Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-08-13 · Administracinė byla Nr. A-556-1631-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-13
Bylos Nr.
A-556-1631-14
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-01576-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
R. Š., N. Z.
Trečiasis asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Naujamiesčio būstas“
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-1631/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01576-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 35.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š. ir N. Z. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Naujamiesčio būstas“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai R. Š. ir N. Z. (toliau – ir pareiškėjai) 2011 m. vasario 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu (I t., b. l. 1–3).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. kovo 27 d. nutarė, kad byla teisminga administraciniam teismui (I t., b. l. 123–124), todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 2 d. perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 125).

Pareiškėjai 2013 m. balandžio 22 d. išsiuntė paštu Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 129–131), kurį 2013 m. gruodžio 30 d. patikslino (II t., b. l. 61), prašydami priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), atlyginti turtinę žalą: R. Š. – 1 220 Lt, o N. Z. – 3 957,77 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjai paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d. patyrė žalą, nes aikštelėje prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ant pareiškėjų automobilių nukrito nulūžusi gluosnio šaka bei viršūnė ir stipriai apgadino jiems priklausančius automobilius „Seat Leon“ ir „Renault 19 RT“. 2009 m. dėl minėto medžio sutvarkymo buvo kreiptasi į atsakovą ir Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius 2009 m. rugpjūčio 3 d. išdavė leidimą šį medį sutvarkyti – poliardiruoti (tai reiškia intensyvų visų arba daugumos pagrindinių šakų pašalinimą nuo kamieno) 60 cm skersmens gluosnį. Išduotas leidimas turėjo būti perduotas vykdyti Administracijos Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriui, kuris turėjo pasirūpinti, kad medis būtų sutvarkytas, tačiau per leidimo galiojimo laikotarpį (vienus metus) to nepadarė. Atkreipė dėmesį, kad patirtą žalos dydį sudaro nuostoliai dėl automobilių apgadinimo ir UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ sumokėtos lėšos už nuostolių įvertinimą. Pažymėjo, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d. Vilniuje nebuvo smarkios audros, ciklonų ar žemės drebėjimų, o stiprus vėjas nepriskirtinas prie force majeure aplinkybių. Nurodė, kad būtent atsakovo darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti: nekompetentingai įvertino medžio būklę, išdavė leidimą sutvarkyti pavojingą medį, tačiau nesiėmė veiksmų jį sutvarkyti, teritorijos prie ginčo medžio neaptvėrė ir (ar) kitaip nepažymėjo.

Atsiliepimas

Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepimais į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 58–67, b. l. 137–144; II t., b. l. 70–71) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog taikant atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais, galioja prezumpcija, kad valdžios veiksmai (neveikimas) laikomi teisėtais, o valdžios veiksmai (neveikimas), kuriais yra padaryta žala piliečiui arba kitam asmeniui, laikomi neteisėtais tik tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, nustatantys valdžios ar savivaldybės institucijų veikimo turinį ir formą. Pabrėžė, kad tiesioginė pareiga pertvarkyti ir prižiūrėti želdynus savivaldybei tenka tik įstatymo apibrėžtose vietose, t. y. teisės normos nenustato Administracijos pareigos rūpintis kiekvienu jos teritorijoje augančiu medžiu. Paaiškino, kad Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius 2009 m. liepos 21 d. gavo R. Š. prašymą nukirsti vieną medį arba nugenėti visus medžius, augančius namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, ne dėl jų pavojingumo ar senumo, o dėl to, jog medžiai užstoja šviesą gyventojams. Nurodė, kad Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus specialistai, nuvykę į vietą ir įvertinę minėtame kieme augančių medžių būklę, 2009 m. rugpjūčio 3 d. išdavė leidimą Nr. 837/2009 apgenėti klevų šakas iš apačios nuo namo pusės bei praretinti lajas, poliardiruoti 60 cm skersmens gluosnį ir atnaujinti krūmus. Atsakovo manymu, Administracija, išduodama leidimą medžiui tvarkyti, kuris buvo perduotas Administracijos Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriui tolesniems darbams atlikti, tinkamai atliko teisės aktų pavestas funkcijas. Pabrėžė, kad leidimai tvarkyti medžius yra vykdomi eiliškumo tvarka, o pirmumas suteikiamas medžiams, kurie kelia pavojų žmonėms ir jų turtui. Pažymėjo, kad leidimas nebuvo skubos tvarka perduotas medžių pertvarkymo darbus vykdančiai organizacijai, nes, apžiūrėjus ginčo medį, jis atrodė sveikas, žaliuojantis. Paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d. tarp 11 val. ir 16 val. pūtė stiprus vėjas, kurio gūsiai siekė 14 m/s, ir ši aplinkybė atitinka visas nenugalimos jėgos (force majeure) sąlygas, t. y. negalima ir neįmanoma numatyti, kada ir kurioje vietoje pūs toks stiprus gūsingas vėjas, galintis nulaužti medį, negalima kontroliuoti vėjo stiprumo, vėjo atsiradimo, jo pašalinti ir pan. Pažymėjo, kad Želdynų įstatymas ne savivaldybei priskirtoje teritorijoje nustato atitinkamas teises ir pareigas želdynų priežiūros klausimais želdynų ir želdinių valdytojams bei savininkams. Želdynų įstatymo 15 straipsnis apibrėžia želdynų ir želdinių savininkų ir valdytojų teises ir pareigas, pavyzdžiui, pareigą tinkamai tvarkyti želdynus ir želdinius. Atkreipė dėmesį, kad namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), gyventojai yra laikytini šiems namams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo valdytojais. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 1-283 „Dėl sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo Naujamiesčio seniūnijoje specialiojo plano tvirtinimo“ pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), yra nustatytos eksploatuoti reikalingos žemės sklypo ribos. Todėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), gyventojams, kaip faktiniams pastatams priskirto žemės sklypo naudotojams, tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Taigi butų, esančių gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini), savininkai yra faktiniai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valdytojai ir jiems tenka želdynų ir želdinių savininkų ir valdytojų teisės ir pareigos, įskaitant ir pareigą išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus. Atsakovo manymu, savivaldybės pareiga prižiūrėti želdynus nėra bendro pobūdžio pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu, tokia pareiga savivaldybei tenka tik bendrose miesto teritorijose, o, esant aiškiems sklypo valdytojams, tokia pareiga tenka būtent jiems. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 4 punkte nustatyta, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Taigi UAB „Naujamiesčio būstas“, būdamas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), administratoriumi ir vadovaudamasis Daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.3 punktu privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui priskirto žemės sklypo priežiūrą. Pabrėžė, kad jokie į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia pareiškėjų skunde nurodomos aplinkybės, jog automobilis „Renault 19 RT“ buvo apgadintas būtent dėl nukritusios medžio šakos. Byloje esančiose įvykio vietos nuotraukose matyti tik ant automobilio „Seat Leon“ užgriuvusi medžio šaka. Be to, pareiškėjai R. Š. priklausančio automobilio „Renault 19 RT“ privaloma techninė apžiūra buvo pasibaigusi 2009 m. spalio 3 d. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjai R. Š. priklausantis automobilis buvo apgadintas nulūžusios medžio šakos, ir įvertinus aplinkybę, jog 2010 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjai R. Š. priklausantis automobilis „Renault 19 RT“ jau beveik metus nebegalėjo dalyvauti viešajame eisme, nes buvo nebegaliojanti techninė apžiūra, kyla abejonių, gal jos automobilis buvo apgadintas seniau, todėl ir nebuvo atliekama privaloma techninė apžiūra, suteikianti teisę dalyvauti eisme. Be to, paaiškino, kad pareiškėjai į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog žalą jiems sukėlė būtent tos rūšies medžiai, dėl kurių genėjimo, poliardiravimo buvo išduotas leidimas, taip pat nepateikė įrodymų, kad nuotraukose ant pareiškėjui N. Z. priklausančios mašinos užvirtusi medžio šaka yra nulūžusi nuo medžių, augusių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šiuo atveju negali būti konstatuojamas priežastinis ryšys. Paaiškino, kad jeigu būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, turėtų būti atsižvelgiama į pačių pareiškėjų kaltę ir atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai jų kaltei arba atsakovas atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai laikė savo turtą po medžiu, kuris, jų nuomone, buvo pavojingos būklės ir galėjo kelti grėsmę turtui ar sveikatai, gyvybei. Be to, žinodami, kad prognozuojamas stiprus vėjas, pareiškėjai galėjo ir turėjo numatyti, jog automobilių statymas po medžiais kelia didelę grėsmę jų saugumui. Taigi žala kilo dėl jų pačių kaltės – žala būtų neatsiradusi, jeigu patys pareiškėjai būtų laikęsi bendros pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai. Nėra jokių duomenų, kad vieta po medžiais, kurioje pareiškėjai statė savo automobilius, buvo automobilių stovėjimo aikštelė arba leistina stovėjimo vieta. Taigi pareiškėjų veiksmai turi būti traktuojami kaip didelis neatsargumas, o tai yra priežastis sumažinti reikalavimą atlyginti žalą arba visiškai atmesti šį reikalavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 1–6) prašė priimti sprendimą atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes bei vadovaujantis taikytinais teisės aktais.

Tarnyba atkreipė dėmesį, kad valstybinės žemės sklypo plotas, esantis prie statinių (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra nesuformuotas. Pažymėjo, kad teisės aktuose, kuriais Tarnyba vadovaujasi savo veikloje, nėra nustatyta jos pareiga rūpintis valstybinėje žemėje esančiais augalais, tačiau Vietos savivaldos įstatyme ir Želdinių įstatyme aiškiai apibrėžta būtent savivaldybės funkcija organizuoti valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą. Be to, pažymėjo, jog vienodą administracinių teismų praktiką yra suformavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris nurodė, jog už nuvirtusių medžių, augusių valstybinėje žemėje, priežiūros organizavimą yra atsakingos būtent savivaldybių administracijos. Pažymėjo, kad LVAT 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2768-12 atkreipė dėmesį, jog kiekvieno medžio realus patikrinimas yra sudėtingas procesas, tačiau teisės aktai atsakovui įtvirtina nurodytą pareigą, o priemones ir būdus, kaip tai bus tikrinama ir vykdoma numatyta pareiga, turi įvertinti ir pasirinkti pats atsakovas. Taip pat pritarė Administracijos argumentams, kad turėtų būti vertinamas ir pačių pareiškėjų kaltės klausimas, nes atsakingas ir rūpestingas asmuo neturėtų laikyti jam nuosavybės teise priklausiančių daiktų vietose, kuriose egzistuoja šių daiktų apgadinimo pavojus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujamiesčio būstas“ atsiliepimu į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 188–192) prašė patenkinti pareiškėjų skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad už pareiškėjams padarytą žalą atsakingu subjektu laikytina Administracija, todėl jų skundas turėtų būti patenkintas. Paaiškino, kad už 2010 m. rugpjūčio 7 d. ant pareiškėjams priklausančių automobilių nukritusio medžio šakų priežiūrą yra atsakinga Administracija, nes Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 10 punkte nustatyta, jog viena iš valstybės vietos savivaldybėms perduotų funkcijų yra savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise, t. y. būtent savivaldybės yra atsakingos už jų teritorijose esančių valstybinių žemės sklypų priežiūrą. Tai, kad želdinių priežiūros organizavimas yra viena iš funkcijų, priskirtinų seniūnijai, kaip savivaldybės administracijos struktūriniam teritoriniam padaliniui, nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punkte. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, seniūnijos funkcijų įvykdymui, įskaitant ir želdinių priežiūros organizavimą, yra skiriami reikiami savivaldybės biudžeto asignavimai, todėl seniūnijos, kaip savivaldybės struktūriniai padaliniai, gaudamos lėšas už joms deleguotų funkcijų vykdymą, privalo elgtis taip, kad joms pavestos funkcijos būtų atliktos tinkamai ir laiku. Būtent Administracija turi pareigą rūpintis savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių apsauga, taip pat ir tuo, jog želdiniai nekeltų pavojaus žmonių sveikatai bei turtui, išskyrus atvejus, kai želdiniai auga privačioje žemėje ir / ar privačioje namų valdoje. Savivaldybė turi pareigą užtikrinti, kad jos priežiūroje esantys medžiai bei kiti želdiniai būtų tinkamos būklės, nekeltų pavojaus aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui. Pažymėjo, kad 2006 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme Nr. 30-41 yra nurodyta, jog namui, esančiam (duomenys neskelbtini), nėra priskirtas joks žemės sklypas, taigi UAB „Naujamiesčio būstas“ neturi pareigos rūpintis šalia namo esančiais želdiniais. Pabrėžė, kad pareiga rūpintis žemės sklypu administratoriui atsiranda tik tuomet, kai konkretus sklypas yra priskirtas namui, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Nurodė, kad atsakovo teiginiai, jog namo gyventojai yra žemės sklypo, esančio šalia namo (duomenys neskelbtini), valdytojai, faktiniai nuomininkai ar kad UAB „Naujamiesčio būstas“ yra žemės sklypo valdytojas, yra akivaizdžiai neteisingi ir nelogiški.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (II t., b. l. 84–92) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė R. Š. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 720 Lt turtinei žalai atlyginti, o N. Z. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, – 3 100 Lt turtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad 2009 m. liepos 21 d. Savivaldybėje gautas R. Š. 2009 m. liepos 20 d. prašymas leisti nukirsti ar nugenėti medį, kadangi jis užstoja šviesą kai kurių butų, esančių (duomenys neskelbtini), gyventojams. 2009 m. rugpjūčio 3 d. Savivaldybė, remdamasi R. Š. prašymu, išdavė leidimą Nr. 837/2009 apgenėti klevus, poliardiruoti gluosnį ir atnaujinti krūmus, esančius (duomenys neskelbtini), kieme. 2010 m. rugpjūčio 7 d. vidurdienį ant aikštelėje prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stovėjusių pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių automobilių „Seat Leon“ ir „Renault 19 RT“ nukrito nulūžusi gluosnio šaka bei viršūnė ir apgadino minėtus automobilius. Iš byloje esančių kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitų Nr. 2100820 ir Nr. 2100831 matyti, kad pareiškėjams padarytą žalą dėl automobilių apgadinimo 2010 m. rugpjūčio 10 d. įvertino UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ ir nustatė, jog R. Š. padaryta 1 000 Lt žala, o N. Z. – 3 657,77 Lt. Be to, pareiškėjas N. Z. už nuostolių dydžio nustatymą UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ sumokėjo 300 Lt, o R. Š. – 220 Lt. 2010 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjai kreipėsi į atsakovą su pretenzijomis, prašydami atlyginti patirtą žalą. 2010 m. spalio 13 d. Savivaldybė raštuose Nr. A51-21930(2.9.3.19-UK2) ir Nr. A51-21931(2.9.3.19-UK2) informavo pareiškėjus, kad padaryta žala negali būti atlyginama, nes medžio šakos nulūžo dėl nenugalimos jėgos, taip pat nėra neteisėtų Savivaldybės veiksmų, priežastinio ryšio. Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas pareiškėjams priteisti turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar nulūžusios medžio, augusio (duomenys neskelbtini), šakos ant transporto priemonių užvirto dėl atsakovo, kaip valdžios institucijos, darbuotojų neveikimo taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog 2010 m. rugpjūčio 7 d. ant prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), esančios aikštelės užvirto nulūžusi gluosnio šaka ir viršūnė, t. y. atsakovas neginčija aplinkybės, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d. nulūžo ginčo medžio šakos, todėl kritiškai vertintinas atsakovo teiginys, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad automobilius apgadino būtent minėto medžio nulūžusios šakos, o jie galėjo būti apgadinti dėl kitų priežasčių. Atsakovas minėtų savo abejonių nepagrindė jokiais įrodymais.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.263 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009), Aplinkos apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d.) 6 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) 6 straipsnio 26 punktu, 32 straipsnio 2 dalies 17 punktu, Želdynų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.) 10 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 18 straipsnio 1, 2 dalimis, LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012. Teismas konstatavo, kad atsakovo teiginys, jog namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), gyventojai laikytini šiems namams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo valdytojais, todėl jie turėjo pareigą prižiūrėti ginčo medį, yra nepagrįstas, nes iš byloje esančių Savivaldybės institucijų priimtų teisės aktų negalima daryti išvados, kad valstybinės žemės sklypas, kuriame augo ginčo medis, būtų buvęs perduotas kam nors valdyti ar naudoti. Taigi Savivaldybė (atitinkamos jos institucijos) buvo atsakinga už medžių, augusių prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūros organizavimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima šiuos darbus: medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis privalo vadovautis savivaldybės (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Savivaldybė, būdama atsakinga už Savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, stebėdama jų būklę, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, jog ginčo teritorijoje ((duomenys neskelbtini)) augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju Savivaldybė 2009 m. rugpjūčio 3 d. išdavė leidimą sutvarkyti (poliardiruoti) 60 cm skersmens gluosnį, tačiau leidimo galiojimo laikotarpiu, t. y. per vienerius metus nuo jo išdavimo datos, nebuvo atlikti minėti veiksmai ir daugiau negu po metų nuo minėto leidimo išdavimo dienos ginčo medžio nulūžusios šakos apgadino pareiškėjams priklausiusius automobilius. Atsakovas, gavęs pareiškėjos prašymą ir prieš išduodamas leidimą dėl želdinių tvarkymo, turėjo realią galimybę įvertinti ginčo medžio būklę, jo galbūt keliamą pavojų, tačiau nesiėmė veiksmų, kad teritorija būtų paženklinta įspėjamaisiais ženklais ar keliantis grėsmę medis būtų kuo greičiau sutvarkytas, nes Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus specialistai nuvykę į vietą ir įvertinę minėtame kieme augančių medžių būklę nenustatė, jog ginčo medis būtų kėlęs grėsmę, priešingai, jis atrodė sveikas, žaliuojantis. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovo atsakingi darbuotojai nebuvo pakankamai atidūs bei rūpestingi, vykdydami saugotinų medžių būklės stebėseną bei priežiūrą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus anksčiau minėtus teisės aktus privalėjo veikti. CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Teismui pateikta Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 7 d. pažyma Nr. (8.42)-B8-1417 ir specialistės Audronės Pupelienės paaiškinimai apie hidrometeorologines sąlygas teismo posėdyje patvirtina, kad didžiausias vėjo greitis įvykio dieną, t. y. 2010 m. rugpjūčio 7 d. tarp 11 ir 16 val., siekė 14 m/s. Pagal tarptautinę Boforto skalę vėjas, kai jo greitis siekia 14 m/s, yra stiprus (7 balų), tokiu atveju linguoja medžių kamienai, linksta didelės šakos ir šakelės, eiti prieš vėją sunkoka, prie pastatų ir kitų nejudrių daiktų girdisi vėjo švilpimas. Pagal šią skalę medžių šakos lūžta tik esant labai stipriam (8 balų) vėjui, tačiau tokiu atveju lūžta tik plonos medžių šakos, o didelės medžių šakos lūžta vėjo greičiui siekiant nuo 20,8 m/s, t. y. esant audrai. Šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad Vilniuje tą dieną būtų lūžę ar išrauti kiti medžiai, jog būtų galima teigti, kad vėjo stiprumas buvo didesnis, nei nurodyta pažymoje, o esant pažymoje nurodytam 14 m/s vėjui sveikų medžių šakos paprastai nelūžta. Taigi nagrinėjamu atveju vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, dėl kurio lūžo medžio šakos. Atsižvelgęs į specialistės paaiškinimus, kad pagal Boforto skalę medžių šakos pradeda lūžti vėjo greičiui viršijant 17,2 m/s, o medžio šakų lūžimo dieną didžiausias vėjo greitis buvo mažesnis (14 m/s), teismas konstatavo, jog vėjas buvo tik papildomas veiksnys, galėjęs turėti įtakos, kad lūžo medžio šakos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad vėjas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga. Priešingai, atsakovas neatliko tų veiksmų, kuriuos pagal teisės aktus privalėjo atlikti. Savivaldybė, gavusi prašymą išduoti leidimą nukirsti ar nugenėti medį, turėjo galimybę tinkamai įvertinti jo būklę ir pašalinti keliamą pavojų. Taigi tarp Savivaldybės veikos ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teismas atkreipė dėmesį, kad teismui pateiktose kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitose Nr. 2100820 ir Nr. 2100831 UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“, kurių kompetencijos vertinti žalą atsakovas neginčija, pateiktas detalus automobilių apgadinimų apibūdinimas (su fotonuotraukomis), jų remonto ir vertės kainos, nuostolius įmonė įvertino praėjus 3 dienoms po patirtų apgadinimų (2010 m. rugpjūčio 10 d.). UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitoje nustatyta, kad N. Z. priklausančio automobilio rinkos vertė, įskaitant PVM, prieš apgadinimą buvo 6 300 Lt, automobilio remontas ekonominiu požiūriu yra tikslingas, o jo vertė, įvertinus keičiamų detalių nuvertėjimą (nusidėvėjimą) ir įskaitant PVM, yra 4 425,90 Lt. Pareiškėjas padarytą žalą vertina 3 657,77 Lt, t. y. mano, kad jam padaryta žala yra lygi automobilio remonto kainai, neįskaitant PVM. Pareiškėjas 2011 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje nurodė, kad automobilio neremontavo, o 2013 m. gegužės 10 d. rašte paaiškino, jog 2010 m. rugpjūčio 23 d. automobilį pardavė už 3 500 Lt, ir pridėjo tai patvirtinančią 2010 m. rugpjūčio 23 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, priėjo išvadą, kad pareiškėjas N. Z. nepagrįstai savo patirtą žalos dydį sutapatina su automobilio remonto kaina, neįskaitant PVM, nes jis minėto automobilio neremontavo ir remonto išlaidų nepatyrė. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki apgadinimo minėto automobilio nustatyta rinkos vertė buvo 6 300 Lt, o apgadintą automobilį netrukus po apgadinimo pardavė už 3 500 Lt, t. y. dėl automobilio apgadinimo jis realiai patyrė 2 800 Lt turtinę žalą, kurią sudaro skirtumas tarp iki apgadinimo buvusios automobilio rinkos vertės ir realios apgadinto automobilio pardavimo kainos (6 300 – 3 500 Lt). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui priteisus jo prašomą priteisti žalos dydį, kurį sudaro ekspertų apskaičiuota automobilio remonto kaina, neįskaitant PVM (3 657,77 Lt), pareiškėjas nepagrįstai praturtėtų, nes bendra suma, kurią jis gautų už automobilį (3 500 + 3 657,77=7 157,77 Lt) 857,77 Lt viršytų nustatytą iki automobilio apgadinimo buvusią rinkos kainą. Todėl pareiškėjui priteistina 2 800 Lt dydžio žala, kuri yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitoje nustatyta, jog R. Š. priklausančio automobilio rinkos vertė, įskaitant PVM, prieš apgadinimą buvo 1 400 Lt, o apgadintos transporto priemonės likutinė rinkos vertė, įskaitant PVM, yra 400 Lt, t. y. kadangi automobilio remontavimas ekonominiu požiūriu yra netikslingas, pareiškėja padarytą žalą vertina 1 000 Lt (1400 - 1000 Lt). Iš byloje esančios 2012 m. gegužės 2 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad pareiškėja praėjus beveik 2 metams po automobilio apgadinimo jį pardavė už 100 Lt. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į byloje esamus įrodymus, 1 000 Lt dėl automobilio apgadinimų padaryta žala yra pagrįsta, protinga, tačiau šiuo atveju spręstinas klausimas dėl nustatytos patirtos žalos dydžio mažinimo atsižvelgiant į pareiškėjos elgesį. Atsakovas pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, jog vieta po medžiais, kurioje pareiškėjai statė savo automobilius, buvo automobilių stovėjimo aikštelė arba leistina stovėjimo vieta. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai laikė savo turtą po medžiu, kuris, jų nuomone, buvo pavojingos būklės ir galėjo kelti grėsmę jų turtui. Be to, žinodami, kad prognozuojamas stiprus vėjas, jie galėjo ir turėjo numatyti, jog automobilių statymas po medžiais kelia didelę grėsmę jų saugumui. Taigi žala kilo dėl pačių pareiškėjų kaltės – žala būtų neatsiradusi, jeigu jie būtų laikęsi bendros pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo taisykle, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų ir atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo atsikirtimus dėl automobilių pastatymo galbūt draudžiamoje stovėti vietoje. Teismo nuomone, atsakovo argumentas, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjai R. Š. priklausantis apgadintas automobilis jau beveik metus nebegalėjo dalyvauti viešajame eisme, nes buvo nebegaliojanti techninė apžiūra, yra nesusijęs su ginču dėl minėto automobilio apgadinimu padarytos žalos atlyginimo, nes medžio šaka automobilį apgadino, kai jis stovėjo prie namo, tačiau tuo metu jis nebuvo eksploatuojamas (nedalyvavo eisme), t. y. teisės aktai nedraudžia laikyti aikštelėje pastatyto automobilio su negaliojančia technine apžiūra. Teismas pažymėjo, kad nors teritorija nebuvo pažymėta apie pavojų įspėjančiais ženklais, tačiau pareiškėja R. Š. teismo posėdyje paaiškino, jog į Savivaldybę dėl blogos medžio, kurio nulūžusios šakos vėliau apgadino pareiškėjams priklausančius automobilius, būklės kreipėsi kelis kartus (2007, 2008 m.), t. y. pareiškėja pripažįsta, kad ji suprato ir žinojo apie blogą medžio būklę ir jo keliamą pavojų (papasakojo apie jau anksčiau nulūžusią šio medžio šaką). Nors iš 2009 m. kreipimosi į Savivaldybę matyti, kad medžių genėjimo (kirtimo) priežastimi buvo nurodomas šviesos butuose trūkumas, o ne jo keliamas pavojus ir bloga būklė, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėja, statydama automobilį prie, jos manymu, pavojų keliančio medžio, elgėsi nepakankamai apdairiai ir jos pačios didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, remdamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas konstatavo, kad pareiškėjos neatsargus elgesys turėjo įtakos žalai atsirasti, todėl jai priteistinos žalos dydis mažintinas 50 procentų ir pareiškėjai priteistina 500 Lt dydžio suma turtinei žalai atlyginti.

Teismas pastebėjo, kad į Savivaldybę dėl blogos ginčo medžio būklės kreipėsi tik pareiškėja R. Š., kuri teismo posėdyje patvirtino supratusi ginčo medžio keliamą grėsmę, tačiau analogiškos aplinkybės nenustatytos pareiškėjo N. Z. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo mažinti jam priteistiną atlygintinos žalos dydį. Be to, pareiškėjų sumokėtos sumos, susijusios su žalos dydžio įvertinimu (N. Z. UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ sumokėjo 300 Lt, o R. Š. – 220 Lt), laikytinos protingomis, pagrįstomis, todėl taip pat priteistinos žalai atlyginti. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir išanalizavęs teisės aktų nuostatas, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui N. Z. iš atsakovo priteistina 3 100 Lt (2 800 + 300 Lt), o R. Š. 720 Lt (500 + 220 Lt) turtinei žalai atlyginti. Kadangi pareiškėjų skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, o pareiškėjas N. Z. 2011 m. sausio 26 d. sumokėjo 155 Lt žyminį mokestį, teismas sumokėtą žyminį mokestį (155 Lt) grąžino N. Z.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 96–102) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ir neteisingai bei netinkamai aiškinant bei taikant materialines teisės normas, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo Lietuvos teismų suformuotos praktikos, neatsižvelgė į protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus.

2. Teismas labai formaliai padarė išvadą, jog šiuo atveju konstatuotini Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai. Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punkto, Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 1 dalies 13 punkto teisės normos nenumato Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigos rūpintis kiekvienu jos teritorijoje augančiu medžiu. Teisės aktai nekonkretizuoja, kaip, nepakenkiant želdiniams, ne vizualiai įvertinti jų būklę, kai visi požymiai rodo, jog medis žaliuoja ir išoriškai atrodo sveikas. Kiekvieno medžio vidaus arba šaknų būklės patikrinti yra neįmanoma, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai negali objektyviai nustatyti, ar yra pavojus virsti vienam ar kitam medžiui ir kiek realus toks pavojus yra. Be to, medžiai yra gyvosios gamtos, kurio būklei turi įtakos daugybė įvairių veiksnių, pvz. oro ir dirvožemio tarša, vėjo ir sniego pažeidimai, sausros, biotiniai veiksmai (vabzdžiai, ligos ir kt.). Byloje nėra duomenų, jog medis būtų įskilęs, būtų įlūžusios jo šakos, ar būtų matomų drevių, puvinių, todėl laikytina, kad išorinis medžio būklės įvertinimas buvo išsamus ir pakankamas. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta avarinė medžio būklė, be to, dėl medžio genėjimo buvo kreiptasi tik dėl to, jog medis užstoja šviesą, o ne dėl priežasčių, kurios keltų grėsmę gyventojams ar jų turtui, buvo išduotas leidimas medžiui genėti ir šis leidimas buvo perduotas Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriui tolimesniam darbų atlikimui.

3. Kaip buvo nurodoma byloje, leidimai tvarkyti medžius yra vykdomi eiliškumo tvarka, be to, atsižvelgiant į tai, kad finansinės galimybės yra ribotos, vykdant medžių pertvarkymo darbus Vilniaus mieste, pirmumas suteikiamas pjautiniems medžiams (medžiams kurie kelia pavojų žmonėms ir jų turtui). Kadangi leidime nebuvo nurodyta nupjauti medį, šis leidimas nebuvo skubos tvarka perduotas medžių pertvarkymo darbus vykdančiai organizacijai. Taigi laikytina, jog šiuo atveju atsakovas, išduodamas minėtą leidimą Nr. 837/2009 nurodytų medžių pagenėjimui bei lajų praretinimui, skersmens poliardiravimui ir krūmų atjauninimui, tinkamai atliko teisės aktų pavestas funkcijas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

4. Teismas, pripažindamas Vilniaus miesto savivaldybės pareigą organizuoti medžių, augusių prie namo (duomenys neskelbtini), priežiūrą, tokią atsakomybę grindė vien tuo, jog žemės sklypas yra nesuformuotas bei nevertino byloje esančių įrodymų bei daugiabučio namo gyventojų bei administratoriaus pareigų želdynų, esančių prie namo, priežiūros srityje. Į bylą buvo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. 1-283 „Dėl sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo Naujamiesčio seniūnijoje specialiojo plano tvirtinimo“ su priedais, tarp kurių buvo ir Sklypų ribų nustatymo prie esamų pastatų Naujamiesčio seniūnijoje brėžinys. Būtent šiuo Tarybos sprendimu pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), yra nustatytos eksploatuoti reikalingos žemės sklypo ribos ir tai matosi iš minėto brėžinio. Ši aplinkybė yra reikšminga tuo, jog pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), gyventojams, kaip faktiniams pastatams priskirto žemės sklypo naudotojams, tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais.

Atsiliepimas

5. Teismas visiškai nepasisakė dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime nurodytų argumentų, jog teisės aktai pareigas medžių priežiūros srityje numato ne tik savivaldybėms, žemės sklypų naudotojams ar valdytojams, nors šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą šioje byloje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 4 punktas numato, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys - įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Įvykio metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-41 UAB „Naujamiesčio būstas“ buvo paskirtas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), administratoriumi. Todėl UAB „Naujamiesčio būstas“, vadovaudamasis Daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.3 punktu, privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui priskirto žemės sklypo priežiūrą.

6. Teismas visapusiškai bei objektyviai netyrė į bylą pateiktų įrodymų. Teismas, vertindamas R. Š. veiksmus, turėjusius įtakos žalos atsiradimui, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog jos automobilio techninė apžiūra negaliojo ir ši transporto priemonė daugiau nei metus negalėjo dalyvauti viešajame eisme. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad R. Š. priklausantis apgadintas automobilis jau beveik metus nebegalėjo dalyvauti viešajame eisme. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 „Dėl tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.22 punktas numato, kad „draudžiama eismo zonose laikyti neeksploatuojamas, techniškai netvarkingas, paliktas be priežiūros transporto priemones, kitą techniką, įrengimus ar jų dalis“. Be to, Vilniaus mieste periodiškai vykdoma akcija „Daugiau erdvės kiemuose“, kuria siekiant, kad daugiabučių gyvenamųjų namų kiemai ir kitos miesto bendrojo naudojimo vietos būtų išvalytos nuo nenaudojamų transporto priemonių, imamasi priemonių tokias priemones pašalinti. Taigi R. Š. apskritai neturėjo laikyti nenaudojamo ir neeksploatuojamo automobilio daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme. Be to, teismas skundžiamame sprendime labai formaliai, neatlikdamas jokios į bylą pateiktų įrodymų analizės, nurodė, jog ieškovų automobiliams padarytą žalą įvertino atitinkamas kvalifikacijas turinti bendrovė „Nepriklausomų ekspertų biuras“ ir pateikė savo ataskaitas. Teismas visiškai nepagrįstai bendrovės „Nepriklausomų ekspertų biuras“ darbuotojus laiko ekspertais, kadangi, tik Civilinio proceso kodekso 212 straipsnyje nustatyta tvarka teismo paskirtas, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti asmuo, gali būti laikomas ekspertu. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ kompetencijos vertinti žalą atsakovas neginčijo.

7. Teismas visiškai nepagrįstai įvertino žalos dydį. Žalos vertinimas pagal skirtumą tarp iki automobilio apgadinimo buvusios preliminarios rinkos vertės ir jo pardavimo kainos yra visiškai nepagrįstas. Šiuo atveju taip pat nėra aišku, kaip buvo vertinama automobilio rinkos vertė. Taip pat vien aplinkybė, kad N. Z. asmeniškai nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl medžio genėjimo, nėra pakankama laikyti, jog jis nežinojo ir nematė, kokia yra medžio būklė bei neatleidžia jo nuo pareigos būti atidžiam ir rūpestingam, todėl žalos dydis, priteistinas N. Z., taip pat turėtų būti mažinamas.

8. Teismas visiškai nenustatinėjo nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio šioje byloje. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Spręsdamas žalos atlyginimo klausimus, teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006.).

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 106–108) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti iš dalies – priteisti pareiškėjai R. Š. visą patirtos žalos dydį – 1000 Lt, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas. Atsakovas bando įrodyti, kad už minėtoje aikštelėje augančių medžių tvarkymą atsakingi tiek želdinių valdytojai, tiek daugiabučio namo administratorius, tačiau akivaizdu, jog pareiškėjai negali tvarkyti minėtų želdinių be atsakovo leidimo, o atsakovas, išdavęs leidimą, perdavė jį vykdyti Miesto tvarkymo skyriui pagal nustatytą tvarką, todėl akivaizdu, kad atsakovas pats apsiėmė sutvarkyti minėtus želdinius ir pareiškėjai neprivalėjo patys imtis minėtų želdinių tvarkymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas buvo atsakingas už medžių, augusių prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūros organizavimą. Turtinės žalos padarymo aplinkybė, pagal pareiškėjų byloje pateiktus faktinius duomenis, nekelia jokių abejonių. Atsakovo pastaba dėl pareiškėjai R. Š. priklausančio automobilio pasibaigusios techninės apžiūros neturi būti vertinama šioje byloje, nes automobilis nedalyvavo kelių eisme, nebuvo eismo zonoje, o stovėjo daugiabučio namo aikštelėje, o ne draudžiamoje zonoje. Atsakovas neturėtų remtis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 „Dėl tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, nes jos priimtos vėliau, t. y. po 2010 m. rugpjūčio 7 d. įvykio. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos yra akivaizdus ir konkretus. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjai patys elgdamiesi neatsargiai padėjo žalai atsirasti, yra visiškai nepagrįsti. Taip pat, pareiškėjų nuomone, teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjai R. Š. priteistinos žalos dydį. Atsakovo darbuotojams įvertinus medžio būklę bei išdavus leidimą tik poliardiravimui, pareiškėjai neturėjo pagrindo abejoti šių darbuotojų kompetencija, todėl, saugodami savo turtą, neprivalėjo imtis jokių papildomų atsargumo priemonių.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., 110–112) prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes (atsakovo bei pareiškėjų kaltę, patirtą žalą) ir pareiškėjų skundą patenkino tik iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteisti turtinės žalos, kilusios ant pareiškėjams priklausančių automobilių užvirtus nulūžusiai medžio šakai ir viršūnei, atlyginimą: R. Š. – 1 220 Lt, N. Z. – 3 957,77 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo pareiškėjos R. Š. naudai 720 Lt, N. Z. naudai 3 100 Lt turtinei žalai atlyginti.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, neteisingai įvertino žalos dydį bei nenustatė priežastinio ryšio.

Pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjų nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. To paties straipsnio straipsnio 7 dalies 7 punkte nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena.

Šias funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, kurio 10 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Pastarojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012). Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis vadovaujasi ir savivaldybės (Taisyklių 3 punktas). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/2011).

Nurodyti teisės aktai patvirtina, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi pakankamų organizacinių priemonių, jog minėtoje valstybinėje žemėje, adresu (duomenys neskelbtini), būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir lūžusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė.

Pažymėtina, kad savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje esančius želdinius apima ne tik konkrečius priežiūros darbus, kuriuos paprastai pagal sutartį atlieka privatūs asmenys, ar leidimų konkretiems darbams, pavyzdžiui, medžių genėjimui, išdavimą, bet ir želdinių priežiūros darbų organizavimą ir jų vykdymo kontrolę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2084/2013). Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė, išnagrinėjusi R. Š. 2009 m. liepos 20 d. prašymą leisti (duomenys neskelbtini)kieme kirsti vieną medį arba visus nugenėti, 2009 m. rugpjūčio 3 d. išdavė leidimą genėti klevus ir poliardiruoti gluosnį (I t. b. l. 4, 68). Nurodytas leidimo galiojimo terminas – 1 m. nuo jo išdavimo. Tačiau leidimo galiojimo laikotarpiu medžių genėjimas ir poliardiravimas nebuvo atliktas. Byloje nėra duomenų, kad savivaldybė ėmėsi kokių nors priemonių įgyvendinti leidime numatytus darbus iki pat ginčo įvykio. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė, turėdama duomenis apie poreikį sutvarkyti (duomenys neskelbtini)kieme augusį gluosnį, ką patvirtina pačios savivaldybės išduotas leidimas poliardiruoti gluosnį, t. y. vykdyti intensyvų visų arba daugumos pagrindinių šakų pašalinimą nuo kamieno, neužtikrino, kad būtų realizuoti leidime numatyti darbai ir teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Savivaldybė nesiėmė pakankamų priemonių, kad išvengti galimos žalos dėl gluosnio lūžimo, todėl nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus anksčiau minėtus teisės aktus privalėjo veikti.

Vertindama atsakovo argumentus dėl namo gyventojų bei administratoriaus pareigų želdynų, esančių prie namo, priežiūros srityje, teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai turtinę žalą kildina būtent iš atsakovui priskirtų funkcijų netinkamo vykdymo viešojo administravimo srityje. Teisės aktais yra nustatyta pareiga kaip tik atsakovui pasirūpinti savivaldybės teritorijoje augančiais medžiais ir tai, kad atsakovas iš dalies šiai funkcijai vykdyti pasitelkia trečiuosius asmenis, visiškai jo atsakomybės nepanaikina. Atsakovo argumentai nepatvirtina, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams ar namo administratoriui būtų perėjusi savivaldybės pareiga užtikrinti, kad minėtoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ parengtose kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitose Nr. 2100820 ir Nr. 2100831 nurodyta pareiškėjams priklausančių automobilių rinkos verte iki apgadinimo ir atkuriamąja (remonto) verte (I t., b. l. 7–23, 28–47) bei 2010 m. rugpjūčio 23 d. ir 2012 m. gegužės 2 d. transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytomis jų pardavimo kainomis (I. t., b. l. 149, 154), pagrįstai priteisė pareiškėjams nurodytus turtinės žalos dydžius. Atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos mastu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo akcentuojama aplinkybė, jog pareiškėjai R. Š. priklausanti transporto priemonė negalėjo dalyvauti eisme, nes ilgiau kaip metus nebuvo atlikta automobilio techninė apžiūra, neturi jokios įtakos atsakovo atsakomybės už netinkamą želdinių priežiūrą ir pareiškėjos turtui padarytos žalos konstatavimui. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos automobilis (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde taip pat neįvardijo jokių objektyvių aplinkybių, keliančių abejonių UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ parengtose kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitose nurodytais duomenimis.

Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai dėl pareiškėjo N. Z. nepakankamo rūpestingumo yra pagrįsti prielaidomis, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti medžio keliamą pavojų ir jo laipsnį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala atsirado ne dėl pareiškėjo veiksmų, o dėl atsakovo neteisėto neveikimo.

Pažymėtina, jog kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002, 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti (duomenys neskelbtini), esančioje teritorijoje augančių želdinių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, o žala atsirado lūžus minėtoje teritorijoje esančio medžio šakai ir viršūnei, taigi atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Aplinkybių (force majeure ar pačių automobilių savininkų kaltė (CK 6.253, 6.282 str.)), kurios leistų netaikyti atsakovui deliktinės civilinės atsakomybės, byloje nenustatyta.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, buvimą ir atitinkamai priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjų naudai turtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė administracinę bylą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius