Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017-12-08 nuosprendžio, kuriuo R. K. išteisintas pagal BK 140 str. 2 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. tuo, kad jis 2017-08-24 apie 18.45 val. (duomenys neskelbtini), savo gyvenamosios namų valdos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia ranka suėmė savo sugyventinei S. K. iš nugaros už kaklo ir jį spaudė, tuoj po to savo gyvenamojo namo svetainėje ranka suėmęs S. K. dešinės rankos rodomąjį pirštą, jį suko, po to tyčia sviedė agurką ir juo pataikė S. K. į dešinį smilkinį, taip sukeldamas nukentėjusiajai S. K. fizinį skausmą.

Prokuroras nesutinka su išteisinimą lėmusia teismo nurodyta aplinkybe dėl netinkamo liudytojo teisių išaiškinimo nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu, pažeidžiant LR Konstitucijos 31 str. 3 d. įtvirtintą draudimą versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Pabrėžia, kad liudytojas K. V. niekaip nepatvirtino, kad jis nustatyta tvarka ir forma neišaiškino nukentėjusiajai teisių ir pareigų. Mano, kad vertindamas liudytojo K. V. apklausos duomenis, teismas nepagrįstai pervertino įrodymų leistinumo aspektą dalyje, jog K. V. pradedant apklausą aiškiai ir pabrėžtinai tiksliai neužakcentavo nukentėjusiajai liudytojai teisės neduoti parodymų prieš savo sugyventinį išaiškinimo. Pažymi, jog nukentėjusiajai S. K. pasirašius ant jai pateikto jos teisių išaiškinimo protokolo, nei tyrimą organizuojančiam prokurorui, nei teismui neturėtų kilti abejonių dėl netinkamo jos teisių išaiškinimo, išskyrus atskirus piktnaudžiavimo ar klastojimo atvejus, bet tokio pagrindo šioje byloje nėra.

Teigia, kad liudytoja S. K., tik teismui uždavus tiesioginį klausimą dėl teisių ir pareigų išaiškinimo jai, atsižvelgiant į jos nusiteikimą pakeisti ankstesnius parodymus ir tokiais konkliudentiniais veiksmais išreikštą norą ir turimą tikslą išgelbėti sugyventinį nuo gresiančios baudžiamosios atsakomybės, kitaip paliudyti ir negalėjo. Pastebi, kad po bylos perdavimo prokurorui procesiniam sprendimui priimti, nukentėjusioji pareigūnei J. V. pranešė apie susitaikymą su sugyventiniu ir norą atsiimti savo pareiškimą. Prokuroro įsitikinimu yra akivaizdu, jog nukentėjusiosios parodymai teisme yra įtakoti minėto susitaikymo, jos priklausymo finansiškai, psichologiškai, fiziškai, taipogi – jos girdėtos K. V. apklausos duomenų ir suvoktos situacijos apie galimai padarytą procesinį pažeidimą. Pabrėžia, kad S. K. teisme duotų parodymų prieštaringumas, nenuoseklumas turėjo būti vertinamos visų įrodymų visumos kontekste, įskaitant jos telefoninį pranešimą apie įvykį, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, tarnybinį pranešimą, įvykio aplinkybių įforminimą filmuotoje medžiagoje, įvykio vietoje dirbusių policijos pareigų parodymus. Iš pastarųjų duomenų seka, kad niekam nekilo jokių abejonių dėl įvykusio smurto artimoje aplinkoje įvykio realumo, dėl nukentėjusiosios situacijos ir aplinkos suvokimo adekvatumo, dėl jos nenoro pranešti apie įvykio aplinkybes, laisvanoriško įvykio uždokumentavimo filmuota medžiaga. Prokuroras taipogi mano, kad teismas nepagrįstai suabejojo įtariamojo R. K. apklausos įrodomąja galia dėl menamų klausimų uždavimo, nes apklausos eiga atitinka BPK 188 str. 3 d. reikalavimus, o ikiteisminio tyrimo pareigūnės liudytojos J. V. parodymai dėl apklausos vykdymo yra nuoseklūs, logiški, atitinka kitus byloje esančius įrodymus.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

1. Prokuroras skundu nesutinka su R. K. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d., teigia apie netinkamą įrodymų vertinimą ir ginčija apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą bylos aplinkybėms.

2. Įvertinusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus visos bylos apimtyje, teisėjų kolegija pritaria prokuroro skundo argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino R. K. dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 str. 2 d., konstatavęs, jog jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3. Išteisindamas R. K., apylinkės teismas nuosprendyje motyvavo tuo, jog iš esmės dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų nukentėjusiosios procesinių teisių pažeidimų eliminavus šių parodymų įrodomąją reikšmę, byloje nesurinkta kitų leistinų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad R. K. padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su šia teismo išvada ir mano, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai konstatavo liudytojo teisių išaiškinimo nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu pažeidimą bei suabejojo R. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu įrodomąja galia dėl menamų klausimų uždavimo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šiais prokuroro teiginiais, nes, jos vertinimu, visų byloje esančių įrodymų tarpusavio liečiamumas bei jų įvertinimas bendrame bylos kontekste nepalieka jokių abejonių dėl R. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 2 d. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir R. K. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

4. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017-08-24 apie 18.53 val., prašydama pagalbos, policijai paskambino S. K., kuri pranešė, kad (duomenys neskelbtini), sugyventinis R. K. ją muša (1 t., 13-15 b.l.). Reaguojant į šį pranešimą, į nurodytą vietą atvykęs policijos pareigūnas A. T. tarnybiniame pranešime (1 t., 13-15 b.l.) užfiksavo pranešėjos S. K. žodžiu nurodytas aplinkybes apie tai, kad neblaivus sugyventinis R. K. gyvenamojo namo kieme žodinio konflikto metu paėmęs jai už kaklo norėjo įstumti į šulinį, o jai įbėgus į svetainę, šis griebė už dešinės rankos rodomojo piršto ir laužė, po to paleido iš agurko į dešinį smilkinį. Kad S. K. nurodė būtent tokias aplinkybes apie fizinio smurto prieš ją pavartojimą patvirtino ir liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai A. T. bei K. G.. Pagal šias pareiškėjos S. K. nurodytas aplinkybes buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, užfiksuotos S. K. nurodytos konkrečios fizinio smurto prieš ją vartojimo vietos (1 t., 19-27 b.l.). Taip pat nustatyta, jog R. K. buvo neblaivus (1 t., 16 b.l.).

5. Kaip matyti iš bylos, S. K. dėl įvykio aplinkybių buvo apklausta policijos pareigūno K. V. sekančią dieną, o jos parodymai užfiksuoti liudytojo apklausos protokole, iš kurio matyti, jog ji aplinkybes dėl R. K. fizinio smurto prieš ją vartojimo nurodė lygiai taip pat, kaip ir pranešimo policijai dieną (1 t., 29-30 b.l.). Apklaustas įtariamuoju R. K., paaiškinęs, jog dėl neblaivumo ne viską prisimena, tačiau visiškai pripažįsta kaltę pagal pareikštą įtarimą, patvirtindamas buvus žodinį konfliktą su sugyventine S. K., kad su ja apsistumdė, griebė jai už kaklo iš nugaros, paėmė už rankos kambaryje bei metė agurką jai į galvą (1 t., 106-107 b.l.).

6. Vėliau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, S. K. ir R. K. savo parodymus pakeitė, teigdami, jog S. K. melavo, aiškindama apie fizinio smurto naudojimą prieš ją. Apylinkės teismas, įvertinęs tai, bei pripažinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktos S. K. ir R. K. apklausos yra neteisėtos, konstatavo nesant jokių R. K. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo patvirtinančių duomenų. Aukštesnysis teismas su tokia išvada nesutinka.

6.1. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į pirmosios instancijos teisme S. K. ir R. K. duotų parodymų turinį, kurių analizė kitų byloje esančių duomenų kontekste atskleidžia jų parodymų pakeitimo subjektyvius, asmeniniais interesais grįstus motyvus, kas leidžia abejoti jų patikimumu.

6.2. R. K., duodamas parodymus teisme, teigė atsimenantis, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir sugyventinės S. K. buvo konfliktas, kurio metu jos link jis metė raugintą agurką. Kitų kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, bent to neatsimena. Teigė net nebuvo priėjęs prie sugyventinės. Teisėjų kolegija pastebi, kad tokie jo parodymai, kai vienos aplinkybės aiškiai atsimenamos, o kitos visiškai ne, įvertinant tai, jog paties R. K. teigimu, jis įvykio metu nebuvo labai girtas, kelia pagrįstų abejonių dėl tokių jo parodymų patikimumo, ypač juos vertinant visos bylos apimtyje. Dar daugiau abejonių kelia apylinkės teisme R. K. išsakyti prieštaringi teiginiai apie ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Jo teigimu, juos ikiteisminio tyrimo metu jis davė laisva valia, tačiau tuo pačiu nurodė, kad duodamas parodymus jis tyrėjai sakę, kad nelabai atsimena įvykio aplinkybių, ir todėl neneigė atlikęs inkriminuojamus veiksmus. Vertindama tokius apylinkės teisme išsakytus R. K. teiginius, jo įtariamojo apklausos protokolo ir teisme liudytoja apklaustos policijos pareigūnės J. V. parodymų kontekste, pirmosios instancijos teismas sprendė apie ikiteisminio tyrimo metu R. K. duotų parodymų, kaip įrodymų šaltinio, netinkamumą, neleistinumą dėl netinkamai vykdytos apklausos užduodant menamus klausimus. Tačiau teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria ir daro priešingą išvadą.

6.3. Byloje esantys neblaivumo patikrinimo duomenys patvirtina, kad 2017-08-24 19.35 val. R. K. nustatytas 2,33 promilių girtumas. Iš liudytojo K. G. parodymų matyti, kad atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, R. K. kalbėjo apie buvusį konfliktą, bet neigė smurto vartojimą. Policijos pareigūnas A. T. parodė, jog nusivedė R. K. į tarnybinį automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad R. K. dėl neblaivumo nebuvo visiškai nieko nesuvokiantis ir nesiorientuojantis, ir jo būklė leido jam suprantamai paaiškinti, kas atsitiko jų namuose ir suprasti kodėl jis yra išvežamas.

6.4. Iš bylos seka, kad R. K. kaip įtariamasis buvo apklaustas sekančią dieną po įvykio – 2017-08-25 10.38 val., t.y. praėjus pakankamam laiko tarpui, kad išsiblaivyti. Jį apklaususi tyrėja J. V. apylinkės teisme nurodė, kad apklausos metu R. K. buvo blaivus. Netikėti ja teisėjų kolegija neturi priežasčių, motyvų meluoti dėl to tiesiog nėra, jų nenurodė ir pats R. K..

6.5. Įtariamojo apklausą reglamentuoja BPK 188 str. Pagal šio straipsnio 3 d. apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas; po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę; vėliau įtariamajam gali būti užduodami klausimai.

6.6. R. K. parašas ant pranešimo apie įtarimą patvirtina, kad šis dokumentas jam buvo įteiktas. Jame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis įtariamas, aplinkybės, kas leido jam suvokti pareikšto įtarimo esmę. Iš įtariamojo apklausos matyti, kad po susipažinimo su pranešimo apie įtarimą turiniu, laikantis BPK 188 str. 3 d. reikalavimų, R. K. buvo paklaustas, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, o pastarasis parodė prisipažįstantis visiškai ir tai patvirtino tai savo parašu (1 t., 106-107 b.l.). Analizuojant R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį matyti, kad jie yra išdėstyti pakankamai logiškai, aiškiai ir konkrečiai. Nors tam tikri jo veiksmai nurodyti tik kaip galimi (parodė dėl girtumo neprisimenantis, ar suspaudė S. K. kaklą, ką jai sakė, ar grasino įmesti į šulinį, tačiau kategoriškai nepaneigė, jog galėjo taip elgtis, taip pat ir išsukti pirštą), o įtariamąjį apklaususi tyrėja J. V. patvirtino R. K. teiginius, jog tam tikrų aplinkybių jis neprisiminė, tai nereiškia, jog įtariamajam buvo užduodami menami klausimai, ir dėl to įtariamojo R. K. apklausa buvo neteisėta.

7. Liudytoja J. V. parodė, kad įtariamojo R. K. apklausa vyko pagal jam įteiktą pranešimą apie įtarimą, kurio turinys jam buvo žinomas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, klausimų apie įtarime nurodytas aplinkybes uždavimas bei įtariamojo pasirinkta pozicija jų neneigti, o tam tikras aplinkybes užtikrintai patvirtinant (patvirtino buvus žodinį konfliktą su sugyventine, apsistumdymą su ja, griebimą jai už kaklo iš nugaros, paėmimą už rankos piršto kambaryje bei agurko metimą jai į galvą), priešingai apylinkės teismo išvadai, nesudaro pagrindo šiuos įtariamojo R. K. parodymus laikyti neleistinai gautais, pripažįstant juos netinkamu įrodymu.

8. Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais bei atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teisme R. K. duotus parodymus vertina kaip jo gynybinę poziciją bei siekį išvengti atsakomybės, todėl juos atmeta, pripažindamas teisingais ikiteisminio tyrimo metu duotus pirminius jo parodymus, kurie atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir objektyvią įvykio situaciją.

9. Apylinkės teismas, apklausęs liudytoją K. V. ir nukentėjusiąją S. K., sprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu ją apklausiant buvo pažeista jos teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, o ikiteisminio tyrimo metu S. K. buvo verčiama duoti parodymus prieš savo sugyventinį R. K., todėl remtis S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais negalima. Teisėjų kolegija su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka.

9.1. Kaip minėta, pradėjus ikiteisminį tyrimą, D. K. buvo apklausta policijos pareigūno K. V. sekančią dieną po įvykio. Jos apklausos protokole gana detaliai užfiksuotos kaltinime atsispindinčios įvykio aplinkybės dėl jos atžvilgiu R. K. vartoto fizinio smurto. Savo parodymų teisingumą ji patvirtino pasirašydama procesiniuose dokumentuose (1 t., 29-30 b.l.). Tačiau, pirmosios instancijos teisme S. K. parodymus pakeitė, paneigdama ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus ir aiškindama, jog tuo metu buvo neblaivi ir melavo policijos pareigūnams, nes norėjo, kad sugyventinį išvežtų. Be to, jai nebuvo išaiškinta atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Atsižvelgusi į tokius apylinkės teisme jos duotus parodymus, be kita ko liudytojui K. V. parodžius, kad jam atvykus po įvykio sekančios dienos ryte S. K. iš pradžių nenorėjo duoti parodymų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nukentėjusiosios parodymai gauti neteisėtu būdu, t.y. verčiant ją duoti parodymus prieš savo sugyventinį R. K.. Aukštesnysis teismas su tokiu vertinimu negali sutikti.

9.2. Liudytojas K. V. duodamas parodymus apylinkės teisme pažymėjo, kad jam atvykus apklausti S. K. ir šiai pareiškus, jog parodymų apie įvykį duoti nenori, jis išaiškino, kad nukentėjusieji privalo duoti parodymus, tačiau ji galinti neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius. Iš S. K. apklausos protokolo matyti, kad ji pasirašė, jog yra supažinusi su savo procesinėmis teisėmis bei pareigomis, įskaitant ir aukščiau K. V. nurodytas. Be to, jai buvo įteiktas nukentėjusiojo teisių išaiškinimo protokolo priedas (1 t., 33 b.l.). Jokių pastabų dėl netinkamo jos procesinių teisių bei pareigų išaiškinimo S. K. protokole nenurodė, papildomai jų išaiškinti neprašė. To paties apklausos protokolo turinys rodo, kad po teisių ir pareigų išaiškinimo, be kita ko, būdama įspėta dėl melagingų parodymų davimo ir žinodama apie galimą atsakomybę už tai, S. K. parodymus duoti sutiko ir išsamiai parodė aplinkybes apie kaltinime nurodytą įvykį, sugyventinio veiksmus ir jų eiliškumą. Duomenų, kad S. K. parodymus davė ne laisva valia, o jų turinys, išsamumas buvo kaip nors įtakotas ar išgautas neteisėtu būdu, byloje nėra ir nukentėjusioji vėliau jokia forma to nenurodė, dėl kokių nors pareigūnų neteisėtų veiksmų, padarytų jos atžvilgiu niekur nesikreipė, kas dar kartą tik patvirtina, kad nieko panašaus ir nebuvo.

10. Įvertinus šias aplinkybes visos bylos apimtyje, teisėjų kolegija neturi prižasčių netikėti liudytojo K. V. parodymais, susijusiais su teisių ir pareigų S. K. išaiškinimu, o jos apylinkės teisme duotų parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas leidžia juos vertinti kaip visiškai nepatikimus. Nors apylinkės teisme S. K. teigė, kad tiek įvykio dieną iškviesdama policiją ir bendraudama su atvykusiais policijos pareigūnais, tiek kitą dieną apklausiama tyrėjo K. V. melavo, apeliacinės instancijos teismas tokius jos teiginius vertina, kaip neįtikinamus.

11. S. K. teigia, kad įvykio dieną ji kviesdamasi pagalbą bei bendraudama su atvykusiais policijos pareigūnais buvo neblaivi, tačiau byloje esantys duomenys paneigia buvus ją tokią, nes policijos pareigūnui rodydama ir aiškindama, kas atsitiko ji elgėsi suvokdama ką daro pati ir ko atvyko pareigūnai. Be to ji, pranešdama apie įvykį, nurodė, kad namuose yra mažametis vaikas. Nors byloje nėra duomenų apie S. K. neblaivumo patikrinimą, tačiau netrukus po pranešimo apie įvykį atvykę policijos pareigūnai A. T. ir K. G. apylinkės teisme parodė, jog nukentėjusiosios girtumo požymių nepastebėję, ši buvusi adekvati ir jos būsena jokių įtarimų nesukėlė. Be to, S. K. jiems taipogi nenurodė įvykio dieną vartojusi alkoholio. Policijos pareigūnas A. T. tarnybiniame pranešime yra pažymėjęs, kad pranešėja S. K. jo atvykimo metu buvo blaivi, tą atkartodamas informaciją apie esantį vaiką, kurio akivaizdoje gali būti smurtaujama (1 t., 17-18 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnams neabejotinai yra žinomi girtumo požymiai, o tai, kad A. T. ir K. G. nepastebėjo S. K. neblaivumo, leidžia pagrįstai abejoti jos prisipažinimu apylinkės teisme dėl savo neblaivumo, kuris įtakojo jos neadekvatų elgesį kviečiant policiją ir meluojant atvykusiems pareigūnams. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančių įrodymų visumą bei S. K. parodymų pakeitimą sąlygojusius motyvus, tokius jos teiginius vertina kritiškai.

12. Kaip jau minėta, R. K. fizinio smurto pavartojimo prieš S. K. faktą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis patvirtina jos pačios telefoninis pranešima, jog reikalinga pagalba (1 t., 13-15 b.l.), policijos pareigūnų A. T. ir K. G. tarnybiniai pranešimai (1 t., 13-15 b.l.), jų parodymai teisme, įvykio vietos apžiūros duomenys, užfiksuojant S. K. nurodytas konkrečias fizinio smurto prieš ją vartojimo vietas (1 t., 19-27 b.l.), jos pačios (1 t., 29-30 b.l.) bei R. K. (1 t., 106-107 b.l.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų K. V. ir J. V. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad įvykio dieną pagal S. K. paaiškinimus surinkti duomenys visiškai atitiko jos pačios sekančią dieną policijos pareigūnui K. V. duotus parodymus bei iš dalies ir įtariamojo R. K. parodymus, kurie visumoje sutampa, nuoseklūs.

13. Iš liudytojų A. T. ir K. G. parodymų bei byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad į S. K. pranešimą pirmieji sureagavę ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, išklausę pareiškėjos paaiškinimą dėl policijos iškvietimo, pasiskirstė ir atliko skirtingus veiksmus – policijos pareigūnas K. G. bendravo su S. K., o A. T. – su R. K.. Pastarąjį nusivedė į tarnybinį automobilį, patikrino jo neblaivumą, dalyvavo įvykio vietos apžiūroje, rašė tarnybinius pranešimus. Apylinkės teisme apklausiamas liudytojas K. G. parodė, kad S. K. buvo susijaudinusi, buvo patinęs jos dešinės rankos pirštas, veide buvo mėlynė, kuri, S. K. paaiškinimu, kurios atsiradimas nėra susijęs su įvykiu, dėl kurio kvietė pagalbą. Tuo tarpu policijos pareigūnas A. T. apylinkės teisme parodė, kad S. K. jam žymių ant kūno nerodė, nes jis į automobilį nusivedė R. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent A. T. nurodytos aplinkybės apie jo trumpą bendravimą su S. K., turint omenyje K. G. patvirtinimą apie betarpiškai jo matytą patinusį S. K. pirštą, paaiškina nevienodai nurodytas aplinkybes apie S. K. patirtus sužalojimus.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų aukščiau nurodytų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma nepalieka abejonių dėl kaltinime nurodyto įvykio realumo, o S. K. apylinkės teisme nurodyti teiginiai apie jos tariamą melavimą yra aiškiai išgalvoti, nes jų nepatvirtina jokie kiti duomenys bei paneigia jos pačios pirmosios instancijos teisme duotų parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas. Aukštesnysis teismas negali nepastebėti, kad apylinkės teisme S. K. aiškino ir apie tyrėjo iš anksto surašytus jos parodymus ir jos pasirašymą ant tokio protokolo, po to nurodė apie jos parodymų surašymą pagal jos žodžius. Be kita ko ji teismui parodė, jog nežinojusi, kad jos sugyventiniui kils sunkios pasekmės, o vėliau supratusi, kad jis neteks darbo, pajamų, todėl prašiusi tyrėjos baigti bylą, ką patvirtino ir tyrėja J. V.. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia nukentėjusiosios S. K. parodymų pakeitimo teisme motyvus ir patvirtina jos pirmosios instancijos teisme duotų parodymų nepatikimumą. Todėl teisme S. K. duotus parodymus vertina kaip mėginimą padėti sugyventiniui išvengti atsakomybės, nes jo pripažinimas kaltu turėtų neigiamų pasekmių ne tik jam pačiam, bet ir jai. Tai dar kartą patvirtina, kad pirminiai jos parodymai yra teisingai, nes jie patvirtinti kitais objektyviais bylos įrodymais. Šios išvados nekeičia ir prie jos parodymų priderintieji teisme duoti R. K. parodymai.

15. Teisminėje praktikoje laikomasi nuomonės, jog sutuoktinių (sugyventinių) vėlesnis susitaikymas dėl, šiuo atveju, fizinio smurto pavartojimo sukeliant fizinį skausmą, bei siekis išvengti kokių tai neigiamų padarinių, nepanaikina paties objektyviais bylos duomenimis patvirtinto fizinio smurto vartojimo fakto bei kaltininko atsakomybės už tai. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 140 str. 4 d. nurodoma, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas nustačius smurtą artimoje aplinkoje. Šiuo atveju pagal gautą iškvietimą dėl smurto vartojimo į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai tokį faktą nustatė, aiškindamiesi su įvykio dalyviais. Kad smurtas artimoje aplinkoje buvo nekyla abejonių ir teismui. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje 2011-05-26 įstatymo Nr. XI-1425 12 str. 1 d. numatyta, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tai nustačius, net nesant nukentėjusiojo asmens skundo, pradedamas ikiteisminis tyrimas, o procesas užbaigiamas nepriklausomai nuo nukentėjusiojo valios. Minėtame įstatyme numatyta, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkais, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradeda ikiteisminį tyrimą, o smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Taigi, 2011-12-15 (2011-05-26 įstatymo Nr. XI-1425 redakcija) įsigaliojus minėtam įstatymui, smurto artimoje aplinkoje atvejai nėra privataus kaltinimo objektas, bet yra tiriami ir nagrinėjami bendra tvarka. Tokios bylos yra viešojo, o ne privataus kaltinimo. Kaltinimą tokiose bylose formuluoja ir nagrinėjant bylą teisme palaiko prokuroras, o nukentėjusysis neturi galimybės tokio kaltinimo atsisakyti. Minėto įstatymo 2 str. 1 d. nurodyta, kad artima aplinka, tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį.

16. Skundą nagrinėjantis teismas, vertindamas byloje esantį vaizdo įrašą, sprendžia, jog apylinkės teismas jį nepagrįstai pripažino kaip neteisėtai gautą bei neleistiną ir todėl juo nesirėmė. Šie byloje esantys (1 t. 162 – 163) įrašai (VID_20170824_191017.mp4 ir VID_20170824_191049.mp4), pateikti teismo nurodymu, buvo daryti mobiliojo ryšio telefonu policijos pareigūno, kuris atvyko į įvykio vietą ir naudojosi juo, kaip pagalbine priemone darbe, skirta įvykio tyrimui ir operatyviam fiksavimui įvykio vietoje. Tą darė pats pareigūnas, vykdantis tarnybines pareigas ir kvietusi pagalbą nukentėjusioji, rodydama, kaip viskas vyko, neabejotinai matė, kad yra filmuojama ir tam neprieštaravo. Nors šių įrašų, kaip konstatavo apylinkės teismas, negalima laikyti savarankišku įrodymu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų prasme, tačiau jie neabejotinai patvirtina teisme liudytoju apklausto policijos pareigūno nurodytas aplinkybes, susijusias su įvykio tyrimu. Toks įrašo darymas ir vėlesnis pasinaudojimas juo aiškinantis įvykio detales, negali būti laikomas neteisėta priemone, panaudota prieš kaltinamąjį ar nukentėjusiąją, pažeidžiant jų teises.

17. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija mano, jog nėra abejonių ir įrodymų pakanka konstatuoti, kad R. K. 2017-08-24 apie 18.45 val. (duomenys neskelbtini), savo gyvenamosios namų valdos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia ranka suėmė savo sugyventinei S. K. iš nugaros už kaklo ir jį spaudė, tuoj po to savo gyvenamojo namo svetainėje ranka suėmęs S. K. dešinės rankos rodomąjį pirštą, jį suko, po to tyčia sviedė agurką ir juo pataikė S. K. į dešinį smilkinį, taip sukeldamas nukentėjusiajai S. K. fizinį skausmą. Ši prieš sugyventinę R. K. padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 dalyje, požymius.

18. Teisėjų kolegijai pripažinus R. K. kaltu padarius inkriminuotą BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, turi būti sprendžiamas ir bausmės už tai individualizavimo klausimas.

18.1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. K. veiką padarė būdamas neblaivus, jam nustatytas 2,33 promilės neblaivumas. Tai, kad įvykio metu buvo išgėręs parodė ir pats R. K., tą patvirtino ir nukentėjusioji S. K. bei liudytojas A. T.. Įvertinusi tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kas pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Taipogi R. K. atsakomybę sunkina tai, kad kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu, nes būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą (BK 60 str. 1 d. 13 p.).

18.2. Nors prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nurodyta R. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe nelaikytina, nes jis neprisipažino dėl visų kaltinime nurodytų aplinkybių. Taigi R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.

18.3. Skirdamas bausmę R. K., aukštesnysis teismas vadovaujasi BK 41 ir 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis, bei atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą (padarytas vienas, baigtas, tyčinis nesunkus nusikaltimas), jo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir dvi sunkinančias aplinkybes. Nusikalstamos veikos padarymo metu R. K. buvo teistas ir turėdamas neišnykusį ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad padarytas smurtinio pobūdžio nusikaltimas buvo atsitiktinis, o ne dėsninga R. K. elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė. Iš įvykio aplinkybių matyti, kad R. K. veikė spontaniškai, paveiktas emocijų. Pati nukentėjusioji jam jokių pretenzijų neturi, jie susitaikė ir toliau kartu gyvena. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, jų visumą, siekiant nubaudimo ir teisingumo principo įgyvendinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai būtų pasiekti R. K. skiriant laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė nustatytina artima šios bausmės rūšies vidurkiui. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė šeimos nario atžvilgiu, yra taikytinos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 7 d. nuostatos, skiriant įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² str.).

18.4. Prokuroro apeliaciniame skunde teikiamas prašymas dėl BK 72¹ str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau nei per 5 metrus – paskyrimo R. K. 6 mėnesiams netenkinamas, nes kaip minėta, R. K. su S. K. susitaikė, toliau kartu gyvena ir veda bendrą ūkį, kartu augina mažametį vaiką, kuriam reikalingi abu tėvai. Nukentėjusioji kaltinamajam yra atleidusi. Objektyvių ir pakankamų duomenų, rodančių kad anksčiau šioje šeimoje būtų buvę analogiškų incidentų, nėra.

19. Remiantis išdėstytu skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

Panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017-12-08 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

R. K. pripažinti kaltu padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., ir nuteisti jį laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2017-08-24 19.30 val. iki 2017-08-25 12.34 val. (viena para).

R. K. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – panaikinti, pradėjus vykdyti nuosprendį.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.