- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-04-29
- Bylos Nr.
- A-858-737-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Trečiasis asmuo
- K. G., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Policijos, Lietuvos Respublikos
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- M. G.
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. G. atstovui advokatui Laurynui Biekšai
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui Mantui Žemaičiui
trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Večislavui Burneikai
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir K. G. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-2 (toliau – ir ginčijamas sprendimas).
Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas priimtą 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-2 motyvuoja tuo, kad jis apie penkiolika kartų kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Baltarusijos Respublika, vyko į savo kilmės šalį – Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką, t. y. savo noru reguliariai lankėsi Rusijos Federacijoje, todėl išnyko esminė aplinkybė – negalėjimas grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, dėl kurios jam ir buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką kartu su globojamais nepilnamečiais vaikais atvyko 2000 metais, nuo 2004 metų su šeima ir globotiniais nuolat gyveno Lietuvoje. Nurodė, kad Migracijos departamento priimtame 2009 m. sausio 19 d. sprendime nekonkretizuota, kuri iš įstatyme išvardytų grėsmių yra išnykusi. Pareiškėjo teigimu, jam realiai yra išlikę visi grėsę pavojai. Pažymėjo, jog sprendžiant prieglobsčio klausimą Migracijos departamentui turėjo būti žinoma apie valstybės sienos kirtimus, tačiau tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, kuriame aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento darbuotojai, dėl įtarimo padarius nusikalstamas veikas, buvo nustatyta, jog dingo pagrįsta baimė jam grįžti į Rusijos Federaciją. Teigė, jog Migracijos departamentas, prieš priimdamas sprendimą panaikinti papildomą apsaugą bei leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turėjo kruopščiau išsiaiškinti, į kokias vietas jis važiavo, kirtęs Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sieną, nes vykimas į Rusijos Federaciją ir vykimas į Čečėnijos Respubliką yra visiškai skirtingi dalykai, sukeliantys jam skirtingas pasekmes. Pažymėjo, jog Migracijos departamento teiginiai, kad jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, prieštarauja gyvenimo realijoms ir nėra paremti patikima informacija. Pareiškėjas paaiškino, kad panaikinus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, keblioje situacijoje atsidurs jo mažamečiai bei globojami vaikai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 24 – 26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nustatė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 12 punktu pareiškėjui buvo panaikinta papildoma apsauga ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuolat išvyksta į savo kilmės šalį, jo kirtimai Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respublika yra užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų registre. Laikė, kad esminė aplinkybė, dėl kurios jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, o būtent negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, yra išnykusi. Taip pat pažymėjo, kad Migracijos departamente buvo surinkta ir įvertinta naujausia informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje. Remiantis turimais duomenimis, galima teigti, kad, per kelis pastaruosius metus saugumo situacija Čečėnijoje ryškiai pagerėjo. Pabrėžė, jog Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdyba pripažįsta, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu pagrindu jau nebegalimas. Atsakovo nuomone, keičiantis situacijai pareiškėjo kilmės šalyje, kartu su ja keičiasi ir tarptautinės apsaugos poreikis bei, atitinkamai, negali nesikeisti įgaliotų institucijų priimamų sprendimų turinys. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepriklauso persekiojimo rizikos grupėms, t. y. jis nėra politinis oponentas ar kovotojų giminaitis, todėl jo nurodyti motyvai dėl jo gyvybei gresiančio pavojaus yra nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas niekada nepateikė jokių argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, neminėjo apie paieškas ar priklausymą politinėms partijoms ar organizacijoms. Pareiškėjo išvykimas iš Čečėnijos buvo vertinamas kaip bėgimas nuo karinių veiksmų bei nestabilios politinės, socialinės padėties šalyje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 42 – 43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas nurodė, jog remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, akivaizdu, kad Rusijos Federacija nėra nesaugi kilmės valstybė pareiškėjui. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, savanoriškas ir reguliarus grįžimas į savo kilmės valstybę bei savanoriškas bendravimas su Rusijos Federacijos teisėsaugos ir kitų oficialių institucijų atstovais patvirtina, kad grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei nekyla. Todėl manė, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog šiuo metu nėra pagrindo, dėl kurio pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 76 – 77) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Policijos departamentas nurodė, kad iš skundo matyti, jog pareiškėjas penkiolika kartų be leidimo kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Baltarusijos Respublika, vyko į savo kilmės šalį – Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką. Be to, pareiškėjui pateiktas įtarimas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Todėl manė, kad šiuo atveju yra pagrindas panaikinti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje bei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 1 d. sprendimu (b. l. 89 – 93) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2000 m. gegužės 25 d. teisėtai, t. y. turėdamas Rusijos Federacijos užsienio pasą ir Lietuvos Respublikos vizą Nr. LT961100, išduotą 2000 m. gegužės 24 d. ir galiojusią iki 2000 m. birželio 9 d. Pareiškėjas 2000 m. birželio 7 d. pateikė prašymą leidimui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gauti bei prašė kartu su juo leisti laikinai apsigyventi sūnui O. G. (O. G.). Migracijos departamento Pabėgėlių reikalų skyrius 2000 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 15/6‑3‑11-36 nusprendė leisti pareiškėjui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių bei išduoti jam leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2001 m. rugpjūčio 10 d. pateikė naują prašymą leidimui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus viršininkas 2001 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 15/6-5-H-148 nusprendė leisti jam laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje bei išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, t. y. dėl karo kilmės šalyje ir galimybės persikelti šalies viduje nebuvimo. Atitinkamus prašymus leidimui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gauti pareiškėjas buvo pateikęs 2002 m. birželio 6 d., 2003 m. balandžio 8 d., kurie buvo patenkinti. Pareiškėjas 2004 m. birželio 22 d. ir 2005 m. liepos 7 d. Migracijos departamentui teikė prašymus suteikti prieglobstį ir laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, kurie atsakovo buvo išspręsti teigiamai. Pareiškėjas 2006 m. liepos 21 d. vėl pateikė prašymą išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamentas 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 15/6-15-13PR-242 nusprendė suteikti papildomą apsaugą. Pareiškėjo 2007 m. liepos 20 d. ir 2008 m. liepos 15 d. prašymai suteikti papildomą apsaugą taip pat buvo atsakovo išnagrinėti ir priimti teigiami sprendimai pareiškėjo atžvilgiu. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. sausio 12 d. raštu Nr. 5-S-146 „Dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo Lietuvos Respublikoje“ kreipėsi į Migracijos departamentą ir prašė panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Šiame rašte nurodė, jog pareiškėjas dažnai lankosi Čečėnijos Respublikoje, teigiamai charakterizuojamas atitinkamų valdžios struktūrų, kas patvirtina tamprius, taikius ir pastovius dalykinius santykius su savo kilmės šalimi. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2009 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 15/6-21PR-2 nusprendė panaikinti papildomą apsaugą išnykus aplinkybėms, dėl kurių ši apsauga buvo suteikta bei panaikinti šios apsaugos pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, jog santykius, susijusius su papildomos apsaugos suteikimu, bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris detaliai reglamentuoja užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo, jų vykdymo tvarką, taip pat nustato šią tvarką įgyvendinančių valstybės institucijų kompetenciją. Nurodė, jog Įstatymo 87 straipsnis numato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pabrėžė, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad papildomos apsaugos prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti tokią apsaugą ne tik ir ne tiek dėl to, jog prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Atkreipė dėmesį, jog 2000 m. birželio 7 d. ir 2001 m. rugpjūčio 10 d. prašymuose leidimui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gauti pareiškėjas kaip laikino apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą įvardijo vaikų priežiūrą ir auklėjimą, o 2002 m. birželio 6 d. prašyme kaip apsigyvenimo tikslą Lietuvos Respublikoje nurodo humanitarinį pagrindą. 2003 m. rugpjūčio 4 d. prašyme kaip priežastis, dėl kurių prašo išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, įvardijo vaikų namų veiklos koordinavimą, siekį vaikams suteikti išsilavinimą ir reabilitaciją po karinių veiksmų Čečėnijos Respublikoje, atstovauti vaikų interesus įvairiose valdžios struktūrose ir visuomeninėse organizacijose, o taip pat vykdyti monitoringą. 2004 m. birželio 22 d. prašyme pareiškėjas teigė, jog Čečėnijoje vyksta karas ir nėra galimybių grįžti, o 2005 m. liepos 7 d. prašyme nurodė, kad jis yra vaikų namų auklėtojas ir direktorės pavaduotojas, turi prižiūrėti vaikus našlaičius, jų auklėtinius, tinkamai juos auklėti, o Čečėnijoje vyksta karas, todėl nėra sąlygų gyventi ir tinkamai rūpintis vaikais. Teismas pastebėjo, jog identiškas priežastis pareiškėjas nurodė ir 2006 m. liepos 21 d. prašyme išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2007 m. liepos 20 d. ir 2008 m. liepos 15 d. prašymuose suteikti papildomą apsaugą. Be to, pažymėjo, jog remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, pareiškėjas daug kartų laikotarpyje nuo 2004 m. rugsėjo 13 d. iki 2008 m. balandžio 17 d. (apie 36) yra kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną Vilniaus oro uosto, Medininkų, Kenos, Lavoriškių bei Raigardo pasienio kontrolės punktuose. Teismas nustatė, jog pareiškėjo sutuoktinė K. G. Grozno miesto Lenino rajono administracijos ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Čečėnijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lenino rajono milicijos charakterizuojama teigiamai. Teigė, jog tai, kad pareiškėjui ir jo šeimai nekyla grėsmė Rusijos Federacijoje patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu rasta filmuota medžiaga, kurioje jo žmona 2008 m. liepos 5 d. dalyvauja vestuvėse savo namuose Grozne. Šiuos faktus patvirtina K. G. kaip įtariamosios apklausos protokolas, kuriame ji teigia, jog į Čečėniją vykdavo dažnai, nes ten jos vaikų namuose yra vaikai, dabartiniu metu grįžti į Čečėniją ji nebijo ir paskutiniu metu grįžti į Čečėniją nebijojo. Teismas laikė, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai į kilmės valstybę bijo grįžti ne dėl jų atžvilgiu gresiančio individualaus persekiojimo ar baimės faktoriaus, o apskritai dėl bendros situacijos Čečėnijoje. Teismas pastebėjo, jog iš pateiktų prašymų leidimui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gauti ir suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje analizės matyti, kad pareiškėjas niekada jų neargumentavo individualaus persekiojimo baime Rusijos Federacijoje, neminėjo apie dalyvavimą kariniuose veiksmuose, paieškos paskelbimą ir kitas grėsmes jo asmens ir šeimos atžvilgiu, kylančias jam grižus į kilmės valstybę. Teismas laikė, jog pareiškėjo argumentai, kuriais remiantis jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga, nėra pagrįsti jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais bei nelaikytini papildomos apsaugos suteikimo pagrindu Įstatymo 87 straipsnio prasme. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą detaliai išnagrinėjęs visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių rimtų argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį ir jo šeimą, jam grižus į kilmės šalį. Taigi įvertinęs bylos medžiagą teismas laikė, kad į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip vaikų namų veiklos koordinavimas, rūpinimasis vaikų priežiūra ir auklėjimu, taip pat tariamo jo persekiojimo kilmės valstybėje ir grėsmės jo sveikatai, gyvybei bei tai, jog jam grįžus į Čečėniją gali būti suimtas ir apskritai bendros situacijos kilmės valstybėje, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal Įstatymo 87 straipsnį. Teismo manymu, yra akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į Rusijos Federaciją ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių (nestabilios politinės, socialinės padėties šalyje). Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog K. G. 2008 m. gruodžio 18 d. apklausos protokole užfiksuota, kad į Lietuvą vaikai buvo atvežti dėl to, kad Čečėnijoje vyko karas, o paliko juos Lietuvoje todėl, kad jie čia – Lietuvoje – gautų europinį išsilavinimą. Į Lietuvą jie vežė ir suaugusius vaikus dėl to, kad jie nepakliūtų į armiją, armijoje jie neišgyventų, paprasčiausiai norėjo, kad jie čia gautų išsilavinimą, kad būtų saugūs. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenys rodo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo pakeistas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikus pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Todėl laikė, jog Migracijos departamentas panaikindamas pareiškėjui papildomą apsaugą, pagrįstai panaikino ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad papildomos apsaugos ir jos pagrindu išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, netrukdo pareiškėjui kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais įstatymo numatytais pagrindais. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenimo kartu su šeima Lietuvoje galimo apribojimo, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, o atsakovas surinko pakankamai informacijos atitinkamam sprendimui priimti bei išpildytos visos Tvarkos 66 punkte numatytos asmens, nagrinėjančio prieglobsčio prašymą, pareigos tyrime, todėl naikinti Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-21PR-2 skundo motyvais pagrindų nėra.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 98 – 99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą jo bylą dėl prieglobsčio išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, kaip ir Migracijos departamentas, visai neįvertino grėsmių Rusijos Federacijoje, kurios pareiškėjui ir jo šeimai atsirado po baudžiamosios bylos iškėlimo Lietuvoje. Daug internete apie pareiškėjo šeimą pasirodžiusios informacijos sudarė įspūdį Rusijos Federacijos valdžios institucijoms, kad pareiškėjo šeima nelojali Rusijos režimui. Dėl šios priežasties Čečėnijoje pradėta domėtis pareiškėjo veikla. Pareiškėjas jau turėjo problemų dėl dalyvavimo pirmajame Čečėnijos kare. 2004 metais jis buvo išpirktas iš sulaikymo ir į Čečėniją daugiau negrįžo. Be to, pareiškėjas kritikavo Rusijos bei Kadyrovo režimą ir 2004 metų suomių režisieriaus filme „Trys kambariai melancholijoje“ bei 2008 metų norvegų autorės knygoje „Grozno angelas“, į kuriuos dabar taip pat atkreipė dėmesį Rusijos Federacijos valdžios institucijos.
2. Tai, kad pareiškėjas nuo 2005 metų du kartus buvo nuvykęs į Rusiją, nepaneigia jam gresiančio tvojaus. Pareiškėjas visą laiką vengė vykti į Rusiją, bet du kartus turėjo būtinai nuvykti į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, nes kitaip nebuvo galima sutvarkyti jo globojamų vaikų atvykimo į Lietuvos Respubliką dokumentų.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108 – 110) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Atlikus informacijos apie apeliantą paiešką internete ir jos turinio analizę, nustatyta, kad minėta informacija pagal turinį neleidžia daryti jokių išvadų apie apelianto požiūrį į Rusijos Federacijos politiką arba jo lojalumą kilmės valstybės „režimui“. Po baudžiamosios bylos apeliantui iškėlimo Lietuvoje internete pasirodė daug straipsnių, kuriuose kritikuojamos Lietuvos Respublikos, o ne Rusijos Federacijos institucijos ir jų veiksmai apelianto atžvilgiu. Taip pat nesuprantama, kuo remiantis apelianto advokatas sprendžia apie Rusijos Federacijos valdžios institucijoms „sudarytą įspūdį“, kadangi nėra rasta apskritai jokios informacijos apie minėtų institucijų požiūrį į apeliantą ir jo veiklą (išskyrus Grozno miesto administracijos ir milicijos išrašytas charakteristikas, kuriose minėtos institucijos teigiamai atsiliepia apie apelianto žmoną K. G. ir jų valdomus vaikų globos namus). Nei apeliantas, nei jo advokatas nepateikė jokios savo teiginius patvirtinančios informacijos nei Migracijos departamentui, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
2. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, apeliantas kartu su žmona valdo savo iniciatyva ir pastangomis įkurtus vaikų globos namus Čečėnijoje ir Lietuvoje. Ši „veikla“ yra teisėta bei teisiškai įforminta tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Remiantis charakteristikų turiniu, apie apelianto „veiklą“ Čečėnijos valdžios institucijoms visada buvo žinoma, ji šių institucijų buvo vertinama teigiamai. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kokia apelianto „veikla“ staiga buvo susidomėta Čečėnijoje, ir kodėl šis susidomėjimas gali turėti apeliantui tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kuris reikalautų tarptautinės apsaugos Lietuvos Respublikoje jam suteikimo. Migracijos departamentui atlikus informacijos paiešką, nebuvo rasta jokia informacija, patvirtinanti, kad po baudžiamosios bylos apeliantui iškėlimo Lietuvoje „Čečėnijoje pradėta domėtis pareiškėjo veikla“. Jokių tai patvirtinančių įrodymų apeliantas taip pat nepateikė kartu su skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apsiribodamas vien tik nepagrįstais teiginiais.
3. Suomių režisieriaus Pirjo Honkasalo dokumentinis filmas „Trys melancholijos kambariai“ buvo sukurtas 2004 metais, kai tuo tarpu Ramzanas Kadyrovas tapo Čečėnijos prezidentu 2007 metais, kas akivaizdžiai įrodo, kad minėtame filme negali būti „Kadyrovo režimo“ kritikos. Filme „Trys melancholijos kambariai“ vaizduojamas Antrojo Čečėnijos karo poveikis Čečėnijos ir Rusijos vaikams, jis nėra skirtas tam tikro „režimo“ kritikavimui. Apeliantas ne tik nepasirodo ekrane, bet net nėra minimas filme, tik pabaigoje, titruose, jam ir jo žmonai išreiškiama padėka. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad teiginys, jog „pareiškėjas kritikavo Rusijos bei Kadyrovo režimą 2004 metų suomių režisieriaus filme „Trys kambariai melancholijoje“ yra neatitinkantis tikrovės.
4. Nei knygos „Grozno angelas“, nei aktualių ištraukų iš jos apeliantas nepateikė įvertinti nei Migracijos departamentui, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atlikus informacijos apie norvegų žurnalistės ir rašytojos Asne Seierstad knygą „Grozno Angelas“ paiešką ir jos turinio analizę, nebuvo rasta jokių duomenų apie tai, kad knygoje apeliantas pavaizduotas kaip „Rusijos bei Kadyrovo režimo“ priešininkas. Remiantis turima informacija, knygos autorė Asne Seierstad prieš išleisdama knygą (kurioje pakeitė visų G. šeimos globojamų vaikų vardus) susitiko su apeliantu ir jo žmona, supažindino juos su knygos ištraukomis, kuriuose buvo aprašytas jų ir jų globotinių gyvenimas, bei leido pasirinkti, ar jie nori, kad knygoje būtų atskleisti jų tikrieji vardai. Remiantis protingumo kriterijais, darytina prielaida, kad tuo atveju, jeigu knygoje būtų kažkokia informacija, kuri ateityje galėtų grėsti apelianto saugumui, jis būtų paprašęs autorės neminėti jo tikrojo vardo, ko apeliantas nepadarė, kas leidžia pagrįstai suabejoti, kad knygoje jis „kritikavo Rusijos bei Kadyrovo režimą“. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis rasta informacija apie Asne Seierstad knygą, susidaro įspūdis, kad, anot autorės, su apeliantu ir jo žmona ji bendravo (ir jų vaikų globos namuose buvo apsistojusi) savo kelionių į Čečėniją 2006 metais metu, kas nevisiškai atitinka apelianto advokato teiginį, kad nuo 2004 metų apeliantas į Čečėniją nuvykęs nebuvo.
5. Tai, kad apeliantas nepateikė jo argumentus patvirtinančių įrodymų, buvo tinkamai užfiksuota Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, kuriame yra konstatuota, kad „pareiškėjo argumentai [...] nėra pagristi jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais“ bei „į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam [...] gresiančių veiksmų“. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsniu, įvertino apelianto pasakojimą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, bei visiškai pagrįstai nusprendė, kad apelianto argumentai, kurie nėra pagrįsti jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais, negali būti besąlygiškai vertinami jo naudai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121 – 122) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjas prie 2009 m. vasario 10 d. skundo nepridėjo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad iškėlus baudžiamąją bylą, iškilo grėsmė jo šeimos saugumui. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kaip baudžiamosios bylos iškėlimas Lietuvos Respublikoje, galėjo įtakoti jo saugumo padėtį Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo žmona K. G. administracinėje byloje Nr. III-31-484/2009 dėl jai suteikto prieglobsčio Lietuvos Respublikoje panaikinimo (kuri buvo pradėta vėliau nei baudžiamoji byla) ne kartą patvirtino, kad grįžti į Rusijos Federaciją ji nebijo, ir kad grėsmės jai Čečėnijos Respublikoje nėra. Todėl pareiškėjo teiginys, kad iškėlus baudžiamąją bylą iškilo grėsmė jo šeimos saugumui, prieštarauja jo žmonos teiginiams.
2. Prie apeliacinio skundo taip pat nepridėti įrodymai, kurie patvirtintų jame išdėstytą teiginį, kad „daug internete apie pareiškėjo šeimą pasirodžiusios informacijos sudarė įspūdį Rusijos Federacijos valdžios institucijoms, kad pareiškėjo šeima nelojali Rusijos režimui“. Be to, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Rusijos Respublikos valdžios institucijos atkreipė dėmesį į pareiškėją dėl jo kritikos Rusijos Federacijos ir Čečėnijos Respublikos prezidento Ramzano Kadyrovo režimo atžvilgiu, išsakytos 2004 metų suomių režisieriaus filme „Trys kambariai melancholijoje“. Atkreiptinas dėmesys, kad vienintelė filmo vieta, kurioje minima pareiškėjo pavardė – titruose filmo gale jam pareikšta padėka.
3. Pareiškėjui prieglobstis Lietuvos Respublikoje buvo suteiktas dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų ir grėsmės jo sveikatai bei gyvybei Rusijos Federacijoje, tačiau jis ne kartą savanoriškai vyko į šią valstybę. Priežastys, dėl kurių pareiškėjas buvo nuvykęs į savo kilmės valstybę, neturi įtakos sprendžiant papildomos apsaugos panaikinimo klausimą. Svarbus faktas, kad net ir vykstant į Rusijos Federaciją, neiškilo grėsmė pareiškėjo gyvybei ar sveikatai, kas būtų neišvengiama, jeigu pareiškėjas būtų ieškomas Rusijos Federacijos teisėsaugos ar slaptųjų tarnybų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118 – 119) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje ginčas kyla dėl sprendimo, kuriuo atsakovas pareiškėjui panaikino papildomą apsaugą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas M. G. (M. G.) savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės dviem pagrindais. Pirma, teigia, kad ir pirmosios instancijos teismas, ir atsakovas visiškai neįvertino pareiškėjui ir jo šeimai kylančių grėsmių Rusijos Federacijoje po baudžiamosios bylos iškėlimo Lietuvoje. Antra, nurodo, kad jo išvykos į Rusijos Federaciją nepaneigia jam gresiančio pavojaus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tinkamas teisės aiškinimas ir taikymas bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimas yra neatsiejamai susiję, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl minėtų aspektų vertintini kartu.
Su papildoma apsauga susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539, 2009 m. rugpjūčio 4 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (Žin., 2004, Nr. 168-6196, 2007 m. gegužės 15 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas). Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo, be kita ko, įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 skyrius, 7 tomas, p. 96) (toliau - ir Direktyva 2004/83/EB), todėl aiškinant ir taikant atitinkamas Įstatymo ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos teisės aktų normas turi būti atsižvelgiama ir į Direktyvos 2004/83/EB nuostatas bei jų turinį atskleidžiančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktiką.
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti papildomos apsaugos suteikimo pagrindai: numatyta, kad papildoma apsauga „gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:
1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;
2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos;
3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.“
Vertinant šias nuostatas Direktyvos 2004/83EB kontekste, darytina išvada, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi iš esmės perkeliamos šios direktyvos 2 str. e) punkto ir 15 straipsnio nuostatos, nors šiuose teisės aktuose vartojamos sąvokos nėra identiškos. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendime Meki Elgafaji, Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie (C-465/07, Rinkinyje dar neskelbtas) konstatavo, jog Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punktas (kuris perkeltas Įstatymo 87 straipsnio 1 d. 3 p.) turi būti aiškinamas taip, kad „sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų yra pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių“. Taigi šiuo atveju grėsmė asmeniui siejama su bendra nestabilia ir pavojinga situacija atitinkamoje trečiojoje valstybėje. Tuo tarpu, Teisingumo Teismo teigimu, Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio a) ir b) punktai (kurie perkelti Įstatymo 87 straipsnio 1 d. 1 ir 2 p.) sietini su pavojais konkrečiam asmeniui, kurie, be kita ko, turi būti įvertinami atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį bei jį plėtojančią Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje papildomos apsaugos suteikimas, nors ir šiek tiek kitoje plotmėje, taip pat siejamas ir su objektyviais, ir su subjektyviais veiksniais. Pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje Teismas pažymėjo, kad „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga - „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta“ (administracinė byla Nr. A756-1631/2008).
Papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus, kiek tai susiję su šia byla, įtvirtina Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nurodoma, jog papildoma apsauga panaikinama, jeigu užsienietis „gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje“. Ši nuostata iš esmės perkelia Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnį, kuriame nurodyta:
„1. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga.
2. Taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus.“ Pastaroji sąlyga į Lietuvos Respublikos teisę yra perkelta Tvarkos aprašo 91.1 punktu, kuriame, be kita ko, numatyta, jog vertinant, ar papildoma apsauga gali būti panaikinta šio punkto pagrindu (t. y. dėl to, kad papildomą apsaugą gavęs užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga), „papildoma apsauga gali būti panaikinama, jeigu tokioje valstybėje įvyko esminių permainų, dėl kurių išnyko pagrindas suteikti šiam asmeniui papildomą apsaugą“.
Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas, išskyrus šio Įstatymo 88 straipsnio 5 ir 6 punktuose, 90 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 2 dalies 4 punkte numatytus pagrindus. Šiais pagrindais sprendimą priima Vilniaus apygardos administracinis teismas. Be to, Tvarkos aprašo 93 punkte yra nurodyta, kad sprendimą panaikinti papildomą apsaugą priima Migracijos departamentas, remdamasis Migracijos departamento įgalioto skyriaus valstybės tarnautojo parengta motyvuota išvada dėl papildomos apsaugos panaikinimo.
Įvertinusi galiojantį teisinį reguliavimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad papildoma apsauga gali būti suteikiama ir dėl konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės, ir dėl bendros kritinės situacijos kilmės valstybėje (arba šių abiejų grėsmių pagrindu). Teisės aktuose yra įtvirtintas aiškus reikalavimas prieš priimant sprendimą dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą bent vienu iš pagrindų, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu papildoma apsauga prieš tai buvo suteikta (žr., pvz., mutatis mutandis, 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą A.S Abdulla, K. Hasan, A. Adem, H. M. Rashi, D. Jamal prieš Vokietijos Respubliką (sujungtos bylos C-175/08-C-179/08, Rinkinyje dar neskelbtas). Priešingas šių teisės normų aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti asmenų, kuriems buvo suteikta papildoma apsauga, teises.
Pareiškėjo skundo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas teigė ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui papildoma apsauga buvo suteikta dėl bendros situacijos Čečėnijos Respublikoje. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu nurodomas Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas, o faktinis priėmimo pagrindu yra individualus pareiškėjo elgesys, t. y. jo kelionės į Rusijos Federaciją.
Atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas sprendimas teisiniu požiūriu yra ydingas.
Nors sprendimą pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą atsakovas priėmė atsižvelgdamas į bendrą situaciją Čečėnijos Respublikoje, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo atsakovas priėmė įvertinęs tik asmeninį pareiškėjo elgesį, o bendrų grėsmių, tikėtinai pareiškėjui galėjusių kilti kilmės valstybėje, nevertino. Nors atsakovas savo poziciją teisminio nagrinėjimo metu (žr. b. l. 25 esantį atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą) grindė bendros situacijos Rusijos Federacijoje pasikeitimu, ginčijamame sprendime apie tai nėra nurodyta, o ginčijamo sprendimo faktiniu pagrindu nurodomas individualus pareiškėjo elgesys, t. y. jo kelionės į Rusijos Federaciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. sausio 16 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvadoje Nr. 15/6-5- Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui M. G. (Migracijos departamento b. l. 12-14, III t.), kurią parengti reikalauja Tvarkos aprašo 93 punktas, bendra situacija Čečėnijos Respublikoje nėra vertinama, o siūlymas pareiškėjui panaikinti papildomą apsaugą grindžiamas, tuo, kad pareiškėjas „tikėtinai“ vyko į Rusijos Federaciją. Pažymėtina, kad byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovas tokį vertinimą atliko. Atsakovo pateiktoje medžiagoje (Migracijos departamento bylos I-III tomai) tokios informacijos nėra. Nors atsakovas savo atsiliepime į skundą (b. l. 25) nurodo, kad 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 buvo surinkta ir įvertinta nauja informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje, tačiau ši pažyma teismui nebuvo pateikta (b. l. 85). Be to, nors atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas išdėstė argumentus dėl situacijos Rusijos Federacijoje pasikeitimo, iš atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą matyti, kad atsakovas rėmėsi gana sena informacija, konkrečiai, 2007 m. rugsėjo 5 d. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (toliau – ir JTVPK) straipsniu apie pasikeitusią situaciją Čečėnijos Respublikoje. Nežiūrint šio straipsnio publikavimo, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius savo 2007 m. rugsėjo 14 d. ir 2008 m. rugsėjo 9 d. išvadose (Migracijos departamento b. l. 149-150, II t. ir b. l. 186-187, II. t.) konstatavo, jog priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, neišnyko, o nurodytas JTVPK straipsnis atsakovui nesutrukdė jau po šio straipsnio paskelbimo (konkrečiai, 2007 m. rugsėjo 14 d. (Migracijos departamento b. l. 151, II t.) ir 2008 m. rugsėjo 9 d. (Migracijos departamento b. l. 188, II t.) sprendimai) tenkinti pareiškėjo prašymus dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė JTVPK 2009 m. birželio 8 d. raštą Nr. 090/ROBNC/2009 ir jo vertimą į lietuvių kalbą (b. l. 112-117), tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis JTVPK raštas yra parengtas vėliau nei priimtas ginčijamas sprendimas, todėl akivaizdu, kad atsakovas juo vadovautis priimdamas ginčijamą sprendimą negalėjo.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu, t. y. ar atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą panaikinti papildomą apsaugą pareiškėjui, įvykdė savo pareigą įvertinti visas teisės aktų nurodytas potencialias grėsmes, ginčijamo sprendimo teisėtumo nepagrįstai nevertino, nors pareiškėjas savo skunde (b. l. 2-4) tiesiogiai pažymėjo, kad atsakovas savo ginčijamame sprendime nekonkretizavo, kuri iš įstatyme nurodytų grėsmių yra išnykusi, ir nurodė, kad visos priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, nėra išnykusios.
Be to, pareiškėjas savo skunde (b. l. 3) ir pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nagrinėjant apeliacinį skundą pabrėžė, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas neapklausė pareiškėjo, kuris pokalbio metu būtų pateikęs įrodymus, atskleidžiančius jam kylančias asmenines grėsmes. Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 21-22) matyti, kad pareiškėjas buvo tik supažindintas su jau priimtu ginčijamu sprendimu.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu konstatuoja, kad atsakovas, iki ginčijamo sprendimo priėmimo neapklausęs pareiškėjo dėl su ginčijamo sprendimo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių, neužtikrino, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas tik išsamiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, juo labiau, kad ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas individualiu pareiškėjo elgesiu. Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama Įstatymo 82 straipsnį, 87 straipsnio 1 dalį ir 90 straipsnio 2 ir 4 dalis daro išvadą, kad atsakovo pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant ginčijamą sprendimą kyla ir iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą byloje Nr. 14/02; 2006 m. gegužės 31 d. nutarimą byloje Nr. 42/03; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2006 m. lapkričio 17 d. administracinėje byloje A2-1795/2006), kurie, be kita ko, sietini su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintais reikalavimais individualiam administraciniam aktui, ir iš Įstatymo 87 str. esančios formuluotės „visiškai pagrįsta baimė“, kuri, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, turi ir objektyvų, ir subjektyvų elementą. Manytina, kad jei sprendimas panaikinti papildomą apsaugą būtų priimamas neapklausus asmens, kuriam tokia apsauga suteikta, Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 82 straipsnio nuostata, kad prieš priimant sprendimą iš esmės dėl papildomos apsaugos suteikimo prieglobsčio prašytojas apklausiamas, daugeliu atvejų netektų savo prasmės, jei vėliau tokį sprendimą būtų galima bet kada pakeisti asmens neapklausus. Tokiu atveju galėtų kilti grėsmė, kad sprendimas dėl papildomos apsaugos panaikinimo bus priimtas išsamiai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, ir dėl to nebus pagrįstas.
Įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimai, o ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodoma, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos, reikalavimų. Kadangi pareiškėjas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvertino visų aplinkybių, kurias reikalauja įvertinti teisės aktai, akivaizdu, kad priimtas ginčijamas sprendimas negali būti traktuojamas kaip tinkamai pagrįstas objektyviais duomenis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino teisės aktuose įtvirtintų esminių procedūrinių reikalavimų, taikomų ginčijamo sprendimo dalies dėl papildomos apsaugos suteikimo priėmimui, pažeidimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Kadangi ginčijamu sprendimu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas dėl to, kad jis buvo suteiktas papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje pagrindu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat panaikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-2 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui M. G. panaikinimo“ panaikinti ir pavesti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui M. G. ir dėl leidimo jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.