Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-03-05 · Civilinė byla Nr. 2-236/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-05
Bylos Nr.
2-236/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
Atsakovas
N. S., J. Č., R. A. Ž.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-236/2009Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų N. S. , J. Č. ir R. A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-851-178/2009.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas P. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 676 (toliau IGNSB Nr. 676), R. B. , J. Č. , R. A. Ž. ir N. S. dėl 334 666,67 Lt skolos priteisimo. Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi šį prašymą patenkino: areštavo atsakovų nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančius pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, bendrai 335 000 Lt sumai, uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims, tačiau leidžiant iš areštuoto turto atsiskaityti su ieškovu P. V. Teismas nurodė, jog netaikius minėtų priemonių, atsakovai turėtų galimybę nevaržomai disponuoti jiems priklausančiu turtu ir, bandydami išvengti galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo, galėtų perleisti savo turtą bei pinigines lėšas tretiesiems asmenims. Ieškiniu iš atsakovų solidariai prašoma priteisti didelę pinigų sumą, todėl, teismo teigimu, vien dėl to būsimo teismo sprendimo tinkamo neįvykdymo rizika yra didesnė. Klausimas dėl minėtų priemonių taikymo spręstas apie tai nepranešus atsakovams.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai N. S. , J. Č. ir R. A. Ž. prašo minėtą teismo nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad teismas, prieš taikydamas minėtas priemones, privalėjo nustatyti, ar ieškovas turi reikalavimo teisę ir gali reikšti tokį ieškinį, tai yra teismas turėjo įvertinti, ar ieškovas yra teisėtas 320 000 Lt įnašo į IGNSB Nr. 676 įgijėjas. Ieškovo reikalavimai kildinami ne iš jo santykių su atsakovais, o iš UAB ,,Statybų rojus“ nupirktų reikalavimo teisių į gyvenamojo namo statybos pajų, tačiau teisės aktai nenumato, kad statybos bendrijos nariu gali būti juridinis asmuo. Dėl to iš neteisėto sandorio su minėta bendrove ieškovui negali atsirasti teisėti reikalavimai. Apeliantų nuomone, teismas prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones privalėjo pasisakyti, ar ieškovas yra teisėtas statybos pajų perėmėjas. Be to, teismas turėjo patikrinti, ar pateiktas ieškinys atitinka įstatymu reikalavimus, o šiuo atveju ieškinys tokių reikalavimų neatitinka, nes yra grindžiamas suklastotais dokumentais. Apeliantai nurodo, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai nagrinėtas apie tai nepranešus atsakovams, todėl teismas pažeidė CPK 148 straipsnio pirmosios dalies nuostatas. Taip pat apeliantai teigia, kad tokio paties turinio prašymas dėl minėtų priemonių taikymo jau kartą buvo išnagrinėtas teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi ir atmestas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas P. V. prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad jis teisėtai ir pagrįstai įgijo reikalavimo teisę į atsakovus, o apeliantų teiginiai dėl dokumentų klastojimo nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti minėtas priemones yra grėsmė, jog jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką ši aplinkybė preziumuojama ir tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovų 334 666,67 Lt skolą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į bendrą pragyvenimo lygį, nurodyta suma yra didelė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad ieškinio patenkinimo atveju palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir dėl to būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144, 185 str.).

Pažymėtina, jog CPK nereikalauja, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Taikant minėtas priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas bei su tuo susiję klausimai (nagrinėjamu atveju – aplinkybės, susijusios su ieškovo teise reikšti ieškinio reikalavimus; su tuo, ar ieškovas yra teisėtas įnašo įgijėjas, ar perduodant reikalavimo teisę nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos; pateiktų įrodymų tikrumo ir tinkamumo klausimai ir pan.), o kitos aplinkybės - teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymo užtikrinimas. Atsakovams yra pareikštas didelės vertės materialinis reikalavimas, kurio pagrįstumas, kaip ir ieškovo turima materialinė reikalavimo teisė, vertinami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 320 str. 1 d., 334 str. 1 d.). Dėl to teisėjų kolegija nevertina apeliantų nurodytų motyvų, susijusių su tuo, ar ieškovas teisėtai perėmė reikalavimo teises, ar nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, ar pateikti tinkami ir nesuklastoti įrodymai ir pan.

Atmestini apeliantų teiginiai, jog analogiškas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau buvo atmestas teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas buvo padavęs teismui prašymą taikyti minėtas priemones iki ieškinio padavimo. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi šį prašymą atmetė, nurodydamas, jog ieškovas nenurodė pateisinamo pagrindo, kodėl nėra galimybės iš karto pateikti ieškinio (CPK 148 str. 3 d.). Dėl to teismas plačiau nepasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo bei pagrįstumo, tai yra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taigi iš šios teismo nutarties turinio matyti, jog teismas iš esmės nesprendė klausimo dėl minėtų priemonių reikalingumo bei prašymo jas taikyti pagrįstumo.

Atmestini apeliantų argumentai, jog klausimas dėl minėtų priemonių taikymo nepagrįstai spręstas jiems apie tai nepranešus. Teismas, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, turėjo pagrindo taikyti CPK 148 straipsnio pirmosios dalies taisyklę ir ieškovo prašymą dėl šių priemonių taikymo nagrinėti nepranešus atsakovams. Kaip žinoma, CPK 148 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka, o remiantis CPK 153 straipsnio antrąja dalimi rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą atsakovas turi būti informuojamas atsakovas, tačiau jis nėra kviečiamas į teismo posėdį ir jame nedalyvauja. Taigi realiai dėl labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, todėl pagrindinis (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį procesą ir pan.) informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovams galimybę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepranešimas atsakovui apie klausimo nagrinėjimą laikinųjų priemonių taikymo atveju nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl CPK 148 straipsnio pirmosios dalies pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti, nes nėra teisinio pagrindo naikinti pagrįstą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėNijolė PiškinaitėDonatas Šernas