- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-14
- Bylos Nr.
- e2-1766-727/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalija Daškovienė
- Atsakovas
- J. N.
- Ieškovas
- UAB „Klaipėdos baldų prekyba“
- Advokatai
- Mantas Mikalopas, Andrius Lukašonokas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ ieškinį atsakovei J. N. dėl dalies 2014-06-04 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS-2737 panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iš dalies panaikinti 2014-06-04 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau- Darbo ginčų komisija) sprendimą Nr. DGKS-2737, kuriuo iš dalies patenkintas atsakovės J. N. prašymas, pripažinus, kad ieškovo UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ atsakovei pasiūlytas dizainerio- konsultanto darbas neatitiko jos profesijos, specialybės, kvalifikacijos bei nuspręsta išieškoti iš ieškovo atsakovės naudai 2 100 Lt ( neatskaičiavus mokesčių) darbo užmokesčio nepriemoką. Nurodė, kad atsakovė nuo 2006-08-21 dirbo ieškovo administracijoje projektuotojos- dizainerės pareigose. Nuo 2007-10-02 iki 2013-11-25 ieškovė buvo nėštumo, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogose Per laikotarpį, kuomet atsakovė buvo minėtose atostogose, ieškovo veikloje dėl ekonominės krizės įvyko pasikeitimai, kurių pasekoje bendrovė buvo priversta pakeisti valdymo struktūrą, per laikotarpį nuo 2008 iki 2013 metų sumažinti darbuotojų skaičių nuo 175 iki 118, peržiūrėti atlyginimų sistemą, sumažinant vidutinį darbuotojų darbo užmokestį nuo 3 127 Lt iki 1 945 Lt, atsisakyti tam tikrų pareigybių bei darbo funkcijų, kurios ieškovui nenešė pelno. Dėl tos priežasties buvo atsisakyta ir atsakovės iki atostogų atliktų projektuotojos- dizainerės pareigų, tačiau darbo sutartis su atsakove nebuvo nutraukta, jai buvo suteikta galimybė pasibaigus atostogoms grįžti į darbą. Negalėdamas atsakovei suteikti tapataus darbo, ieškovas 2013-11-25 įteikė atsakovei įsakymą, kuriuo informavo apie jai skelbiamą prastovą. Be to, remdamasis aplinkybėmis, kad bendrovėje nebeliko pareigybių, kuriose atsakovė dirbo iki minėtų atostogų, ieškovas 2014-01-30 atsakovei pateikė pasiūlymą dėl perkėlimo į kitą darbą dėl prastovos, t.y. atsakovei buvo siūloma prastovos metu užimti dizainerės- konsultantės pareigas. Pasiūlyme ieškovas nurodė, kad savo atsakymą dėl pateikto pasiūlymo atsakovė privalo pateikti ne vėliau kaip iki 2014-02-03 15 val., o laiku nepateikus atsakymo bus laikoma, kad atsakovė atsisako teikiamo pasiūlymo. 2014-02-03 atsakovė ieškovui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog ieškovo jai siūlomos pareigybės neva neatitinka jos profesijos, specialybės ir kvalifikacijos, todėl siūlomų funkcijų ji vykdyti negali, taigi atsakovė nesutiko su jai naujai siūlomomis pareigomis. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas 2014-02-04 raštu Nr. 14-08 informavo atsakovę, kad jos 2014-02-03 atsakymą vertina kaip siūlomų naujų pareigybių atsisakymą, todėl nuo 2014-02-04 atsakovei bus mokamas 30 proc. minimalaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto atlyginimo. Nesutikdama su tokiu darbdavio sprendimu, atsakovė 2014-05-02 kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, reikalaudama pripažinti, kad jai 2014-01-30 raštu pasiūlytas darbas neatitiko jos profesijos, specialybės, kvalifikacijos; įpareigoti ieškovą perskaičiuoti jai mokėtiną darbo užmokestį; nustatyti, kad ieškovas privalo mokėti dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio lygų darbo užmokestį; įpareigoti ieškovą mokėti jai prieš tai nurodytą darbo užmokestį iki tos dienos, kai bus atšaukta prastova arba ieškovas pasiūlys jos profesiją, kvalifikaciją ir specialybę atitinkantį darbą. Išnagrinėjusi atsakovės prašymą, Darbo ginčų komisija jį patenkino iš dalies: pripažino, jog atsakovei 2014-01-30 raštu pasiūlytas darbas neatitiko jos profesijos, specialybės, kvalifikacijos bei įpareigojo ieškovą sumokėti atsakovei 2100 Lt (neatskaičius mokesčių), darbo užmokesčio nepriemoką už 2014 m. vasario- balandžio mėnesius, tačiau atsisakė nagrinėti prašymą toje dalyje, kurioje atsakovė reikalavo įpareigoti ieškovą mokėti ateityje aukščiau aptartą darbo užmokestį iki prastovos pabaigos arba kito jos kvalifikaciją, profesiją ir specialybę atitinkančio darbo pasiūlymo. Ieškovas prašo panaikint Darbo ginčų komisijos sprendimą atsakovės patenkintų reikalavimų dalyje (b.l. 1-6).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė jų netenkinti. Nurodė, kad su ieškovu sudarytos darbo sutarties pagrindu nuo 2006-08-21 pradėjo dirbti ieškovo administracijos rinkodaros skyriuje projektuotoja– dizainere. Darbo sutartimi sulygtas 2750 Lt per mėnesį darbo užmokestis. Nuo 2007-10-02 atsakovė išėjo nėštumo ir gimdymo, o vėliau ir vaiko priežiūros atostogų, kurios buvo pratęstos 2010 m. gimus antram vaikui. Atsakovės teigimu, dar iki grįžtant iš vaiko priežiūros atostogų, ji sulaukė skambučių iš ieškovo personalo skyriaus darbuotojų, kurie teiravosi, ar ji ketina grįžti dirbti, bei pranešė, kad darbo pas ieškovą nebus, tačiau niekas nesitars dėl darbo sutarties nutraukimo su išeitinėmis išmokomis. 2013-11-25 atsakovei grįžus iš vaiko priežiūros atostogų, ieškovas aiškiai leido suprasti, kad atsakovė, kaip darbuotoja, yra nepageidaujama. Atsakovei buvo nurodyta, kad jeigu ji nesutiks nutraukti darbo sutarties šalių susitarimu su išimtinai darbdavio nurodytomis sąlygomis, tai bus priversta dirbti žemos kvalifikacijos darbus su mažesniu darbo užmokesčiu. 2013-11-25 atsakovei įteiktas direktoriaus įsakymas Nr. 13-36 dėl prastovos skelbimo, kuriame nurodyta, kad atsakovei siūloma keisti esmines darbo sutarties sąlygas: gaunant 1120 Lt mėnesinį atlyginimą ir kintamą darbo užmokesčio dalį dirbti naujose dizainerės– konsultantės pareigose. Įsakymo 3 punkte numatyta, kad atsakovei atsisakius keisti esmines darbo sutarties sąlygas, ieškovas siūlys atsakovei užimti tas pačias pareigas prastovos metu. Atsakovė pažymėjo, jog ji buvo klaidinama, nes buvo teikiamas pasiūlymas pakeisti pareigas į dizainerės- konsultantės bei darbo sąlygas nuolatos, traktuojant tai kaip pasiūlymą eiti nurodytas pareigas prastovos metu. Atsakovei atsisakius nuolatos užimti dizainerės- konsultantės pareigas, ieškovas jai mokėjo 30% minimalaus valandinio atlygio (toliau- MVA) ir tik po atsakovės raštiško kreipimosi nepriemoka buvo perskaičiuota. 2014-01-30 ieškovas atsakovei pateikė pasiūlymą dėl perkėlimo į kitas pareigas dėl prastovos, kartu pateikiant dizainerės – konsultantės pareiginius nuostatus. Papildomai žodžiu atsakovei buvo paaiškinta, kad iš esmės dizainerio – konsultanto pareigos yra tokios pačios kaip pardavėjo – konsultanto. Nepraleisdama ieškovo 2014-01-30 pasiūlyme nustatyto termino, atsakovė pateikė atsakymą, kuriame aiškiai ir išsamiai išdėstė, kodėl, jos manymu, jai siūlomas dizainerės– konsultantės darbas neatitinka jos profesijos, specialybės ir kvalifikacijos bei nurodė, kad sutiktų dirbti dizainerio– konsultanto pareigose tiek, kiek tai susiję su dizaino profesija, specialybe ir kvalifikacija, net konkrečiai nurodė darbdaviui, pagal kuriuos pareiginių nuostatų punktus ji galėtų dirbti. Atsakovė paprašė informuoti, ar ieškovas atitinkamai pakeis jos pareiginius nuostatus. 2014-02-04 ieškovas pateikė atsakovei atsakymą, kuriame nurodė, jog negalės suteikti atsakovei galimybės vykdyti tik dalį dizainerio– konsultanto pareiginiuose nuostatuose apibrėžtų darbo funkcijų, o jos 2014-02-03 atsakymą ieškovas įvertino kaip atsisakymą prastovos laikotarpiu dirbti kitą darbą. Atsakovės teigimu, jai grįžus iš vaiko priežiūros atostogų, ieškovo elgesys pasireiškė nesąžiningumu ir akivaizdžiu piktnaudžiavimu. Antai prastovos laikotarpiu atsakovė į darbą buvo iškviečiama kuo nepatogesnėmis dienomis: penktadieniais, dienomis prieš ilguosius savaitgalius. Be to, beveik metus ieškovas moką atsakovei 30% MVA dydžio darbo užmokestį, siekdamas, kad vaikus auginanti ir itin mažas pajams gaunanti atsakovė pati savo noru nutrauktų darbo sutartį. Atsakovė atsiliepime prašė teismo ieškinį atmesti, palikus galioti Darbo ginčų komisijos sprendimą, išeiti už byloje pareikšto reikalavimo ribų ir papildomai priteisti iš ieškovo atsakovės naudai po 700 Lt (202,74 Eur) neatskaičius mokesčių kas mėnesį darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, 279,43 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2015m. vasario 12d. bei atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l.45-52, 58-66).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006-08-21 sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 856 pagrindu atsakovė J. N. buvo priimta dirbti į UAB „Klaipėdos baldų prekybą“ (b.l. 17-19). Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau- DK) 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Šalių sudarytos darbo sutarties 1.1. punkte nurodyta darbovietė- UAB „Klaipėdos baldų prekybą“ Vilniaus administraciją, 1.2 punkte nurodytos priimamo į darbą darbuotojo pareigos- projektuotojas- dizaineris, kitų darbo sutarties sąlygų pagal DK 95 str. 2 dalį šalys sutartyje nenurodė (b.l. 17). Darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojai fiksuotą 2750 Lt per mėnesį darbo užmokestį (Sutarties 3 p., b. l. 18).
Bylos duomenimis, nuo 2007-10-02 atsakovė išėjo nėštumo ir gimdymo, o vėliau ir vaiko priežiūros atostogų, kurios buvo pratęstos 2010 m. gimus antram vaikui, į darbą grįžo 2013-11-25 (b.l. 7, 10). Jos grįžimo į darbą dieną buvo priimtas UAB „Klaipėdos baldų prekybą“ l.e.p. direktoriaus įsakymas Nr. 13-36 „Dėl prastovos paskelbimo“ (toliau- Įsakymas), kuriuo atsakovei buvo paskelbta prastova ne dėl darbuotojo kaltės (b.l. 20-21).
DK 122 str. 1 d. nustatyta, kad prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.). Įsakyme nurodyta, kad „... laikotarpiu nuo J. N. išėjimo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sukaks treji metai (...) iki jos grįžimo į darbą minėtoms atostogoms pasibaigus UAB „Klaipėdos baldų prekybą“ įvyko esminiai pokyčiai, o būtent: a) dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties įmonė buvo priversta pakeisti valdymo struktūrą ir sumažinti darbuotojų skaičių bei mokamą vidutinį darbo užmokestį; b) įmonė iš esmės atsisakė ir toliau atsisako tam tikrų nepagrindinių paslaugų tiekimo, įskaitant ir dizaino bei projektavimo paslaugų teikimą; c) buvo atsisakyta ir tam tikrų pareigybių, kurios įmonei nekūrė pakankamos pridėtinės vertės, kad jas būtų galima išlaikyti, įskaitant ir dizainerės- projektuotojos pareigybę...“. Šio Įsakymo 2 punktu įsakyta „nesant laisvų kitų darbo vietų, pateikti UAB „Klaipėdos baldų prekybą“ projektuotojai dizainerei J. N. pasiūlymą pakeisti esmines darbo sutarties sąlygas kaip nurodyta žemiau: a) siūlomos naujos pareigos- dizainerė- konsultantė; b) siūlomas pakeistas atlyginimas- fiksuotas 1 120 litų mėnesinis atlyginimas ir kintamas priedas pagal galiojančius Darbo užmokesčio nuostatus“(b.l. 20). Su Įsakymu atsakovė buvo pasirašytinai supažindinta 2013-11-25 (b.l. 21). Atsakovei atsisakius pakeisti minėtas darbo sutarties sąlygas bei užimti dizainerės- konsultantės pareigas, prastovos metu ieškovas paskyrė mokėti atsakovei 30% minimalaus valandinio atlygio (toliau- MVA) užmokestį už kiekvieną prastovos valandą.
Darbdavio mokėjimą darbuotojui už prastovos laiką reglamentuoja DK 195 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Nurodyto straipsnio 2–5 dalyse tiesiogiai reglamentuojami atvejai, kuriems esant taikomos kitokios apmokėjimo už prastovos laiką taisyklės, nei nustatyta straipsnio 1 dalyje, taip pat reglamentuojama konkreti, kiekvienam iš šių atvejų taikytina apmokėjimo tvarka.
DK 195 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad: jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl DK 195 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad darbdavys negali mokėti darbuotojui prastovos atveju Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, kai jis turi galimybę pasiūlyti darbuotojui prastovos atveju įmonėje esantį kitą darbą pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; nepasiūlęs tokio darbo darbdavys privalo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006). DK 195 straipsnio 3 dalies taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo nepasiūlymas prastovoje esančiam darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011). Atvejis, kai darbovietėje nėra (neegzistuoja) kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, nepatenka į DK 195 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį. Tokiu atveju, jeigu prastovoje esantis darbuotojas jo rašytiniu sutikimu neperkeliamas į kitą darbą, už prastovos laiką, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu (DK 195 str. 5 d.), jam mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą.
Ieškovas įrodinėja, kad atsakovei pasiūlytas dizainerės– konsultantės darbas atitiko jos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją, nes, ieškovo teigimu, dizainerio pareigos apima galimybę dirbti baldų, interjero aksesuarų salonuose konsultantu, o darbuotojai šio darbo atsisakius- pagrįstai taikė DK 195 str. 4 d. nustatytą apmokėjimą.
Perkėlimą į kitą darbą prastovos atveju reglamentuoja DK 122 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad prastovos laikui darbuotojai, atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę, jų raštišku sutikimu perkeliami į kitą darbą; jeigu darbuotojai sutinka, jie gali būti perkeliami į kitą darbą neatsižvelgiant į profesiją, specialybę, kvalifikaciją <...> pagal DK 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas prastovos laikui į kitą darbą gali būti perkeliamas tik gavus jo rašytinį sutikimą; kitas darbas, į kurį darbuotojas gali būti laikinai perkeliamas, gali būti bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, tiek atitinkantis jo (darbuotojo) profesiją, specialybę, kvalifikaciją, tiek ir neatitinkantis jo profesijos, specialybės bei kvalifikacijos, svarbu, kad darbuotojas būtų raštu išreiškęs savo valią būti laikinai perkeltas į tą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011).
Iš 2014-02-03 atsakovės atsakymo į 2014-01-30 atsakovo pasiūlymą dėl perkėlimo į kitą darbą dėl prastovos matyti, jog priešingai, nei ieškinyje nurodo ieškovas, atsakovė, susipažinusi su dizainerės – konsultantės pareiginiais nuostatais (b.l. 27- 29), dirbti dizainerės – konsultantės pareigose atsisakė ta apimtimi, kuri nėra susijusi su dizainerės darbu, kvalifikacija, specialybe, profesija, nurodydama, jog jos profesija, specialybė, kvalifikacija bei darbo metu įgyti kiti įgūdžiai niekaip nėra susiję su pardavėjos darbu. Ieškovė, išanalizavusi dizainerės- konsultantės pareiginius nuostatus, atsakyme dėl nesutikimo su Pasiūlymu nurodė, kad atsakovo jai siūlomas darbas atitiktų jos kvalifikaciją, specialybę ir profesiją tiek, kiek ji galėtų konsultuoti klientus interjero ir spalvų suderinimo klausimais, puoselėti ir dekoruoti salono ekspoziciją ir kt., konkrečiai nurodydama, pagal kuriuos pareiginių nuostatų punktus ji sutiktų dirbti dizainerės – konsultantės pareigose, tačiau jai buvo nepriimtinos nuostatos, susijusios su aktyviais prekių ir paslaugų pardavimais (b.l. 22).
Minėtame kasacinio teismo išaiškinime išskiriamos iš esmės dvi situacijos – 1) Darbuotojo raštiškas sutikimas būti perkeltam į profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę atitinkančias pareigas; 2) Darbuotojo raštiškas sutikimas būti perkeltam į kitą darbą neatsižvelgiant į profesiją, specialybę, kvalifikaciją. Jeigu darbuotojas abiem atvejais išreiškia sutikimą prastovos metu būti perkeltas į kitas nei sulygta darbo sutartimi pareigas, taikytinas DK 195 str. 2 d. numatytas apmokėjimas už darbą. Tuo atveju, jeigu darbuotojas atsisako būti perkeltas į profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę atitinkančias pareigas, jam taikomas DK 195 str. 4 d. numatytas apmokėjimas, tačiau jeigu darbuotojas atsisako būti perkeltas į tokias pareigas, kurios neatitinka jo profesijos, specialybės ir kvalifikacijos, jam DK 195 str. 4 d. numatytas apmokėjimas negali būti taikomas, nes tik jeigu darbuotojai sutinka, jie gali būti perkeliami į kitą darbą neatsižvelgiant į profesiją, specialybę, kvalifikaciją. Kitaip tariant, darbuotojui negali atsirasti neigiami su apmokėjimu už prastovos laikotarpį susiję padariniai vien dėl to, kad jis atsisako būti perkeltas į žemesnės kvalifikacijos darbą.
Atsakovės profesija yra dizainerė, ji turi Interjero ir reklamos dizainerio kvalifikaciją bei menų bakalauro laipsnį, t.y. atsakovė turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą dizaino srityje (b.l. 104-107). Kaip matyti iš ieškovo pateikto Profesijų vadovo 2010, interjero dizainerio tikslas – kurti ir įgyvendinti funkcionalias, estetiškas patalpų vidaus erdves. Interjero dizaineris teikia dizaino paslaugas, planuoja savo veiklą, organizuoja ir techniškai vadovauja atliekant interjero objektų projektavimo ir realizavimo darbus (b.l. 30). Iš šio Profesijų vadovo turinio matyti, kad interjero dizainerio profesijai įgyti pakanka aukštojo neuniversitetinio (t.y. kolegijų) išsilavinimo, aukštesnio lygio išsilavinimas šioje srityje įgyjamas Vilniaus dailės akademijoje (b.l. 30). Atsižvelgiant į atsakovės įgytą išsilavinimą, akivaizdu, kad atsakovė savo profesijoje priskiriama prie aukštesnio lygio dizainerių. Be to, kaip patvirtina atsakovės pateikti leidiniai, atsakovė turi patirties straipsnių interjero dizaino srityje rašyme, kadangi ieškovo pavedimu rašydavo straipsnius žurnalui City24.lt.. Byloje liudytoja apklausta S. V.-Č. teismui paaiškino, jog dirbo pas ieškovą dizainere-projektuotoja tik kitame nei atsakovė padalinyje, buvo pavaldi salono vadovei, o atsakovė - administracijai. Apibūdindama administracijai pavaldaus dizainerio-projektuotojo pareigybę, liudytoja teigė, jog šiai pareigybei buvo privalu pateikti bendrą idėjos apipavidalinimą, formuojant katalogus, derinant spalvas, išdėstant baldus salonų kambarių boksuose (stenduose) ir pan.. Salono dizainerė-projektuotoja buvo atsakingą už šios konkrečios idėjos įgyvendinimą priklausomai nuo individualaus pirkėjo/-jų poreikio ir pageidavimų: vykdydavo pas jį į namus, išmatuodavo, suprojektuodavo, t.y. atlikdavo individualų pirkėjo užsakymą. Salono dizainerės-projektuotojos alga priklausė nuo šių užsakymų, o administracijos dizainerė-projektuotoja gaudavo fiksuotą atlyginimą, su pirkėjais betarpiškai nedirbdavo. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais liudytojos paaiškinimais, juolab kad ieškovas teismo įpareigojimo pateikti dizainerės-projektuotojos pareigybės pareiginius nuostatus neįvykdė, teigdamas, kad jie neišliko.
Ieškovei naujai pasiūlytas darbas detalizuotas dizainerio(-ės)- konsultanto(-ės) pareiginiuose nuostatuose (b.l. 27-29). Sutiktina su Darbo ginčų komisijos nuomone, jog minėtuose pareiginiuose nuostatuose yra keletas funkcijų, priskirtinų dizainerio profesijai (2.1p.3 p.p., 2.1.p.4 p.p., 2.2 p. 1.2 p.p., 2.2 p. 2.2 p.p., 2.2 p. 2.8 p.p., 2.2 p. 2.9 p.p.), tačiau dauguma funkcijų priskirtina pardavėjo- konsultanto funkcijoms, o dizaineriui- konsultantui keliami tikslai iš esmės yra pardavėjo- konsultanto pareigybės tikslai (b.l. 27-29, 85-87). Apie atsakovei siūlomo dizainerės- konsultantės ir pardavėjos- konsultantės darbo pobūdžio akivaizdžius panašumus nusako pareiginių nuostatų 2.2 p, 1.1 p, („...suteikia parduotuvės klientams informaciją apie prekes bei paslaugas, konsultuoja klientus apie prekių technines charakteristikas, prekių naudojimo bei priežiūros klausimais, apie taikomas papildomas paslaugas bei vykstančias akcijas, skatinant įtikinti klientą įsigyti kuo platesnį siūlomų prekių bei paslaugų spektrą atsižvelgiant į prekių pardavimo prioritetus"), 2.2 p. 1,4 p. („...išsiaiškina kliento poreikius ir stengiasi pasiūlyti daugiau, nei klientas tikisi, paruošia klientui komercinį pasiūlymą jei atsiranda poreikis, jį koreguoja pagal įmonėje galiojančią pardavimų politiką bei IT sistemų instrukcijas") ir kiti punktai. Darbo ginčų komisija pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovei iš esmės buvo pasiūlytas pardavėjos- konsultantės darbas su dizainerio darbo elementais.
Kaip matyti iš 2014-06-03 ieškovo pažymos, pardavėjo- konsultanto darbą dirba labai įvairų išsilavinimą turintys darbuotojai: kulinarė- konditerė, grafinio dizaino specialistas, inžinierius, pardavėjai (b. l. 31), kas patvirtina, jog tokio pobūdžio darbui nėra būtinos išskirtinės specialios žinios ar profesija, o pagrindinės žinios suteikiamos vidinių mokymų metu. Sutiktina su Darbo ginčų komisijos nuomone, kad dirbti pardavėju- konsultantu reikia tam tikrų asmeninių savybių - gebėti lengvai užmegzti kontaktą ir bendrauti su klientais, mokėti įtikinti pirkti prekes, kurios galbūt pirkėjui nereikalingos. Pagal savo pobūdį tai yra kitoks darbas, negu atsakovės dirbtas projektuotojo- dizainerio darbas. Tačiau akivaizdu, jog toks darbas yra žemesnės kvalifikacijos, nei atsakovės turima, pareigos yra žemesnės, nei atsakovės turėtos.
Pardavėjos- konsultantės darbas neatitinka dizainerio specialybės ir kvalifikacijos. Aplinkybė, jog dirbti pardavėju- konsultantu specialaus išsilavinimo nebūtina turėti, nes užtenka vidinių mokymų, nereiškia, kad šis darbas atitinka absoliučiai bet kokią profesiją specialybę ir kvalifikaciją. Teismo įsitikinimu, Darbo ginčų komisija pagrįstai teigė, kad dizainerės- konsultantės darbo neatitikimą atsakovės profesijai, specialybei ir kvalifikacijai patvirtina tai, kad dizainerio- konsultanto tikslas yra parduoti įmonės siūlomus produktus bei paslaugas, t.y. sėkmingi pardavimai, kurie, kaip matyti iš 2014-12-16 ieškovo direktoriaus įsakymo Nr. 14-36P, yra vienas iš pardavimo personalo išskyrimo į lygius kriterijų, kas įtakoja gaunamą fiksuoto darbo užmokesčio dalį, o taip pat kintamos dalies dydį (b.l. 125-126). Atsakovės gi turėtos projektuotojo- dizainerio pareigos, paties ieškovo teigimu, iš esmės buvo skirtos tam, kad būtų sukurtos kuo palankesnės sąlygos ieškovo produktų ir paslaugų pardavimui (b.l. 4), t.y. nebuvo tiesiogiai susijusios su pardavimais. Taigi, manytina, jog svarbi aplinkybė yra ta, kad, bylos duomenimis, atsakovė neturi nei įgūdžių nei patirties betarpiškame bendravime su klientais ir pardavimuose, kadangi, atsakovės teigimu, dirbdama dizainerės – projektuotojos pareigose buvo priskirta administracijai. Dirbant ieškovo pasiūlytą darbą, galėtų ženkliai sumažėti jos gaunamas darbo užmokestis, nes jo kintamoji dalis tiesiogiai priklausytų nuo pardavimų, o atsakovė neturi bendravimo su klientais įgūdžių ir pardavimų patirties.
Sutikdamas su ieškovo pozicija, jog CK 195 str. 4 d. nėra numatytas reikalavimas darbdaviui pasiūlyti darbuotojui identišką dirbtam iki šiol darbą (kadangi tokiu atveju tai iš esmės būtų tas pats darbas, kurio darbdavys negali suteikti dėl paskelbtos prastovos), teismas pažymi, jog siekdamas kuo geresnių darbuotojų darbo rezultatų, darbdavys vis dėl to turėtų prastovos metu stengtis pasiūlyti darbuotojui kuo labiau ne tik jo profesiją, specialybę ir kvalifikaciją, bet ir asmenines savybes atitinkantį darbą. Šiuo atveju iki prastovos atsakovė buvo priskirta administracijai, jos darbas buvo daugiau susijęs su erdvių ir jose esančių baldų bei detalių projektavimu, interjerų baldų salone kūrimu, kontaktai gi su klientais buvo minimalūs. Atsakovė nurodo, kad ji neturi aktyviems pardavimams būtinų įgūdžių ir gebėjimų. Be to, kaip minėta, jos darbo užmokestis buvo fiksuotas, siūlomo gi darbo atveju fiksuota dalis būtų per pusę mažesnė, o galutinis darbo užmokesčio dydis (t.y. fiksuota+ kintamoji dalis), kaip minėta, tiesiogiai priklausytų nuo gebėjimų parduoti kuo daugiau prekių ir paslaugų.
Ieškovas nepagrįstai teigė bei nurodė minėtame įsakyme Nr. 13-36 „Dėl prastovos paskelbimo“, kuriuo atsakovei buvo paskelbta prastova ne dėl darbuotojo kaltės (b.l. 20-21), kad dizainerės- konsultantės darbas atsakovei siūlomas nesant laisvų kitų darbo vietų. Iš teismui pateiktų ieškovo įmonėje galimų kitų aukštojo išsilavinimo reikalaujančių pareigų (projektų vadovo, asistento) pareiginių nuostatų (b.l. 120-124) matyti, jog pagal kvalifikacinius reikalavimus, pareigybės tikslus ir funkcijas atsakovės turimą išsilavinimą, profesiją, specialybę, kvalifikaciją bei turimus darbo įgūdžius ji labiausiai atitinka asistento (-ės) pareigas (b.l. 123-124) ir, sprendžiant iš darbdavio pateiktos informacijos už laikotarpį nuo 2013-11-23 (b.l. 88-89), tokio darbuotojo poreikis ne kartą buvo atsiradęs atsakovės prastovos laikotarpiu (pirmą kartą asistentas buvo priimtas į darbą 2013-12-04, t.y. faktiškai po savaitės nuo ieškovės grįžimo į darbą ir įsakymo dėl prastovos jai įteikimo), tačiau, bylos duomenimis, atsakovei šis darbas dėl teismui nežinomų priežasčių pasiūlytas nebuvo. Tai, kad atsakovės iki prastovos paskelbimo vykdytų pareigų pobūdis labiau atitiko asistento pareigybę rodo ir minėtos liudytojos S. V.-Č. paaiškinimai, kurie patvirtino atsakovės, o ne ieškovo, byloje esančią poziciją dėl ginčo dalyko.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, sutiktina su Darbo ginčų komisijos išvada, kad ieškovo atsakovei pasiūlytas dizainerės- konsultantės darbas neatitiko jos profesijos, specialybės ir kvalifikacijos, todėl, atsakovei atsisakius minėto darbo, ieškovas neturėjo teisės taikyti DK 195 str. 4 d. nuostatas. Šiuo atveju darbuotojai negalėjo atsirasti neigiami su apmokėjimu už prastovos laikotarpį susiję padariniai vien dėl to, kad ji atsisakė būti perkelta į žemesnės kvalifikacijos darbą, o jos kvalifikaciją, profesiją, specialybę atitinkantis darbas jai nebuvo pasiūlytas. Atsakovei turėjo būti mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Esant nurodytoms aplinkybėms, Darbo ginčų komisija pagrįstai priteisė atsakovei užmokesčio nepriemoką už 2014 m. vasario, kovo, balandžio mėnesius.
Taigi, teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų suformuotu vidiniu įsitikinimu, mano, jog šiuo atveju pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus ir iš dalies panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą nėra.
Atmesdamas ieškinį, teismas plačiau dėl kitų šalių teiginių nepasisako, nes neturi pagrindo manyti, jog ginčo sprendimui jie yra teisiškai reikšmingi.
Minėta, atsakovė atsiliepime prašė teismo išeiti už byloje pareikšto reikalavimo ribų ir priteisti jai iš ieškovo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki šio teismo sprendimo priėmimo bei delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2014-m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 12 d. Toks prašymas negali būti patenkintas, kadangi galiojančios civilinio proceso normos nenumato galimybės atsakovui kelti reikalavimus ieškovui atsiliepime į ieškinį, o atsakovė savarankiškų reikalavimų nėra pareiškusi, su ieškiniu į teismą nesikreipė, Darbo ginčų komisijos sprendimo dalyje dėl atsisakymo nagrinėti jos prašymą neskundė. Teismas, spręsdamas darbo ginčą, gali išeiti už darbuotojo pareikšto ieškinio ribų, viršyti pareikštus darbuotojo reikalavimus (CPK 417 str.), tuo tarpu ši byla nagrinėjama ne pagal darbuotojo, o pagal darbdavio, ieškinį, todėl šia procesine teise ji, nebūdama ieškove, pasinaudoti negali.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovė turėjo 801,82 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 69-73), ieškovas – 1421,24 Eur (b.l. 91- 96, 130-137), tokio dydžio išlaidas šalys prašo priteisti.
Atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovės naudai priteistinos pagrįstos rašytiniais įrodymais turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 801,82 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas (b.l. 69-73) (CPK 88 str.1d.6p., 93 str.1d.)
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-06-04 sprendimą Nr. DGKS-2737 palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Klaipėdos baldų prekyba“, į.k. 141026537, atsakovės J. N., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 801,82 Eur išlaidų už teisines paslaugas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.