- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- 2-1138-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00297-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta iš dalies ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- L. P., V. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1623-657/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mulidė“ ieškinį atsakovams L. P., V. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Mulidė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama solidariai priteisti iš atsakovų V. M. ir L. P. 220 562,81 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovai, atitinkamais laikotarpiais būdami bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu, laiku neinicijavo bankroto bylos, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų, nustojo vykdyti įmonės veiklą. Tokiais neteisėtais veiksmais atsakovai padarė bendrovei žalos, kurią sudaro bankroto byloje kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų suma.
Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų V. M. ir L. P. pinigines lėšas, esančias atsakovams priklausančiose banko sąskaitose, pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, atsakovų gautinas sumas, turtines teises, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovams ar esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis 220 562,81 Eur sumai. Nurodė, kad tarp šalių kilęs itin didelės vertės turtinis ginčas, o atsakovai yra fiziniai asmenys, vengiantys geranoriškai ir sąžiningai vykdyti savo pareigas bei nereaguoja į raginimus perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, taip pat nereaguoja ir į teismų sprendimus, įpareigojančius atlikti šiuos veiksmus, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas neabejotinai gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino – areštavo 220 562,81 Eur sumai atsakovams L. P. bei V. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis.
Pasak teismo, ieškinyje yra nurodytos aplinkybės, sudarančios ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą, pridėti įrodymai, taigi, nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą CPK 144 straipsnio prasme. Pasak teismo, aplinkybė, kad ieškinys pareikštas fiziniams asmenims, sudaro pagrindą spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju ieškinio suma yra didelė. Be to, ieškovė yra bankrutavusi įmonė, todėl siekiant užtikrinti tiek bankrutavusios įmonės, tiek visų jos kreditorių interesų apsaugą, kas šiuo atveju reikštų ir viešojo intereso gynimą, tikslinga taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismo vertinimu, su ieškiniu pateikti dokumentai sudaro pagrindą spręsti, jog šiuo atveju tikėtina, kad atsakovai gali siekti slėpti turimą turtą ar kitaip apsunkinti galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo vykdymą, arba padaryti jo įvykdymą neįmanomą (CPK 144 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas L. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties dalį, kuria jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo L. P. atžvilgiu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu taikė nenustatęs grėsmės būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Motyvų, pagrindžiančių, kodėl vien didelė ieškinio suma turėtų būtų vertinama kaip sukelianti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nei ieškovė, nei teismas nenurodė. Todėl nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas perdavė įmonės turtą ir dokumentus atsakovui V. M., kuris nuo 2013 m. liepos mėnesio iki bankroto bylos iškėlimo buvo vienintelis bendrovės akcininkas ir direktorius. Ieškovė pati nurodo, kad už 2012 metus metinė finansinė ataskaita buvo pateikta VĮ Registrų centrui, o už 2013 metus finansinė ataskaita VĮ Registrų centui turėjo būti teikiama tik 2014 m. pradžioje, t. y. apeliantui jau nebevadovaujant įmonei ir nebebūnant jos akcininku. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas paslėpti ar perleisti savo turtą arba kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
2.1. Iš tarpinio 2013 m. liepos 23 d. balanso matyti, kad perduodant įmonės valdymą naujajam akcininkui atsakovui bei vadovui V. M., įmonės per vienerius metus mokėtinos skolos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, lyginant su praėjusiais finansiniais metais, t. y. lyginant su 2012 m. balanso duomenimis, sumažėjo beveik 2,7 karto (nuo 570 208 Lt iki 211 874 Lt).
2.2. Atsakovams negali būti taikoma solidari atsakomybė. Kai faktiško nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246 – 6.249 straipsniai).
2.3. Ieškinys yra grindžiamas tik pareikštais kreditoriniais reikalavimais, kurie, akivaizdu, kad gali skirtis nuo teismo patvirtintų. Be to, vadovaujantis teismų praktika, tokio pobūdžio bylose žala nėra ir negali būti automatiškai prilyginta bankroto byloje patvirtintai kreditorių reikalavimų sumai. Dėl to, kad apeliantas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2012 m. pradžioje, nei įmonei, nei jos kreditoriams žala nebuvo padaryta, kadangi įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ne padidėjo, bet priešingai – ženkliai sumažėjo.
2.4. Didžioji dalis ieškovės prašomos priteisti žalos sudaro kreditoriaus AB SEB banko pareikštas reikalavimas (170 092,46 Eur). Šis reikalavimas kildinamas iš 2009 m. birželio 25 d. laidavimo sutarties, kuria įmonė laidavo už apelianto prievoles pagal 2009 m. birželio 25 d. Būsto kredito sutartį. Pastarąją sutartį AB SEB bankas nutraukė ir kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo dėl išieškojimo iš kredito sutarčiai užtikrinti įkeisto apeliantui bei jo sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto. Šio vykdomojo įrašo pagrindu antstolis areštavo apeliantui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris antstolio patvarkymu buvo įkainotas 230 000 Eur. Apeliantas kreipėsi į AB SEB banką dėl išieškojimo sustabdymo ir kredito sutarties atstatymo. Bankas sutiko atidėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus iš įkeisto turto iki 2016 m. liepos 15 d. su tam tikromis sąlygomis. Viena iš sąlygų yra ta, kad bankui įkeistam turtui ir atsakovo turimoms sąskaitoms nebus taikomi apribojimai (areštai) kitų kreditorių. Akivaizdu, kad šioje byloje yra areštuotas apelianto turtas skolos AB SEB bankui sumai, nors AB SEB bankas pagal tą pačią paskolą jau yra areštavęs atsakovo turtą bei pradėjęs ir sustabdęs išieškojimą iš įkeisto turto, kurio vertė viršija skolą. Iš ieškovės, kaip laiduotojos, AB SEB bankas galėtų išsiieškoti skolą tik tokiu atveju, jei jam nepavyktų išsiieškoti iš apelianto, kaip pradinio kreditoriaus, įkeisto turto. Todėl nėra pagrindo manyti, kad 170 092,46 Eur (AB SEB banko reikalavimas) gali būti laikoma kaip ieškovės patirta žala šios bylos kontekste. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka šalių interesų pusiausvyros, jomis sukeliama žala apeliantui yra neproporcingai didelė.
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Mulidė“ prašo atmesti atsakovo L. P. atskirąjį skundą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Teismų praktikoje yra preziumuojama, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų didelės ieškinio sumos ir teismo sprendimo neįvykdymo rizikos prezumpciją.
2. Apeliantas kaip bendrovės direktorius, jau 2011 metais bendrovei tapus nemokiai, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Mulidė“ iškėlimo. Tačiau jis ne tik kad šios pareigos neįvykdė, bet dar ir pardavė visas bendrovės akcijas asmeniui, kuris visiškai nebuvo suinteresuotas bendrovės ir jos kreditorių gerove. Preliminariai vertindamas ieškinio pagrįstumą, teismas neturi vertinti ieškinio pagrįstumo, nes tai atliekama išnagrinėjus bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad procesas būtų pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ar atsakovais patraukti asmenys negali būti atsakingi pagal jiems pareikštą reikalavimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą – apelianto atžvilgiu. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2013 m. liepos 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą; 2013 m. liepos 23 d. balansą; 2013 m. liepos 23 d. dokumentų ir ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktus; 2015 m. lapkričio 3 d. notaro vykdomąjį įrašą; 2015 m. gruodžio 14 d. turto arešto aktą, 2016 m. sausio 4 d. patvarkymą dėl areštuoto turto įkainojimo; 2016 m. sausio 20 d. AB SEB banko raštą.
Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovams, todėl spręstina, kad apeliantas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau. Šie įrodymai susiję su sprendžiamu klausimu, ieškovė su šiais įrodymais yra susipažinusi, todėl jie prijungiami prie bylos ir vertinami kartu su kitais pateiktais įrodymais.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti, kai yra abi šios sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Pareigą įrodyti minėtas aplinkybes turi šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o priešinga šalis, siekdama, kad laikinosios apsaugos priemonės jai nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius tokias aplinkybes (CPK 12 str., 178 str.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones abiejų atsakovų atžvilgiu, nustatęs, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ir kad yra grėsmė, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, nes pareikšto ieškinio suma fiziniams asmenims yra didelė.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė.
Apeliantas pateikė duomenis, kad jam ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio vertė yra 230 000 Eur. Šis turtas buvo įsigytas už AB SEB banko suteiktą būsto kreditą, todėl yra įkeistas šio banko naudai. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad AB SEB bankas nutraukė su apeliantu 2009 m. birželio 25 d. sudarytą būsto kredito sutartį ir 2015 m. lapkričio 3 d. buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl 170 092,46 Eur skolos išieškojimo iš įkeisto turto, kuris buvo pateiktas vykdyti antstoliui. AB SEB bankas 2016 m. sausio 20 d. raštu informavo skolininkus (apeliantą ir jo sutuoktinę), kad sutinka atidėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus iš įkeisto turto ir svarstyti kredito sutarties atstatymo klausimą su tam tikromis sąlygomis. Viena iš sąlygų yra ta, kad bankui įkeistam turtui ir skolininkų turimoms sąskaitoms nebus taikomi apribojimai (areštai) kitų kreditorių. Iš Liteko duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi į BUAB „Mulidė“ kreditorių sąrašą įtrauktas AB SEB bankas su 170 092,46 Eur finansiniu reikalavimu, kuris grindžiamas 2009 m. birželio 25 d. laidavimo sutartimi, kuria ieškovė laidavo pagal 2009 m. birželio 25 d. būsto kredito sutartį. Ieškovė neneigia apelianto nurodytos aplinkybės, kad bankroto byloje laidavimo sutarties pagrindu pareikštas AB SEB banko kreditorinis reikalavimas yra dėl tos pačios skolos, kurios išieškojimas yra nukreiptas į apeliantui priklausantį pagal hipotekos sutartį įkeistą nekilnojamąjį turtą. Jeigu banko reikalavimas būtų patenkintas iš įkeisto turto, ieškovės laidavimas pasibaigtų (CK 6.87 str. 1 d.). Tokiu atveju atitinkamai sumažėtų ieškovės reikalaujama atlyginti žala, kuri tapatinama su kreditorių pareikštais reikalavimais bankroto byloje. Liteko duomenimis, BUAB „Mulidė“ bankroto byloje teismas iš viso yra patvirtinęs 220 562,81 Eur kreditorinių reikalavimų, t. y. būtent tokią sumą, kurią ieškovė ir prašo priteisti iš atsakovų kaip žalos atlyginimą. Tai reiškia, kad apelianto turimo nekilnojamojo turto vertės pakanka padengti ne tik skolą AB SEB bankui, bet ir atlyginti likusią žalą, kuri siejama su ieškovės neįvykdytais įsipareigojimais kitiems kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, kad vykdant priverstinį išieškojimą pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro 80 procentų nustatytos turto kainos (CPK 718 str.), net ir tuo atveju, jeigu įkeistas turtas būtų parduotas už pradinę kainą, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku, likusios sumos turėtų pakakti atlyginti didžiąją dalį ieškovės reikalaujamos žalos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti įrodymai paneigia minėtą prezumpciją, kad šiuo atveju vien didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti riziką, jog apeliantas būsimo teismo sprendimo neįvykdys.
Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėja, kad apeliantas, būdamas UAB „Mulidė“ vadovu, neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Apeliantas laikosi pozicijos, kad tokia pareiga jo vadovavimo laikotarpiu jam nebuvo atsiradusi. Be to, apeliantas pateikė įrodymus, kad pardavęs UAB „Mulidė“ akcijas kitam atsakovui V. M., pastarajam perdavė visą įmonės turtą ir dokumentus. Todėl ieškovės nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys apelianto atžvilgiu, savaime nereiškia, kad jis vengtų įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas paslėpti ar perleisti savo turtą arba kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vien deklaratyvus teiginys, kad apeliantas tokių veiksmų gali imtis, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nesant vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, konstatuotina, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl apelianto atskirasis skundas tenkinamas – skundžiamos nutarties dalis, kuria areštuotas apelianto turtas ir lėšos, panaikinama ir prašymas taikyti šias priemones apelianto atžvilgiu atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Ieškovei išaiškinama, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tuo atveju, jei atsirastų aplinkybių, dėl kurių būsimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas.
Kartu pažymėtina, kad ieškovė byloje yra pareiškusi reikalavimą solidariems atsakovams, o skundžiama nutartimi yra areštuotas ne tik apelianto, bet ir atsakovo V. M. turtas neviršijant 220 562,81 Eur sumos. Atsakovui V. M. neskundžiant jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jos lieka galioti. Tai reiškia, kad 220 562,81 Eur dydžio ieškinio reikalavimas yra užtikrintas vieno iš solidarių atsakovų turto areštu.
Dėl žyminio mokesčio
Atsakovas pateikdamas atskirąjį skundą sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį, tačiau pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą tokio pobūdžio bylose žyminis mokestis už apeliacinį (atskirąjį) skundą nemokamas. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi tai sudaro pagrindą sumokėtą žyminį mokestį grąžinti, išaiškinant apeliantui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. 220 562,81 Eur vertės turto ir piniginių lėšų areštas, atsakovo L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės BUAB „Mulidė“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo L. P. atžvilgiu atmesti. Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, sumokėto 2016 m. balandžio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 503.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.