Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2009-07-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-223/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-07-02
Bylos Nr.
1A-223/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis
V. K., A. D.
Nukentėjusysis
A. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-223/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.3; 1.2.14.1.1; 1.2.14.4.1; 2.1.7.4; 2.1.15.1.1; 2.4.6.3.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorams: Sergejui Bekišui, Sergejui Stulginskiui,gynėjui Anatolijui Burinskui,nuteistiesiems: V. K., A. D.,nukentėjusiesiems: A. B., A. B.,vertėjai Ž. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. K. gynėjo Anatolijaus Burinsko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. (V. K. ) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas areštu:

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 30 parų;

pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – 60 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas 45 paroms, bausmę nustatant atlikti poilsio dienomis.

Iš V. K. priteista 1 849 litai UAB ,,XXX“ turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 21 d., apie 7 val., bare (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, paėmė nuo stalo A. B. (A. B.) 1 849 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia N73ME“ su SIM kortele, priklausantį UAB „XXX“, tokiu būdu tyčia pagrobė UAB „XXX“ priklausantį 1 849 litų vertės turtą;

be to, V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 21 d., apie 7 val., bare (duomenys neskelbtini), po to, kai iš A. B. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia N73ME“, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, turėdamas tikslą savo naudai įgyti turtą, neturėdamas teisėto pagrindo vertė nukentėjusįjį duoti 50 litų už pagrobto mobiliojo ryšio telefono grąžinimą, t. y. prievartavo jo turtą.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl V. K. nuteisimo pakeisti:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį, subendrinti iš dalies jas sudedant ir V. K. galutinę subendrintą bausmę paskirti areštą 80 parų, bausmę atliekant įprasta tvarka.

Prokuroras nurodo, kad teismas, skirdamas V. K. galutinę subendrintą bausmę, netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą – BK 63 straipsnio 4 dalį, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš dalies sudėdamas bausmes, galutinę subendrintą bausmę teismas turėjo paskirti griežtesnę, nei paskirta griežčiausia bausmė už konkretų nusikaltimą, t. y. areštą daugiau nei 60 parų, tačiau paskyrė areštą tik 45 paroms.

Šalies argumentai

Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl V. K. nuteisimo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Nurodo, jog teismas V. K. kaltę pagrindė vien nukentėjusiojo A. B. parodymais, kuriuos įvertino kaip teisingus, nors jie yra prieštaringi. Nukentėjusysis turi rimtų fizinių trūkumų, tačiau jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo psichologas. Teisme jis teigė, kad parodymus pareigūnai surašė taip, kaip norėjo. Teisme nukentėjusysis parodė nežinąs, kas paėmė mobiliojo ryšio telefoną, kurį kavinėje paliko ant stalo ir grįžęs neberado. Jis negalėjo nurodyti asmenų, likusių sėdėti prie stalo jam nuėjus ir galėjusių telefoną paimti. Nukentėjusysis patvirtino A. D. prisipažinus tai padarius. Teisme nukentėjusysis nesakė V. K. išėmus iš mobiliojo ryšio telefono SIM kortelę ir reikalavus už telefoną 50 litų. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, jog būtent V. K. pagrobė nukentėjusiojo telefoną, niekas iš liudytojų nepatvirtino to matęs. Kratos metu telefono net neieškojo, buvo ieškomas tik ginklas, kuriuo sužaloti nukentėjusieji ir su kurių sužalojimu V. K. neturi nieko bendro.

Nepagrįsta teismo išvada, kad V. K. reikalavo iš nukentėjusiojo 50 litų. Byloje nenustatytas nei smurto pavartojimas, nei grasinimas smurtu. Teismo motyvas, jog V. K. atvirai reikalavo pinigų, BK 178 straipsnyje nenumatytas ir negali būti vertinamas kaip prievartavimas.

Teismas ne pats vertino įrodymus, o tik pakartojo ikiteisminio tyrimo pateiktus kaltinimus, nors jie visiškai nepagrįsti ir prieštarauja teisme nustatytoms aplinkybėms.

Nesuprantamas teismo sprendimas dėl 1 849 litų turtinės žalos atlyginimo. Neaišku, ar patenkintas UAB ,,XXX“ civilinis ieškinys, ar nukentėjusiajam A. B. priteista suma atlyginti UAB ,,XXX“ padarytą žalą. Pagal UAB ,,XXX“ pateiktus duomenis nebuvo galima priteisti tokios sumos, nes jos niekas nepatvirtina. Nepateikta jokių duomenų dėl mobiliojo ryšio telefono kainos įvykio dieną, jo priklausymo UAB ,,XXX“. Teismas dėl to nepasisakė ir šių aplinkybių netyrė, todėl teismo sprendimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisme nustatyta, kad A. B. (A. B.) atvyko prie kavinės aiškintis dėl brolio mobiliojo ryšio telefono dingimo ir iš chuliganiškų paskatų, be jokios priežasties V. K. kelis kartus smūgiavo į veidą, tą patį padarė A. D. Tai vėliau išprovokavo neatsargų šūvį, dėl to sužaloti žmonės. Teismas neįvertino, jog A. B. atliko nusikalstamus veiksmus, dėl jo nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tai iš esmės ir lėmė V. K. nepagrįstą apkaltinimą. Ikiteisminiam tyrimui bei teismui šios aplinkybės buvo žinomos, bet nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nesivadovavo BK 1, 2 straipsniais ir neužtikrino, kad nusikalstama veika, ją padaręs asmuo būtų įvardytas bei patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas neužtikrino visapusiško bylos ištyrimo ir visų įrodymų įvertinimo.

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusieji prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. K. gynėjo skundą atmesti. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas, nuteistasis A. D. prašo V. K. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis jo atžvilgiu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai subendrino paskirtas bausmes.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl V. K. kaltės

Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas V. K. kaltę grindė vien prieštaringais nukentėjusiojo A. B. parodymais.

Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog V. K. kaltę patvirtina ne tik nukentėjusiojo A. B., bet ir liudytojų G. V., M. B. (M. B.), nukentėjusiojo A. B. parodymai, kiti teisiamajame posėdyje ištirti bei nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Nuteistojo V. K. parodymai išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.

Nukentėjusysis A. B. įvykio aplinkybes nurodė visiškai priešingai, nei nuteistasis, tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo A. B. parodymai dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 81-83, 84-86, 87-89) ir teisme, yra nuoseklūs. Jie išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl taip pat nekartojami.

Tiesa, nukentėjusiojo parodymuose yra nesutapimų, kas nuo stalo paėmė telefoną, tačiau to negalima įvardinti kaip parodymų nenuoseklumo.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. B. parodė, jog jo telefoną paėmė tas vaikinas, kuris šaudė – A. D.

Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis teigė nematęs, kas konkrečiai paėmė jo telefoną, nes telefonas dingo tuo metu, kai jis išėjo į lauką parūkyti. Tokius parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

Tačiau ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 87-89) šis nukentėjusysis kategoriškai patvirtino, kad lauke prie baro matė savo telefoną vaikino Nr. 2 rankoje. Vaikinas Nr. 2 jam matant iš telefono ištraukė SIM kortelę, kurią jam atidavė, o telefoną įsidėjo į kišenę. Vaikinas Nr. 2 pasakė, jog nukentėjusysis telefoną atgaus tik tuo atveju, jei sumokės 50 litų.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. B. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu vaikinu Nr. 2 jis įvardijo V. K.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra svarbu ir tai neturi reikšmės V. K. veikos kvalifikavimui, ar mobiliojo ryšio telefoną nuo stalo paėmė jis pats, ar jam jį perdavė kitas asmuo, kadangi V. K. iš karto po telefono dingimo jį turėjo rankoje, t. y. disponavo neteisėtai užvaldytu turtu, ir atsisakė grąžinti A. B.

Neginčijamai nenustačius, kad būtent V. K. telefoną paėmė nuo stalo, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama frazė ,,turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, paėmė nuo stalo“, ją keičiant fraze ,,pagrobė“.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. B. paaiškino, jog vaikystėje sirgo cerebriniu paralyžiumi. Jo brolis, nukentėjusysis A. B., patvirtino, kad brolio sveikata gera, tačiau, kai jis jaudinasi, blogai išreiškia savo mintis.

Taigi persirgta liga turėjo įtakos, jog nukentėjusysis A. B. savo parodymuose atskiras detales nurodė skirtingai. Tačiau priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo V. K. gynėjas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. B. dėl savo sveikatos būklės negali duoti parodymų arba jį apklausiant reikalingas psichologas.

Teisėjų kolegija neabejoja nukentėjusiojo A. B. parodymais. Jų esmė nėra prieštaringa, o nukentėjusiojo sveikatos būklė nėra lemiantis veiksnys, dėl kurio jo parodymai turėtų būti laikomi nepatikimais.

Akivaizdu, jog visų apklausų metu esmines įvykio aplinkybes jis nurodė vienodai, ir tai leidžia nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip patikimus, juo labiau kad juos patvirtina kiti įrodymai. Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis turėjo kokį nors pagrindą apkalbėti nuteistąjį V. K.

Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde iškraipo šio nukentėjusiojo parodymus teigdamas, kad teisme jis parodė pareigūnus jo parodymus surašius taip, kaip norėjus.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, jog tokių parodymų nukentėjusysis A. B. nedavė. Priešingai, jis parodė policijoje apklausiamas pats viską papasakojęs.

Beje, apeliantas skunde nedetalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė A. B. parodymų prieštaringumas, todėl toks apeliacinio skundo motyvas laikomas deklaratyviu.

Nuteistojo V. K. gynėjas įžvelgė prieštaravimus nukentėjusiojo A. B. parodymuose, kad šis negalėjo nurodyti asmenų, sėdėjusių kartu su juo prie stalo bare, o pirmosios instancijos teisme nesakė, jog V. K. išėmė SIM kortelę ir reikalavo 50 litų.

Tokie gynėjo apeliacinio skundo motyvai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. B. patvirtino, kad iki įvykio nepažinojo nei V. K., nei A. D., nei jų draugų. Taigi logiška, jog nukentėjusysis negalėjo nurodyti bare prie staliuko sėdėjusių asmenų, kadangi jų anksčiau nepažinojo. Logiška ir tai, kad jis įsidėmėjo tik nuteistuosius V. K. bei A. D., nes aptariamas įvykis tiesiogiai susijęs su šiais asmenimis.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. B. iš tiesų nesakė, jog V. K. išėmė iš telefono SIM kortelę ir reikalavo 50 litų, tačiau to jo niekas nepaklausė. Teisme nukentėjusysis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o tada jis teigė, kad būtent vaikinas Nr. 2 (V. K.) jam matant iš jo telefono ištraukė SIM kortelę ir pasakė, jog telefoną atgaus tik tuo atveju, jei sumokės 50 litų. Būtent V. K. užrašė ant lapelio savo telefono numerį ir liepė paskambinti, kad galėtų perduoti 50 litų bei atsiimti telefoną.

Telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ pateikta nukentėjusiojo telefono skambučių ir SMS žinučių išklotinė patvirtina, jog iš A. B. telefono paskutinė SMS žinutė broliui išsiųsta 2008 m. kovo 21 d., 7.11 val., po vidurdienio abonentas naudojosi kitu telefonu (t. 1, b. l. 110). Tai objektyviai parodo laiką, po kurio prarastas telefonas, nes nukentėjusysis jo tiksliai neįsidėmėjo.

Nepagrįstas ir kitas nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinio skundo motyvas, kad kratos metu mobiliojo ryšio telefono net nebuvo ieškoma.

Iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarties dėl kratos darymo (t. 2, b. l. 92) matyti, jog leidimas daryti kratą V. K. gyvenamosiose bei pagalbinėse patalpose duotas, siekiant surasti ir paimti ginklą, mobiliojo ryšio telefoną bei kitus daiktus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti.

Aplinkybė, kad kratos metu pas V. K. nieko nerasta ir nepaimta (t. 2, b. l. 93-94), nereiškia, jog mobiliojo ryšio telefono nebuvo ieškoma ar V. K. jo nepagrobė, kadangi krata padaryta, praėjus net dviem mėnesiams po nusikaltimo.

Be to, priešingai, nei teigia nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teisingi būtent nukentėjusiojo A. B., o ne nuteistojo V. K. parodymai.

Nukentėjusiojo brolis, taip pat nukentėjusysis A. B., pirmosios instancijos teisme parodė brolį pasakius, jog iš jo klube buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas, už kurio grąžinimą reikalavo 50 litų. 2008 m. balandžio 28 d. jam paskambino brolis ir pasakė atpažinęs vaikiną, kuris iš jo atėmė telefoną. Nuvykęs į klubą, A. B. paprašė V. K. išeiti į lauką pasikalbėti. Pastarasis pareiškė, kad brolis pats atidavė telefoną.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. B. davė analogiškus parodymus. Jis papildomai parodė, jog brolis jam davė lapuką su užrašytu telefono numeriu, sakė, kad turi tuo numeriu paskambinti ir sumokėti 50 litų, tada telefoną jam grąžins. Jie su broliu skambino lapelyje nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas neatsiliepė. Brolis V. K. nurodė kaip asmenį, kuris jam atidavė SIM kortelę ir iš jo reikalavo pinigų. Brolis ryte grįžęs jam rodė SIM kortelę ir lapelį su užrašytu telefono numeriu, kuriuo turėjo paskambinti.

Liudytojas M. B. pirmosios instancijos teisme parodė neprisimenąs, apie ką Artiomas (Bezborodychas) su V. K. lauke prie klubo kalbėjosi. Jam atrodo, jog V. K. sakė neėmęs Anatolijaus telefono.

Teisme M. B. priminus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 116-118), jis juos patvirtino kaip teisingus. Pagal juos Artiomas paklausė vaikino, ar šis paėmė brolio telefoną. Vaikinas atsakė paėmęs, nes Anatolijus buvo skolingas pinigų. Artiomas paklausė, už ką skolingas, ir vaikinas atsakė, kad Anatolijus pasiūlė 50 litų duoti išpirkai už telefoną.

Liudytojas G. V. pirmosios instancijos teisme parodė V. K. neneigus, jog kažkas buvo įvykę su Anatolijaus telefonu.

Taigi teisme apklausti liudytojai patvirtino nukentėjusiojo A. B. parodymus ir paneigė nuteistojo V. K. versiją.

Visa tai įrodo, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė ne vienintelio nukentėjusiojo A. B. parodymais. Kiti įrodymai, t. y. išdėstyti liudytojų, nukentėjusiojo A. B. parodymai, taip pat patvirtina nuteistojo V. K. kaltę.

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką BK 181 straipsnyje numatytas turto prievartavimas yra formalios sudėties nusikaltimas. Jis laikomas baigtu nuo to momento, kai grasinant, šantažuojant ar pavartojant kitokią prievartą pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Tai reiškia, jog nusikalstama veika baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. B. iki įvykio su V. K. nebuvo pažįstami, neturėjo jokių tarpusavio asmeninių skolų. Taigi nuteistasis neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo pinigų. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis neteisėtai reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų grasindamas, priešingu atveju, sunaikinti ar sugadinti jo turtą (telefoną).

Dėl to V. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį, kadangi jis pagrobė svetimą turtą bei prievartavo turtą, t. y. neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas turto, kuris galėjo būti sunaikintas ar sugadintas, negrąžinti, atvirai reikalavo iš nukentėjusiojo A. B. 50 litų.

Nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinio skundo motyvas, kad nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas neužtikrino visapusiško bylos ištyrimo ir visų įrodymų įvertinimo (turimi galvoje nukentėjusiojo A. B. veiksmai aiškinantis dėl brolio telefono dingimo), atmetamas kaip deklaratyvus.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog BPK 62 bei 63 straipsniai reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų apskundimą. Gynėjas turėjo galimybę šia teise pasinaudoti, tačiau ja nepasinaudojo.

BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatos apibrėžia nagrinėjimo teisme ribas – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Bylų apeliacinio nagrinėjimo ribas reglamentuoja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo ar baudžiamojo įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės V. K. skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog jis tyčia padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimus.

Kita vertus, V. K. anksčiau neteistas, dirba UAB ,,XXX“ elektros montuotoju, charakterizuojamas teigiamai, yra Vilniaus m. sporto žaidimų klubo ,,Žuvėdra“ aktyvus narys (t. 3, b. l. 50, 51).

Beje, priešingai, nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra duomenų kaltininką buvus anksčiau baustą administracinėmis nuobaudomis.

Teismas nenustatė nei kaltininko atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, atitinkanti bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis) bei bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis).

Tačiau teismas, pasirinkęs dalinį bausmių subendrinimo būdą, padarė klaidą, subendrindamas bausmes.

BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės.

Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog, iš dalies sudėdamas bausmes, galutinę subendrintą bausmę teismas turėjo paskirti griežtesnę, nei griežčiausia bausmė už konkretų nusikaltimą, t. y. areštą daugiau nei 60 parų. Dėl to nuosprendis šioje dalyje keičiamas. Įvertinus šiame nuosprendyje išdėstytus motyvus ir nusikaltimų padarymo aplinkybes, subendrinant bausmes pridedama du trečdaliai švelnesnės bausmės. Į įprastinę keičiama ir bausmės atlikimo tvarka, nes pagal BK 49 straipsnio 5 dalies nuostatas areštas gali būti atliekamas poilsio dienomis tik iki 45 parų.

Dėl turtinės žalos priteisimo

Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas dėl turtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, neteisėtas ir nesuprantamas.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kuris nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla.

Civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą (BPK 110 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, jog V. K. iš A. B. pagrobė UAB ,,XXX“ priklausantį 1 849 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N73ME“ (t. 1, b. l. 101).

Byloje esanti UAB ,,Omnitel“ garantinė pažyma Nr. 00571561 (t. 1, b. l. 102) įrodo, kad pagrobtas telefonas ,,Nokia N73ME“ tikrai parduotas UAB ,,XXX“.

Vadinasi, UAB ,,XXX“ byloje pagrįstai pripažinta civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 104), nes V. K. nusikalstama veika šiai bendrovei padaryta turtinės žalos.

Dėl mobiliojo ryšio telefono „Nokia N73ME“ vagystės UAB ,,XXX“ ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 1 849 litų civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 103).

Prašoma priteisti turtinė žala savo dydžiu yra reali ir nekelia abejonių.

Atmetamas kaip deklaratyvus nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, jog neaišku, kam priteista turtinė žala: UAB ,,XXX“ ar nukentėjusiajam A. B.

Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje suprantamai nurodyta, kad UAB ,,XXX“ civilinis ieškinys tenkintinas, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodytas bendrovei padarytos turtinės žalos dydis.

Taigi UAB ,,XXX“ 1 849 litų ieškinys dėl mobiliojo ryšio telefono „Nokia N73ME“ vagystės priteistas pagrįstai, nepažeidžiant BPK nuostatų.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. nuteisimo pakeisti:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. K. paskirti areštą 80 (aštuoniasdešimčiai) parų.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2008 m. birželio 20 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Regina GaudutienėLinas Šiukšta