- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-26
- Bylos Nr.
- I-796-484/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02826-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Ina Kirkutienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Krašto projektai“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai
- Advokatai
- Inga Daunoravičienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Ingai Daunoravičienei, atsakovės atstovei Daivai Gasiūnaitei viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Krašto projektai“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl leidimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja AB „Krašto projektai“ (toliau – pareiškėja, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Energetikos ministerija) 2013-06-25 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-06-25 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiskuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad Energetikos ministerija 2012-07-30 išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-1180 (toliau – Leidimas plėsti). Saulės elektrinės statybos rangos sutartį Nr. 12/11 sudarė 2012-12-13. Bendra investicijų pagal sutartį vertė 149 000 Lt be PVM, viso – 180 290 Lt. Leidimo plėsti Nr. LP-1180 pagrindu, Energetikos ministerija 2013-06-25 išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 (toliau – Leidimas gaminti) saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02989 MW.
Pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ ar Įstatymas) 2011-05-12 redakcijos, įsigaliojusios 2011-05-24, 2012-06-21 redakcijos, įsigaliojusios 2012-07-01, ir 2013-01-17 redakcijos, įsigaliojusios 2013-02-01, 3 straipsnio 2 dalį, atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro skatinimo priemonės. Viena iš skatinimo priemonių – fiksuotas tarifas už superkamą elektros energiją. Akcentavo, kad Leidimą plėsti gavo galiojant 2012-06-21 AIEĮ redakcijos (galiojo iki 2013-02-01) nuostatoms. Šioje Įstatymo redakcijoje buvo įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. Neintegruoto tipo saulės jėgainėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, 2012 metais galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nutarimu. Tačiau naujoje AIEĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013-02-01, fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau nebe su Leidimo plėsti, bet su Leidimo gaminti išdavimo momentu, t. y. iš esmės pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo tvarka. Tokiu būdu asmenims, kurie galiojant 2011-05-24 ir 2012-07-01 redakcijoms AIEĮ gavo Leidimus plėtrai ir teisėtai pagal galiojančius teises aktus tikėjosi, jog pastačius saules jėgainę, bus taikomas 2012 metais Komisijos patvirtintas 1,44 kW/h tarifas, skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms. Leidimą gaminti elektros energiją gavo po 2013-02-01 (t. y. po AIEĮ pakeitimų įsigaliojimo dienos). Todėl jos atžvilgiu taikomas tarifas, nustatytas Komisijos 2013 metų I ketvirčiui, t. y. 1,25 kW/h (skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms). Tai reiškia, jog tarifas už neintegruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,19 ct už kW/h, o dėl to viena saulės elektrinė per 12 metų laikotarpį patirs maždaug 60 000 Lt nuostolių.
Taip pat paminėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-04 Nutarimo dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo Nr. 827 (toliau - Tvarkos aprašas) 8.2 punktą, fiksuotas tarifas, kurį nustato Komisija, taikomas inter alia elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, jog Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Remdamasi šiomis Tvarkos aprašo nuostatomis teigia, jog turi būti taikomas Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojantis fiksuotas tarifas.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Energetikos ministerija, 2013-06-25 išduodama Leidimą gaminti privalėjo užtikrinti, jog juo būtų nustatytas Leidimo plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir jos teisėti lūkesčiai bei interesai. Leidimo gaminti sąlyga, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, iš esmės reiškia tai, kad jai taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis AIEĮ 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojančiais tarifais. Tačiau Leidimo plėsti, kurio pagrindu ji atliko investicijas į saulės elektrinę, išdavimo metu galiojusi AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcija nustatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Teigia, kad atsakovė, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje ir neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikydama AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą.
Nurodė, kad ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Ji turėjo teisėtų lūkesčių, jog, išpildžiusi įstatyme nustatytas sąlygas (pastačiusi elektrinę ir gavusi Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats fiksuotas tarifas ir jis nebus keičiamas. Tačiau tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, dėl to nebuvo užtikrintas jos teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Mano, kad Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.
Atsižvelgdama į šiame skunde išdėstytas aplinkybes, pareiškėja mano, kad 2012-01-17 AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek 2012-01-17 AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki AIEĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Dėl šių priežasčių prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti paminėtų įstatymo nuostatų konstitucingumą (b. l. 1-8).
Atsiliepimas
Atsakovė Energetikos ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad leidimai verstis veikla elektros energetikos sektoriuje išduodami vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (Žin., 2001, Nr. 110-4010; 2009, Nr. 63-2522). Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo.
Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1180 pareiškėjai išdavė 2012-07-30. Leidime plėsti nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos - vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsižvelgdama į tai, mano, kad pareiškėja, pradėdama veiklą energetikos sektoriuje ir gavusi leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pabrėžė ir tai, kad pareiškėjai 2013-06-25 išduotame Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 nurodyta, jog leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl mano, kad pareiškėja laisva valia atliko visą eilę veiksmų, ir tik po to kreipėsi į teismą, norėdama panaikinti dalį jai išduoto leidimo gaminti.
Taip pat atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė į bylą elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarties, nėra pradėjusi prekiauti elektros energija, todėl jos argumentai dėl būsimų nuostolių yra tik subjektyviai įsivaizduojamojo pobūdžio.
Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą. Pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu - saulės šviesos energijos elektrinės.
Pabrėžė, kad 2013-01-17 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013-01-17), užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 straipsnio 2 dalis). Taip pat atkreipė dėmesį, kad Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, jog energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Nurodė, kad dėl 2012 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais pateiktų atsakovei apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galia, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013-01-17) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Iki Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo atsakovė turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį viršijantį 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kaip tai nustato aukščiau paminėti teisės aktai.
Dėl lex retro non agit principo tariamo pažeidimo atsakovė nurodė, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kaip ir Konstitucinis Teismas) yra išdėstęs poziciją, jog negalima suabsoliutinti teisėtų lūkesčių principo - 2007-02-21 nutartyje nurodė, jog „nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas <..> laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti“. Iš šios nutarties formuluotės matyti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutinka, jog valstybė tam tikrais atvejais turi teisę riboti teisėtų lūkesčių principą atsižvelgdama į proporcingumo principą.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiu, kad Energetikos ministerija, išduodama leidimą gaminti elektros energiją privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas leidimų plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Mano, kad tai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Pabrėžė, kad Energetikos ministerija yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą. Pagal viešojoje teisėje įtvirtintus principus, viešojo administravimo subjekto veiksmai laikomi teisėtais, kai jie atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. viešojo administravimo subjektui leidžiama tiek, kiek tai yra numatyta teisės aktuose. Ir priešingai, viešojo administravimo subjektui nėra leista tai, kas nėra numatyta teisės aktuose. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Akcentavo, kad veiklos sąlyga: „Vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ yra įtraukta į visus, ir iki Įstatymo pakeitimo Ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją. Pareiškėjos leidimas gaminti elektros energiją yra parengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, keisti jame nustatytų veiklos sąlygų nėra teisinio pagrindo.
Remdamasi šio atsiliepimo teiginiais, atsakovė prieštarauja pareiškėjos prašymui dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, mano, kad pareiškėjos nurodytos AIEĮ nuostatos nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo (b. l.27-33).
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo reikalavimus remdamasi jame pateiktais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-07-30 išdavė AB „Krašto projektai“ Leidimą plėsti elektros energijos pajėgumą Nr. LP-1180, kuriame nurodytos leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 50, 59).
AB „Lesto“ 2012-08-30 išdavė AB „Krašto projektai“ Prijungimo sąlygas Beržų saulės elektrinės (duomenys neskelbtini) elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (b. l. 46-48).
AB „Krašto projektai“ 2012-12-13 su UAB „Voltas“ sudarė statybos rangos sutartį saulės fotovoltinių modulių sistemų įrengimo darbams (b. l. 10-22).
Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-05-30 Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 16ĮP2-42966 patvirtino, kad AB „Krašto projektai“ fotovoltinės elektrinės (duomenys neskelbtini), elektros tinklai ir jų priklausiniai, fotovoltinės saulės elektrinės 0,4 kV prijungimo kabelis, skirstymo skydas, inverteriai (2 vnt. TS-45030-12-2559) sumontuoti, išbandyti ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 49).
Pareiškėja 2013-05-31 padavė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją) elektros energetikos sektoriuje (b. l. 34).
Energetikos ministerija 2013-06-25 pareiškėjai išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LP-2000 (b. l. 9, 60), kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,02989 MW.
Pareiškėja 2013-07-22 sudarė su AB „Lesto“ elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (b. l. 70-71).
Nustatyta, kad pareiškėja yra viena iš subjektų, kuriai taikomos atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimo priemonės, ir teismui ginčija Leidimo gaminti dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teigia, kad ši nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei ji tikėjosi pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Savo reikalavimus pareiškėja grindžia teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimu.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.). AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, taip pat ir fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas.
Pagal iki 2013-02-01 galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013-02-01 galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Nagrinėjamu atveju Leidimas plėtrai pareiškėjai buvo išduotas 2012-07-30, t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013-02-01). Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013-02-01, buvo taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).
Pareiškėjai leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas 2013-06-25, todėl jos atžvilgiu taikomas Komisijos 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas.
Vadovaujantis nuoseklia Konstitucinio Teismo doktrina, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, o valstybės institucijos - vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, jie turi teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal nurodytus principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013, kurioje buvo reiškiami analogiško turinio reikalavimai, aukščiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, kaip skatinimo priemones nustatydamas fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą. Atlikusi ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo analizę, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavusi Leidimą plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjos turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos 23 straipsnį.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., KT 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).
Šioje byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad taikant AIEĮ 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.
Pažymėtina ir tai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimus).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje, kaip minėta, pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutinka. Pareiškėjas jau gavęs šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.
Nagrinėjamu atveju Leidimas plėsti pareiškėjai išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o Leidimas gaminti - 2013-06-25, t. y. galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Išduodama šį leidimą, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380, 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovei yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę.
Bylos duomenys leidžia teigti, kad su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima teigti, kad nauju teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pažymėtina ir tai, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjai nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjos į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos saulės jėgainė gamina elektrą ir iš to gauna pajamų. Taigi, duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.
Lex retro non agit principas suponuoja bendrą taisyklę, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusiems teisiniams santykiams (kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo) netaikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2628-12).
AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik pastarajai gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą gaminti pareiškėja gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jos atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Todėl, kaip analogiškoje byloje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).
Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjos atžvilgiu jos padėtį bloginantis įstatymas buvo pritaikytas atgal.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013-02-01 įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjos argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestini.
Taigi, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybėmis, bei remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika analogiškoje byloje, darytina išvada, kad Energetikos ministerijos 2013-06-25 išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-2000 ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją leidimuose gaminti elektros energiją nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pareiškėja reiškia prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą proceso šalis turi tik tuo atveju, jei teismo sprendimas priimtas jos naudai. Atmetus pareiškėjos skundą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
pareiškėjos AB „Krašto projektai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.