Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis S. S. baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu dėl neteisėtai valstybės sieną perėjusių ir Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorija dėl savanaudiškų paskatų neprisipažino ir parodė, kad kasdien ieškojo darbo internete, žiūrėjo skelbimus, norėjo oficialiai įsidarbinti, nes pasibaigė jo leidimas gyventi Lietuvoje. (duomenys neskelbtini) darbo nebuvo. Darbdavys jam pasakė, kad jeigu jo leidimas gyventi pasibaigęs, tai į darbą nepriims. 2025 m. balandžio 29 d. internetinėje svetainėje skelbiu.lt, rado du skelbimus, kurių vienas jį sudomino, ten buvo parašyta, kad logistikos kompanija siūlo oficialų darbą su savo transportu. S. S. dėl sveikatos ir stuburo problemų negali ilgai sėdėti todėl išėjo iš savo pirmo darbo (duomenys neskelbtini), kur dirbo su vilkiku. Nufotografavo telefonu tą skelbimą, tačiau nenorėjo tą pačią dieną skambinti, bet 2025 m. balandžio 30 d., po 10.00 val., paskambino tuo numeriu, niekas neatsiliepė. Po 10 minučių jam į programėlę „Viber“ atėjo žinutė, kurioje trys klausimai, t. y.: ar dėl darbo, iš kur jis yra ir kokį turi automobilį. Iškart per „Viber“ atrašė, kad dėl darbo, o yra iš (duomenys neskelbtini) ir koks jo automobilis. Po 5 minučių atėjo balso pranešimas, kad jiems įmonėje tikrai reikalingas darbuotojas ir po kažkiek laiko su juo susisieks dispečeris. Po 10 minučių jam jau skambino į programėlę „Telegram“, paklausė, ar dėl darbo, kokio norėtų darbo. S. S. pasakė, kad nori dirbti nuosavu automobiliu, o asmuo jam nurodė, kad jiems reikia darbuotojų, dėl to pasitars ir atskambins. Šį pokalbį girdėjo kaltinamojo dukra, nes kalbėjo įjungęs garsiakalbį, o ji buvo šalia. Po 5-10 minučių jam vėl paskambino, pasakė, kad jiems reikia darbuotojo, o S. S. reikia vykti į (duomenys neskelbtini) suforminti dokumentus. Pasakė, kad darbas yra iškart, kadangi jis gyvena (duomenys neskelbtini), netoli Rygos, o jie kaip tik turi pasiūlymą paimti statybininkų brigadą, kurią reikia nuvežti iš Rygos į Lenkiją. Kaltinamasis paaiškino, kad anksčiau dirbo Lenkijoje, logistikos kompanijoje, ne vieną kartą vežiojo statybininkų brigadas po Lenkiją, reikėdavo jas iš kažkur pasiimti ir kažkur nuvežti. Kiekvienoje logistikos kompanijoje buvo nustatyta tokia tvarka, kad nesvarbu ką gabeni, privalai juos nufotografuoti ir nusiųsti užsakovui, taip darė Lenkijoje. Todėl kai jam dispečeris taip pasakė, net neatkreipė dėmesio ir nepagalvojo, kad čia gali būti kažkokia nelegali veikla, nes jam tai buvo įprasta. S. S. pasakė, kad gali tuos asmenis nuvežti, o jam buvo nurodyta, kad jeigu tą brigadą nuveš į Lenkiją, tai iškart turi pasiimti visus dokumentus ir atvažiuoti pas juos oficialiai įsidarbinti. Asmuo paklausė, kaip S. S. galėtų sumokėti už kurą, o už darbą pažadėjo 400,00 eurų, paaiškino, kad jei kaltinamasis nori, gali pas brigadininką pasiimti tuos pinigus arba kai atvažiuos pas juos į (duomenys neskelbtini) įsidarbinti jie sumokės. S. S. pasakė, kad jam geriau, kad kai jis pas juos atvyks ir jį apiformins, tada ir sumokės, asmuo sutiko. Tada jie pasakė, kad S. S. nufotografuotų savo automobilį, kad matytųsi valstybinis numeris ir spidometrą, kad galėtų matyti kilometražą ir apskaičiuoti kurą. S. S. dar paklausė, ar reikalinga, kad bagažinė būtų tuščia, nes visada bagažinėje turėjo dvi atsargines kanistras kuro po 40 litrų, tačiau asmuo pasakė, kad daugiau vietos bagažinėje nereikia, todėl talpas paliko automobilyje, viską nufotografavo ir nusiuntė kompanijos vadovui. Jie iš karto atsiuntė koordinates, kur reikia vykti, pasakė, kad reikės važiuoti į Rygą, o tikslus taškas buvo atsiųstas šalia Rygos. Anot kaltinamojo, jis nieko neįtarė, nes logistikos kompanijose, kuriose teko dirbti irgi visur panašiai reikėjo elgtis, nurodydavo taškus, kur reikia vykti. Iki to taško buvo apie 150 kilometrų, S. S. pasakė, kad jau išvyksta. Viduryje kelio jam paskambino dispečeris, pasakė, kad bus 5 žmonės, bet S. S. pasakė, kad negali paimti penkių žmonių, nes automobilyje yra tik keturios vietos. Tada jis paskambino ar parašė, kad kai kaltinamasis bus apie 10 minučių iki galutinio taško, jam paskambinti, kad žmonės išeitų į nurodytą vietą. Iki atvykimo likus 10 minučių S. S. parašė trumpąjį tekstinį pranešimą, tai buvo Rygos priemiestis, poilsio zonos ir vyko daug naujų statybų. Sustojo ir po 5 minučių tie asmenys išėjo. S. S. matė kaip dar praėjo kažkokios moterys ir tada išėjo tie keturi asmenys. Jie atsisėdo į automobilio vidų, S. S. pirmiausia pagalvojo, kad čia čigonai. Ten kur anksčiau dirbo statybos kompanijose, buvo labai daug rumunų, todėl pagalvojo, kad ir čia yra rumunai. Dispečeris pasakė, kad jis atsiųs koordinates, kur reikia vykti. Buvo maždaug apie 13.00 val., pagal navigaciją pradėjo judėti. Nuvykus apie 200-300 kilometrų, važiavo žvyrkeliu, buvo keista, kur juos navigacija veda. Tada kaip tik paskambino dispečeris, paklausė kaip reikalai, ar viskas tvarkoje. S. S. paklausė, kodėl juos veda į žvyrkelį, kodėl negali važiuoti normaliu keliu. Asmuo pasakė, kad jų kompanija visada važiuoja tuo keliu, nes taip ekonomiškiau. S. S. tai nesukėlė įtarimo, nes kai dirbo logistikos kompanijoje, jie visada renkasi tokius kelius, kad mažiau mokėti už juos, važiavo lėtai, apie 15 km/h greičiu, nes kelias buvo pavojingas, žvyrkelis. Artėjant prie nurodyto taško, pamatė, kad yra pervaža ir kažkur krūmuose paslėptas pasienio ženklas. O prieš pervažą yra kažkokia kišenė įvažiavimui per geležinkelio pervažą, ten ir įvažiavo, sustojo ten tam, kad pasižiūrėti kito nurodyto taško koordinates. Iškart tuo pačiu per pervažą įvažiavo Lenkijos pasieniečiai, jų automobilis neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, S. S. pagalvojo, kad jie taip pat nori įvažiuoti į tą kišenę ir pasitraukė atgal, kad juos praleisti, bet jie važiavo tiesiai, išlipo pareigūnai, jie iškart pradėjo S. S. kaltinti, kad prekiauja žmonėmis. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus S. S. konkretizavo, kad darbo sutarties su darbdaviu nesudarė, o pokalbis buvo toks, kad po to, kai grįš iš Lenkijos, iškart vyks į (duomenys neskelbtini) pas juos, sudarys sutartį ir suformins dokumentus. Pats (duomenys neskelbtini) nežino, todėl nepamena kuriuo adresu turėjo atvykti, nurodė, kad reikės turėti pasą, teistumo pažymą ir vairuotojo pažymėjimą, kad matytųsi vairuotojo stažas. Dispečeris neminėjo, kokios tautybės bus vežami asmenys, o kai jis skambino kaltinamajam šis pasakė, kad čia kažkokie čigonai, dispečeris pasakė, nepergyventi, nes tai yra jų žmonės, statybininkai. Tie asmenys turėjo krepšius už nugaros, į bagažinę jie nieko nedėjo, viską laikė su savimi. S. S. su jais nebendravo, rusų ir anglų kalba pabandė su jais pasisveikinti, bet jie nieko neatsakė. Kai sustojo, pasakė dispečeriui, kad čia keturi, o ne penki žmonės, jis pasakė, kad atsiųstų jam jų fotografiją, bet kaltinamajam buvo paprasčiau nufilmuoti, todėl taip ir padarė savo telefonu „Samsung A50“ filmavo ir nusiuntė vaizdo įrašą, tuo pačiu telefonu bendravo ir su dispečeriu. Anot kaltinamojo, tie asmenys matė, kad jie yra filmuojami. Dėl galutinio kelionės tikslo jam buvo nurodyta, kad kai tuos asmenis atveš, ten jį pasitiks, Lenkijos miesto pavadinimo nepamena. Galutinis tikslas buvo Lenkijoje ir tai kaltinamajam buvo aišku. Kelionės metu su vežamais asmenimis nebendravo, maršruto Lietuvoje nurodyti negali. Vienu metu tie asmenys gestais parodė, kad yra alkani, taip pat į parduotuvę, tada kaltinamasis sustojo, jo kuprinėje buvo pyragėliai, kuriais tuos asmenis pavaišino. Jau ties valstybės siena, kuomet jį sustabdė pasieniečiai, apkaltino, kad S. S. prekiauja žmonėmis, tačiau jis pats tuo nepatikėjo, paprašė, kad iš jo telefono nebūtų ištrinti tie taškai, kuriuos jam siuntė. Pasienietis paėmė S. S. telefoną ir atjungė internetą. Kaltinamasis tikina pareigūnams pasiūlęs savo pagalbą, kad jeigu čia yra aferistai, padės jiems juos surasti, taip pat ir tyrėjai siūlė savo pagalbą. Pasieniečiams sakė, kad vyksta į Lenkiją, nurodė miestą, bet kažkodėl jie parašė, kad S. S. vyksta Bulgariją, nors jis tik sakė jiems, kad kažkada per tą miestą vilkiku važiavo į Bulgariją, o jie parašė, kad ir dabar S. S. vyksta į Bulgariją. Kaltinamasis jiems sakė, kad dirbo apsaugos tarnyboje ir jeigu būtų žinojęs, niekada nevykdytų tokios veiklos. Kaltinamasis papildė, kad Lenkijos pareigūnai privažiavo jam jau stovint šalikelėje ir automobilio patys nejudino. Kurą pylė už savo pinigus. Tokiu darbdaviu tikina pasitikėjęs, nes ilgai ieškojo darbo, buvau įsidarbinęs suvirintoju (duomenys neskelbtini), dirbo du mėnesius, bet po to jie pasakė, kad negali jo apiforminti, nes neturi vienų metų darbo stažo, iš nevilties manė, kad viskas bus gerai. Kaltinamasis paaiškino, kad kai prasidėjo karas, dirbo Lenkijoje logistikos kompanijoje su vilkiku ir tuo metu kaip tik buvo Vokietijoje. Jam 5 valandą ryto paskambino dukra ir pasakė, kad prasidėjo karas, norėjo vykti į Ukrainą, bet žentai paskambinę pasakė nevažiuoti, pasakė, kad jie atsiųs anūkus, dukras, nurodė būti su jais čia. Visa kaltinamojo giminė dabar kariauja, o jis jau beveik trejus metus būdamas (duomenys neskelbtini) nuolatos padėdavo karui, pynė tinklus, darydavo žvakes, pirko ir siuntė automobilius. Anot kaltinamojo, su nelegaliais migrantais niekada nesusidūrė. Automobilis „Toyota Avensis“ priklauso jo žmonai. Kai dirbo Lenkijoje uždirbo pinigų ir atvykęs čia Lietuvoje jį nupirko. Lietuvoje su kaltinamuoju yra septyni žmonės kuriuos jis aprūpina, todėl reikalingas automobilis, kurį pirko (duomenys neskelbtini), 2022 metais, po pusės metų prasidėjus karui. Automobilis kainavo 4700 eurų. Tie žmonės, kuriuos vežė, buvo panašūs į statybininkus, nieko dėl to neįtarė, atrodė kaip darbininkai. 2022 metų balandžio mėnesį atvyko į Lietuvą, jo giminė, moterys atvyko į Varšuvą, juos pasiėmė. Neplanavo vykti į Lietuvą, bet išėjo taip, kad jį apgavo su gyvenamąja vieta Lenkijoje. Tos įmonės, kurioje aš dirbau, savininkas žadėjo susitarti dėl gyvenamosios vietos kaltinamojo šeimai, bet jis pats išvyko į Olandiją ir nieko nepadarė, visa kaltinamojo šeima atvykusi naktį sėdėjo stotyje ir neturėjo kur nakvoti. (duomenys neskelbtini) dirbo S. S. giminaitis, kaltinamasis paklausė, gal galima būtų ten gauti kažkokį gyvenamąjį būstą, jis paskambino, rado vietą bendrabutyje ir tada S. S. iš pažįstamo pasiėmė automobilį ir parvežė šeimą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Tuo metu savo automobilio dar neturėjo. Kitą dieną nuvežė gimines į (duomenys neskelbtini), į Migracijos tarnybą, nes (duomenys neskelbtini) tuo metu nebuvo Migracijos tarnybos, ir suformino dokumentus. Tada juos paliko (duomenys neskelbtini), bendrabutyje, o pats dar išvyko į Lenkiją, ten atidirbo pagal kontraktą ir grįžęs į (duomenys neskelbtini) įsidarbinau dirbti vilkiko vairuotoju. Anot kaltinamojo, per tą laiką, kol buvo Lietuvoje, apie situaciją pasienyje ir nelegalius migrantus niekada negirdėjo. Visas naujienas sužino tik iš giminių ir jau 15 metų nežiūri jokios televizijos. Skelbimą rado prieš dieną, o kelionė buvo kitą dieną. Neskambinau jiems 2025 m. balandžio 29 d. dieną, nes buvo jau vėlu. Jeigu nebūtų viskas įvykę taip greitai, gal dukros būtų kažką įtarusios ir jį įspėjusios, nes jos seka naujienas. Kaltinamasis negalėjo paaiškinti, kodėl jam buvo liepta fotografuoti ne pervežamų asmenų dokumentus, o jų veidus, anot jo, kiekvienoje kompanijoje taip daro, taip darė ir dirbdamas Lenkijos įmonėse „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“. Nurodė, kad bagažinėje vežiojasi dvi kanistras kuro dėl to, kad pastoviai padeda ir siunčia automobilius į Ukrainą, pina tinklus ir daro žvakes, kai užsipila kuro, pastoviai įsipila ir į kanistras, kurį panaudoja automobiliams į Ukrainą. Dėl maršruto, kuriuo vyko, paaiškino, kad taip jį vedė navigacija. Turi tris dukteris, viena iš jų nepilnametė, ji ir girdėjo pokalbį su tuo asmeniu, su kuriuo kalbėjo dėl darbo.

Liudytojas E. M. baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė atsimenantis, kad buvo tarnybos pabaiga iš užkardos budėtojo gavo informaciją, kad ties valstybės sienos ženklu Nr. 189, galimai stovi transporto priemonė, kurioje gali būti nelegalai. Šią informaciją pateikė Lenkijos Respublikos pareigūnai. Su kolega M. M. nuvyko į nurodytą vietą ir ten pastebėjo transporto priemonę, prie kurios stovėjo kaltinamasis S. S. ir Lenkijos Respublikos pareigūnai, viduje buvo keturi užsieniečiai. Tai galėjo būti 2025 m. balandžio 30 d. apie 19.45 val. Automobilio viduje buvo keturi tamsaus gymio asmenys, su savimi neturėjo asmens dokumentų, patvirtinančių teisę būti Šengeno erdvėje. Asmenis jau buvo patikrinę Lenkijos Respublikos pareigūnai. Liudytojas su Lenkijos pareigūnais bendravo, papasakojo, kad jie šią transporto priemonę pastebėjo sustojant prie valstybės sienos ir po kažkiek laiko privažiavo prie jos, susilaikė S. S., paklausė ar asmenys turi kelionės dokumentus. Liudytojas atvykęs su kolega tik persisegė antrankius, E. M. sėdo už automobilio ,,Toyota“ vairo, kuriuo buvo gabenami asmenys, kolega S. S. įsisodino į tarnybinį automobilį ir visi pajudėjo link užkardos. Vieta – valstybės siena, automobilis buvo dar Lietuvos Respublikos ribose. Automobilį ,,Toyota Avensis“ pasėmė kartu su tais asmenimis. Užkardoje apžiūrėjo transporto priemonę, asmenis pristatė į užkardos patalpas, juos apžiūrėjo kita pamaina. Su tais keturiais asmenimis šiek tiek bendravo, bandė angliškai, rusiškai, bet jų žinios nelabai leido tą daryti, kažkiek pasakė, kad keliauja iš Latvijos ir neturi dokumentų. Neatsimena ar sakė kokios valstybė kilmės yra. Asmenys su savimi turėjo daiktus kaip drabužius. Ar jie su savimi turėjo kokių nors tašių, įrankių – neatsimena. Asmenys buvo nuo 25 iki 40 metų amžiaus, apsirengę sportinėmis, purvinomis aprangomis. Neatsimena ar sakė, ką veikė Latvijoje, neminėjo, kad jie statybininkai. Kaltinamąjį į užkardą nusivežė kolega, jis pats kaltinamojo tik paklausė ar turi asmens dokumentą. Liudytojui Lenkijos pareigūnai perdavė S. S. dokumentus, piniginę, telefoną ir raktelius nuo transporto priemonės. Neatsimena ar S. S. aiškino ką jis daro toje vietoje, kokie tai asmenys, kieno automobilis. Atsimena, kad automobilio bagažinėje buvo kuro bakai. Nežino ar S. S. Lenkijos pareigūnams pasakojo kokiu tikslu vyksta į Lenkiją. Prieš tai informacijos, kad kažkas turėtų važiuoti per sieną, kažką vežti neturėjo, informacija buvo iš Lenkijos pareigūnų. Asmens apžiūrą, kratą darė kiti pareigūnai. Vieta, kur buvo rastas automobilis, yra asfaltuotame kelyje, per kurį galima patekti į Lenkijos Respubliką, ten žmonės važiuoja. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus liudytojas M. M. parodė, kad kaip pasienio pareigūnai atlikinėti veiksmus Lenkijos teritorijoje teisės neturi, o Lenkijos pasieniečiai neturi teisės tarnybos metu atvykti į Lietuvos teritoriją ir atlikinėti čia procesinius veiksmus. Nežino kaip Lenkijos pareigūnai sulaikė asmenis Lietuvos Respublikos teritorijoje, galbūt, kad nepasišalintų transporto priemone. S. S. liudytojui sakė, kad yra buvęs pareigūnas, jo automobilis stovėjo šone keliuko, ne ant pagrindinio kelio. Transporto priemonė buvo atsisukusi į Lenkijos pusę. Su automobilyje buvusiais asmenimis pavyko susikalbėti truputį anglų ir rusų kalba. Vienas asmuo truputį mokėjo rusų kalbą, bet tik pasakė, kad iš Latvijos Respublikos, o angliškai atrodo pasakė kokios tautybės. Automobilio raktelius perdavė Lenkijos pareigūnai, jie nesakė ar darė kažką su automobiliu. Lenkijos pareigūnai automobilio nestabdė, automobilis jau stovėjo. Lenkijos pareigūnai papasakojo, kad jis jau buvo sustojęs prie sienos.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas E. M., naudodamasis Google Maps, maps.lt bei geoportal.lt pagalba nurodė tikslią vietą šalia Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos valstybės sienos, kur buvo sulaikytas S. S. (1 t., b. l. 63–68).

Liudytojas M. M. baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė atsimenantis, kad jau baiginėjo darbą, grįžo į užkardą, o pamainos vyresnysis gavęs informaciją liepė vykti į vietovę, nes yra automobilis, kuriuo gali gabenti nelegalius migrantus. Apvažiavus kelias vietas ir važiuojant link valstybės sienos, pastebėjo daug Lenkijos tarnybinių automobilių. Šalia stovėjo automobilis ,,Toyota“, trys žmonės buvo apsupę vieną, kuris buvo sulaikytas, surakintas antrankiais. Liudytojas su kolega išlipo iš automobilio, pamatė, kad viduje yra keturi tamsaus gymio asmenys. Su Lenkijos pasieniečiais daugiau bendravo kolega, M. M. ruošė vietą žmonių transportavimui. Į bagažinę dėjo technines priemones, nes reikėjo sulaikytam asmeniui persegti antrankius, pasisodino jį į savo automobilį. Tada atliko keturių nelegalių migrantų apžiūrą ir pasiruošė jų gabenimui į užkardą. M. M. į užkardą važiavo su kaltinamuoju, o kolega su keturiais migrantais. Pusiaukelėje atvažiavo specialus automobilis, nes ta vietovė buvo apie 30 kilometrų nuo užkardos. Pusiaukelėje persisodino tuos asmenis į konvojavimo automobilį. Tarnybinį automobilį vairavo M. M., o kolega sėdo vairuoti automobilį ,,Toyota Avensis“ su ten buvusiais keturiais asmenimis, kurie net nebuvo išlipę, su jais liudytojas nebendravo, atrodo jie buvo iš (duomenys neskelbtini). Lenkijos pareigūnai pasakė, kad tie keturi asmenys yra nelegalai. Jie buvo tamsaus gymio, šlapi, nekvepėjo, buvo paprastai apsirengę, vilkėjo striukėmis, džinsais, kedais. Asmenys su savimi galimai turėjo po kuprinę, įrankių su savimi neturėjo. Lenkijos pareigūnai pasakė įspėjo su kaltinamuoju elgtis atsargiai, nes jis tarnavęs kažkokiose spec. pajėgose. Pats kaltinamasis kažką pasakojo, o liudytojas stebėjo jo rankas, abu bendravo laužyta rusų kalba. S. S. nesakė, kad jį kažkas apgavo, ir kad reikėtų kažko ieškoti, neaiškino kas tie keturi asmenys, ką su jais darė. Lenkijos pareigūnai atidavė visus S. S. daiktus. Kaltinamasis nusiskundimų, pretenzijų dėl veiksmų atlikimo, daiktų paėmimo lygtai neturėjo. Automobilį ,,Toyota“ apžiūrėjo grįžę į užkardą. Automobilyje buvo šlapios striukės, nešvarūs drabužiai, kelios kuprinės. Tuo metu buvo šilta diena. Rūbai buvo šlapi nuo dėvėjimo. Vieta, kur buvo rastas automobilis, tai gana judrus kelias, vedantis nuo Vilkaviškio į Lenkiją, tai normalus kelias, stovi Lenkijos kontrolė. Sulaikymo vieta buvo pati Lietuvos-Lenkijos valstybės siena. Lenkijos pareigūnai asmenis jau buvo sulaikę ir užsegę antrankius.

Liudytoja A. S. baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jai žinoma, jog tėtis yra kaltinamas tuo, jog jis nelegaliai vežė keleivius į Lenkiją. Tuo momentu, kai tėvas kalbėjo su kompanijos vadovu pagal skelbimą, tą darė per garsiakalbį, todėl ji, būdama šalia, viską girdėjo. Pokalbis vyko maždaug apie 12.00 valandą dienos, balandžio mėnesį, tikslios dienos nepamena. Pokalbis buvo apie tai, kad jaunas žmogus paskambino liudytojos tėvui, pasakė apie tai, kad jos tėvas susisiekė su jų kompanijos operatoriumi ir jis nori pasiūlyti užsakymą. Užsakymas buvo apie tai, kad liudytojos tėvas turi nuvykti į Rygą, paimti statybininkus ir nuvežti juos į bazę Lenkijoje. Taip pat tas asmuo uždavė patikslinančius klausimus, klausė, kokį automobilį tėvas turi, koks atstumas nuvykti iki Rygos. Negirdėjo, kad tėvas būtų taręsis dėl atlygio, asmuo jam pažadėjo, jog jis bus oficialiai įdarbintas ir žadėjo sutvarkyti jam dokumentus dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Po to pokalbio jie atsijungė, tėvas dar paskambino tam žmogui ir patikslino, ar bus reikalinga vieta bagažinėje kokiems nors instrumentams, nes jis visada bagažinėje vežasi du kanistrus kuro, kadangi būdamas iš Ukrainos vežiojasi apsidraudimui. Tada, iškart po pokalbio, tėvas išvyko ir kitą dieną jiems paskambino pareigūnai, kurie pranešė, kad jis sulaikytas. Tėvas į kelionę pasiėmė visus savo dokumentus, nes pažadėjo jį įdarbinti. Liudytoja parodė, kad mama gamino pyragėlius, kurių tėvas pasiėmė į kelionę, sakė, kad sugrįš arba po paros, arba naktį, minėjo, kad jam reikės vykti į Vilnių, nes ta kompanija yra iš Vilniaus. Nuo tada, kai tėvas išvyko iš namų iki tada, kai sulaukė skambučio, jog jis yra sulaikytas, tėvas susiskambino su vyresniąja dukra, bet tai buvo vos jam išvykstant. Tėvas sakė, kad jis važiuos į Rygą ir po to jam reikės važiuoti į Lenkiją. Tą jis pasakė dar prieš išvykstant iš namų. Anot liudytojos, tėvas anksčiau dirbo ir Lenkijoje, ir Suomijoje. Prieš karą jis dirbo Lenkijoje tolimųjų reisų vairuotoju. Po to, kai visi su šeima atvyko į Lietuvą, jis norėjo būti kartu, išėjo iš buvusio darbo ir įsidarbino į logistikos kompaniją tik jau Lietuvoje. Po to jis išėjo iš darbo, nes jam pasirodė, kad darbdavys buvo nelabai sąžiningas, tada tėvas įsidarbino gyvūnų prieglaudoje, kur jis dirbo ir jam viskas tiko, bet po Naujųjų Metų pasikeitė Lietuvos įstatymai ir nebuvo galima oficialiai dirbti ir pratęsti leidimo gyventi Lietuvoje, todėl jam teko išeiti iš darbo ir ieškoti kito darbo. Anot liudytojos, šeimoje televizoriaus nežiūrėjo, bet visada žiūrėjo naujienų portalus, tėvas irgi žiūrėjo. Apie nelegalius migrantus Lietuvoje žiniose negirdėjo, bet iš pažįstamų kalbėjo apie tai, kad yra tokia situacija. A. S. paaiškino, kad tėvui apie nelegalius migrantus buvo žinoma tik tai, kad buvo tokia situacija ir buvo sulaikyti kai kurie ukrainiečiai. Liudytojos sesers pažįstama lietuvė žiniose girdėjo, kad buvo tokia situacija, kad sulaikė kelis ukrainiečius, už tai, kad jie vežė nelegalus. Apie tai, kokia tai buvo (duomenys neskelbtini) įmonė ir koks jos pavadinimas, liudytoja domėjosi tik po to, kai tėvą sulaikė, su mama nusprendė pasižiūrėti internete. Atsidarę kompiuterį, kuriame tėvas ieškojo informacijos, viename iš puslapių rado kompaniją, kuri buvo pristatyta, kad yra iš (duomenys neskelbtini) ir į kurią tėvas skambino. Kažkodėl ten visas personalas kalbėjo ukrainietiškai, greičiausiai jie aptarnavo tik ukrainiečius. Informacija ten buvo apie tai, kad galimi pervežimai su savo automobiliu ir galimi pervežimai su sunkvežimiais. Tėvo kompiuteryje buvo įjungtas jo asmeninis „Telegram“, A. S. siuntė pranešimus ir perskambino asmeniui, kuris skambino jos tėvui, įsiminė jo paskyrą, numerius, tai buvo tie patys numeriai kaip ir tame puslapyje. Taip pat tai buvo ir „Viber“. Anot liudytojos, jos tėvo buvo prašoma nuvežti statybininkus ir tą telefonu paminėjo asmuo, su kuriuo S. S. kalbėjo, vėliau nurodė atvykti oficialiai įsidarbinti. Liudytoja papildė, kad po tėčio sulaikymo jai būnant ikiteisminio tyrimo įstaigoje tyrėja atsisakė ją apklausti, pradėjo įžeidinėti liudytojos tėvą, bėgioti po kabinetą, rėkti ant A. S., o jos motinai T. S. sakė, kad dukros neapklausinės. Pati mamai viską papasakojo dar tą pačią dieną, kaip sužinojo, kad tėvas yra sulaikytas.

Liudytoja T. S. baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad apie įvykį jai žinoma tik iš dukros A. žodžių, kuri sakė, kad buvo skambutis į tėvo telefoną, o jis kalbėjo per mikrofoną, paklausė ar skambina dėl darbo. Jam pasakė, kad yra variantai dirbti su sunkvežimiu arba su asmeniniu automobiliu. Jis atsakė, kad nenori su sunkvežimiu, nes turi problemų su nugara, o su asmeniniu automobiliu sutiko. Tada jam pasakė atsiųsti automobilio nuotrauką, registracijos numerį ir ridą. Dar pasakė, kad dar yra toks pasiūlymas, paklausė kiek jam važiuoti iki Rygos. Atsakė, kad apie dvi valandas. Paklausė ar gali pasiimti statybininkus, atsakė, kad taip. Paklausė ar reikia atlaisvinti bagažinę, kad būtų galima susidėti įrankius, atsakė, kad nereikia, nes reikia tik žmones pavežti. Tuo metu pati liudytoja buvo darbe. Tai buvo 2025 m. balandžio 30 d., S. S. palydėjo liudytoją iki darbo ir kol ėjo pasakė, kad internete rado skelbimą dėl darbo ir po dešimtos valandos paskambins. Namo T. S. grįžo septintą valandą vakare, vyro jau nebuvo, ją pasitiko dukra, kuri pasakė, kad paskambino advokatas. Tuo metu šeimoje turėjo automobilį ,,Toyota Avensis“, kurį įsigijo maždaug prieš tris metus, asmeniniam naudojimui, mokėjo apie 7 000,00 eurų, vyras pats jį nusipirko, nors pinigai už automobilį buvo bendri. Tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini). Liudytoja parodė, kad namie buvo palikusi valgyti pyragėlių, kurie nebuvo panašūs į čeburekus, pailgi kaip žemaičių blynai. Anot jos, vyras gal ir pasėmė pyragėlius jeigu ruošėsi į kelionę. Dukra sakė, kad lygtais pasėmė tuos pyragėlius į kelionę. Automobilyje buvo dyzelino kanistras. Tuo metu liudytoja turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, ir čia buvo jau tris metus. Vyras atvyko iš Lenkijos 2022 metais, po to įsidarbino Lietuvoje ir buvo įforminta darbinė viza dvejiems metams. Tuo metu ieškojo darbo, nes išėjo iš prieš tai buvusio darbo, norėjo įsiforminti dokumentus, kad oficialiai gyventų Lietuvoje. Galiojimo terminas buvo link pabaigos. Su vyru telefonu tą dieną nebendravo. Automobilis registruotas jos vardu, kadangi ji turi dokumentą oficialiai gyventi Lietuvoje. Dukra sakė, kad S. S. dėl darbo kalbėjo ukrainiečių kalba. Po šio įvykio tyrėja buvo pakvietusi į (duomenys neskelbtini), kur vyko du kartus, pirmą kartą viena, kitą kartą su dukra. Tyrėja atsisakė apklausti dukrą, sakė, kad jis yra nepilnametė. Paskui dukra papasakojo, kad tyrėja pradėjo keiktis, pravardžiuoti tėvą. Apklausdama T. S. tyrėja pasakė, kad negali apklausti jos dukros, nes reikia, kad dalyvautų psichologas ir vaiko teisių tarnybos atstovas, siūlė liudytojai atsisakyti nuo tokių ketinimų, nors pati dukra norėjo duoti parodymus. Vairuotojo pažymėjimo pati neturi, o automobiliu naudojosi vyras. Dėl Lietuvoje susiklosčiusios migrantų problemos šeimoje nebuvo nežinoma, jie neturi televizoriaus ir nežiūri žinių. Vyras darbo Lietuvoje ieškojo apie du mėnesius, ieškojo internete, praeityje nusikaltimų nėra padaręs, neteistas, Ukrainoje yra pensininkas. (duomenys neskelbtini) gyvena visa jų šeima, bendrabutyje, kurį suteikė savivaldybė. Po vyro suėmimo į pasimatymą buvo nuvykusi vieną kartą, vyras pasakojo, kad yra nekaltas, galvojo, kad tie asmenys buvo čigonai, norėjo oficialaus darbo, kad galėtų gyventi Lietuvoje. Lietuvoje vyras dirbo vairuotoju, dar dirbo šunų prieglaudoje ir suvirintoju. Lenkijoje vyras dirbo, bet prieš karą tolimųjų reisų vairuotoju po Europą. Ukrainos policijoje vyras išdirbo apie 15-20 metų. Į Lietuvą su dukromis ji atvažiavo per Lenkiją. Dėl gyvenimo galimybės Lenkijoje vyras nieko nepasakojo, nes jie nežiūrėjo į tą pusę. Lenkijoje neapsigyveno, kadangi (duomenys neskelbtini) dirbo jų žento patėvis ir jis sutiko padėti su būstu. Po sulaikymo vyras sakė, kad jį apgavo, pakišo, nes su savimi pasiėmė dokumentus, pažadėjo, kad įformins.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Z. K., kurio parodymai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, parodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kalba ir rašo puštūnų kalba, lietuvių kalbos nemoka ir nesupranta. Gyvena savo asmens duomenų pažymoje nurodytu adresu kartu su tėvais, broliais ir seserimis. 2024 m. (duomenys neskelbtini) jį sulaikė ir uždarė 3-4 mėn. kadangi palaiko partiją nepalankią dabartinei valdžiai. Kai išleido nenorėjo, kad jį nuteistų ir sėdėti kalėjime todėl nusprendė išvykti iš savo šalies. Brolis jam padėjo išvykti į Rusiją, kiek žino, jis kažkam sumokėjo 5 000,00 JAV dolerių, dėl kelionės organizavimo į Europą. Kai gavo vizą į Rusiją tai yra 2024 metais, mėnesio neprisimena, tačiau tai buvo ruduo, jį oro uoste pasitiko pažįstamas kuris nuvežė į butą, tame bute pragyveno apie 6-8 mėn., tuomet pažįstamas suorganizavo liudytojo kelionę į Baltarusiją, kur gyveno bute su kitais jo tautybės žmonėmis apie vieną mėnesį, tuomet atvyko jam nepažįstamas vyriškis ir jį bei dar tris asmenis nuvežė į Baltarusijos mišką, kur jau laukė du vedliai ((duomenys neskelbtini)). Su šiais vedliais miškais ėjo apie 5-6 dienas, gerai nesiorientavo aplinkoje, todėl tiksliai pasakyti negali. Kai ėjo, matė koncertiną. Kaip praėjo koncertiną vedliai paaiškino kur eiti ir grįžo į Baltarusiją. Kažkas vienam iš mūsiškių su kuriais liudytoją sulaikė į telefoną siuntė koordinates, kas siuntė ir ką tiksliai siuntė nežino, visą laiką tiesiog ėjo paskui visus. Su savimi nieko neturėjo, o pasą pametė. Kada tiksliai priėjo automobilį nežino, kokia automobilio markė nežino, spalva tamsi. Vairuotojas juos kažkur nuvežė, kur išleido nežino, apylinkės liudytojui nematytos. Kiek laiko laukė kito automobilio neprisimena. Kai atvyko automobilis lyg rudos spalvos į jį įsėdo visi keturi. Su vairuotoju nebendravo, pinigų nemokėjo, jokių dokumentų nerodė. Ar vairuotojas su kažkuo bendravo pasakyti negali, kelionės metu miegojo, prabudo tik kai sustabdė pareigūnai ir juos sulaikė (1 t., b. l. 31–34).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. S., kurio parodymai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, parodė, kad yra (duomenys neskelbtini), S. S. pagal vardą ir pavardę nepažįsta. Pats gimė ir užaugo (duomenys neskelbtini), ten gyvena visa jo likusi šeima. Dėl Talibano sukeltų neramumų šalyje, liudytojo gyvybei grėsė pavojus, todėl iš (duomenys neskelbtini) nusprendė išvykti. Kelionės tikslas buvo bet kuri saugi Europos Sąjungos šalis, kur ketino pasiprašyti politinio prieglobsčio. Būdamas (duomenys neskelbtini), „Facebook“ platformoje rado žmogų, kuris padeda organizuoti tokias keliones. Jo nei vardo nei pavardės nežino, su juo gyvai nėra bendravęs, jokių kontaktų nežino. Tas žmogus nurodė vietą, kur (duomenys neskelbtini) jo artimieji į kažkokią kontorą nunešė ir paliko už liudytojo kelionę 5 000,00 JAV dolerių užstatą. Šie pinigai kelionės organizatoriui turėjo būti išmokėti, kai liudytojas pasieks galutinį tašką. Tuo tikslu, maždaug prieš pusę metų, liudytojas vienas lėktuvu nuskrido į Rusiją, Maskvą, kur jį pasitiko kelionės organizatoriaus siųstas žmogus. Maskvoje gyveno apie 3-4 mėnesius, ten rado darbą statybose, tačiau vieną dieną Maskvoje jį patikrino pareigūnai, o kadangi neturėjo vizos, jam nurodė iš šalies išvykti. Liudytojas vėl per gimines susisiekė su kelionės organizatoriumi ir jis pasakė, kad padės pasiekti Europą. Su kitais migrantais maždaug prieš 2 mėnesius liudytoją lengvaisiais automobiliais atvežė iš Maskvos į Baltarusiją. Tikslios vietovės nežino, kur apgyvendino kažkokiam name. Ten gyveno apie mėnesį. Žmonės nuolat keitėsi, vieni atvykdavo, kiti išvykdavo. Maždaug prieš savaitę laiko jį Baltarusijoje iš to namo kur gyveno paėmė baltas autobusiukas ir vežė, kaip suprato, iki Baltarusijos – Latvijos sienos. Pakeliui paėmė dar tris (duomenys neskelbtini), tokius pat migrantus kaip ir liudytojas, kurie taip pat norėjo patekti į Europą, ir nuo to laiko jie keliavo kartu. Tai yra tie patys migrantai, jo tautiečiai, su kuriais buvo kartu sulaikytas Lietuvoje. Tuo baltu autobusiuku, kurio nei valstybinių numerių, nei modelio liudytojas neįsidėmėjo, atvežė ir paleido maždaug apie 20 km. nuo Latvijos sienos Baltarusijoje. Ten juos pasitiko du lydintys asmenys, o juos atvežęs autobusiukas išvažiavo. Jų keturių migrantų grupę miškais vedė du lydintys asmenys, abu vyrai, kurie iš jų paėmė turėtus mobilius telefonus, kad jais nesinaudotų. Vienas iš vedlių buvo (duomenys neskelbtini), su juo bendravo farsi kalba. Jo jokių asmens duomenų nežino. Miškais paskui lydinčius asmenis ėjo apie keturias paras, kol jie atvedė iki Latvijos sienos. Šioje vietoje matė aukštą geležinę tvorą, kur po ja buvo iškasta duobė, pro kurią pralindo iš Baltarusijos į Latviją. Kad jie jau Latvijoje pasakė lydintis asmuo. Latvijos teritorijoje juos toliau lydėjo tie patys vedliai, kurie rodė kelią. Truputį paėjus, jau kaip suprato Latvijoje, miške pamatė laukiantį raudonos spalvos automobilį „BMW“, kurio valstybinių numerių neįsidėmėjo. Jie sulipo į šį automobilį ir jis nuvežė iki Rygos priemiesčio, paleido kažkur miške. „BMW“ vairuotojo nepažįsta, tačiau jį vairavo ne tas vyras, su kuriuo buvo sulaikyti Lietuvoje. Kartu su jais „BMW“ automobiliu lydintys asmenys jau toliau nebevyko, jie kaip suprato, turėjo grįžti į Baltarusiją ir tik instruktuodavo vairuotoją kur juos toliau vežti. Liudytojas pažymėjo, kad iš anksto nežinojo nei kokiu maršrutu vyks, nei kokiais automobiliais, nei kas juos vairuos. „BMW“ automobilis juos kiek pavežęs paleido kažkur miške Latvijoje ir liepė laukti, bei pasakė, kad jų atvažiuos paimti kitas automobilis ir juo toliau turės tęsti kelionę. Po paros laukimo į tą vietą miške atvyko tamsios, lyg rudos spalvos automobilis, kurio nei modelio nei valstybinių numerių neįsidėmėjo. Kai jis sustojo, jie visi keturi sulipo į šį automobilį. Vairuotojas iš jo išlipęs nebuvo. Tai yra tas pats automobilis, kuriuo juos bevažiuojant sulaikė Lietuvoje. Tą vairuotoją liudytojas matė pirmą kartą, su juo nebendravo, jis jiems jokių nurodymų nedavė, asmens dokumentų parodyti neprašė. Liudytojas parodė, kad buvo apsirengęs juodais džinsais ir juodu džemperiu, su savimi turėjo kuprinę su asmens daiktais, kurioje buvo taip pat jo asmens pasas ir mobilaus ryšio telefonas be SIM kortelės, nes ją atidavė kartu su juo vykusiam P.. Taip pat turėjo apie 200,00 Rusijos rublių. Tik įlipęs į automobilį užmigo, nes buvo labai pavargęs, nematė, kad vairuotojas būtų juos filmavęs. Su juo nebendravo, nes nemoka jo kalbos. Prieš užmiegant matė kad vairuotojas su kažkuo bendravo telefonu, tačiau jo kalbos nesuprato. Į šį automobilį įsėdo Latvijoje trečiadienį, apie 13.00 val. – 14.00 val., tikslios vietovės nurodyti negali. Šiuo automobiliu, liudytojo supratimu, vyko apie 4-5 val. be sustojimų. Kada kirto Lietuvos sieną, nežino, miegojo. Maršruto nurodyti negali. Kai prabudo, matė kad yra sulaikyti, ir tik iš pareigūnų sužinojo, kad yra Lietuvoje. Į kur juos vežė, liudytojas nežino, vairuotojui jokių pinigų nemokėjo, bei nematė, kad būtų mokėję kiti migrantai. Visą laiką tą automobilį vairavo tas pats vairuotojas. Iš savo turėto telefono liudytojas dėl šios kelionės su niekuo nebendravo, nes jo telefonas be SIM kortelės, jame nėra jokios informacijos ar nuotraukų susijusios su šia kelione (1 t., b. l. 56–60).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. A., kurio parodymai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, parodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gerai kalba ir rašo dari kalba. Gyvena savo asmens duomenų pažymoje nurodytu adresu, nedirbo. Gyveno su savo tėvais, seserimis ir broliais. Liudytojo tėvas bendradarbiavo su NATO kariais, apie tai sužinojo Talibano asmenys ir pradėjo grasinti, todėl iškilo pavojus liudytojo gyvybei. „Facebook“ grupėje 2025 m. sausio mėnesį surado asmenį su kuriuo susisiekė telefonu. To asmens nei vardo nei pavardės nežino, kontaktinio telefono numerio taip pat neprisimena. Su juo sutarė, kad paliks pinigus tai yra 5 300,00 dolerių (duomenys neskelbtini) esančioje pinigų keitykloje ir kai gaus turistinę vizą atvyktų į Rusiją, Maskvos miestą. Tą patį mėnesį atvyko į Maskvą, oro uoste jį pasitiko asmuo kuris nuvežė į butą, kur turėjo gyventi tik parą laiko, tačiau kitą dieną jo niekas neatvyko paimti, todėl ėjo į miestą, ten rado asmenų, kalbančių liudytojo kalba, kurie jam sakė, kad darbą sunku susirasti ir saugotųsi policijos. Maskvoje tam bute su kitais asmenimis pragyveno apie porą mėnesių, tuomet jo broliai surado žmogų kuris jį nuvežė į Baltarusiją, apgyvendino bute taip pat su kitais tos pačios tautybės asmenimis. Tame bute pragyveno apie 4-5 dienas, tuomet tas asmuo kuris viską organizavo, pasakė kad atvyks automobilis ir jis bei dar trys asmenys bus nuvežti į kitą tašką. Kelintą valandą atvyko asmuo su automobiliu liudytojas neprisimena, tačiau jį ir dar tris asmenis nuvežė į Baltarusijos mišką, ten jau laukė du (duomenys neskelbtini) tautybės vedliai. Su jais kartu tai yra viso šešiese ėjo apie dvi paras, kai vienas iš vedlių pasakė, kad jie jau Latvijoje. Latvijos miškais ėjo dar apie porą dienų, kol miške priėjo tamsios spalvos automobilį, markės nežino. Vedlys su vairuotoju pakalbėjo galimai rusų kalba ir jie įsėdo į automobilį, o vedlys grįžo atgal į Baltarusiją. Važiavo apie 3-4 val. kol privažiavo Rygos miestą, ten miške vairuotojas išleido. Prieš tai vedlys buvo nurodęs, kad kai vairuotojas išleis įsidėtų SIM kortelę į telefoną ir tada organizatorius atsiųs automobilio nuotrauką, kuris turi atvykti jų paimti. Į jo mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ A. įdėjo savo SIM kortelę ir tada organizatorius atsiuntė automobilio, lyg rudos spalvos nuotrauką, markės nežino ir balso pranešimą, kuriame nurodė, kad laukti prie kelio ir atvyks automobilis kaip nuotraukoje. Automobilio laukė apie parą laiko. Automobilis atvyko kaip ir nuotraukoje, dienos metu apie 13.00 val. Vairuotojas nebuvo išlipęs iš automobilio, kai jie įsėdo į automobilį vairuotojas su jais nekalbėjo, nieko neprašė ir liudytojas jam jokių pinigų nedavė. Liudytojas parodė, kad vairuotojas kalbėjosi telefonu, kokia kalba nežino, bet mano, kad apie juos. Kelionės metu, tai yra apie 4-5 val., nebuvo nei karto sustoję, vairuotojas lyg vieną kartą su kažkuo kalbėjo telefonu. Matė, kad vairuotojas savo telefone naudojosi navigacija. Kiek prisimena vairuotojas jų nefotografavo ir nefilmavo. Kai važiavo nepastebėjo kada, bet juos sustabdė pareigūnai kurie sulaikė juos ir vairuotoją. Kelionės metu liudytojas turėjo su savimi mobilaus ryšio telefoną ir 100,00 dolerių. Jo kelionės tikslas buvo bet kuri Europos šalis. Europoje jokių draugų ar giminių neturi. Tai buvo jo pirmas bandymas nelegaliai patekti į Europą. Dėl savo poelgio labai gailisi tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių ir gręsiančio pavojaus taip privalėjo pasielgti (1 t., b. l. 47–50).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas N. A., kurio parodymai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, parodė, kad yra (duomenys neskelbtini), S. S. pagal vardą ir pavardę nepažįsta. Gimė ir užaugo (duomenys neskelbtini), ten gyvena visa jo likusi šeima. Dėl Talibano sukeltų neramumų šalyje, jo gyvybei grėsė pavojus, todėl iš (duomenys neskelbtini) nusprendė išvykti, kelionės tikslas buvo Vokietija, kur ketino pasiprašyti politinio prieglobsčio, bei ten susirasti darbą. Būdamas (duomenys neskelbtini), per pažįstamus rado žmogų, vardu R., kuris jam pažadėjo padėti patekti į Vokietiją. Už šią kelionę jam sumokėjo 5 500,00 JAV dolerių grynais. Pinigus perdavė per pažįstamus. Pačio asmens vardu R. gyvai nematė. Tuomet, maždaug prieš aštuonis mėnesius, liudytojas vienas lėktuvu nuskrido į Rusiją, Maskvą, kur jį pasitiko R. siųstas žmogus, kuris jį nuvežė ir apgyvendino su kitais migrantais. Maskvoje gyveno apie septynis mėnesius. Su kitais migrantais maždaug prieš vieną mėnesį jį lengvasis automobilis atvežė iš Maskvos į Baltarusiją. Tikslios vietovės nežino, kur apgyvendino kažkokiam name. Ten gyveno apie 20 dienų. Žmonės nuolat keitėsi, vieni atvykdavo, kiti išvykdavo. Maždaug prieš savaitę laiko jį Baltarusijoje iš to namo kur gyveno paėmė baltas autobusiukas ir vežė, kaip suprato, iki Baltarusijos – Latvijos sienos. Pakeliui paėmė dar tris (duomenys neskelbtini), tokius pat migrantus kaip ir jis, kurie taip pat nelegaliai keliavo į Europą, ir nuo to laiko jie keliavo kartu. Tai yra tie patys migrantai, jo tautiečiai, su kuriais liudytojas kartu sulaikytas Lietuvoje Tuo baltu autobusiuku, kurio nei valstybinių numerių, nei modelio neįsidėmėjo, atvežė ir paleido tolokai nuo Latvijos sienos Baltarusijoje. Ten juos pasitiko du lydintys asmenys, o juos atvežęs autobusiukas išvažiavo. Jų keturių migrantų grupę miškais vedė du lydintys asmenys, abu vyrai, kurie iš jų paėmė turėtus mobilius telefonus, kad jais nesinaudoti. Miškais paskui lydinčius asmenis ėjo apie keturias paras, kol juos jie atvedė iki Latvijos sienos. Šioje vietoje liudytojas matė aukštą geležinę tvorą, kur po ja buvo iškasta duobė, pro kurią jie pralindo iš Baltarusijos į Latviją. Kad yra jau Latvijoje, jiems apie tai pasakė lydintis asmuo. Latvijos teritorijoje mus toliau lydėjo tie patys vedliai, kurie rodė kelią. Truputį paėjus, jau kaip suprato Latvijoje, miške liudytojas pamatė jau laukiantį raudonos spalvos automobilį „BMW“, kurio valstybinių numerių neįsidėmėjo. Jie sulipo į tą automobilį ir jis juos nuvežė iki Rygos priemiesčio, paleido kažkur miške, tikslios vietovės nežino. „BMW“ vairuotojo nepažįsta, tačiau jį vairavo ne tas vyras, su kuriuo buvo sulaikyti Lietuvoje. Kartu su jais „BMW“ automobiliu lydintys asmenys jau toliau nebevyko, jie kaip suprato, turėjo grįžti į Baltarusiją ir tik instruktuodavo vairuotoją kur juos toliau vežti. Liudytojas pažymėjo, kad iš anksto nežinojo nei kokiu maršrutu vyks, nei kokiais automobiliais, nei kas juos vairuos. „BMW“ automobilis juos kiek pavežęs paleido kažkur miške Latvijoje ir liepė laukti, bei pasakė, kad jų atvažiuos paimti kitas automobilis ir juo toliau galės tęsti kelinę. Ta vieta miške kur laukė buvo netoli Rygos, nes girdėjo pravažiuojančius automobilius, bei tolumoje matė kažkokį namą, prie kurio vaikščiojo žmonės. Po 12 valandų laukimo į tą vietą miške atvyko tamsios, lyg rudos spalvos automobilis, kurio nei modelio nei valstybinių numerių neįsidėmėjo. Kai jis sustojo, jie visi keturi sulipo į šį automobilį, liudytojas atsisėdo automobilio gale ant sėdynės. Vairuotojas iš jo išlipęs nebuvo. Tai yra tas pats automobilis, kuriuo juos bevažiuojant sulaikė Lietuvoje. Tą vairuotoją matė pirmą kartą, su juo nebendravo, jis jokių nurodymų nedavė, asmens dokumentų parodyti neprašė. Liudytojas parodė, kad tuo metu buvo apsirengęs pilkais džinsais ir juodu golfu, dėvėjo striukę. Visi jo tautiečiai buvo apsirengę džinsais ir striukėmis. Liudytojas su savimi turėjo kuprinę su asmeniniais daiktais, kurioje buvo mobilaus ryšio telefonas „Redmi“. Savo asmens pasą pametė kelionės metu Latvijoje. Paso nuotrauką turi savo telefone, taip pat turėjo apie 70,00 JAV dolerių grynais. Tik įlipęs į automobilį užmigo, nes buvo labai pavargęs. Kiek matė miegojo visi tautiečiai. Liudytojas patikino nematęs, kad vairuotojas būtų juos filmavęs. Su juo truputį bendravo angliškai, tik įlipęs jam laužyta anglų kalba ir gestais parodė, kad jie labai išalkę, tuomet vairuotojas davė po mažytį čebureką su daržovėmis. Kiek liudytojas suprato, jis jų buvo pasiruošęs iš anksto. Prieš užmiegant girdėjo kad vairuotojas kalbėjo su kažkuo telefonu, tačiau jo kalbos nesuprato. Į šį automobilį įsėdo Latvijoje trečiadienį, apie 13.00 val.-14.00 val., tikslios vietovės nurodyti negali. Šiuo automobiliu nuo įsėdimo vyko apie 4 valandas be sustojimų. Kada pervažiavo Lietuvos sieną, nežino, miegojo. Maršruto nurodyti negali. Kai prabudo, matė kad jie yra sulaikyti, ir tik iš pareigūnų sužinojo, kad yra Lietuvoje. Juos vežusiam vairuotojui liudytojas jokių pinigų nemokėjo, nemačiau, kad pinigus būtų mokėję kiti tautiečiai. Visą laiką tą automobilį vairavo tas pats vairuotojas (1 t., b. l. 39–42).

Iš 2025 m. balandžio 30 d. VSAT prie LR VRM Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos jaunesniojo specialisto tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta kad 2025 m. balandžio 30 d. apie 20.00 val., pagal gautą informaciją iš Lenkijos Respublikos pasieniečių buvo nuvykta į (duomenys neskelbtini), ties VSŽ 189, kur aptikta ties valstybės siena su Lenkijos Respublika automobilis „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo S. S., o keleiviai keturi asmenys, kurie nepateikė jokių asmenybę patvirtinančių dokumentų. Vėliau užkardos patalpose pas vieną rastas asmens dokumentas, kiti prisistatė (duomenys neskelbtini) piliečiais: Z. K., N. A., P. A., A. S.. Vairuotojas paaiškino, kad asmenis veža iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką (1 t., b. l. 7–10).

Ikiteisminio tyrimo metu atlikus T. S. vardu registruoto automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini) apžiūrą jo salone rasta asmeninių daiktų, o bagažinės skyriuje talpos su dyzelinu. Kaip matyti iš transporto priemonės Registracijos liudijimo (duomenys neskelbtini), šis automobilis yra registruotas T. S. vardu (1 t., b. l. 11–20, 24).

Iš 2025 m. gegužės 2 d. VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, kad automobilio „Toyota Avensis 2.2 150 D-4D Linea Sol Style“ (dyzelinas), kurio gamybos periodas 2010 – 2015 metai vertė su PVM buvo 6 430,00 eurų (1 t., b. l. 24).

Iš 2025 m. gegužės 5 d. VSAT prie LR VRM Pagėgių pasienio rinktinės jaunesniojo specialisto tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat iš 2025 m. gegužės 6 d. VSAT prie LR VRM Varėnos pasienio rinktinės vyresniojo specialisto tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai Z. K., N. A., P. A., A. S. nėra registruoti Latvijos Respublikos prieglobsčio prašytojų centre arba sulaikytų užsieniečių apgyvendinimo centre. Jie neturi teisinio statuso Latvijos Respublikoje, nėra prieglobsčio prašytojai Lietuvos Respublikoje, o jų statusas Lietuvos Respublikoje yra „neteisėtas migrantas“. Nurodoma, kad vadovaujantis 1995 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartimi „Dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo“, jie bus perduoti Latvijos Respublikos pareigūnams (1 t. b. l. 176–177, 180–181).

Iš 2025 m. gegužės 6 d. VSAT prie LR VRM Varėnos pasienio rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių kelių direkcijos pateiktą informaciją automobilis „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 30 d. 11.45 val., vyko iš (duomenys neskelbtini) link Latvijos Respublikos, prie Latvijos Respublikos sienos buvo 12.15 val., važiavo keliu A10 Panevėžys-Pasvalys-Ryga. Iš Latvijos Respublikos išvyko 15.04 val., kadangi šią valandą užfiksuotas A12 kelyje Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas. Paskutinį kartą automobilis užfiksuotas 16.25 val., kelyje A12 Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas, 118.301 km, iš ko galima spręsti, jog automobilis vyko link Lenkijos Respublikos sienos keliais, kurie nefiksuojami Kelių direkcijos (AB „(duomenys neskelbtini)“) kameromis (1 t., b. l. 184–190).

Ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas iš S. S. paimtas mobilaus ryšio telefonas Samsung IMEI1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini). Jo viduje įdėta SIM kortelė „Ežys“ abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Internetinėje pokalbių programėlėje ,,Telegram“ aptiktas 2025 m. balandžio 30 d. susirašinėjimas tarp S. S. ir ,,W. M.“. S. S. nusiuntė ,,W. M.“ savo automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukas. 13.03 val. ,,W. M.“ siuntė pastarajam koordinates (duomenys neskelbtini), esančias Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini). Per google.maps nustatyta, jog ši vieta yra miškinga. 14.00 val. S. S. siuntė „W. M.“ vaizdo įrašą, kuriame nufilmuoti asmenys, kurie vėliau buvo sulaikyti. Girdisi, kaip įtariamasis juos skaičiuoja ir klausia, kodėl jie ne penkiese. Nustatyta šio vaizdo įrašo padarymo vieta – (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad įrašo padarymo vieta (koordinatės (duomenys neskelbtini)) sutampa su 13.03 val. nuo ,,W. M.“ siųstų koordinačių (duomenys neskelbtini) vietomis. 14.00 val. ,,W. M.“ atsiuntė vaizdo įrašą S. S., tačiau jo peržiūrėti nepavyko. Tačiau vaizdo įrašo kadre matyti, jog filmuotas automobilio vidus, priekinėje sėdynėje sėdi asmuo, kuris filmuoja, už jo, galinėje sėdynėje matomas tamsiaodis asmuo. 14.03 val. ,,W. M.“ atsiuntė koordinates (duomenys neskelbtini), pavadinęs jas ,,Taškas 1“, peržiūrėjus šias koordinates per google.maps, nustatyta, kad jos yra adresu (duomenys neskelbtini) ir ši vieta sutampa su sulaikymo vieta. 15.56 val. W. M.“ atsiuntė įtariamajam S. S. keletą koordinačių, esančių Lenkijos Respublikoje, paskutinės siųstos koordinatės yra (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), prie pat (duomenys neskelbtini) sienos. Taip pat internetinėje pokalbių programoje ,,Viber“ aptiktas susirašinėjimas tarp įtariamojo S. S. ir kontaktu ,,P.“ (parašyta ukrainietiškai, išvertus į lietuvių kalbą – pavežėjas). 2025 m. balandžio 30 d. 10.28 val., kontaktas ,,P.“ siunčia pranešimą: ,,Laba diena, jus dėl darbo vairuotojo? Kokioje šalyje jus randatės? Koks pas jus automobilis?“ (1 t., b. l. 130–143, 144–164).

Kaip matyti iš S. S. Leidimo gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), jis buvo išduotas 2022 m. spalio 20 d. ir galiojo iki 2024 m. spalio 20 d. (2 t., b. l. 1).

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. S. 2025 m. balandžio 30 d. apie 14.00 val., iš Latvijos Respublikos, (duomenys neskelbtini) savivaldybės ribose esančios tiksliau nenustatytos vietovės už su tiksliau nenustatytu asmeniu sutartą 400,00 eurų atlygį paėmė ir gabeno automobiliu „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keturis neteisėtai Latvijos Respublikos valstybės sieną perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – (duomenys neskelbtini) piliečius: Z. K., N. A., P. A., A. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, toliau Lietuvos Respublikos teritorija tikslu šiuos užsieniečius pergabenti per Lietuvos Respublikos – Lenkijos Respublikos valstybių sieną, kol 2025 m. balandžio 30 d. apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), ties valstybės sienos ženklu Nr. 189, buvo sulaikytas Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnų.

Nors kaltinamasis S. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme savo kaltės dėl neteisėtai valstybės sieną perėjusių ir Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorija dėl savanaudiškų paskatų nepripažino ir parodė, kad internete surado skelbimą dėl darbo, pagal kurį jam buvo pasiūlyta savo automobiliu paimti statybininkų brigadą, kurią reikėjo nuvežti iš Rygos į Lenkiją, o už darbą pažadėtas 400,00 eurų atlygis. Kaltinamajam sutikus, jis Rygos priemiestyje, kur nuvyko savo automobiliu „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paėmė keturis tamsaus gymio asmenis, iš dispečerio gavo koordinates, kur reikia vykti, kirto Latvijos valstybės sieną su Lietuva ir nuvyko iki nurodyto taško, Lietuvoje, kuris buvo visai šalia sienos su Lenkijos Respublika, ten sustojo ir buvo sulaikytas pasienio pareigūnų. Kaltinamasis patikino nežinojęs, jog jo gabenami asmenys yra nelegalai, galvojo, kad tai yra statybininkai. Tačiau S. S. kaltę patikimai įrodo byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas vertina kompleksiškai ir pripažįsta įrodymais.

Liudytojai E. M. ir M. M. parodė, jog jiems vykdant tarnybines pareigas iš užkardos budėtojo gavo informaciją, kad ties valstybės sienos ženklu Nr. 189, galimai stovi transporto priemonė, kurioje gali būti nelegalai. Šią informaciją pateikė Lenkijos Respublikos pareigūnai. Nuvykę į nurodytą vietą pastebėjo transporto priemonę, prie kurios stovėjo kaltinamasis S. S. ir Lenkijos Respublikos pareigūnai, viduje buvo keturi tamsaus gymio užsieniečiai, kurie su savimi neturėjo asmens dokumentų, patvirtinančių teisę būti Šengeno erdvėje. Visus šiuos asmenis, įskaitant patį S. S., jie sulaikė ir pristatė į užkardą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas E. M., naudodamasis Google Maps, maps.lt bei geoportal.lt pagalba nurodė tikslią vietą šalia Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos valstybės sienos, kur buvo sulaikytas S. S. (1 t., b. l. 63–68). Liudytojos A. S. ir T. S. patikino nežinojusios apie kokius nors S. S. nusikalstamus veiksmus, priešingai nurodė, jog pastarasis tarėsi dėl darbo nes norėjo gauti leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje ir nieko nusikalstamo neketino daryti.

Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių kelių direkcijos pateiktą informaciją automobilis „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. balandžio 30 d. 11.45 val., vyko iš (duomenys neskelbtini) link Latvijos Respublikos, prie Latvijos Respublikos sienos buvo 12.15 val., važiavo keliu A10 Panevėžys-Pasvalys-Ryga. Iš Latvijos Respublikos išvyko 15.04 val., kadangi šią valandą užfiksuotas A12 kelyje Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas. Paskutinį kartą automobilis užfiksuotas 16.25 val., kelyje A12 Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas, 118.301 km, iš ko galima spręsti, jog automobilis vyko link Lenkijos Respublikos sienos keliais, kurie nefiksuojami Kelių direkcijos (AB „(duomenys neskelbtini)“) kameromis (1 t., b. l. 184–190). S. S. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), ties valstybės sienos ženklu Nr. 189. Tai patvirtina S. S. maršrutą jam automobiliu įvažiavus iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir juo vykstant iki valstybės sienos su Lenkijos Respublika, šių aplinkybių iš esmės neginčija ir pats kaltinamasis.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties S. S. veikimas, kuomet nė nemačius potencialaus darbdavio, nebūnant jo niekaip įdarbintam, negavus jokio piniginio apmokėjimo už teikiamos paslaugos kaštus, tai yra bent jau kuro išlaidas, savo automobiliu, kurio tiek išorės, tiek prietaisų skydelio nuotraukas prieš tai dar ir siuntė nurodomam darbdaviui, vykstama į kitą valstybę, ten, nors prašyta vežti net penkis asmenis, tačiau atokioje miškingoje vietoje paimami keturi akivaizdžiai tamsaus gymio asmenys, kurie su kaltinamuoju praktiškai nebendrauja jokia jam suprantama kalba ir šių asmenų, filmavimas bei vaizdo įrašo siuntimas, jų gabenimas link kitos valstybės, tai yra Lenkijos Respublikos sienos, yra aiškiai neadekvatus ir peržengiantis bet kokių teisėtų darbo santykių ribas, o brandaus amžiaus didelę darbo patirtį sukaupęs Lietuvoje gyvenantis Ukrainos Respublikos pilietis S. S. turėjo ir galėjo tai numanyti.

Antra, pažymėtina, ir tai, kad liudytojai Z. K., N. A., P. A., A. S. nurodė, jog Lietuvos Respublikos teritorija vyko be jokių sustojimų, tai yra 4-5 valandas, be to, liudytojas N. A. parodė, kad tik įlipęs į S. S. vairuojamą automobilį jam laužyta anglų kalba ir gestais parodė, kad visi yra labai išalkę, o vairuotojas jiems davė po čebureką, kurių, kiek suprato, buvo pasiruošęs iš anksto. Tai akivaizdžiai liudija apie paties S. S. ketinimą šiuos asmenis nurodytu maršrutu nugabenti kuo greičiau ir išlikti nepastebėtiems, o tai, kad kaltinamasis iš namų tiek sau, tiek jo būsimiems keleiviams paėmė maisto, ką patvirtino tiek liudytoja A. S., tiek ir liudytoja T. S., tik sustiprina teismo įsitikinimą, jog tokiam scenarijui jis ruošėsi iš anksto. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus T. S. vardu registruoto automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini) apžiūrą jo salone rasta asmeninių daiktų, o bagažinės skyriuje talpos su dyzelinu. (1 t., b. l. 11–20, 24) ir būtent tai kelia abejonių, kadangi kaltinamojo S. S. paaiškinimas jog automobilio bagažinėje vežėsi bakus su kuru, esą atsargai nes taip elgtis buvo įpratęs savo šalyje, visiškai neįtikina, kadangi S. S. Lietuvoje gyvena jau trečius metus, o prieš tai dirbo Lenkijoje, ir akivaizdu, jog jokio objektyvaus poreikio čia vežiotis didesnį kiekį kuro nėra. Kaip matyti iš S. S. Leidimo gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), jis buvo išduotas 2022 m. spalio 20 d. ir galiojo iki 2024 m. spalio 20 d. (2 t., b. l. 1). Kita vertus, kaltinamojo tyčią šioje dalyje logiškai paaiškina bylos įrodymai apie tai, kad iš anksčiau aptartos S. S. mobiliojo ryšio telefono apžiūros, 2025 m. balandžio 30 d. 14.03 val., ,,W. M.“ atsiuntė koordinates (duomenys neskelbtini), pavadinęs jas ,,Taškas 1“, tai yra adresu (duomenys neskelbtini) ir ši vieta sutampa su jo sulaikymo vieta, tačiau 15.56 val. W. M.“ atsiuntė S. S. keletą koordinačių, esančių Lenkijos Respublikoje, kurių paskutinės – (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini), prie pat Vokietijos sienos, taip pat gana atokioje vietoje, kas įvertinus tai, jog kaltinamasis bagažinėje vežėsi dvi dideles užpildytas dyzelinio kuro talpas, leidžia pagrįstai manyti, jog galutinis kelionės tikslas buvo ne Lenkija, o Vokietija, kiek įmanoma išvengiant net ir kuro užsipylimo degalinėse arba pravažiuojant nuošalias vietas, kur jų tiesiog nėra.

Trečia, liudytojas M. M. parodė, kad kaltinamojo gabenti asmenys buvo tamsaus gymio, šlapi, nekvepėjo, buvo paprastai apsirengę, o automobilyje buvo šlapios striukės, nešvarūs drabužiai, nors tuo metu buvo šilta diena. Be to ir patys liudytojai Z. K., N. A., P. A., A. S. paaiškino, jog iki juos paimant S. S. kartu su vedliais miškais ėjo apie 5-6 dienas, o vos įsėdus į automobilį visi užmigo. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai Z. K., N. A., P. A., A. S. taip pat nenurodė, jog būtų atlikę kokius nors aktyvius veiksmus dėl S. S. automobilio stabdymo, paneigė, kad su juo ką nors bendravo jiems nesuprantama kalba, jau nekalbant apie kokį nors atlygį, beje aplinkybę, jog nesuprato kokia kalba tarpusavyje bendrauja automobilyje vežami asmenys nurodė ir pats S. S. taip pat paaiškinęs, kad su jais nieko neaptarinėjo. Praktiškai neįtikinama, jog tai S. S. nesukėlė jokių įtarimų, ne tik dėl jų tautybės, tačiau ir dėl išvaizdos, įrankių neturėjimo, elgsenos. Negana to, pats kaltinamasis aktyviai veikė, juos filmavo savo telefonu, klausė kur yra penktas asmuo, davė jiems valgyti. Nors pats kaltinamasis tikino, jog potencialaus darbdavio paliepimas dėl automobilio fotografavimo, asmenų, kuriuos gabeno šiuo automobiliu filmavimo ir šios informacijos siuntimo jam nesukėlė įtarimų, nes tai esą buvo įprasta praktika kitose įmonėse Lenkijoje, kur jam teko anksčiau dirbti, tačiau tokie jo parodymai vertinami kritiškai kaip nelogiški ir nepagrįsti jokia kita bylos medžiaga.

Ketvirta, pagal aukščiau aprašytą automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), maršrutą Lietuvoje akivaizdu, jog S. S. gabendamas užsieniečius link valstybės sienos su Lenkijos Respublika vyko keliais, kurie daugiausia nefiksuojami kelių kameromis. Pats S. S. nurodė, kad važiavo pavojingu žvyrkeliu, dėl to jam buvo keista, tačiau pasiteiravus dispečerio, jis nurodė, kad jų kompanija visada važiuoja tuo keliu, nes taip ekonomiškiau. Tai liudija ir kaltinamojo sulaikymo vieta (duomenys neskelbtini), tai yra šalia siauro vietinės reikšmės kelio vedančio į kaimiškas teritorijas Lenkijos Respublikoje, kas toli gražu nėra pats patogiausias, artimiausias ir geriausias patekimas iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką.

Penkta, nors kaltinamasis šią aplinkybę neigė, tačiau abejonių kelia ir tai, kad, anot liudytojo E. M., kaltinamasis dar įvykio vietoje nurodė, jog važiavo į Bulgariją, o keleivius paėmė iš Latvijos Respublikos, be to, Lenkijos pasieniečiai jiems nurodė, jog sulaikytas automobilis privažiavo prie pat Lenkijos sienos, staiga nusuko į šoną ir sustojo, nes galimai pastebėjo jų automobilį, kas akivaizdžiai rodo, jog S. S. vengė pareigūnų, taigi suprato savo veiksmų esmę ir neteisėtumą ir paneigia kaltinamojo S. S. parodymus apie tai, kad toje vietoje jis pats sustojo bei laukė tolesnių nurodymų.

Byloje be liudytojų A. S. ir paties kaltinamojo S. S. parodymų nėra jokių kitų įrodymų, jog kaltinamasis į (duomenys neskelbtini) pas potencialų darbdavį oficialiai įsidarbinti turėjo važiuoti dar tą pačią dieną pabaigęs kelionę, įvertintina ir tai, kad S. S. nuošalioje vietovėje buvo sulaikytas jau vėlai vakare, tai yra apie 20.00 val., o jokių duomenų apie susitarimą vykti į (duomenys neskelbtini) jo mobilaus ryšio telefone apžiūrėtose programėlėse taip pat nėra.

Galiausiai, abejonių kelia ir tai, kad nors tiek pats S. S., tiek ir jo šeima, patys būdami Ukrainos Respublikos piliečiais, kaip nurodė aktyviai padėdami kovotojams jų šalyje ir jau trečius metus gyvendami Lietuvoje, tačiau esą nežinojo aptariamu laikotarpiu Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse, tai yra tiek Latvijoje, tiek ir Lenkijoje itin aktualios nelegalių migrantų iš Baltarusijos problemos ir atvejų, kuomet įvairūs asmenys verbuojami šiai nusikalstamai veiklai.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai Z. K., N. A., P. A., A. S. nėra registruoti Latvijos Respublikos prieglobsčio prašytojų centre arba sulaikytų užsieniečių apgyvendinimo centre. Jie neturi teisinio statuso Latvijos Respublikoje, nėra prieglobsčio prašytojai Lietuvos Respublikoje, o jų statusas Lietuvos Respublikoje yra „neteisėtas migrantas“, todėl vadovaujantis 1995 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartimi „Dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo“ perduoti Latvijos Respublikos pareigūnams (1 t., b. l. 176–177, 180–181), šių asmenų parodymai teisiamojo posėdžio metu perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu ir sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais, juos papildo, taigi, atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus ir teismas jais vadovaujasi.

S. S. padarė vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, kuris yra tyčinis ir baigtas. Kaltinamasis neteistas ir nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 10–11), psichiatrinių, narkologinių įstaigų stebimųjų asmenų grupėms nepriklauso, nedirba, taigi yra pakaltinamas.