- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-25
- Bylos Nr.
- I-1345-764/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01206-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui R. M. ir atsakovės atstovei Eglei Dervinskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. padavė teismui skundą (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 1 000 000,00 (vieną milijoną) Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad remiantis Seimo ratifikuotos 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos nuostatomis, pareiškėjas Norvegijos karalystės teismo nuosprendžiu paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti 2009-06-16 buvo perkeltas į Lietuvą. Pareiškėjo teigimu, bausmei atlikti į Lietuvos Respubliką jis galėjo būti perkeltas tik užtikrinus, kad Lietuvos pataisos įstaigose nebus pabloginta jo padėtis. Pataisos įstaigų veiklą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos tvirtina, kad kalinimo sąlygos Lietuvoje yra žymiai blogesnės nei Norvegijos pataisos įstaigose. Pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 199 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose tenka 3,1 kv. m kameros ploto. Šios nuostatos prieštarauja Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintoje strategijoje nustatytam reguliavimui, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo nuomone, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir Bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nustatytas reguliavimas gali būti prilyginamas gulagui. BVK 146 str. 1 d. nustato nesuprantamus draudimus baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 p. nustatyta, kad pataisos įstaigos administracijos atstovui įėjus į patalpą nuteistieji turi atsistoti, pasisveikinti, įeiti ir išeiti tik administracijos atstovui leidus. Pažeidus šiuos reikalavimus, nuteistajam gali būti taikomas BVK 146 str. 1 d. ir 142 str. 2 d. nustatytas teisės į pasimatymus atėmimas iki vienų metų. BVK 125 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Tokie reikalavimai, kurie taikomi ir pareiškėjo atžvilgiu, yra laipsniško sadizmo modelis. Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie TM statuto 47 str. nuostatas, pataisos įstaigos darbuotojai priskiriami prie dirbančių pavojingomis darbo sąlygomis, nes Lietuvoje laisvės atėmimo bausmę atlieka pavojingi asmenys. Teisės aktuose nustatytomis sąlygomis neįmanoma atlikti bausmės, nes nuteistiesiems taikomi tokie reikalavimai, kurie nėra taikomi likusiai visuomenei. Kalinimas Lietuvoje prilyginamas kankinimui pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Pareigūnai su nuteistaisiais elgiasi nežmoniškai, grasina, kerštauja. Bausmę vienoje kameroje atlieka 25–30 žmonių, trūksta privatumo, nuteistieji į kameras paskirstomi neatsižvelgiant į jų amžių, pasivaikščiojimo kiemelis mažas ir skirtas 100 žmonių. Norvegijoje sąlygos buvo kitokios. Pareiškėjas buvo kalinamas vienas 6 kv. m kameroje, pasivaikščiojimui (60 žmonių) buvo skirta dviejų futbolo stadionų ploto teritorija. Nuteistųjų maitinimui Lietuvoje skiriama 4,5 Lt, o Norvegijoje – 25 Lt. Lietuvos pataisos įstaigose teikiama medicininė pagalba yra prastos kokybės, gydytojų kvalifikacija itin žema. Norvegijoje kas savaitę pareiškėjas gaudavo 80 Lt pašalpą. Dėl viso to pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kurią turėtų atliginti Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nes ji kontroliuoja bausmių vykdymo įstaigų darbą ir formuoja Bausmių vykdymo kryptį.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika perėmusi jį likusiai bausmei atlikti neužtikrino, kad jo padėtis nebūtų pabloginta.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti sprendžiama, jog Lietuvos valstybei dėl Teisingumo ministerijos veiksmų ar neveikimo gali kilti civilinė atsakomybė, t. y. nėra nurodyta nė viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiga įrodyti, kad egzistuoja Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. įtvirtintos sąlygos, kurioms esant valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, tenka pareiškėjui, tačiau teismui pateiktame skunde nėra pateikta jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad Teisingumo ministerija neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Atstovės teigimu, ji nėra tinkama Lietuvos valstybės atstovė, nes bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvos valstybei turėtų atstovauti Kalėjimų departamentas. Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas bausmei atlikti į Lietuvą buvo perduotas Norvegijos Karalystės iniciatyva, pagal 1983 m. Europos konvenciją dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau – Konvencija) ir jos 1997 m. Papildomą protokolą. Pagal Papildomo protokolo 3 str. 1 d., nuteistojo sutikimas nėra būtinas, jei nuteisusi valstybė yra priėmusi sprendimą deportuoti šį asmenį iš šalies. Priimanti valstybė negali atsisakyti priimti nuteistąjį, motyvuodama tuo, kad Lietuvos įkalinimo įstaigų būklė yra kitokia nei užsienio valstybėje. Pagal tarptautinę praktiką, valstybė gali atsisakyti priimti nuteistąjį tik išskirtiniais atvejais, kai nuteistojo perdavimas prieštarautų Konvencija siekiamiems tikslams arba būtų kitokių aplinkybių, t. y. grėstų pavojus nuteistojo sveikatai ar gyvybei ir pan. Vien ta aplinkybė, kad valstybėse narėse yra skirtingos bausmių vykdymo bei įkalinimo įstaigų sąlygos, savaime nereiškia, kad Lietuva gali atsisakyti priimti nuteistąjį likusiai bausmei atlikti. Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjo prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis – 1 000 000,00 Lt – neatitinka CK 6.250 str. nuostatų, yra neproporcingas ir neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27) nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose laikomas teisėtai ir vadovaujantis nacionalinių teisės aktų nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės 1 000 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo pripažįstamas pagrįstu tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. ne tik neteisėtus valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus, tačiau ir padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą, teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir pareiškėjo paaiškinimų teisminio bylos nagrinėjimo metu, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad, perėmusi pareiškėją iš Norvegijos Karalystės, Lietuva, turėdama pareigą, neužtikrino, kad nebūtų pabloginta pareiškėjo teisinė padėtis. Esminiai teismui pateikto skundo argumentai yra, kad pataisos įstaigų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas, pažeidžia pareiškėjo teises, Lietuvos pataisos įstaigose kalinimo sąlygos yra blogesnės nei Norvegijos pataisos įstaigose.
Teismas taip pat pažymi, kad atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, 2013-04-19 nutartyje (b. l. 4–5) pareiškėjui išaiškino, kad skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose ir iš to kildinamos žalos atlyginimo turėtų būti teikiamas Kauno apygardos administraciniam teismui. Su šia teismo nutartimi pareiškėjas nesutiko ir ją apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-09-18 nutartyje, įvertinęs pareiškėjo skunde keliamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš netinkamo teisinio reguliavimo, nustatančio bausmių vykdymo sąlygas Lietuvos Respublikoje (b. l. 17–19).
Įvertinęs pareiškėjo pateiktame skunde išdėstytus argumentus, tai, kad Lietuvos valstybės atstove nurodyta Teisingumo ministerija, kaip institucija formuojanti bausmių vykdymo kryptį, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-18 nutartyje pateiktą pareiškėjo skundo ribų vertinimą, teismas pažymi, kad į nagrinėjamos bylos ginčo ribas nepatenka reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjui nebuvo sudarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, todėl šių aplinkybių, kaip savarankiško skundo dalyko, teismas nevertina.
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjui Norvegijos Karalystės apeliacinio teismo 2008-02-14 nuosprendžiu buvo paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Konvencijos nuostatomis, likusiai bausmei atlikti pareiškėjas 2009-06-16 buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Pareiškėjas teigia, kad, pagal Konvencijos nuostatas, Lietuva, sutikdama priimti jį bausmei atlikti, turėjo užtikrinti, kad nebūtų pabloginta jo teisinė padėtis. Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių nuostatos, nustatančios, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpos plotas yra 3,1 kv. m, kad pataisos įstaigos administracijos atstovui įėjus į patalpą, nuteistieji turi atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, tik pataisos įstaigos administracijos atstovui leidus, į pataisos įstaigos administracijos atstovą kreiptis pasakant savo pavardę (73.2 p.), prieštarauja nacionaliniams įstatymams ir Vyriausybės strategijai, taip pat rašytojos Anne Applebaum knygoje „Gulago istorija“ išdėstytiems faktams. Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, nustatančios: draudimus baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems gauti pasimatymus, smulkiuosius paketus su spauda, įsigyti maisto produktus, siųsti laiškus ir kt. (146 str. 1 d.), drausminės nuobaudos – teisės į pasimatymus atėmimą vieniems metams – taikymą (142 str. 2 d.); pareigą nuteistiesiems dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija (125 str. 1 d.), Tarnybos Kalėjimų departamento prie TM statuto (40 ir 47 str.) ir Baudžiamojo kodekso (27 str.) nuostatos, nustatančios, kad tarnyba Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose priskiriama pavojingiems darbams, nes bausmes pataisos įstaigose atlieka labai pavojingi asmenys, prieštarauja Anne Applebaum knygoje „Gulago istorija“ išdėstytiems faktams, yra laipsniško sadizmo modelis ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nuostatas. Dėl Lietuvos Respublikoje galiojančiuose teisės aktuose nustatytų bausmių vykdymo sąlygų pareiškėjo padėtis, lyginant su kalinimo sąlygomis Norvegijos Karalystėje, pablogėjo, nes pareiškėjas kameroje laikomas su kitais asmenimis, jam trūksta privatumo, yra žymiai mažesnis pasivaikščiojimui skirtos teritorijos plotas, žymiai mažesnė kalinių maitinimui skiriamų lėšų suma, pareiškėjas negauna pašalpos, kurią gaudavo Norvegijoje, nesuteikiama reikiama medicininė pagalba.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumo, teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Valstybės valdžios institucijos negali atsisakyti taikyti teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtame ir galiojančiame norminiame teisės akte nustatytus reikalavimus. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 str. 13 d. nustatyta, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pareiškėjo skunde nurodyti teisės aktai, t. y. teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 199 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Bausmių vykdymo kodeksas, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statutas ir Baudžiamas kodeksas yra norminiai teisės aktai, paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka.
Pagal Konstitucijos 105 str. ir Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. nuostatas, teisė spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 65 str. 1 p., teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti įstatymo ar kito Seimo priimto akto atitiktį Konstitucijai turi teisę paduoti Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai. Bylos dėl teisės akto atitikties Konstitucijai nagrinėjimo pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (64 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad kilus pagrindui manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pagal ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p. ir 110 str. 1 d., teisė spręsti dėl centrinio valstybinio administravimo subjekto priimto norminio teisės akto atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui suteikta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Prašymus ištirti centrinio valstybinio administravimo subjekto priimto norminio teisės akto atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi teisę pateikti teismai (ABTĮ 110 str. 1 d.), taip pat kiti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹. p., 73.2. p., Bausmių vykdymo kodekso 146 str. 1 d., 142 str. 2 d., 125 str. 1 d., Tarnybos Kalėjimų departamento prie TM statuto 40 ir 47 str. bei Baudžiamojo kodekso 27 str. nuostatos yra galiojančios ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytos. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagrindas spręsti, ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, o kitas norminis aktas – įstatymui, yra teisiškai pagrįsta abejonė. Pareiškėjo skunde remiamasi ne teisiniais motyvais, o literatūros kūrinio ištraukomis, kurios, pareiškėjo teigimu, patvirtinta, kad nurodytose teisės normose nustatytas reguliavimas pažeidžia Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas jo teises. Teismui abejonių dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹. p., 73.2. p. atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui bei dėl Bausmių vykdymo kodekso 146 str. 1 d., 142 str. 2 d., 125 str. 1 d., Tarnybos Kalėjimų departamento prie TM statuto 40 ir 47 str. bei Baudžiamojo kodekso 27 str. nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyti norminiai teisės aktai yra galiojantys ir turi būti taikomi, nagrinėjamu atveju negali būti konstatuota viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti valdžios institucijos veiksmai.
Teismo vertinimu, visiškai nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad Lietuvos Respublika, sutikdama, jog pareiškėjas iš Norvegijos Karalystės bausmei atlikti būtų perduotas į Lietuvą, turėjo užtikrinti, kad nebūtų pabloginta jo teisinė padėtis, t. y., kad jam būtų sudarytos tokios pačios kalinimo sąlygos kaip Norvegijos pataisos įstaigose.
Laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai, t. y. Bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės bei kiti norminiai teisės aktai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims turi būti sudarytos tinkamos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nuostatas atitinkančios kalinimo sąlygos, t. y. užtikrinta, kad asmenys nepatirtų nežmoniško ar žeminančio jų orumą elgesio, nebūtų kankinami ar taip baudžiami.
Įvertinęs pareiškėjo iškelto ginčo pobūdį ir teismui išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog laisvės atėmimo bausmę Lietuvos pataisos įstaigose atliekantiems asmenims yra sudarytos kitokios bausmės atlikimo sąlygos nei užsienio valstybėse, savaime nereiškia asmens kankinimo ar jo orumo žeminimo. Reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes užsienio šalies pataisos įstaigoje nuteistiesiems sudarytos palankesnės bausmės atlikimo sąlygos, negali būti tenkinamas. CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Duomenų, kad, pareiškėjui atliekant bausmę Lietuvos Respublikos pataisos įstaigoje, nebuvo laikomasi įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, pareiškėjas nenurodė. Be to, kaip minėta anksčiau, į nagrinėjamo ginčo ribas nepatenka savarankiškas aplinkybių, ar pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės pataisos namuose atitinka teisės aktų reikalavimus, vertinimas.
Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, pagal Konvencijos nuostatas, Lietuvos Respublika turėjo užtikrinti, kad jam būtų sudarytos tokios pačios kalinimo sąlygos kaip Norvegijoje.
Seimo 1995-05-09 nutarimu ratifikuotoje Nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijoje ir 2000-11-21 įstatymu ratifikuotame Konvencijos papildomame protokole nėra nustatyta, kokias bausmės atlikimo sąlygas nuteistąjį priimanti valstybė turėtų jam sudaryti. Konvencijos preambulėje yra įtvirtinti jos tikslai, t. y. kad būtų sudarytos palankios sąlygos nuteistų asmenų socialinei reabilitacijai ir kad užsieniečiai, nubausti laisvės atėmimu už nusikalstamą veiklą, turėtų galimybę atlikti bausmę įprastoje socialinėje aplinkoje. Pažymėtina, kad pagal Konvencijos papildomo protokolo 3 str. 1 d. nuostatas, tuo atveju, kai dėl nuteistojo asmens priimtas nuosprendis arba remiantis nuosprendžiu priimtas administracinis sprendimas apima sprendimą išsiųsti arba deportuoti, arba bet kokią kitą priemonę, pagal kurią tam asmeniui, paleidus jį iš kalėjimo, ilgiau nebebus leidžiama pasilikti nuteisusios valstybės teritorijoje, o asmens sutikimas nereikalingas. Aplinkybės, kad jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išsiųsti iš Norvegijos Karalystės ir jo sutikimas perduoti bausmei atlikti į Lietuvos Respubliką nebuvo reikalingas, pareiškėjas neneigia. Įvertinęs Konvencijoje įtvirtintus tikslus, teismas konstatuoja, kad nuteistųjų užsieniečių perdavimas yra vykdomas ne siekiant jiems sudaryti palankesnes ar mažiau palankias sąlygas laisvės atėmimo bausmei atlikti ir suteikti galimybę pasirinkti bausmės atlikimo vietą, kurioje garantuojamas aukščiausias komforto lygis, o užtikrinti, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir bausmę asmuo galėtų atlikti toje socialinėje aplinkoje, į kurią po bausmės atlikimo turės integruotis.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad, pagal pareiškėjo išdėstytus argumentus, pagrindo tenkinti jo skundą ir pripažinti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pagrįstu, byloje nėra. Teismo vertinimu, perimant R. M. iš Norvegijos Karalystės bausmei atlikti, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, todėl valstybei pagal Civilinio kodekso nuostatas civilinė atsakomybė negali kilti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.