- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-20
- Bylos Nr.
- 2A-1246-605/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė, Ramūnas Mitkus
- Atsakovas
- R. Ž.
- Trečiasis asmuo
- L. I., R. L.
- Ieškovas
- V. S.
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės
dalyvaujant atsakovo R. Ž. atstovui advokatui E.Urbonui, trečiojo asmens L. I. atstovei advokatei N.Milašienei, vertėjai V.Liukenskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens L. I. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-160-717/2009 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui R. Ž. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir atsakovo R. Ž. priešieškinį ieškovei V. S., tretiesiems asmenims L. I., R. L. dėl buto pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo sudarytu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė (b.l. 3-4, t. 1) iškeldinti atsakovą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių Raudondvario pl. 174-40, Kaune. Ieškovė nurodė 2003 m. rugpjūčio mėnesį ketinusi parduoti jai priklausantį butą atsakovui, tačiau, pastarajam neturint pakankamai pinigų, šalys susitarė, jog atsakovas gyvens bute ir mokės visus mokesčius, o ieškovė persikėlė gyventi pas savo mamą. Kadangi atsakovas nevykdo įsipareigojimo mokėti už komunalinius patarnavimus, o ir pats butas reikalingas ieškovei, atsakovui atsisakant išsikelti gražiuoju, jis iškeldintinas teismine tvarka.
Priešieškiniu (b.l. 68-69, t. 1) atsakovas prašė pripažinti gyvenamųjų patalpų, esančių Raudondvario pl. 174-40, Kaune, pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė minėtas patalpas pardavė atsakovui, sudaryta. Atsakovas nurodė jam priklausančias gyvenamąsias patalpas, esančias adresu Linkuvos g. 55-504, Kaune, perleidęs trečiajam asmeniui L. I. mainais už tai, jog pastaroji nupirko jam ieškovei priklausiusias ginčo patalpas. L. I. ieškovei sumokėjo visą patalpų kainą - 5000 Lt, tačiau ieškovė, pareiškusi, jog jai būtina išvažiuoti į užsienį, neatvyko sandorio įforminti notarine tvarka. Nurodytas aplinkybes atsakovas įvertino kaip pakankamą pagrindą pirkimo – pardavimo sutarčiai pripažinti sudaryta.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu (b.l. 34-37, t. 2) ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį patenkino visiškai, pripažino sudaryta pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė atsakovui gyvenamąsias patalpas, esančias adresu Raudondvario pl. 174-40, Kaune, už 5000 Lt, priteisė ieškovei iš atsakovo 4000 Lt nesumokėtos įsigyjamo turto kainos, ieškinio reikalavimą iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpų atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovei pripažinus, jog ji paėmė iš trečiojo asmens L. I. 1000 Lt avansą už parduodamas patalpas ir perdavus atsakovui patalpų raktus, šalys susitarė dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir, nors sutarties tinkamai neįformino, ją iš dalies įvykdė. Kadangi ieškovė nesutinka sutarties įforminti teisės aktuose nustatyta tvarka, teismas pripažįsta sutartį sudaryta ir, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovei nebuvo sumokėta visa suma už jos parduodamą turtą, likusią kainos dalį - 4000 Lt priteisia iš atsakovo. Kadangi pripažinus pirkimo – pardavimo sutartį sudaryta, ginčo patalpos tampa atsakovo nuosavybe, ieškovės reikalavimas jį iškeldinti atmestinas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 41-42, t. 2) tretysis asmuo L. I. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 4000 Lt nesumokėtos perkamų gyvenamųjų patalpų kainos, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad byloje buvo pateikti įrodymai, jog ji ieškovei sumokėjo ne tik 1000 Lt avansą 2003 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, bet ir likusią turto kainos dalį - 4000 Lt sutartą sandorio tvirtinimo notarine tvarka dieną - 2003 m. rugpjūčio 28 d. Šią aplinkybę patvirtino atsakovas 2009 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje bei tretysis asmuo R. L. 2008 m. balandžio 9 d. ir 2009 m. balandžio 23 d. teismo posėdžiuose. Nors pinigų sumokėjimą patvirtinančio raštelio R. L. neišsaugojo, pinigų sumokėjimo faktą patvirtina ir byloje esantis rašytinis įrodymas - R. L. 2004 m. gegužės 6 d. raštas (b.l. 120, t. 1). Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į savo reiškiamos pozicijos nuoseklumą bei ieškovės elgesį. Ieškovė perdavė atsakovui ginčo patalpas, leido jam čia apsigyventi, ieškinį dėl iškeldinimo pareiškė praėjus ketveriems metams, nors, kaip pati nurodo, turėjo problemų dėl gyvenamosios vietos. Neįvertinęs šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė kainos dalį, kuri ieškovei jau yra sumokėta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje trečiojo asmens atstovė advokatė N.Milašienė apeliacinį skundą palaikė ir prašė teismo jį tenkinti. Atsakovo atstovas advokatas E.Urbonas nereiškė savo pozicijos dėl apeliacinio skundo, tačiau su trečiojo asmens apeliaciniu skundu sutiko.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklosto tam tikri santykiai, vadinami ikisutartiniais. Ikisutartiniai šalių veiksmai bei susiklostę santykiai tampa ypač reikšmingi tais atvejais, kai tokios derybos vis dėlto nesibaigia sutarties pasirašymu. Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas – lemia, kad derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos. Tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 str.). Sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šalis neturėtų vesti derybų, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta.
Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens L. I. tarpusavio santykiai yra susiję su buto, esančio Raudondvario pl. 174-40, Kaune, pirkimu – pardavimu. Šalys suderėjo buto pardavimo kainą - 5000 Lt, ieškovė už butą gavo 1000 Lt avansą, liko nesumokėta 4000 Lt suma. Ieškovė pripažino, jog ji paėmė iš trečiojo asmens L. I. 1000 Lt avansą už parduodamas patalpas ir perdavė atsakovui patalpų raktus, šalys susitarė dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir, nors sutarties tinkamai neįformino, ją iš dalies įvykdė.
CK 6.309 straipsnyje yra nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas. Šiuo atveju butas atsakovui buvo perduotas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad yra pagrindas pripažinti sandorį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo, galiojančiu. Ginčo dėl sandorio pripažinimo galiojančiu šioje byloje nėra.
Apeliantė L. I. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovei V. S. iš atsakovo R. Ž. priteista 4000 Lt nesumokėtos sumos už perkamas gyvenamąsias patalpas ir kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis).
Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys šioje byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nei atsakovas, nei tretieji asmenys nepateikė įrodymų, kad ieškovei būtų pilnai sumokėta jų sulygta buto kaina. Atkreiptinas dėmesys, jog pinigų mokėjimo faktą patvirtinančio raštelio R. L. neišsaugojo, o kaip vienas iš įrodymų L. I. 2004-05-06 R. L. rašytas raštelis (b.l. 120, t. 1) negali būti vertinamas kaip faktas, jog ieškovei už butą buvo sumokėta visa suma. Įvertinus tai, kad suderėta buto kaina buvo 5000 Lt, iš kurių ieškovė gavo 1000 Lt avansą, 2004-05-06 R. L. rašytame raštelyje turėtų atsispindėti 4000 Lt suma, tuo tarpu šiame raštelyje nurodoma 5000 Lt suma. Taigi darytina išvada, jog 2004-05-06 rašytas raštelis nepatvirtina fakto, jog ieškovei buvo sumokėta likusioji 4000 Lt suma. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė atsakovui nepalankų teismo sprendimą, nereiškia, kad teismas tai padarė neįvertinęs įrodymų ir nenurodęs, kodėl vienus įrodymus pripažino priimtinais, o kitus – ne. Apeliantės skundo motyvas, kad byloje buvo pateikti įrodymai, jog ji ieškovei sumokėjo ne tik 1000 Lt avansą, bet ir likusią turto kainos dalį - 4000 Lt, ir tai patvirtino atsakovas 2009 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje bei tretysis asmuo R. L. 2008 m. balandžio 9 d. ir 2009 m. balandžio 23 d. teismo posėdžiuose, laikytinas nepagrįstu. Parodymai apie likusią perduotą 4000 Lt sumą nesutampa su byloje esančiu (b.l.120, t.1) R. L., kuri pradangino raštelį dėl 4000 Lt perdavimo, surašytu rašteliu, kad ji kompensuos 5000 Lt, nes raštelis 1000 Lt sumai (avansui) nebuvo pradingęs. Be to, apeliacinės instancijos teisme pateikti nauji įrodymai, t.y. L. I. sąskaitos išrašas, kad ji laikotarpyje nuo 2003-07-16 iki 2003-07-19 iš banko pasiėmė 4400 Lt, nepatvirtina fakto, kad pinigai ieškovei V. S. iš tiesų buvo perduoti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytas trečiojo asmens L. I. atstovės motyvas, kad ji nepasitikėjo atsakovu R. Ž., todėl nebuvo sudarytas sandoris, laikytinas abejotinu, nes perduoti visą likusią sumą už ketinamą pirkti turtą prie notarų kontoros, bet notariškai nepatvirtinti pinigų perdavimo fakto ir pirkimo – pardavimo sandorio nesudaryti, yra visiškai nelogiška.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti neįrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad fakto nebuvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462).
Teismai, nagrinėdami bylas, vertina tiek šalių paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, taip pat liudytojų parodymus. Nagrinėjamoje byloje teismas vertino rašytinius įrodymus, išreiškė savo nuomonę, kodėl juos pripažino patvirtinusiais tam tikras aplinkybes, taip pat kartu su rašytiniais įrodymais vertino ir liudytojų parodymus, todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliantės argumentą, jog teismas neįvertino visų įrodymų. Teismas išvadą padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, įvertino įrodymus vadovaudamasis įstatymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.