Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. N., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 2011-04-13 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d., 290 str. – 8 MGL dydžio bauda; bausmės neatlikęs; teistumas neišnykęs ir nepanaikintas;

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 140 str. 1 d., 310 str.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010-04-14, apie 12.00 val., D. N. veterinarijos gydykloje, esančioje Antakalnio g. 50, Vilniuje, naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. M., kuri ant rankų laikė mažametį vaiką, prirėmė nukentėjusiąją prie sienos ranka laikydamas jai už kaklo, pargriovė ant žemės, grasino susidoroti. Klinikos gydytojui V. G. bandant D. N. atitraukti nuo nukentėjusiosios, šis sudavė V. G. smūgius ranka ir koja, susigrūmė su juo ir grumtynių metu suplėšė gydytojo darbinį chalatą. Šiais įžūliais veiksmais D. N. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apklaustas teisme kaltinamasis D. N. kaltę pripažino iš dalies ir paaiškino, kad jis anksčiau artimai bendravo su G. M., turi bendrą vaiką. Dirbo Norvegijoje, siuntė pinigus vaikui, stengėsi, kad jam būtų geriau, tačiau vėliau sužinojo, kad G. M. metrikacijos skyriui net nenurodė jo kaip vaiko tėvo. Jis tik norėjo pamatyti savo vaiką ir buvo supykęs, kad nukentėjusioji to neleidžia. Įvykio dieną Antakalnio gatvėje prie bankomato sutiko G. M., kuri prijuostėje laikė vaiką. Jis aiškino jai, kad tik nori paimti vaiką ant rankų, tačiau nukentėjusioji pradėjo šaukti aplinkiniams, kad jis nori pagrobti vaiką. Jis buvo susinervinęs ir pasikarščiavo. Prie veterinarijos klinikos paėmė į rankas G. M. šunį, tačiau jo nežalojo ir nekankino, tik laikė rankose. Nusukti šuniui sprandą negrasino. G. M. įbėgo į kliniką, o jis nubėgo iš paskos ir prirėmė ją prie sienos, sakė, kad nori matyti vaiką. Netyčia parvertė nukentėjusiąją ant savęs, bet jos nesmaugė, norėjo ištraukti jai iš rankų vaiką. Klinikoje buvo daugiau žmonių, gydytojas atplėšė jo rankas, spyrė į galvą ir į pilvą. Gali būti, kad susinervinęs keikėsi, tačiau šiaip keikiasi nedaug. Neprisimena kaip suplėšė gydytojo chalatą. Supranta, kad pasikarščiavo ir pažeidė viešąją rimtį. Dėl to gailisi, tačiau gyvūno nekankino.

Apklausta teisme nukentėjusioji G. M. paaiškino, kad D. N. pažįsta, jie anksčiau gyveno kartu, turi vaiką. Šiuo metu nebesipyksta. Ji išsikraustė kada pašlijo santykiai ir kaltinamasis pradėjo ją mušti, grasinti. Įvykio dieną jie Antakalnyje susitiko atsitiktinai. Ji D. N. bijojo, nes šis atrodė lyg paklaikęs, buvo ją mušęs ir grasinęs. Jie nuėjo prie veterinarijos klinikos ir D. N. paprašė leisti palaikyti vaiką, tačiau ji juo nepasitikėjo ir nesutiko. Tada kaltinamasis pasidarė agresyvus, pradėjo rėkti reikalaudamas vaiko. Jos šuo pradėjo loti ant kaltinamojo, o šis šunį paėmė abiem rankom ir laikė pakėlęs. Kiek pamena, D. N. draugas D. B. atitraukė kaltinamąjį nuo jos, o ji išsigandusi įbėgo į kliniką. D. N., paleidęs šunį, ją pasivijo klinikos prieangyje ir prirėmė prie sienos laikydamas už kaklo. Ji negalėjo šauktis pagalbos, nes buvo užspausta gerklė. Po to jau klinikos patalpose D. N. ją stūmė ir ji nukrito aukštielninka su vaiku. Didelio skausmo nebuvo tik išsigando dėl vaiko, kuris pradėjo verkti. Kaltinamasis ją vėl paėmė už kaklo, po to juos išskyrė daktarai. Nematė kas vyko tarp gydytojo ir D. N., kaip buvo suplėšytas chalatas. Kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. nepalaiko, nes fizinio skausmo nepatyrė, daugiau buvo išgąstis. D. B. yra D. N. pažįstamas, ji taip pat jį pažįsta, šiuo metu jis yra Rusijoje.

Apklaustas teisme nukentėjusysis V. G. paaiškino, kad nukentėjusiąją pažįsta, nes ši ateina į veterinarijos kliniką, o kaltinamojo nepažįsta. Įvykio dieną jis buvo atskiram kabinete ir išgirdo didelį šurmulį. Išėjęs pamatė kaip kaltinamasis priėjo prie G. M., paėmė ją iš nugaros už kaklo ir jie kartu nukrito. Nukentėjusioji krito ant kaltinamojo, jos laikomas vaikas pradėjo verkti, mergina muistėsi. Jis ir kitas gydytojas padėjo atitraukti kaltinamojo ranką ir matė, kad ant nukentėjusios kaklo liko smaugimo žymės. Kaltinamasi buvo nepatenkintas, atsistojęs bandė priešintis, traukdamas suplėšė jam chalatą. Jis su kolega D. N. tramdė, nes šis bandė išsiveržti. Kaltinamojo nespardė, bet gali būti, kad prirėmė jį su koja bandydamas atitraukti rankas nuo nukentėjusiosios. Iš kaltinamojo gavo tik nežymius smūgius, suplėšytą drabužį susisiuvo, žala jam nepadaryta. Kaltinamojo elgesys sukėlė pasipiktinimą, nes viskas vyko viešoje įstaigoje, daugiau kaip pusvalandžiui buvo sutrikdytas darbas. Nukentėjusiosios šuo traumų nepatyrė, matėsi, kad patyrė stresą.

Apklausta teisme liudytoja K. K. paaiškino, kad įvykio detaliai nepamena. Nukentėjusioji buvo matyta, nes ateidavo į kliniką su gyvūnėliu. Įvykio dieną ji taip pat atėjo į kliniką, prie krūtinės turėjo prisirišusi kūdikį. Iš paskos atėjo kaltinamasis, kuris garsiai rėkė, o raminamas paaiškino, kad jam neleidžiama pamatyti savo vaiko. Ji liepė elgtis ramiai ir netriukšmauti, o mergina išsitraukė telefoną ir pagrasino iškvieti policiją. Kaltinamasis tuomet pagriebė telefoną ir bandė išeiti iš klinikos, bet ji to padaryti neleido. Tada vaikinas priėjo prie nukentėjusiosios, suėmė ją už kaklo ir pargriovė. Nuo nukentėjusiosios vaikiną atitraukinėjo gydytojas, matė kaip kaltinamasis spyrė gydytojui, tačiau smulkiai viso įvykio nestebėjo, nes tuo metu jau skambino policijai. Toks kaltinamojo elgesys ją papiktino, išsigandusi klientė pabėgo, kiti klientai bijojo užeiti į vidų.

Apklaustas teisme liudytojas A. R. paaiškino, kad kaltinamąjį prisimena iš įvykio. Tuo metu buvo kabinete ir šnekėjo telefonu. Išgirdęs riksmus, šuns lojimą, vaiko klyksmą, išbėgo pasižiūrėti, kas vyksta. Pamatė ant žemės gulintį kaltinamąjį, kuris buvo apsikabinęs nukentėjusiąją, o jo kolega bandė ją išlaisvinti. Atitraukus kaltinamąjį, šis atsistojęs pradėjo aiškinti, kad tai jo vaikas, elgėsi provokuojančiai, bandė kolegai spirti, todėl jie dviese D. N. paguldė ant žemės. Gulinčio kaltinamojo niekas nespardė. D. N. prašė jį paleisti, o paleidus, vėl juos puolė.

Teisme buvo perskaityti liudytojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2010-04-14, apie 11.30 val., vedžiodamas šunį Antakalnio mikrorajone sutiko G. M., kuri prie krūtinės su skara buvo prisirišusį savo kelių mėnesių sūnų. Ji taip pat vedėsi šunį, o šalia jos ėjo buvęs vaikinas ir vaiko tėvas D. N.. G. M. ir D. N. jau pykosi jam priėjus, D. N. reikalavo duoti palaikyti vaiką ir grasino „ką nors jai padaryti“. Jis bandė kaltinamąjį raminti, bet šis nelabai reagavo. G. M. pasakė, kad veda šunį pas veterinarą. Suprato, kad ji bijo kaltinamojo, todėl ėjo su jais kartu. Prie veterinarijos klinikos jis pasiliko lauke su D. N., o nukentėjusioji su vaiku ir šunimi užėjo į vidų. Jai išėjus, D. N. vėl pradėjo reikalauti, kad ji duotų vaiką. Po to jis piktu veidu paėmė G. M. šunį ant rankų ir rankomis suspaudė šuns kaklą. Matėsi, kad šuo išsigando, pradėjo urgzti. G. M. nubėgo į klinikos vidų, o D. N. jai iš paskos. Jis taip pat nusekė juos ir klinikos viduje bandė sulaikyti kaltinamąjį, kad šis nesiartintų prie nukentėjusiosios, tačiau sulaikyti jo buvo neįmanoma. D. N. prirėmė G. M. prie sienos, ėmė ją smaugti, vaikas pradėjo verkti. G. M. pasakė, kad iškvies policiją, o D. N. griebė jai iš rankų telefoną ir puolė link durų, tačiau duris užrėmė klinikos darbuotoja. Tada kaltinamasis priėjo prie G. M., iš nugaros paėmė jai ranka už kaklo ir pargriovė ant savęs, po to bandė ištraukti vaiką. Du gydytojai atitraukė kaltinamąjį nuo nukentėjusiosios, klinikos darbuotoja G. M. nusivedė į kabinetą, o kaltinamasis toliau stumdėsi su gydytojais, vienam iš jų spyrė į koją, suplėšė chalatą. Gydytojai D. N. bandė raminti, tačiau šis nenurimo, provokavo muštynes, siūlė išeiti į lauką. Po to atvažiavo policija ir D. N. sulaikė.

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, teismas daro išvadą, kad D. N. pažeidė viešąją tvarką. Pats kaltinamasis iš esmės prisipažino padaręs šią veiką, sutiko, kad viešoje vietoje elgėsi įžūliai, kėlė konfliktą, kurio metu vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, taip pat stumdėsi su jį atitraukti bandžiusiais klinikos darbuotojais, keikėsi, suplėšė gydytojo chalatą. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklausti nukentėjusieji bei liudytojai. Kaltinamojo nurodyta jo nepasitenkinimo priežastis – nukentėjusioji nedavė palaikyti vaiko, nepateisina jo netinkamo elgesio. D. N. viešoje įstaigoje, jos darbuotojų ir klientų akivaizdoje smurtavo prieš nukentėjusiąją ir jį raminti bandžiusį klinikos darbuotoją V. G., keikėsi, provokavo muštynes. Tokiais įžūliais veiksmais kaltinamasis ignoravo visuotinai priimtas viešo elgesio taisykles, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė įstaigos darbą, žmonių rimtį, sugadino svetimą turtą. Tokie kaltinamojo veiksmai yra kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į tai, kad D. N. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, šiuo metu jau yra teistas už analogišką veiką, tačiau veikos padarymo metu teistumo dar neturėjo. Įvertinęs šias aplinkybes, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, teismas mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neskyrus kaltinamajam laisvės atėmimo bausmės, todėl skiria jam griežčiausią iš įstatyme numatytų laisvės atėmimui alternatyvių bausmių – areštą. Nustatant bausmės dydį, atsižvelgtina į tai, kad yra nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Bylos proceso metu D. N. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 str. nustatyta tvarka nuo 2010-04-14 iki 2010-04-15 (dvi paras), taip pat sulaikytas ir suimtas nuo 2011-12-08 iki nuosprendžio priėmimo dienos. Laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas yra įskaitytinas į skirtą bausmę.

D. N. buvo pareikštas ir kaltinimas pagal BK 140 str. 1 d. kaltinant jį tuo, kad to paties įvykio metu smaugdamas nukentėjusiąją G. M. ir ją pargriaudamas ant žemės, tyčia sukėlė jai fizinį skausmą. BK 140 str. 1 d. numatyta veika priskiriama prie privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamų veikų, o nukentėjusioji teisme nurodė, kad skausmo įvykio metu nepatyrė, tik išsigando, todėl šioje dalyje kaltinimo nepalaiko. Įvertinus šias aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad egzistuoja BPK 3 str. 1 d. 5 p. numatyta aplinkybė, daranti baudžiamąjį procesą negalimą, todėl dalyje dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d., byla D. N. atžvilgiu yra nutrauktina.

D. N. buvo kaltinamas ir pagal BK 310 str. tuo, kad to paties įvykio metu rankomis suėmė G. M. šunį už kaklo, jį smaugė, grasindamas nusukti šuniui sprandą, dėl ko šuo pradėjo urgzti, ir tokiais veiksmais kankino gyvūną.

Dalyje dėl kaltinimo pagal BK 310 str. D. N. yra išteisintinas, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti BK 310 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių. BK 310 str. dispozicija numato alternatyvias veikas, užtraukiančias baudžiamąją atsakomybę: 1) žiaurus elgesys su gyvūnu, dėl ko gyvūnas žuvo ar buvo sužalotas; 2) gyvūno kankinimas. Teisės aktai konkrečiai nereglamentuoja, kas laikytina gyvūno kankinimu, o kas – žiauriu elgesiu su gyvūnu. LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas apibrėžia tik kenksmingo elgesio su gyvūnais sąvoką, kuri apima bet kokius veiksmus, kenkiančius ar galinčius pakenkti gyvūnui. Žiauraus elgesio su gyvūnu atveju baudžiamąją atsakomybę užtraukia toks žiaurus elgesys, kuris sukelia neigiamas pasekmes (gyvūno žūtį ar suluošinimą), tuo tarpu kankinant gyvūną atsakomybę užtraukia jau patys tokio pobūdžio veiksmai. Pagal tokį teisinį reglamentavimą galima spręsti, kad gyvūno kankinimu pripažintini tik tokie veiksmai, kurie pagal savo pobūdį, trukmę ir intensyvumą sukelia akivaizdžias kančias gyvūnui, trunka ilgą laiką ar sukelia iš anksto numatomas ilgalaikes pasekmes, rodo kaltininko siekį sadistiškai pasityčioti iš gyvūno. Šioje byloje yra nustatyta, kad kaltinamasis paėmė nukentėjusiosios šunį už kaklo, kas sukėlė šuniui stresą, tačiau jokių fizinių sužalojimų padaryta nebuvo, pats šis veiksmas buvo vienkartinis ir truko trumpai, kaltinamasis siekė ne kankinti gyvūną ar iš jo tyčiotis, bet grasindamas pakenkti šuniui, priversti nukentėjusiąją įvykdyti jo reikalavimą leisti palaikyti vaiką. Teismo vertinimu, tokie kaltinamojo veiksmai laikytini ne gyvūno kankinimo, bet žiauriu elgesiu su gyvūnu, tačiau nekilus įstatymo numatytoms pasekmėms (gyvūno žūčiai ar sužalojimui), šie veiksmai nesudaro BK 310 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas D. N. dėl kaltinimo padarius BK 310 str. numatytą veiką išteisina, nenustatęs, kad buvo padaryta tokia nusikalstama veika.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

D. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir paskirti jam areštą 50 parų.

Į bausmę įskaityti laikinąjį sulaikymą nuo 2010-04-14 iki 2010-04-15 (dvi paras) bei sulaikymą ir suėmimą nuo 2011-12-08 iki 2012-01-24 ir laikyti D. N. visiškai atlikusiu jam skirtą bausmę.

Kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti ir teismo posėdžių salėje paleisti D. N. iš suėmimo.

Dalyje dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. bylą nutraukti nukentėjusiajai atsisakius kaltinimo ir susitaikius su kaltininku (BPK 3 str. 1 d. 5 p.)

D. N. dalyje dėl kaltinimo pagal BK 310 str. išteisinti nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti BK 310 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. 1 apylinkės teismą.