- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-05-02
- Bylos Nr.
- A-143-264-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Advokatai
- Arūnas Marcinkevičius
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento, ir Širvintų rajono policijos komisariatui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. M. su skundu (b. l. 2 – 3, 29 – 31) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Širvintų rajono policijos komisariato 2 025,52 Lt žalos (nepagrįsto praturtėjimo).
Pareiškėja nurodė, kad nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. dirba Širvintų rajono policijos komisariate. 2003 – 2004 m., vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Įstatymo įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53) bei atitinkamais Širvintų rajono policijos komisariato viršininko įsakymais, už darbą buvo sumokėtas nevisas priklausantis darbo užmokestis, kadangi buvo taikytas indeksavimo koeficientas. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, kad nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1 ir 2 punktai bei juo patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės (Taisyklės) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos nuomone, šis nutarimas turi prejudicinę galią, nes remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi ir 72 straipsnio 2 dalimi buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama minėtą nutarimą, pasielgė neteisėtai. Teigė, jog Konstitucinio Teismo neteisėtais pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei, todėl ji laikytina atsakovu (Civilinio kodekso (CK) 2.81 str. 1 d.). Be to, žala padaryta ir Širvintų rajono policijos komisariato veiksmais, kuris, vykdydamas neteisėtą sprendimą, nepagrįstai gavo naudos (be teisinio pagrindo įgijo jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį) (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Kadangi Lietuvos valstybė jos atžvilgiu pasielgė neteisėtai, o tokie veiksmai sudarė pagrindą nepagrįstai praturtėti Širvintų rajono policijos komisariatui, todėl abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d.). Pareiškėja nurodė, kad jai padaryta žala ir nepagrįstas Širvintų rajono policijos komisariato praturtėjimas sudaro jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri įrodoma šio komisariato išduota pažyma.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos A. M. skundą (b. l. 11, 37 – 40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas nurodė, kad CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.263 straipsnio 1 dalies bei 6.279 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes nėra jose nustatytų sąlygų. Širvintų rajono policijos komisariatas, taikydamas indeksavimo koeficientą, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o Konstituciniam Teismui priėmus nurodytą nutarimą iš karto nutraukė savo priimtų teisės aktų vykdymą. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ir kad būtent jo neteisėti veiksmai sudarė pagrindą žalai atsirasti. Pabrėžė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog žalą padarė institucija, kuri vykdė teisės aktus, kuriuos laikė teisėtais, ir kuri tuo metu negalėjo kitaip veikti, todėl nėra valstybės atsakomybės. Teigė, jog Širvintų rajono policijos komisariatas, neišmokėdamas pareiškėjai darbo užmokesčio, negalėjo gauti naudos arba nepagrįstai praturtėti, nes taikė indeksavimo koeficientą atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas (Įstatymas), nustatęs didesnius valstybės tarnautojų atlyginimus, o 2003 m. gegužės 1 d. pradėjus įgyvendinti Vidaus tarnybos statuto nuostatas, padidėjo darbo užmokesčio išlaidos, tačiau atsakovo pajamų, gautų atliekant funkcijas, nustatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, neužteko darbo užmokesčiui, o kitų papildomų pajamų iš biudžeto jis negavo. Atkreipė dėmesį, kad siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Širvintų rajono policijos komisariatas nepažeidė galiojusių teisės aktų. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Tačiau kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos jo nekonstitucingumu.
Atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos A. M. skundą (b. l. 9 – 10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, nes atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004 m. gruodžio 18 d., atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 220 ,,Dėl atstovavimo valstybei Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos atlyginimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 220) įgaliotas Policijos departamentas. Pabrėžė, jog pareiškėjai atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo, o kol nėra Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 2 d. sprendimu (b. l. 46 – 50) pareiškėjos A. M. skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar Lietuvos valstybė, priimdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 53, veikė teisėtai, bei ar Širvintų rajono policijos komisariatas, vadovaudamasis šiuo nutarimu, veikė teisėtai, t. y. ar veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, ir ar Širvintų rajono policijos komisariatas nepagrįstai (be pagrindo) neįgijo turto (pareiškėjos lėšų). Teismas, ištyręs įrodymus, konstatavo, kad Lietuvos valstybė minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo priėmimo metu veikė teisėtai, o iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo Širvintų rajono policijos komisariatas, mokėdamas pareiškėjai nustatytą darbo užmokestį, privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog Lietuvos valstybė, nustatydama darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, bei Širvintų rajono policijos komisariatas, mokėdamas pareiškėjai nustatytą darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti. Nesant neteisėtų Lietuvos valstybės ir Širvintų rajono policijos komisariato darbuotojų veiksmų, nėra ir CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalyse, 6.263, 6.271, 6.279 straipsniuose nustatytų Lietuvos valstybės ir Širvintų rajono policijos komisariato civilinės atsakomybės pagrindų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 88 str. 1 p.).
Šalies argumentai
Pareiškėja A. M. apeliaciniame skunde (b. l. 54 – 55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo reiškiamas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento, tačiau teismas pasisakė tik apie žalos atlyginimo galimybę iš Širvintų rajono policijos komisariato, kuriam buvo keliamas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, bet teismas dėl tokio reikalavimo iš viso nepasisakė. Teigia, jog teismas neišsprendė nei vieno pareikšto reikalavimo, o išsprendė nepareikštą reikalavimą, todėl sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą (b. l. 60 – 63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas iš esmės pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus.
Atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą (b. l. 65 – 66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą ir mokėdamas pareiškėjai nevisą priklausantį darbo užmokestį veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjai (jos manymu, neteisėtai) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuria, pagal pareiškėją, nepagrįstai praturtėjo atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas, priteisimo. Kolegija, spręsdama šioje byloje taikytinų materialinės teisės normų klausimą, konstatuoja, kad skundo reikalavimas priteisti šią darbo užmokesčio dalį ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas skundo (reikalavimo) dalyku. Toks (pagal skunde nurodytas faktines bylos aplinkybes, aiškiai suprantamas skundo reikalavimas) suponuoja būtinumą taikyti pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančias, o ne civilinės teisės normas. Todėl nagrinėjant šį ginčą netaikytinos ir neanalizuotinos pareiškėjos skunde nurodytos civilinės (deliktinės) atsakomybės bei nepagrįsto praturtėjimo institutų normos.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamas ginčas turi tarnybinio ginčo požymius, tačiau tokiu nelaikytinas, nes jo privatinis pobūdis iš esmės skiriasi nuo ginčų, susijusių su valstybės tarnautojo atliekamais viešojo administravimo veiksmais, bei nuo kitų tarnybinių ginčų. Atsižvelgiant į aiškiai suformuluotą reikalavimo dalyką (konkrečių piniginių sumų priteisimas) nėra teisinio pagrindo sieti jo su šių sumų nemokėjimą sąlygojusių atitinkamų atsakovo administracinių sprendimų (įsakymų) priėmimu bei būtinumu ABTĮ nustatyta tvarka apskųsti šiuos sprendimus (įsakymus).
Kolegija taip pat pažymi, kad nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis (nustatanti terminus, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas), nei Valstybės tarnybos įstatymas (jo normos, reglamentuojančios santykius dėl darbo užmokesčio mokėjimo) nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, sprendžiant šį klausimą, turi būti taikomos Darbo kodekso (DK) nuostatos, reglamentuojančios laiko tarpą, per kurį asmuo gali apginti teismine tvarka savo pažeistas teises, t. y. DK 27 straipsnio nuostatos. Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai. Reikalavimai dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nepatenka į atvejus, kai turi būti taikomi trumpesni negu bendrasis ieškinio senaties terminai. Todėl konstatuotina, kad pareiškėja galėjo ginti teisme savo (tariamai) pažeistą teisę į uždirbtą atlygį per trejų metų senaties terminą. Tuo pačiu konstatuotina, kad pareiškėja 2005 m. kovo 1 d. pareikšdama teismui reikalavimą priteisti neišmokėtą nuo 2003 m. vasario iki 2004 m. gruodžio mėnesių darbo užmokestį nepraleido šio termino.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjos prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis buvo nemokama taikant Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą spręstinas šių (prieštaraujančių Konstitucijai) nuostatų taikymo laike klausimas.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5).
Kaip nurodyta aukščiau, šios kategorijos reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad pareiškėjos atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma „įvykdytu sprendimu“. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama iš esmės po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. po to, kai teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, buvo pašalinti iš taikytinų teisės aktų sistemos, sprendimas dėl skundo turėjo būti priimtas vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Todėl teismo priimto sprendimas naikintinas, o pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.).
Atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas pripažino, kad taikant minėtus (pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai) teisės aktus pareiškėjai buvo neišmokėta 2 025,52 Lt darbo užmokesčio (b. l. 22). Todėl ši suma priteistina iš šio atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti. Priteisti iš Širvintų rajono policijos komisariato A. M. 2 025,52 Lt (du tūkstančius dvidešimt penkis litus 52 ct) darbo užmokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.