Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjai G. M., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – SPT) pateikė su ginču susijusią medžiagą (b. l. 14–24), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje atsakovių ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 57).

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina. Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius teisėtumo ir pagrįstumo.

2015 m. kovo 25 d. teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013 ir jose įsigalios Konstitucinio Teismo priimti nutarimai (b. l. 50–52).

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas) išsprendė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimą.

2015 m. gegužės 29 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (b. l. 55–56).

SPT 2014 m. gegužės 16 d. pažymos (b. l. 9–10) duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 1 299,30 Lt iki 1 071,92 Lt, t. y. 227,38 Lt/mėn. sumažinta pensija, o laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai pensija buvo papildomai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Dėl susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja 2014 m. gegužės 9 d. prašymu kreipėsi į SPT (b. l. 20), į kurį pareiškėjai atsakė VRM nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2014 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 1D-3778(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ (toliau – VRM raštas) (b. l. 7–8), inter alia nurodydama, kad išmokėti pareiškėjai susidariusią nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo. Nesutikdama su šiuo VRM raštu, pareiškėja, praėjus daugiau nei metams nuo jo priėmimo, kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjai VRM rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Būtent toks pareiškėjos reikalavimas ir yra nagrinėjamas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, VRM rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėja pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2014 m. birželio 6 d., o pareiškėjos nurodytas ginčo laikotarpis prasideda nuo 2012 m. kovo 19 d., teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, nepasibaigus 3 metų terminui ginti savo teises.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjos reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėnesio taip pat aktualus ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjai skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjai priteisti dėl minėtos nuostatos taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjai mokėtos pensijos dydis (1 299,30 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumažėjo iki 1 071,92 Lt per mėnesį, t. y. 227,38 Lt/mėn., arba 17,50 proc. (b. l. 9–10), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.).

Kaip minėta pareiškėja taip pat skunde prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio.

Kaip minėta, SPT pažymos duomenimis nustatyta, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai pensija buvo mažinta 2012 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais. Dėl minėto pensijos mažinimo per šiuos 4 mėnesius susidarė 1 884,65 Lt pensijos nepriemoka (b. l. 9–10).

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.

Kaip minėta, pareiškėja savo reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios Valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kitose analogiškose bylose konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo asmenų teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas asmenų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o Laikinojo įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo (toliau – Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme VRM valinis sprendimas perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjos valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Šios teisės nepaneigia ir tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, nustatantis sumažintų pensijų kompensavimo tvarką ir numatantis, kad valstybinių pensijų kompensuojamos sumos bus išmokamos 2016–2018 metais. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį, Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuojančio, įstatymo priėmimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos pensiją perskaičiavus pagal ginčo laikotarpiu galiojusias nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja manydama, kad jai taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Tuo labiau kad, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme taip pat nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, inter alia specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuojančio, įstatymo priėmimo. Veiksmingas asmenų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Pareiškėjos valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas, neišmokėta valstybinės pensijos dalis, t. y. 545,83 Eur (1 884,65 Lt), pareiškėjai turi būti išmokėta.

Pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-996 redakcija), VRM paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui (VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464). 2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybines pensijas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Utenos skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą (LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-177/2014). Todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus. Atsižvelgiant į Lietuvos valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką, VSDFV Utenos skyriaus prašymas teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d. tenkintinas iš dalies, teismo sprendimo įvykdymą atidedant iki 2016 m. birželio 30 d.

Kaip minėta, pareiškėja teismo prašo priteisti taip pat ir įstatymų nustatytus delspinigius. Šiuo aspektu yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į CK įtvirtintą minėtą delspinigių reguliavimą, sutiktina su VSDFV Utenos skyriaus atsiliepimo argumentu, kad delspinigių mokėjimas yra prievolinių teisinių santykių institutas ir šiuose teisiniuose santykiuose netaikytinas.

2015 m. kovo 25 d. teisme gautas advokatės Jevgenijos Dubrovskajos (toliau – advokatė) prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 100,00 Eur (b. l. 43).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 6 dalį sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

Advokatė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėja 2015 m. kovo 13 d. sumokėjo advokatei 100,00 Eur už atstovavimą, dokumentų surašymą ir patarimą (b. l. 42). Advokatė teismui pateikė 2015 m. kovo 13 d. su pareiškėja pasirašytą atstovavimo sutartį (b. l. 41), pagal kurią pareiškėja pavedė advokatei atstovauti pareiškėją administracinėje byloje dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, inter alia suteikiant advokatei teisę ruošti procesinius dokumentus, atstovauti pareiškėją teisme. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimai nagrinėjamoje byloje tenkintinas pareiškėjos reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, tačiau netenkintas pareiškėjos reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, laikytina, kad pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies. LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai (LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kiek įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Minėta proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais ir išreiškiama dalimis arba procentais (2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012). Nagrinėjamu atveju, laikytina, kad buvo patenkinta 50 proc. pareiškėjos skundo reikalavimų, todėl pareiškėja turi teisę į ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje ir 6 dalyje nustatytų išlaidų atlyginimą, proporcingą patenkintų reikalavimų daliai. Įvertinus teismo sprendimu patenkintų skundo reikalavimų proporcijas, darytina išvada, kad proporcinga pareiškėjai priteistina bylinėjimosi išlaidų (teisinių paslaugų iš advokatės įsigijimo) bendra suma yra 50,00 Eur (100,00 Eur x 0,5).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 101 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsniu,

nusprendžia:

Nutraukti bylą dėl pareiškėjos G. M. skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 1D-3378(11).

Kitoje dalyje pareiškėjos G. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjos G. M. naudai 545,83 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai), ir 50,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje pareiškėjos G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. birželio 30 d.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.