Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad 2009-10-30 (duomenys neskelbtini), kabliuku atstūmęs durų spynos liežuvėlį, pro duris įsibrovė į N. K. priklausantį gyvenamąjį namą, iš kurio pasikėsino pagrobti svetimą turtą – N. K. priklausančius 9115,50 Lt vertės daiktus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jį sulaikė nukentėjusysis N. K..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. J. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl S. J. kaltės pasikėsinus pagrobti svetimą turtą ir padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. To neginčija ir apeliantas, prašydamas sušvelninti bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Šis įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į S. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kaltės formą, įvertino jo asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas, bausmės skyrimui reikšmingas, aplinkybes. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, apylinkės teismas įvertino tai, kad nukentėjusiajam žala atlyginta, grąžinant pagrobtus daiktus. Pastarosios aplinkybės teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia, nes žalos atlyginimas lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. yra tada, kai kaltininkas pats savo noru, ar jo valia kiti asmenys, nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Konkrečiu atveju byloje civilinio ieškinio nukentėjusysis nepareiškė tik dėl to, kad nuteistasis kartu su svetimu turtu buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, užbaigti nusikalstamos veikos jam nepavyko nepriklausomai nuo jo valios, vadinasi, daiktus nukentėjusiajam S. J. grąžino ne gera valia, o prispirtas susiklosčiusių aplinkybių. Tai, kad daiktai grąžinti nukentėjusiajam, S. J. atsakomybę lengvina tik tiek, kad skundžiamu nuosprendžiu iš jo nepriteistas žalos atlyginimas.

Teismas nustatė ne tik S. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bet pagrįstai nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (b. l. 27), kas turėjo įtakos tokiam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), ir atsižvelgė į tai. Pažymėtina, kad S. J., būdamas teistas, neišnykus teistumui pagal ankstesnius teismų nuosprendžius (b. l. 32-35), turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 54-61), pasikėsino padaryti apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), vadinasi, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, S. J. yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) – asmuo, keliantis didesnį pavojų visuomenei, o tokiam asmeniui, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.).

Tokiu būdu kolegija, atsižvelgusi į visas paminėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo S. J. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, žymiai mažesnė nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), yra tinkamai individualizuota ir nelaikytina aiškiai per griežta.

Nuteistojo atžvilgiu ankstesniais teismų sprendimais taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai (du kartus taikytas Įstatymas ,,Dėl amnestijos akto“), realios laisvės atėmimo bausmės ir kitos bausmės (pvz. bauda), jam pozityvaus poveikio nepadarė – praėjus pusei metų po 2009 m. balandžio 6 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo (b. l. 49), kuriuo S. J. buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., jis vėl pasikėsino padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą. Konkrečiu atveju daryti išvadą, kad paskyrus nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar atidėjus paskirtos bausmės vykdymą pavyks pasiekti bausmės tikslus (BK 41 str. 2 d.), nėra jokio pagrindo.

Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma geranoriška nukentėjusiojo pozicija dėl S. J. skirtinos bausmės. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad nukentėjusysis N. K. prašė neskirti kaltinamajam laisvės atėmimo bausmės. Be abejonės, nukentėjusiojo nuomonė apie kaltininko nubaudimą ir taikytinos baudžiamosios atsakomybės griežtumą yra reikšminga, tačiau tai savaime nėra pagrindas neskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės, nes, skiriant bausmę, siekiama ne vien nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimo. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos terminą, siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo pricipo įgyvendinimą (BK 41 str.).

Be abejonės, nuteistojo S. J. apeliaciniame skunde deklaruojamas noras rūpintis, išlaikyti savo mažametį vaiką (b. l. 83) apibūdina jį teigiamai, tačiau tai nemenkina jo kaltės dėl nusikaltimo padarymo ir nėra pakankamas pagrindas neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas veda visuotinai nepriimtiną gyvenimo būdą – niekur nedirba, dėsningai pažeidinėja tiek baudžiamuosius, tiek administracinius įstatymus, paskirtų baudų nemoka, todėl, kolegijos nuomone, kyla pagrįstų abejonių, ar taip elgdamasis nuteistasis galėtų tinkamai rūpintis vaiko dvasiniu, moraliniu ugdymu, teikti pakankamą materialinį išlaikymą, reikalingą vaiko vystymuisi ir poreikiams tenkinti. Be to iš byloje esančių ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių yra aišku, jog S. J. atliekant laisvės atėmimo bausmę, vaiką bus kam prižiūrėti – vaikas gyvena su apelianto sugyventine.

Tokiu būdu, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais švelninti S. J. bausmę nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.