Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-01-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-148/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-15
Bylos Nr.
1A-135-148/2015
Teisminio proceso Nr.
1-57-1-00575-2013-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Valdimaras Bavėjanas, Regina Gaudutienė (pran.)
Kaltinamasis
L. L.
Advokatai
Zenonas Kerutis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-148/2015Proceso Nr. 1-57-1-00575-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.3. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos),teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Viktoro Kažio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,gynėjui advokatui Zenonui Keručiui,išteisintajai L. L.,vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. L. buvo kaltinama pagal BK 227 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2013m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., būdama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tarnybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), 403 kabinete, siekdama neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veikos vykdant įgaliojimus, kad jos atžvilgiu nebūtų surašytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 140 str. numatyta tvarka laikino sulaikymo protokolas įtariant ją nužudymu ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 57-1-00244-09 ir kad ji būtų paleista iš komisariato, pasiūlė duoti 8000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (2013-04-04 Lietuvos banko kursas-vienas Didžiosios Britanijos svaras sterlingų – 4,0722 Lt) - 32577 Lt 60 cnt, t.y. didesnį negu 250 MGL vertės kyšį (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus I-jo poskyrio tyrėjui R. S. ir II-ojo poskyrio vyresniajai tyrėjai E. E. Siūlydama kyšį L. L., kalbėdama apie pinigus, padėjo ant tarnybinio kabineto stalo kartu su pateikiamais apžiūrai jos asmeniniais daiktais, 6650 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (27080 Lt 13 ct), 332 kupiūras po 20 ir 1 kupiūrą po 10 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, ir 750 litų, tokiu būdu papirko valstybės tarnautojus - tiesiogiai pasiūlė valstybės tarnautojams didesnį nei 250 MGL vertės kyšį už pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek kaltinamosios, tiek liudytojų parodymai, tiek perklausyto pokalbio garso įrašo turinys leidžia daryti išvadą, kad L. L. buvo liudytojo R. S. provokuojama papirkti pareigūną. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Todėl nustačius, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog L. L. 2013 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., siekdama neteisėtos valstybės tarnautojų veikos pasiūlė tyrėjams didesnį nei 250 MGL dydžio kyšį, pirmosios instancijos teismas L. L. pagal BK 227 straipsnio 3 dalį išteisino, nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: L. L. pripažinti kalta pagal BK 227 straipsnio 3 dalį ir paskirti jai 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Konfiskuoti 6 650 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir 750 Lt. Nurodo, kad teismo priimtas dėl L. L. išteisinamasis nuosprendis yra naikintinas, nes teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

Prokuroras, skunde ginčydamas dėl L. L. priimtą išteisinamąjį nuosprendį, nesutinka su teismo padaryta išvada, kad L. L. buvo liudytojo R. S. provokuojama papirkti pareigūną. Prokuroro teigimu, teismo padaryta teismo išvada ne tik, kad neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bet akivaizdžiai prieštarauja ir teismo formuojamai praktikai aiškinant provokacijos sąvoką (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-52/2001, Nr. 2K-549/2006). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad L. L. pati elgėsi agresyviai, iššaukiančiai. Garso įraše užfiksuota, kad būtent L. L. pradeda pokalbį apie tai, kad ji nori pabėgti ir pareigūnas gali už tai, jei jis ją paleis, pasilikti sau pinigus, kuriuos ji turėjo su savimi kelioniniame krepšyje. Toliau ji pokalbio metu bando įtikinti pareigūną, kad jis ją paleistų. Tai yra byloje yra nustatyta, kad L. L. pati pradėjo kalbą apie tai, kad nenori būti suimta, bandė įtikinti pareigūną ir pasiūlė pareigūnui buvusius ant stalo pinigus. Tuo tarpu paties pareigūno užduodami klausimai L. L., prokuroro teigimu, yra tik kaip atsakas į L. L. elgesį. Pareigūno veiksmuose nėra provokacijos požymių, nes jo veiksmai buvo pasyvūs ir nelaikytini kaip kito asmens lenkimas atlikti nusikaltimą, tai yra šiuo atveju papirkti pareigūną. Tai, kad pareigūno ir L. L. pokalbio pradžia neįrašyta nėra ta aplinkybė, kuri pagrįstų teismo išvadą, kad liudytojas R. S. provokavo L. L. papirkti pareigūną. Tai kaip tik patvirtina faktą, kad pareigūnas nesitikėjo, kad L. L. žada jį papirkti, todėl iš anksto nesiruošė užfiksuoti šios nusikalstamos veikos.

Prokuroro teigimu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga Nr. 2-2007, teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-163/2011), liudytojo R. S. parodymais ir garso įraše užfiksuotais R. S. ir L. L. pokalbiais, kuriuos prokuroras pacituoja skunde (t. 2, b. l. 178), L. L. turėtų būti pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 3 dalyje. Prokuroro teigimu, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 227 straipsnį nėra būtina, kad prieš tai pareigūnas perspėtų papirkti bandantį asmenį apie baudžiamąją atsakomybę ir įspėtų, kad jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tuo labiau, kad pagal BK 2 straipsnio 2 dalį įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Teismų praktikoje nėra suformuluota reikalavimo, kad pareigūnas būtinai privalo įspėti asmenį, kuris bando papirkti pareigūną. Todėl teismo teiginys, kad pareigūnas turėjo įspėti L. L., jog ji daro nusikalstamą veiką, yra nepagrįstas ir tai nepatvirtina fakto, jog dėl to, kad nebuvo įspėta, L. L. galėjo būti pareigūno sukurstyta duoti kyšį. Iš L. L. intonacijos – rėkimo ir aktyvaus jos elgesio pokalbio su pareigūnu metu, prokuroro įsitikinimu, akivaizdu, kad jos tyčia papirkti pareigūną jau buvo susiformavusi, kai ji padėjo ant stalo pinigus ir kalbėjo: ,,va noriu padaryt ir pabėgti“. Tolimesni pareigūno veiksmai, jo klausimai, kuriuos prokuroras pacituoja skunde (t. 2, b. l. 178), buvo pasakyti jau po to, kai L. L. pasiūlė kyšį pareigūnams, todėl šie žodžiai negali būti traktuojami kaip provokacija. Jie buvo pasakyti jau po nusikalstamos veikos padarymo, nes BK 227 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir jinai laikoma baigta nuo kyšio pasiūlymo momento. Tuo tarpu L. L. duoti parodymai, kad ji pareigūnams pinigų nesiūlė, norėjo atiduoti juos dukrai, nesiūlė nieko padovanoti, turėtų būti vertinami kaip L. L. pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti bausmės, nes kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina tokių jos parodymų.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroras skunde taip pat teigia, kad teismo surašytame nuosprendyje yra netikslumų. Teismas, apibendrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad L. L. padarė nusikalstamą veiką. Tačiau teismas L. L. išteisino vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, tai yra, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 303 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinti du skirtingi išteisinimo pagrindai, kurie kartu negali būti taikomi. Taip pat nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kad liudytojas D. S. pokalbio metu su L. L. pasakė žodžius: ,,8000 funtų iš keturių“, tačiau iš garso įrašo turinio matyti, kad jis šių žodžių pokalbio metu nesakė.

Išteisintoji L. L. ir jos gynėjas advokatas Z. Kerutis atsikirtimuose į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą prašo minėtą apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad byloje surinkta medžiaga neabejotinai patvirtina, kad L. L. nebūtų net užsiminusi apie pinigus, jei policijos pareigūnas nebūtų naudojęs psichologinio spaudimo bei, jei nebūtų patys pažeidę tam tikras BPK nuostatas dėl įtariamojo teisių garantijų (L. L. sulaikymas vyko pažeidžiant jos teises į gynybą, nuo pirmojo sulaikymo momento turėti advokatą, sulaikant L. L. buvo nepaisoma policijos pareigūnų etikos normų, taikytinų tarnybos metu). L. L. pasakyti žodžiai, kuriuos cituoja prokuroras, tik parodo, kad kalba apie pinigus ar jų panaudojimą vyko spontaniškai, L. L. neturėjo tyčios papirkti pareigūnų. Iš garso įraše užfiksuoto pokalbio turinio akivaizdžiai matyti, kad L. L. kaip tik norėjo nukreipti pokalbį visai kita linkme, tačiau ji buvo daug kartų provokuojama palaikyti ,,papirkimo temą, daug kartų menamai kreipiantis į ją ,,tu nori, tu nori“, kai tuo tarpu pinigai pareigūnų iniciatyva, reikalavimu buvo padėti ant stalo. L. L. norėjo pinigus atiduoti dukrai, ji visai neketino atiduoti pinigų pareigūnams ir tai patvirtino patys pareigūnai R. S. tarnybinis pranešimas, liudytojos E. E. parodymai). Ji net neturėjo motyvo papirkinėti pareigūnų (2014-01-17 nutarimu prokuroras L. R. nutraukė ikiteisminį tyrimą L. L. atžvilgiu dėl jos sugyventinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą). Tuo tarpu pareigūnai, suimdami ir apklausdami L. L., su ja elgėsi taip, tarytum ji būtų nužudžiusi savo artimąjį. R. S. pasakyti žodžiai L. L., kurie yra pacituojami atsikirtimuose, iš karto parodo, kad pareigūnas imasi pats spręsti ir perša L. L. išankstinę nekaltumo prezumpciją paneigiančią nuomonę, kad ji pinigus neva turi jam palikti už tai, kad jis suteiktų jai laisvę, nes priešingu atveju, jei ji pinigų nepaliks, tuomet ji praras laisvę. Todėl natūralu, kad esant tokioms aplinkybėms, L. L., būdama nekalta ir netikėtai sulaikyta, kaip ir kiekvienas kitas privatus asmuo, neabejotinai patyrė didesnį ar mažesnį šoką ar psichologinės pusiausvyros praradimą, ir jos tokia būsena galėjo paskatinti ją elgtis neadekvačiai, ,,gynybiškai“.

Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti, išteisintoji L. L. ir jos gynėjas prašo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai L. L. išteisino pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį.

L. L. buvo kaltinama pagal BK 227 straipsnio 3 dalį tuo, kad papirko valstybės tarnautojus - tiesiogiai pasiūlė valstybės tarnautojams didesnį nei 250 MGL vertės kyšį už pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, padarė išvadą, kad šie L. L. pareikšti kaltinimai yra pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad L. L. 2013 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., siekdama neteisėtos valstybės tarnautojų veikos, tyrėjams pasiūlė didesnį nei 250 MGL dydžio kyšį, ir L. L. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad tarp L. L. ir liudytojo R. S. vykusio pokalbio tyrinys, R. S. elgesys šio pokalbio metu (R. S. aktyviai uždavinėjo konkrečius provokuojančio turinio klausimus, kreipdamas pokalbį su L. L. tam tikra linkme, užduodamas menamus klausimus, aiškindamasis siūlomų padovanoti pinigų sumą, vartodamas tokius terminus kaip ,,papirkti, mes imame pinigus už tai, kad“ ir panašius), L. L. elgesys iki šio pokalbio (ji siekė perduoti krepšį su pinigais atvykusiai vyriausiajai dukrai, tačiau pareigūnai neleido to padaryti, paprašyta parodyti turimus daiktus, juos pateikė pareigūnams, tačiau pinigus paliko krepšyje, ir juos pateikė tik po pakartotinio reikalavimo) rodo, kad L. L. neketino padaryti nusikalstamos veikos, ji duoti kyšį valstybės tarnautojams buvo išprovokuota, dėl ko ji negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms ir jų pagrindu padarytoms išvadoms dėl provokacijos ir L. L. išteisinimo pagal minėtą BK straipsnį. Aptariamoje byloje esantys, taip pat ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai, iš tiesų neduoda pagrindo daryti vienareikšmės ir neabejotinos išvados, kad L. L. pareikšti kaltinimai pasitvirtino. Pažymėtina, jog tai, kad prokuroras nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad jos yra nepagrįstos. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, siekiant išsiaiškinti anksčiau minėtas aplinkybes, o kartu ir pašalinti visas prokuroro keliamas abejones dėl įrodymų įvertinimo ir pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių, byloje buvo atliktas įrodymų tyrimą. Buvo papildomai apklausti liudytojai E. E., R. S., išteisintoji L. L., perklausytas garso įrašas. Tačiau, kolegija, apeliacinio proceso metu atlikusi įrodymų tyrimą, tokių aplinkybių, kurios duotų pagrindą šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nenustatė. Kolegijos nuomone, šioje byloje apeliacinio proceso metu išklausius garso įrašą, kuriame užfiksuotas R. S. ir L. L. pokalbiai, iš šio įrašo akivaizdžiai matyti, kad R. S. primygtinai kalba apie papirkimą, daug kartų kartoja frazes - papirkti, kai tuo tarpu iš pokalbio nesimato, kad tarp jų būtų pasiektas kažkoks susitarimas dėl to. L. L. savo atsakymuose to nepatvirtina. Be to, L. L. po pasakytų žodžių ,,kam veltui man čia būti“ tolesnio pokalbio metu aiškiai išreiškė ir savo atsisakymą papirkti pareigūnus. Antai, į R. S. žodžius: ,,O tai tu gaunasi nori mane papirkti“, L. L. atsako: ,,Nepapirkti noriu kaip tai normaliai daroma, neturiu aš čia būti, aš turiu būti su savo vaikais, su D. ir tvarkyti reikalus savo čia“. Tačiau po šio atsisakymo, R. S. toliau vis vien atkakliai kalba apie papirkimą, intensyviai klausinėja L. L., ar ji nori papirkti pareigūnus, kiek ji nori padovanoti pinigų. Tai, kad R. S. nekartą klausė L. L., ar ji nori pareigūnus papirkti, nurodė ir liudytoja E. E. Taigi minėtame garso įraše užfiksuotas taip R. S. ir L. L. vykusio pokalbio turinys, taip pat ir iš dalies liudytojos E. E. parodymai akivaizdžiai liudija apie tai, kad liudytojo R. S. elgesys neapsiribojo iš esmės pasyviu dalyvavimu tiriamojoje nusikalstamoje veikoje, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. R. S. atkakliai prašant L. L. nurodyti, kam yra skirti pinigai, o L. L. pokalbio metu aiškiai atsakius, kad ji nenorinti papirkti, vėl atkakliai jam kalbant apie pinigus, ar ji norinti papirkti pareigūnus, ko ji už tai norinti, kiek ji nori padovanoti pinigų, tai yra vėl bandant pokalbį su L. L. nukreipti tam tikra linkme, užduodant jai menamus provokuojančio pobūdžio klausimus, nors tam nebuvo jokio pagrindo, akivaizdu, kad R. S. darė subjektui, tai yra L. L. tokią įtaką, kas iš esmės ir sukurstė nusikaltimo, kuris antraip nebūtų padarytas, padarymą. Be to, iš byloje surinktų duomenų nesimato, kad L. L. iki tarp jos ir liudytojo R. S. įvykusio pokalbio būtų ketinusi duoti pareigūnams kyšį, atvirkščiai, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, ištyrus įrodymus (išteistosios L. L., liudytojų E. E., R. S. parodymai) apie L. L. elgesį prieš specialių veiksmų atlikimą (įrašant jos ir pareigūno pokalbį), matyti, kad ji tokių ketinimų neturėjo. Ji siekė perduoti krepšį su pinigais atvykusiai vyriausiajai dukrai, tačiau pareigūnai neleido to padaryti, paprašyta parodyti turimus daiktus, juos pateikė pareigūnams, tačiau pinigus paliko krepšyje, ir juos pateikė tik po pakartotinio reikalavimo. Be to, atkreiptinas dėmesys dar į vieną reikšmingą aplinkybę, kuri, vertinant ją kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, taip pat, nors ir netiesiogiai, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl provokacijos fakto pagrįstumą. Pagal išteisintosios L. L., liudytojų E. E., R. S. parodymus nustatyta, kad L. L. krepšį, kuriame be kitų daiktų buvo ir pinigai, turėjo sulaikymo metu, ji šio krepšio su pinigais neatsinešė savo iniciatyva į policiją. Ji pagal žodinį tyrėjos E. E. nurodymą, buvo sulaikyta (duomenys neskelbtini) prie prekybos centro ,,M“. Ją sulaikė pareigūnai R. S. ir M. S. Todėl visa tai taip pat rodo, kad ji prieš jos sulaikymą jokių nusikalstamų ketinimų neturėjo ir negalėjo turėti (ji nežinojo, kad bus sulaikyta, ir kad jai galimai bus reikalingi pinigai). Kolegijos nuomone, jeigu R. S. primygtinai nebūtų klausinėjęs L. L. apie pinigus, kam jie skirti, ar ji nori papirkti pareigūnus, kiek ji nori dovanoti pinigų, šio nusikaltimo nebūtų. Šioje byloje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad išteisintosios ketinimai, be policijos darbuotojo atliktų neteisėtų veiksmų, kurie aptarti skundžiamame nuosprendyje ir pirmiau šiame sprendime ir kurie aiškiai nebuvo pasyvūs, būtų neapsiriboję vien anksčiau minėtų žodžių pasakymu (,,kam veltui man čia būti“). Taigi kolegija laiko, kad galima daryti išvadą, o ne prielaidą, kad policijos pareigūno R. S. veiksmuose yra provokavimo požymių.

Beje, ši pirmosios instancijos teismo išvada dėl provokacijos padaryta nenukrypstant ir nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, kaip kad tvirtina prokuroras apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje provokacija suprantama ir aiškinama gerokai plačiau, nei prokuroro apeliaciniame skunde. Iš apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos seka, jog išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Be to, antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-7-86/2011, Nr. 2K-530/2012, kuriose aptariant nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo klausimą, aiškiai nurodyta, kad dėl ilgalaikio asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, net kai pati iniciatyva kyla ne iš pareigūnų, o iš asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, susidaro situacija, kai formaliai teisėti valstybės veiksmai supanašėja su provokacija ir tampa neteisėtais. Tokia situacija yra būtent ir nagrinėjamoje byloje. Kaip jau buvo minėta, būtent, liudytojo R. S. aktyvus ir primygtinis L. L. klausinėjimas apie pinigus po jos pasakytų žodžių ,,kam veltui man čia būti“, bandant jų pokalbį nukreipti tam tikra linkme – apie papirkimą, nors L. L. aiškiai nurodė, kad ji nenorinti nieko papirkti, nori tik būti su vaikais, juolab, kad ji iki šio pakalbio jokių nusikalstamų ketinimų neturėjo, leidžia kolegijai daryti išvadą, kad tokiais R. S. neteisėtais veiksmais iš esmės buvo sudaryta situacija, kuri išprovokavo L. L. padaryti nusikaltimą, kurio ji neketino daryti. Dėl to prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pagal teismų praktiką R. S. veiksmai negalėjo būti vertinami kaip provokuojantys, nes jie buvo atlikti po to, kai L. L. pasakė ,,kam veltui man čia būti“, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas teismų praktikos pavyzdys, kolegijos nuomone, taip pat nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę ir L. L. pripažinti kalta už minėtos nusikalstamos veikos padarymą. Prokuroro nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (kasacinės nutartis Nr. 2K-163/2011) buvo priimta bylose, kurios kontekstas nėra artimas nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras, remdamasis minėta nutartimi darydamas išvadą, kad L. L. turi būti pripažinta kalta pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, klaidingai interpretuoja ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl L. L. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 227 straipsnio 3 dalį kilti yra būtina, kad pareigūnas perspėtų papirkti bandantį asmenį apie baudžiamąją atsakomybę ir įspėtų, kad jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroro teigimu, pagal teismų praktiką norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 3 dalį tokio reikalavimo nėra. Iš tiesų, norinti asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, nėra numatyta, kad asmuo atsako pagal minėtą BK straipsnį tik tuo atveju, jeigu nustatyta, kad papirkti bandantis asmuo buvo perspėtas apie baudžiamąją atsakomybę ir įspėtas, kad gali būti už tai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokios išvados ir nepadarė išteisindamas L. L. pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Esminė aplinkybė, dėl ko buvo išteisinta L. L., yra ta, kad L. L. buvo išprovokuota padaryti nusikaltimą, kurio ji neketino daryti, o į prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kurią prokuroras sieja su BK 227 straipsnio 3 dalies taikymu, pirmosios instancijos teismas tiesiog atsižvelgė kaip į vieną iš tų aplinkybių, dėl ko, teismo įsitikinimu, yra pagrindas daryti išvadą dėl provokacijos fakto. Tai yra pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėstydamas argumentus dėl provokacijos fakto tiesiog atsižvelgė į pareigūno elgesį, tai yra į tai, kad pareigūnas po L. L. pasakytų žodžių ,,kam veltui man čia būti“ užuot paaiškinęs jai, kad tai yra kyšio davimas ir įspėjęs ją dėl baudžiamosios atsakomybės, toliau aktyviai ir primygtinai L. L. klausinėjo apie pinigus, ko ji norinti, kiek norinti padovanoti pinigų ir panašiai, kas teismo nuomone, taip pat rodo, kad L. L. taip buvo skatinama nusikalsti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas L. L. pagal BK 227 straipsnio 3 dalį pagrįstai išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, tai yra nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Valdimaras BavėjanasViktoras Kažys