu, o ne imitavo nukentėjusiosios parašą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes žemesnės instancijos teismai BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo klaidos nepadarė.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas tikro dokumento suklastojimas yra sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tokių veiksmų išteisintasis D. B. neatliko. Teismai teisingai sprendė, kad D. B. įrašas savivaldybėje liekančiuose statybos leidimų egzemplioriuose yra informacinio pobūdžio ir jų turinio nepakeitė. Pripažinę, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir tuo pagrindu išteisinę D. B., teismai nepažeidė ir kasatorės nurodomų BK 2 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų.

Nukentėjusioji N. M. kaip išteisintojo D. B. kaltumo suklastojus statybos leidimus įrodymą pateikia tą aplinkybę, kad, pasak kasatorės, tie leidimai išduoti V. K. ir V. S., kuriems baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, suklastotų dokumentų pagrindu. Toks argumentas neatitinka bylos duomenų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, nustatęs, jog yra suėję V. K. ir V. S. baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, jų kaltumo klausimo nesprendė ir tuo pagrindu baudžiamąją bylą jiems nutraukė. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų nebuvo paduota ir šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį tokiu atveju šis klausimas negali būti nagrinėjamas ir kasacinės instancijos teisme. Kita vertus, D. B. nebuvo kaltinamas bendrininkavimu su V. K. ir V. S., todėl grįsti jo kaltumą pastarųjų veiksmais nėra teisinio pagrindo (BK 26 straipsnio 1 dalis).

Pasak kasatorės, išteisintojo D. B. veiksmais jai padarytą žalą patvirtina tai, kad jis atliko projektavimo darbus be jos žinios ir avansinio mokėjimo, pats sumokėjo rinkliavą už statybos leidimus, kurių dalis jau yra panaikinta, o dėl kitų klausimas dar sprendžiamas. Šie teiginiai susiję ne su išteisintajam pareikštu kaltinimu suklastojus tikrus dokumentus, o su pagal pačios nukentėjusiosios notariškai patvirtintą įgaliojimą V. K. sudaryta sutartimi su UAB „S.“ dėl projektavimo darbų atlikimo. Minėta, kad šis ginčas išspręstas civilinio proceso tvarka. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės niekaip nesusijusios su kaltinimu išteisintajam D. B. suklastojus statybos leidimus. Teismai, kaip to reikalaujama BPK 255 straipsnio 1 dalyje, bylą nagrinėjo laikydamiesi nagrinėjimo teisme ribų.

Tas pačias nesusijusias su nagrinėjama byla aplinkybes kasatorė nurodo ir kaip žemesnės instancijos teismų padarytą BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą bei apeliacinės instancijos teismo BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nevykdymą, todėl tokie jos teiginiai atmetami, kaip prieštaraujantys minėtoms BPK normoms.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos ir esminių BPK pažeidimų nepadarė, todėl nėra įstatyminio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nukentėjusiosios N. M. kasacinį skundą.