- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-225-594-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00051-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Antanaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- S. S.
- Nukentėjusysis
- L. S.
Teisėja Danutė Giačaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-225-594-2014
Pranešėjas Albinas Antanaitis (Proceso Nr. 1-24-1-00051-2013-0)
2014 m. balandžio 7 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Tatjanai Samulevičienei, nuteistosios S. S. gynėjui Vytautui Gustui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. nuteista pagal BK 284 str. 1 d. - 1 metams laisvės apribojimo, įpareigojant ją laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi. Vadovaujantis LR BK 66 str. į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaityta laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – dvi dienos, prilyginant 1 sulaikymo dieną 2 laisvės apribojimo dienoms. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Taip pat nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš S. S. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo L. S. naudai, likusioje dalyje ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.
Taip pat iš S. S. priteista valstybės naudai 660 Lt išlaidų už nukentėjusiojo L. S. atstovei pagal įstatymą Ž. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. S. nuteista pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2013-01-12, apie 21.22 val., viešoje vietoje – Kaune, (duomenys neskelbtini) namo antrojo aukšto laiptinėje, netoli 22 buto durų, savo įžūliais veiksmais demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. ne mažiau kaip aštuonis kartus tyčia šaudama ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, užtaisytu pramoninės gamybos 4,5 mm (177-to) kalibro „BB“ („Raund“) tipo kulkomis į nepilnametį L. S., gim. 1996 m. ir R. K., vienai kulkai pataikius nepilnamečiui L. S. į veidą, padarė jam dešinio skruosto nubrozdinimą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde ji teigia, kad teismo nuosprendis pagrįstas ne objektyviais įrodymais, o spėjimais, byla išnagrinėta neobjektyviai ir tendencingai, tuo pažeidžiant BPK 1 str., 305 str. reikalavimus. Ji teigia, kad 2013-01-12 policijos operatyvinė grupė pirmą kartą į įvykio vietą Raudondvario pl. 174 atvyko 21.32 val. pagal jos iškvietimą telefonu dėl chuliganiškų ir smurtinių veiksmų, kuriuos, būdamas girtas, jos atžvilgiu padarė vėliau nukentėjusiuoju tapęs L. S.. Šio įvykio policijos pareigūnai iš esmės netyrė, o atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos pareiškimo, buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tuo tarpu į anoniminį skambutį dėl tariamo šaudymo tuo pačiu adresu policijai daugiau nei po dviejų valandų buvo sureaguota itin operatyviai, tie patys asmenys, dėl kurių smurto policijai ji parašė pareiškimą, apkaltino ją šovus į L. S.. Buvo mestos nemenkos pajėgos tariamo ginklo paieškai: be jokio kratos orderio apieškota S. S. gyvenamoji vieta, kviestiniais pasitelkus suinteresuotus asmenis. Tariamo nusikaltimo įrankio - pistoleto pareigūnai nei bute, nei namo kieme nerado, o rado tik kelis šratus, išmėtytus ant koridoriaus grindų. Apeliantė teigia, kad buvo grubiai pažeisti BPK 140 str. reikalavimai, nes ji, būdama nėščia, be pagrindo buvo sulaikyta 48 valandoms. Be to, arešto sąlygomis ji buvo priversta duoti parodymus be advokato, kurio buvo priversta atsisakyti, jai nebuvo suteikta galimybė pasitikrinti sveikatos būklės ir nustatyti sužalojimo laipsnį. Apeliantė įsitikinusi, kad sulaikyta buvo tik tam, kad ant jos kūno išnyktų sužalojimo pėdsakai bei keršijant dėl reikalavimo pareigūnams pateikti kratos orderį. Šių aplinkybių teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, neįvertino.
Be to, apeliantė teigia, kad bylos tyrimo metu nukentėjusysis nepilnametis L. S. melavo sakydamas, kad tariamo nusikaltimo jo atžvilgiu padarymo metu buvo visiškai blaivus, nes jo girtumo faktą patvirtinus liudytojui R. K., jis buvo priverstas prisipažinti, kad buvo išgėręs, todėl teismas turėjo kritiškai vertinti ir L. S. teiginį, kad nuteistoji į jį šovė dėl to, kad jis bendrauja su kitais kaimynais. Apeliantė teigia, kad pirmą kartą paskambinusi pareigūnams, ji be kitų aplinkybių paminėjo ir tai, kad koridoriuje buvo šaudoma, nes anksčiau kaimynas R. K. gyrėsi turįs orinį pistoletą, tačiau šios aplinkybės atvykę pareigūnai netyrė. Skunde teigiama, kad nei vienas iš kaimynų netgi neužsiminė apie tai, kad ką tik čia buvo šaudyta ir yra sužeistas nepilnametis, o policijos ekspertas kriminalistas pagal surastus šratus negalėjo identifikuoti galimo ginklo rūšies. Ypač prieštaringi buvo tą tariamą pistoletą S. S. rankoje tariamai mačiusių liudytojų parodymai (dėl ginklo spalvos). Nei vienas iš liudytojų nepatvirtino anksčiau matę ginklo pas apeliantę ar girdėję ją kam nors grasinus tuo ginklu. Taip pat liudytojai R. K. ir D. Š. nurodė skirtingas tariamo konflikto aplinkybes palyginus su nukentėjusiojo parodymais. Abejonių nuteistajai kelia ir tai, kad R. K. tariamo šaudymo metu buvęs šalia L. S., tačiau „stebuklingai“ išvengė sužeidimo, nors nuteistoji tariamai šovė apie 8 - 9 kartus į juos abu. Iš esmės skyrėsi nukentėjusiojo ir liudytojų L. I., D. Š. parodymai apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo išimtas tariamai nukentėjusiojo veide įstrigęs šratas, o teismo medicinos ekspertas negalėjo patvirtinti, kad sužalojimo vietoje liko kokie nors šrato buvimo pėdsakai. Jokie objektyvūs duomenys nepatvirtino, kad ant koridoriaus grindų ir viename iš kambarių rasti šratai buvo kontaktavę su nukentėjusiojo veidu, nebuvo paskirta ekspertizė ir nustatyta ar ant šrato, kurį tariamai išsitraukė iš veido L. S., likę biologinių pėdsakų, o su kitais rastais šratais išsamesni tyrimai taip pat neatlikti. Apeliantė mano, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas vien tik teismo vidiniu įsitikinimu, o ne atlikus išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, taip pat nebuvo pašalinta nei viena abejonė dėl nuteistosios kaltės. Jokio šaudymo į L. S. iš viso nebuvo, nes to nepatvirtino joks neginčytinas įrodymas, o L. S. galimai pats susižalojo tam, kad pagrįsti apeliantės kaltę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. S. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 284 str. 1 d. yra pilnai įrodyta. Pripažindamas S. S. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Nuteistosios S. S. apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl S. S. kaltės. Nuteistosios skundo motyvai, kad šio nusikaltimo ji nepadarė, yra argumentuotai paneigti byloje apklaustų liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, kurių visumą apylinkės teismas įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą, ir teisėtą išvadą dėl jos kaltės, todėl atmetami. Pažymėtina ir tai, kad ne nukentėjusiojo ar liudytojų, o būtent pačios apeliantės parodymai yra nenuoseklūs: apklausiant įtariamąja 2013-01-13 ji nurodė, kad apie šaudymą sužinojo tik iš pareigūnų (b. l. 102-104, t.1), tuo tarpu pranešime bendruoju pagalbos telefonu 2013-01-12 ji teigė, kad buvo šaudyta iš kažkokio pistoleto (b. l. 75-76, t. 1), apklausiama teisme 2013-12-04 vėlgi nurodė, kad jokių šūvių negirdėjo (b. l. 52, t. 2), 2013-01-13 apklausoje apeliantė pripažino, jog buvo vartojusi alkoholinius gėrimus, tuo tarpu teisme šią aplinkybę jau neigė (b. l. 102-104, t. 1, b. l. 51, t. 2), tuo tarpu liudytojų parodymai apie jos veiksmus yra nuoseklūs. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės nurodomi tariami Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai dėl jos sulaikymo, kratos teisėtumo, neturi esminės reikšmės sprendžiant jos kaltės klausimą. Be to, BPK 140 str. nedraudžia esant pagrindui sulaikyti ir besilaukiančią moterį, tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad krata buvo atlikta nepažeidžiant BPK 145, 149, 160¹ str. reikalavimų. Apeliantė teigia, jog buvo pažeista ir jos teisė į gynybą, kadangi būdama sulaikyta ji buvo priversta duoti parodymus be advokato, tačiau netgi tai vertinant kaip pažeidimą, suvaržiusį jos teisę į gynybą (pažymėtina, kad byloje yra protokolas, kuriame užfiksuota, kad įtariamoji gynėjo apklausos metu nepageidavo b. l. 100, T.1 – tuo paneigiamas skundo motyvas dėl privertimo duoti parodymus nesant gynėjo), šioje apklausoje užfiksuoti parodymai nebuvo pagrindu padaryti išvadą, kad apeliantė kalta, kadangi šioje apklausoje ji savo kaltės nepripažino. Pažymėtina, kad vėlesnėje apklausoje, apeliantei jau nesant sulaikytai, jai buvo užtikrinta teisė duoti parodymus dalyvaujant advokatui (b. l. 106, 108, t.1). Neesminiai liudytojų parodymų neatitikimai, nurodomi apeliaciniame skunde, nėra pagrindu padaryti išvadą, kad jie yra melagingi. Tai, jog nukentėjusysis nepripažino alkoholio vartojimo fakto, nedaro jo parodymų abejotinais ir dėl apeliantės veiksmų jo atžvilgiu, kadangi jo parodymus patvirtina jau anksčiau paminėti ir apylinkės teismo nuosprendyje išanalizuoti įrodymai. Vien ta aplinkybė, kad anksčiau pas apeliantę niekas nebuvo matęs ginklo, ir jis pas nuteistąją kratos metu nebuvo rastas, ypač įvertinus liudytojo M. G. parodymus, nepaneigia apylinkės teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visumoje padarytos išvados apie tai, kad nusikalstamus veiksmus, nurodytus nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė nuteistoji. Tai, kad nebuvo paskirta ekspertizė siekiant nustatyti ar ant šrato, (kurį kaip nurodė nukentėjusysis ištraukė iš veido) likę biologinių pėdsakų, vėlgi nepaneigia apeliantės kaltės, kadangi šią aplinkybę patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistosios kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio, civilinio ieškinio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo. Nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios S. S. apeliacinį skundą atmesti.