Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 10 metų 6 mėnesiams;

- pagal BK 199 str. 2 d. – laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 259 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 metų, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o būtent:

jis, neteisėtai, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens įgijo, laikė ir gabeno, paslėpęs jam priklausančio automobilio „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje esančio atsarginio rato padangos viduje, plastikinį paketą su 5025 vnt. rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos - MDMA, kurios bendroji masė tabletėse yra - 354,270 g, bei 5 plastikinius paketus su narkotine medžiaga - kanapėmis ir jų dalimis, kurios bendroji masė yra 3058,81 g, iki 2007-04-04, turėdamas tikslą jas platinti, kai tą pačią dieną, apie 6.50 val., vykstant iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą, adresu Salaperaugio km., Marijampolės r., buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų;

taip pat jis nuteistas už tai, kad nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines ir psichotropines medžiagas, o būtent :

jis, 2007-04-04, apie 6.50 val., vykdamas iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną - Kalvarijos pasienio kontrolės punktą adresu Salaperaugio km., Marijampolės r., jam priklausančiu automobiliu „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas leidimo, paslėpęs minėto automobilio bagažinėje esančio atsarginio rato padangos viduje, gabeno plastikinį paketą su 5025 vnt. rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos - MDMA, kurios bendroji masė tabletėse yra - 354,270 g, bei 5 plastikinius paketus su narkotine medžiaga - kanapėmis ir jų dalimis, kurios bendroji masė yra 3058,81 g;

be to, jis nuteistas dar ir už tai, kad neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, o būtent :

jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 20 vnt. melsvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurio bendroji masė tabletėse - 0,154 g, kurias laikė savo bute adresu (duomenys neskelbtini), iki 2007-04-04, 20.00 val., kai kratos metu minėtas psichotropines medžiagas surado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: jį pagal BK 260 str. 3 d., 259 str. 1 d. išteisinti, o jo nusikalstamą veiką, kuri yra kvalifikuota pagal BK 199 str. 2 d., perkvalifikuoti į BK 199 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas nesutinka su nuosprendžiu. Teigia, kad jis jam inkriminuotų veikų nepadarė, o jo padaryta veika yra netinkamai kvalifikuota.

Apeliantas teigia, kad jis nepadarė veikos, numatytos BK 260 str. 3 d. Jis nežinojo ir nesuvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jis nesuvokė koks yra jų kiekis. Jis teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad 2007 m. balandžio mėnesį, Olandijoje sutikti lietuviai paprašė į Lietuvą nelegaliai pervežti apie 2000 vnt. ,,Viagros“ tablečių. Jam sutikus, tabletės buvo supakuotos į automobilio atsarginį ratą. Jis buvo įsitikinęs ir galvojo, kad per pasienį veža minėtas tabletes. Minėti asmenys jį kategoriškai buvo patikinę, kad jis neveš jokių narkotikų, o jis jais patikėjo. Byloje nėra duomenų, jog jis pats vartotų narkotines medžiagas ar jomis prekiautų. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis žinojo, jog per Lietuvos Respublikos sieną veža narkotines medžiagas. Nėra jokių duomenų ir apie tai, jog jis žinojo kokios rūšies tai yra narkotinės medžiagos ir koks jų kiekis. Liudytojai D. P., R. Ž. ir kiti parodė, kad vizualiai apžiūrint automobilio atsarginiame rate rastus paketus, žmogus neturintis reikiamos kvalifikacijos ir patirties negali pasakyti, koks yra paketų turinys ir koks kiekis narkotinių medžiagų yra vežamas. Todėl byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis žinojo, jog tai yra narkotinės medžiagos ir galėjo numatyti jų svorį ir kiekį. Aplinkybė, kad ant vieno iš išimtų paketų su narkotinėmis medžiagomis - kanapėmis – buvo rastas jo dešinės rankos didžiojo piršto pėdsakas, neįrodo, kad jis žinojo, kad į šį paketą bus supakuota narkotinė medžiaga ir žinojo jos kiekį. Teisme jis nurodė, kad kalbant su lietuviais Olandijoje, jis apžiūrinėjo celofano paketą su „Viagros“ tabletėmis, lietė kelis tuščius celofano paketus. Ši aplinkybė nėra paneigta. Priešingai, ant kitų paketų rastų jo automobilio rate ir jų viduje esančių paketų nebuvo rasta nei jo pirštų pėdsakų, nei mikrodalelių, nei biologinių pėdsakų. Teismas, kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką, visiškai neatskleidė ir subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės, t. y. tyčios turinio. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jis suprato daromos veikos pavojingumą, suprato, jog veža narkotikus, ar jų labai didelį kiekį. Mano, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 ,,Dėl tesimų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodytą išaiškinimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Apelianto manymu, jam nepadarius veikos, numatytos BK 260 str. 3 d., jo veika negali būti kvalifikuojama ir pagal BK 199 str. 2 d. Todėl mano, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 199 str. 1 d., o skiriant bausmę, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad jo ankstesnis teistumas yra išnykęs, jis visiškai prisipažino padaręs veiką, numatytą BK 199 str. 1 d., ir labai gailisi nusikaltęs, išlaiko mažametį vaiką, turi pastovią gyvenamąją vietą, jo padarytu nusikaltimu žala niekam nepadaryta. Mano, kad yra visos sąlygos jam skirti bausmę, nesusijusią su laivės atėmimu.

Apeliantas taip pat mano, kad jis yra nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 259 str. 1 d. Jam tabletes su įspaudu ,,Adidas“ davė pažįstamas, teigdamas, kad jos pakels nuotaiką. Jis šių tablečių nevartojo. Pagal tablečių išvaizdą negalima buvo suprati, kad tai yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, priešingai, pagal ant jų esantį užrašą galima buvo suprasti, kad tai yra maisto papildas naudojamas sportininkų. Kadangi jis šių tablečių nevartojo, tai nežinojo ir jų poveikio organizmui. Be to, jo bute kratos metu buvo išimta 0,154 g, amfetamino, o tai yra nedidelis kiekis, todėl jo veika galėtų būti kvalifikuota tik pagal BK 259 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kauno apygardos teismo nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, nes ją išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir surašydamas nuosprendį padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Apelianto teiginiai, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 str. 1 d. 2, 3, 4 p. reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodytų išaiškinimų, yra pagrįsti.

Nuosprendis yra pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302-307 straipsniuose išdėstytų reikalavimų nuostatas, taip pat turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo.

Kolegija, išnagrinėjusi šią bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, nes išdėstytų nuostatų nesilaikė. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis yra surašyta pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2, 3, 4 p. reikalavimus.

BPK 305 str. 1 d. yra nurodyti reikalavimai aprašomajai nuosprendžio daliai. Minėtos straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi: įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 – 3.1.10 punktuose išdėstytos tos pačios nuostatos, kurios teismui yra privalomos. Minėto Nutarimo 3.1.4. punkte teismams išaiškinta, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Ten pat nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, yra nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pagal BPK 301 straipsnio nuostatas teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies normos reikalauja apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nuosprendžio dalyje, kurioje turi būti dėstomi įrodymai, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir kuriais grindžiamos teismo išvados, yra dėstomi liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir užfiksuoti kaltinamajame akte. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus liudytojus apklausė neišsamiai. Beveik visų liudytojų parodymai prasideda teiginiu ,,tyrimo metu duoti parodymai teisingi, jais galima remtis“ (t. 2, b. l. 29-31; 47-48). BPK 183 str. 2 d. nurodyta, kad liudytojo apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, o po to liudytojui gali būti užduodami klausimai. Tokiu būdu darytina logiška išvada, kad liudytojų apklausa teisme buvo atlikta pažeidžiant BPK 183 str. 2 d. reikalavimus. Taip pat teismas, perrašydamas į nuosprendį kaltinamajame akte užfiksuotus duomenis, pažeidė tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo teisme principą (BPK 242 str.), kuris užtikrina išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą.

Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas, apsiribodamas liudytojų parodymų perrašymu iš kaltinamojo akto, betarpiškai nepatikrino liudytojų parodymų, ir tuo pažeidė BPK 20 bei 242 straipsnių reikalavimus bei kaltinimo ir gynybos šalių lygybės bei rungtyniškumo principą (BPK 7), nes suteikė pirmenybę kaltinimo pusei. Šių įstatymų pažeidimai leidžia manyti teismą buvus šališku.

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad nuosprendyje būtų išdėstoma įrodymų, kuriais remiantis konstatuojama visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimas, analizė, taip pat teismo priimto sprendimo motyvai. Įrodymai nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra perrašyti iš kaltinamojo akto tik liudytojų parodymai ir kiti faktiniai duomenys, tačiau jame nėra jokios įrodymų analizės, nekonstatuotos teismo išvados, ar pakanka surinktų įrodymų , ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Nuosprendyje nėra išdėstytos aplinkybės, apibūdinančios konkrečių nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas M. B., sudėties požymius. Todėl apeliantas teisus savo skunde nurodydamas, kad teismas neatskleidė subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės, kas jo manymu, svarbu apkaltinant jį nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 3 d., padarymu. Nuosprendyje nenurodytos ir kitos nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingos aplinkybės. Kaip jau buvo minėta, nuosprendyje apsiribota tik kaltinamojo akto beveik pažodiniu perrašymu, pridedant keletą sakinių. Todėl iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokie įrodymai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad faktinės veikų padarymo aplinkybės yra nustatytos ir M. B. veikoms tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. B. pagal BK 260 str. 3 d., nurodė, kad kaltinamojo veika pagal BK 260 str. 3 d. kvalifikuota teisingai, nes įrodyta, kad M. B. neteisėtai įgijo, laikė bei gabeno labai didelį kiekį psichotropinių bei narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti. Taip pat teismas pripažino, kad teisingai kvalifikuota M. B. veika pagal BK 199 str. 2 d., nes jis pateikdamas muitinės kontrolei bei neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines bei psichotropines medžiagas. Perkvalifikuodamas M. B. veiką iš BK 260 str. 1 d. į 259 str. 1 d. teismas nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta ir teismui nepateikta įrodymų, kad jis įgijo bei savo bute laikė psichotropines medžiagas turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Tačiau tokių savo teiginių teismas nuosprendyje niekaip nemotyvavo. Teismas nuosprendyje nenurodė nei veikų kvalifikavimo, nei veikos perkvalifikavimo įrodymais pagrįstų motyvų ir išvadų, o apsiribojo tik konstatavimu, kad ikiteisminio tyrimo metu M. B. veikos buvo kvalifikuotos teisingai.

Skiriant bausmę teismas taip pat nesilaikė BPK 54 str. reikalavimų. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas nuosprendyje įvertino tik dviejų M. B. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (BK 260 str. 3 d. yra labai sunkus ir BK 199 str. 2 d. - sunkus nusikaltimas), ir visiškai neįvertino nusikaltimo, numatyto BK 259 str. 1 d., sunkumo. Teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, kad ankstesni teistumai kaltinamajam išnykę, jis savo kaltę iš dalies pripažino, turi pastovią gyvenamąją vietą, tačiau nenurodė jokių motyvų, kaip šitos aplinkybės įtakojo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui nuosprendyje išdėsčius vien įrodymus ir neatlikus jų analizės, neatskleidus jų tarpusavio ryšio, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, neįvertinus įrodymų ir nesurašius išsamių veikos kvalifikavimo bei bausmių skyrimo motyvų, buvo pažeisti BPK 305 str. 1 d. 2, 3, 4 p., reglamentuojantys apkaltinamojo nuosprendžio surašymą. Todėl kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. B. priimto nuosprendžio nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 7, 20, 183, 242 str.) yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Priimtas nuosprendis laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl yra naikintinas. Byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas skunde ginčija nuosprendyje padarytas išvadas dėl įrodymų pakankamumo, kaltės klausimų bei teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau kolegija pripažindama, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, ir naikindama jį dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas, kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nenagrinėja. Visos apeliaciniame skunde nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme.

Nuosprendį naikinant ir perduodant bylą iš naujo nagrinėti teismui, svarstytinas ir tolimesnės kardomosios priemonės M. B. klausimas. Nors dėl teismo nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bylą perduodama iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teisme, kolegija mano, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad M. B. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas gali būti padaręs. Iš bylos matyti, kad M. B. kaltinamas trijų nusikaltimų (iš jų vienas labai sunkus, o kitas – sunkus) padarymu, būdamas laisvėje niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Dėl šių aplinkybių, kolegijos nuomone, yra pagrindas pagrįstai manyti, kad M. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Todėl, vadovaujantis BPK 122 str. 1 d. 1 p., jo suėmimo terminą yra pagrindas dar kartą pratęsti. Tolesnės kardomosios priemonės klausimą turės išspręsti bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nuosprendį, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 260 str. 3 d., 199 str. 2 d., 259 str. 1 d., panaikinti, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

M. B. suėmimo terminą pratęsti 2 (dviems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2008 m. balandžio 25 d.