Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės ir Ramūno Mitkaus,

dalyvaujant ieškovės UAB „Kauno buities namai“ atstovui advokatui Raimondui Lignugariui, atsakovei B. O. P jos atstovei advokatei Elvyrai Baltrušienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Kauno buities namai“ ir atsakovės B. O. P. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-387-774/2008 pagal ieškovės UAB „Kauno buities namai“ ieškinį atsakovei B. O. P. dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys - B. M., Č. P., Kauno apskrities VMI, VSDFV Kauno skyrius).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė 2006-01-09 ieškiniu (1t.,b.l.3-4), vadovaudamasi DK 255 str. 1 d. 1 p. (DĮK 145 str. 1 d. 3 p.), LR Vyriausybės 1997-06-26 nutarimu Nr.680 bei 1997-08-11 nutarimu Nr.899, prašė priteisti iš atsakovės 80.237,55 Lt žalą, atsiradusią dėl 2002 m. birželio – gruodžio mėn. permokėto atlyginimo, bei bylinėjimosi išlaidas.

DK 255 str. 1 d. l p. nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta tyčia. DK neanalizuoja tyčios ir neatsargumo sąvokų, tačiau pagal CPK 3 str. 6 d. turėtų būti vadovaujamasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). BK 14 str. komentaro (Teisinės informacijos centras, Vilnius 2004, T I, 103 psl.) pateikiama išsami tyčios samprata, kuri nustato, kad veika pripažintina padaryta tyčia, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tai, kad atsakovė žinojo ir suvokė, jog neteisingai skaičiuoja bendrovės vidutinio darbo užmokesčio skaičiuotes, patvirtina jos pranešimas mokėti jai mažesnį atlyginimą pagal ankstesnio ketvirčio skaičiuotę. Atsakovė siekė neteisingų paskaičiavimų padarinių, nes proporcingai padidintam bendrovės vidutiniam darbo užmokesčiui jai buvo padidinamas ir išmokamas atlyginimas.

2. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

CPK 265 str. l d. nustato, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. CPK 270 str. 4 d. nustato, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodoma įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, bei įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Teismas, priimdamas sprendimą iš esmės, teisingai nurodė ir konstatavo faktines aplinkybes, tačiau nepasisakė dėl atsakovės tyčinių veiksmų ir nevertino atsakovės prašymo dėl mažesnio atlyginimo mokėjimo pagal ankstesnio ketvirčio paskaičiavimą.

CPK 137 str. nustato ieškinio priėmimo procedūrą ir pagrindus atsisakyti priimti ieškinį. Konkrečios permokėto atlyginimo sumos buvo nustatytos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006-12-27 ekspertizės akte Nr.l1-2382(06). Kadangi kompensacija atsakovei buvo paskaičiuota nuo didesnio atlyginimo, vadovaujantis CPK nustatytais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, ieškovė ieškinį patikslino. Teismas, pažeisdamas CPK 137 str. nustatytas ieškinio priėmimo taisykles bei CPK 5 str. įtvirtintą principą kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė, nemotyvuotai atsisakė priimti ieškinį dėl padarytos žalos, permokėjus atsakovei 15.007,43 Lt kompensaciją.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė, dirbdama pas ieškovę, nesilaikė LRV 1997-06-26 nutarimo Nr.680 1 p. ir 1.1 ir 1.3 p. nurodymų, kuriuose rekomenduota valstybės įmonių ir akcinių bendrovių, kurių valdymo organuose valstybei priklauso daugiau kaip 50 proc. balsų, vadovų darbo apmokėjimo tvarka, pagal kurią konkrečius vadovų ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų dydžius ir priedus tvirtina akcinių bendrovių valdybos.2005-02-03 Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime Nr.870-03 nurodyta, kad nėra nustatyta, kad apie 1997 m. pasikeitusią darbo apmokėjimo tvarką žinojo tuometinė įmonės administracija.Pagal ieškovės direktoriaus pavaduotojo ekonomikai pareiginių nuostatų 4.9 punktą, atsakovės pareiga buvo nustatyti apmokėjimo lygį, o faktinius atlyginimus apskaičiuodavo vyr. buhalterė.Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ieškovė buvo ne kartą tikrinama, tačiau jokie pažeidimai nekonstatuoti.Pagal atsakovės pareiginių nuostatų 4.10 p., į jos darbo funkcijas įėjo įsakymų dėl darbo organizavimo, darbo apmokėjimo klausimais projektų ruošimas. Už buhalterinių įrašų teisingumą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 str. atsakė vyr. buhalteris, o už buhalterinės apskaitos organizavimą (21 str.) - įmonės vadovas.Pagal pareigas atlyginimus privalo skaičiuoti buhalterija (vyr. buhalteris), o ne pavaduotoja ekonomikai. Kadangi vyr. buhalterei atlyginimo dydis priklausė nuo paskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, atsakovės manymu, ji buvo suinteresuota, kad nebūtų taikoma nauja vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo metodika.Iki 2006-06-01 vidutinis darbo užmokestis atsakovės atlyginimui įtakos neturėjo, todėl tikslo ar tyčios atsakovės veiksmuose nebuvo.Remiantis ekspertų išvada, atsakovė iki 2002-06-01 gavo mažesnį atlyginimą nei praėjusio ketvirčio 5 vidutinių mėnesiniai darbo užmokesčiai.Atsakovė nesilaikė LR Vyriausybės nutarimuose nurodytų rekomendacijų, kadangi nežinojo, kad vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka yra pakeista, o apie norminių aktų pasikeitimus ji nebuvo informuota.Teismas nepagrįstai pritaikė DK 254 str. ir priteisė 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalą ieškovei, kadangi DK 224 str. 3 d. draudžia iš darbuotojo išieškoti permokėtą ir neteisingai apskaičiuotą darbo užmokestį, išskyrus skaičiavimo klaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

DK 246 str. reglamentuoja materialinės atsakomybės sąlygas, kurioms esant darbo teisiniuose santykiuose atsiranda darbdavio ar darbuotojo materialinė atsakomybė. Taigi šios sąlygos yra: žala, kuri yra padaryta neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo bei pažeidėjo kaltė. Be to, gali būti atlyginama tik žala, atsiradusi tuo metu, kai tarp pažeidėjo ir nukentėjusiojoje buvo darbo santykiai, o patirta žala turi būti susijusi su kaltininko darbine veikla. Darbuotojo materialinė atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai visos šešios materialinės atsakomybės sąlygos buvo kartu padarant pažeidimą. Byloje nustatyta, kad 2002 m. birželio –gruodžio laikotarpiu atsakovei buvo permokėta 12.421,66 Lt atlyginimas, tuo padarant įmonei 12.421,66 Lt turtinę žalą. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2006-12-17 Ekspertizės aktas Nr.11-2382 (06) (t.1, b.l.108-127), kuriuo padarytų išvadų šalys neginčijo. Neteisėta veika darbo teisėje laikoma toks atsakingo asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis yra įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus, tačiau jų neatlieka. Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2005-02-03 nutarime Nr.870-036 konstatuota, kad įmonei žala buvo padaryta dėl to, jog susidariusią žalą sąlygojo netinkamas vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimas, dėl ko buvo patvirtinti klaidingi atlyginimų skaičiavimo rodikliai. Šie paskaičiavimai buvo atliekami pažeidžiant LR Vyriausybės 1997-06-26 nutarimą Nr.680 ir 1997-08-11 nutarimu Nr.899 bei 1997-07-29 Kauno m. Savivaldybės sprendimu Nr.597 nustatytą tvarką. LR Vyriausybės 1997-06-26 nutarimu Nr.680 (1997-08-11 nutarimo Nr.899 redakcija) patvirtintos ,,Valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) ir valstybės įmonių administracijos vadovų (generalinio direktoriaus, direktoriaus) ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų apskaičiavimo tvarkos“ 1 punktu nustatyta, kad administracijos vadovų ir jų pavaduotojų atlyginimas priklauso nuo įmonės darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio. Tvarkos 2 p. nustatyta, kad vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: praėjusio ketvirčio įmonės apskaičiuotos darbo apmokėjimo lėšos dalijamos iš to ketvirčio vidutinio darbuotojų skaičiaus ir dalijamos iš 3. 5 punkte nustatyta, kad įmonės vidutinis darbuotojų skaičius – tai ne tik visą dieną dirbusių darbuotojų skaičius, bet ir darbuotojai, dirbantys darbovietėje trumpesnį darbo laiką negu numatyta įstatymų, dirbantys pagal terminuotas ir neterminuotas darbo sutartis (...). 6 punkte nustatyta, jog darbuotojai, dirbantys ne visą mėnesį arba ne visą darbo dieną, sąlyginai perskaičiuojant prilyginami darbuotojams, dirbusiems visą mėnesį ir visą darbo dieną (pagal Statistikos departamento prie LRV patvirtintą metodiką, kuri taikoma atliekant metinį darbo užmokesčio tyrimą DA-03 ir PO-01.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2005-02-03 nutarime Nr.870-036 konstatuota, kad susidariusios žalos dėl administracijai permokėtų atlyginimų atsiradimą sąlygojo įtariamųjų direktoriaus Č. P. ir direktorės pavaduotojos B.O. P. veiksmai. Šioje byloje ieškinys reiškiamas tik atsakovei, kuri atsisakė be teismo grąžinti jai dėl jos pačios klaidingo paskaičiavimo permokėtą atlyginimą. Nors ikiteisminis tyrimas ir buvo nutrauktas, kadangi įtariamieji neatitiko nusikaltimo subjektui keliamų reikalavimų, tačiau buvo pabrėžta, kad žala įmonei dėl 1997 m. – 2002 m. laikotarpiu administracijai išmokėtų per didelių atlyginimų atsirado dėl įtariamųjų veiksmų (neveikimo) ir kad šių asmenų veiksmuose yra tyčios požymių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, darbuotojo visiškai materialinei atsakomybei nėra būtina konstatuoti, kad yra nusikaltimo sudėtis, o pakanka nustatyti tik tam tikrus nusikaltimo sudėties elementus. Be to, nereikalaujama, kad darbuotojas už savo veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, būtų nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisės doktrina taip pat pripažįsta, kad visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama dėl senaties termino pasibaigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-478/2005). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad yra ir kitos dvi materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t.y. žala įmonei atsirado per laikotarpį nuo 2002 m. birželio iki gruodžio mėn., kai atsakovė dirbo UAB „Kauno buities namai“ direktorės pavaduotojos ekonomikai pareigos, t.y. atsakovė ir ieškovė per tęstinį pažeidimo padarymo laikotarpį buvo susijusios darbo teisiniais santykiais. Iš atsakovės pareiginių nuostatų 4.8, 4.9, 4.10 punktų matyti, kad atsakovė įmonėje buvo atsakinga už įmonės ūkinės-finansinės veiklos analizę, darbo apmokėjimo lygio nustatymą, įsakymų dėl darbo apmokėjimo rengimo, taigi buvo atsakinga už rodiklių, įtakojančių įmonės darbuotojų darbo užmokesčio dydį, teisingą paskaičiavimą.

Byloje nustatyta, kad atsakovė teikė įmonės buhalterijai duomenis, apskaičiavimus dėl administracijos darbo apmokėjimo. Iš 2007-08-22 teismo protokolo matyti, jog atsakovė pripažino, jog vidutinį darbo užmokestį įmonėje skaičiavo ji ir buhalterė, be to, atsakovė patvirtino, kad jai buvo išmokėtas didesnis atlyginimas nei ji turėjo gauti, atsakovė patvirtino, kad savo parašais patvirtindavo vidutinio darbo užmokesčio dydį, kurio pagrindu buhalterė ir paskaičiuodavo darbuotojams atlyginimus (t.2,b.l.45-51). Teismo nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad atsakovės veiksmai turėjo įtakos neteisingam vidutiniam darbo užmokesčio skaičiavimui, kurio pagrindu įmonės darbuotojams buvo priskaičiuojami didesni atlyginimai. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog 2005-02-03 Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime Nr.870-03 nurodyta, kad nėra nustatyta, kad apie 1997 m. pasikeitusią darbo apmokėjimo tvarką žinojo tuometinė įmonės administracija, pagal ieškovės direktoriaus pavaduotojo ekonomikai pareiginių nuostatų 4.9 punktą atsakovės pareiga buvo nustatyti apmokėjimo lygį, o faktinius atlyginimus apskaičiuodavo vyr. buhalterė, pagal atsakovės pareiginių nuostatų 4.10 p. į jos darbo funkcijas įėjo įsakymų dėl darbo organizavimo, darbo apmokėjimo klausimais projektų ruošimas, be to, atsakovė nežinojusi apie pasikeitusius teisės aktus, kurių pagrindu būtina skaičiuoti darbuotojams atlyginimus, dėl ko atsakovė nėra atsakinga už įmonei padarytą žalą. Kolegija nesutinka su tokia atsakovės pozicija, kadangi iš ieškovės direktoriaus pavaduotojo ekonomikai pareiginių nuostatų (t.2, b.l.76) 4.8, 4.9,4.10 punktų matyti, kad atsakovė įmonėje buvo atsakinga už įmonės ūkinės-finansinės veiklos analizę, darbo apmokėjimo lygio nustatymą, įsakymų dėl darbo apmokėjimo rengimą. Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad atsakovė įmonėje buvo atsakinga už visos įmonės darbuotojų apmokėjimo klausimų koordinavimą, teisingą norminių aktų, reglamentuojančių įmonės darbuotojų darbo apmokėjimą, taikymą bei įgyvendinimą. Faktas, kad atsakovė tiesiogiai neskaičiavo darbo užmokesčių, o tai atliko buhalterė, nepaneigia aplinkybių, jog atsakovė pirmiausia privalėjo buhalterijai pateikti teisingus duomenis, pagal kuriuos buhalterė galėjo paskaičiuoti teisingus darbo užmokesčius darbuotojams. Taigi, atsakovė nustatydavo darbo apmokėjimo lygį ir atlikdavo vidutinio bendrovės darbuotojo atlyginimo skaičiuotes, kurių pagrindu, pritaikius pareigybinio atlyginimo koeficientą, vyriausioji buhalterė paskaičiuodavo atlyginimą direktoriui, atsakovei ir jai pačiai (vyr. buhalterei). Nurodytas aplinkybes patvirtina bylos medžiagoje pateiktos atsakovės ranka rašytos vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio už 2002 m. II ir III ketvirčių skaičiuotės (t.2,b.l.84,90). Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog iki 2006-06-01 (kai jos atlyginimui ieškovės valdyba nustatė koeficientą 2,5) vidutinis darbo užmokestis atsakovės atlyginimui įtakos neturėjo, todėl tikslo ar tyčios neteisingai skaičiuoti rodiklius, įtakojančius įmonės darbuotojų atlyginimų dydį, ir negalėjo būti, o LR Vyriausybės nutarimuose nurodytų rekomendacijų ji nesilaikė tik dėl to, kadangi nežinojo, jog vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka yra pakeista, o apie norminių aktų pasikeitimus ji nebuvo informuota. Ta aplinkybė, kad atsakovė tokiu pačiu principu vidutinį darbo užmokestį skaičiavo ir iki ginčo laikotarpio (pavyzdžiui, už 2001 m. IV ketvirtį (1t., b.l.45), už 2002 m. I ketvirtį (2t.,b.l.78)), nors ieškovės valdyba tik 2002-04-26 posėdžio protokolu Nr.2 (2t.,b.l.75) nutarė atsakovei nustatyti pareiginio atlyginimo koeficientą 2,5 nuo praėjusio ketvirčio visų bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio nuo 2002-06-01, tik nuo kada praėjusio ketvirčio (šiuo atveju – II ketvirčio) vidutinis darbo užmokestis pradėjo įtakoti atsakovės atlyginimą, kolegijos nuomone, patvirtina atsakovės tyčios dėl jai permokėto atlyginimo, neteisingai skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, nebuvimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės tyčios dėl viso jai permokėto atlyginimo nebuvimą, neatkreipė dėmesio į ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.20-1-870-03 Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2005-02-03 nutarime nustatytą aplinkybę, kad apklausta A. Š. (dirbusi ieškovės revizore) nurodė, kad 2002 m. apytiksliai spalio mėn. atliekant įmonės veiklos patikrinimą pastebėjo, kad administracijai atlyginimai buvo skaičiuojami neteisingai, apie ką ji po III ketvirčio žodžiu informavusi atsakovę, direktorių ir vyr. buhalterę. Be to, kaip matyti iš atsakovės 2002-10-07 pranešimo (2t.,b.l.92), atsakovė prašė jai priklausantį atlyginimą už IV ketvirtį palikti pagal II ketvirčio skaičiuotę. Kolegijos nuomone, būtent šios aplinkybės, vertintinos sistemiškai, kurių apylinkės teismas be pagrindo nevertino, patvirtina, kad atsakovė 2002-10-07 jau žinojo ir suvokė arba turėjo žinoti ir suvokti, jog vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas neteisingai, tačiau priemonių jo teisingam perskaičiavimui nebuvo imtasi. O tai, kolegijos nuomone, reiškia, jog 2002 m. IV ketvirčio atlyginimas 6.734,38 Lt sumoje (1.851,49 Lt už spalio mėn., 2.241,28 Lt už lapkričio mėn. ir 2.641,61 Lt už gruodžio mėn.) atsakovei buvo permokėtas dėl jos pačios tyčios, kas yra pagrindu taikyti šiam laikotarpiui visišką materialinę atsakomybę pagal DK 255 str. 1 p..

Kadangi, žalos atlyginimui dėl 2002 m. birželio – rugsėjo mėn. permokėto atlyginimo taikant ribotą 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio atsakomybę pagal DK 254 str., atsakovei išmokėta per šį laikotarpį 5.697,28 Lt suma (1.344,00 Lt už birželio mėn., 2176,64 Lt už liepos mėn. ir 2176,64 Lt už rugpjūčio mėn.) neviršija 8.064,48 Lt sumos, t.y. atsakovės 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (2.688 x 3 = 8.064,48), todėl pripažintina, jog yra pagrindas iš atsakovės priteisti visą 2002 m. birželio – gruodžio mėn. jai be pagrindo permokėtą atlyginimo sumą, t.y. 12.431,66 Lt.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pritaikė DK 254 str. ir priteisė 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalą ieškovei, kadangi DK 224 str. 3 d. draudžia iš darbuotojo išieškoti permokėtą ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį, išskyrus skaičiavimo klaidas. Kolegija nesutinka su tokia atsakovės pozicija, kadangi pagrindinis materialinės atsakomybės tikslas yra atlyginti turtinę žalą, susietą su darbo pareigų vykdymu, padarytą kitam darbo teisinio santykio subjektui. Taigi, materialinė atsakomybė ir jos piniginė išraiška negali būti tapatinama su piniginėmis išskaitomis, kurios išskaitomos iš įmonėje dirbančio ar atleidžiamo darbuotojo darbo užmokesčio įmonės administracijos nurodymu. DK 224 str. 3 d. įtvirtintas negalimumas išieškoti permokėtą ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį negali būti suprantamas kaip prielaida, kurios pagrindu įmonei žalą padariusiam asmeniui, esant nustatytoms visoms žalos atlyginimo sąlygoms, netaikoma ribota ar visiška materialinė atsakomybė.

Ieškovė savo apeliaciniame skunde teigia, jog apylinkės teismas, pažeisdamas CPK 137 str. nustatytas ieškinio priėmimo taisykles bei CPK 5 str. įtvirtintą principą kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė, nemotyvuotai atsisakė priimti ieškinį dėl padarytos žalos, permokėjus atsakovei 15.007,43 Lt kompensaciją. Kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2007-04-12 protokolinės nutarties (1t.,b.l.199-201), teismas papildytą ir patikslintą ieškovės ieškinį priėmė tik dalyje dėl neteisingai apskaičiuoto ir padidinto išmokėto atsakovei atlyginimo – 12.421,66 Lt, o kitoje dalyje dėl 15.007,43 Lt išeitinės kompensacijos priteisimo priimti atsisakė, kadangi teismui buvo pateikti nauji teikiami paskaičiavimai, o byla jau nagrinėjama daugiau kaip metai, todėl tai užvilkins bylos nagrinėjimą. Akivaizdu, jog teismas nurodė motyvus, dėl kurių ieškinio dalį atsisakė priimti, todėl šis ieškovės apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Nors teismas atsisakymo priimti dalį ieškinio klausimą turėjo išspręsti ne protokoline, o rašytine nutartimi, kuri galėjo būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 137 str. 3 ir 5 d.), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atstovas po šios protokolinės nutarties priėmimo vykusiuose teismo posėdžiuose prašė iš atsakovės priteisti tik 12.421,66 Lt sumą (2t.b.l.19, 46 a.p., 137), t.y. pats savo 2007-03-20 papildyto ir patikslinto ieškinio dalyje dėl 15.007,43 Lt permokėtos išeitinės kompensacijos priteisimo nebepalaikė, pripažintina, jog dėl nustatyto pažeidimo byla nėra išnagrinėta neteisingai, tuo labiau, kad ieškovė teismo nepriimtą ir nenagrinėtą reikalavimą dėl permokėtos išeitinės kompensacijos priteisimo galėjo ir tebegali pareikšti atskiroje byloje, ką teismas ir buvo nurodęs minėtoje protokolinėje nutartyje. Be to, pažymėtina, jog ieškovei skundžiamu sprendimu yra nuspręsta grąžinti jos permokėtą 2.034,10 Lt (tame tarpe ir už 15.007,43 Lt reikalavimą) žyminį mokestį, tačiau ieškovė apeliaciniu skundu šios sprendimo dalies neskundžia.

Kadangi iš dalies tenkinamas ieškovės apeliacinis skundas ir didinama iš atsakovės priteista žalos atlyginimo suma, todėl atitinkamai perskaičiuojamas ir iš ieškovės priteistas žyminis mokestis, jį padidinant iki 372,95 Lt, bei iš ieškovės atsakovei priteista atstovavimo išlaidų suma, ją sumažinant iki 422,55 Lt (CPK 93 str. 4 d.), be to, iš atsakovės ieškovei priteistinas 3 proc. dydžio žyminis mokestis nuo apeliacijoje pralaimėtos 4.367,18 Lt sumos, t.y. 131,02 Lt (CPK 93 str. 3 d.). Kolegija, paskaičiuodama priteistiną advokato išlaidų sumą, atsižvelgia į tai, kad pradinis šioje byloje pareikštas 80.237,55 Lt ieškinys yra tenkinamas tik 15,49 procentais, todėl laikytina, kad ieškovė atsakovei turi sumokėti 84,51 proc. atsakovės turėtų atstovavimo išlaidų. Nors, kolegijos nuomone, iš ieškovės atsakovei priteista ekspertizės išlaidų suma turėtų būti padidinta iki 1251,25 Lt (atsižvelgiant į tai, kad pradinis šioje byloje pareikštas 80.237,55 Lt ieškinys patenkintas tik 15,49 procentais, ieškovė turėtų sumokėti 84,51 procentą atsakovės sumokėtos sumos), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad iš dalies tenkinamas tik ieškovės apeliacinis skundas, o atsakovės atmetamas, nesant jokių argumentų dėl jai priteistų per mažų ekspertizės išlaidų sumų, sprendimas ekspertizės išlaidų dalyje nekeistinas, nes priešingu atveju pasunkėtų apelianto (ieškovės), kurio skundas iš dalies tenkinamas, padėtis (CPK 313 str., 320 str.). Dėl tų pačių priežasčių nekeistina ir sprendimo dalis, kuria priteistos pašto išlaidos valstybei, kadangi kolegijos paskaičiavimu iš ieškovės turėtų būti priteista 76,48 Lt suma, t.y. didesnė suma, negu yra priteista skundžiamu sprendimu. Kolegija nemano, kad ieškinys šioje byloje yra patenkintas 100 procentų ir kad dėl to atsakovei advokato bei ekspertizės išlaidos neturėtų būti priteisiamos visiškai, kadangi atsakovės advokatė byloje dalyvavo nuo pat pradžių (o ne nuo patikslinto ieškinio pareiškimo), o ieškinio sumažinimas byloje pateiktas buvo būtent po ekspertizės išvadų, už kurios atlikimą sumokėjo atsakovė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija, iš dalies tenkindama ieškovės apeliacinį skundą ir atmesdama atsakovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti.

Padidinti priteistą iš atsakovės B. O. P. ieškovei UAB „Kauno buities namai“ žalos atlyginimą iki 12.431,66 Lt, žyminį mokestį iki 372,95 Lt.

Priteistą iš ieškovės UAB „Kauno buities namai“ atsakovei B. O. P. atstovavimo išlaidų sumą sumažinti iki 422,55 Lt.

Likusių sprendimo dalių nekeisti.

Priteisti ieškovei UAB „Kauno buities namai“ iš atsakovės B. O. P. 131, 02 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.