- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-549-919/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Gytis Večerskas, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- G. S.
- Nukentėjusysis
- D. P.
- Advokatai
- Violeta Naujokienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Nuspręsta iš G. S. priteisti nukentėjusiajam D. P. 202,50 eurus turtinės žalos ir 400 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Taip pat nuspręsta iš G. S. priteisti 7,16 eurus teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. S. Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad (duomenys neskelbtini) namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, asmeninio konflikto metu, D. P. tyčia sudavė vieną kartą kumščiu į kaktą, delnu sudavė vieną kartą į galvą, spyrė vieną kartą į dešinę koją, taip dėl kraujosruvos su nubrozdinimu nosies kairėje ir kraujosruvos dešinės čiurnos išorinėje dalyje, padarė D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė jam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
2.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad konfliktai tarp G. S. sutuoktinės ir jos brolio D. P. vyksta jau ne pirmus metus dėl paveldėto turto. Nors yra paveldėjęs tik nedidelę turto dalį, tačiau D. P. jaučiasi esąs viso turto savininkas, pats ūkyje nieko nedirba ir draudžia naudoti bendrą turtą ūkio reikmėms, kimba prie atvykusių kitų jo giminaičių, yra agresyvus, nevengiantis provokacijų.
2.2. Skundo autorius pažymi, kad D. P. skirtingai aiškina dėl ko tarp jų kilo konfliktas. Pranešime policijai nėra jokių užuominų apie tai, kad D. P. būtų suduoti smūgiai į veidą. Jis skambindamas į bendrosios pagalbos centrą, niekur nemini, kad jam buvo suduoti du smūgiai į veidą, jis nurodė, kad jį pastūmė, nuvertė į sniegą. Būtent D. P. pirminio pranešimo duomenys ir buvo pagrindas pateikti informaciją apie įvykį įvykių suvestinėje, kuri yra cituojama nuosprendyje - „iš policijos registruojamų įvykių suvestinės matyti, į bendrąjį pagalbos centrą kreipėsi D. P. pranešdamas, kad atvažiavęs sesers vyras ruošiasi paimti automobilio priekabą, D. P. to neleidus daryti, sesers vyras pastūmė jį į pusnį, apspardė, sulaužė akinius ir pasišalino. Policijos pareigūnams D. P. dar tą patį įvykio vakarą, nurodė kad „nu, sudavė, sudavė. Sudavė, nugriuvau, nukrito akiniai, ir kepurė. Per tą vietą va čia pastūmė“. Taigi, iš to akivaizdu, kad vienintelis G. S. veiksmas buvo pastūmimas, nenorint, kad D. P. pakartotų ankstesnį savo veiksmą. Kitus neva buvusius smurto veiksmus D. P. aiškina nenoriai, matyti, kad jis kuria įvykio aplinkybes. Tačiau praėjus beveik pusei mėnesio po įvykio ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis jau teigia visiškai kitaip, kad jam bandant ranka pažiūrėti G. S. ir jo sutuoktinės automobilio ratus, G. S. sudavė jam kumščiu į kaktą ir D. P. nukrito, o vėliau bandant jam atsikelti ir atsirėmus į jų mašiną, G. S. dar kartą kumščiu jam į kaktą (nors kaltinimuose nurodyta, kad G. S. sudavė delnu į galvą. Apie tai, kad pradžioje nebuvo minimi suduoti smūgiai į galvą liudija ir teisme apklaustas liudytojas M. R., teigdamas, jog nukentėjusysis jam pasakojo, kad jį pastūmė, jis nugriuvo į sniegą, tada jam įspyrė. Be to, pats D. P. prieštaringai aiškina kojos sužalojimą - tai jam buvo įspirta, tai pats nikstelėjo per kauliuką.
2.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad G. S. neneigia, jog nustūmė D. P. rankas nuo automobilio, manydamas, kad D. P. ruošiasi nuplėšti automobilio numerius (ką jis buvo padaręs V. S. tėvo automobiliui) ir jis nugriuvo ant sniego, praradęs pusiausvyrą. V. S. patvirtino, kad ji nematė, jog G. S. būtų sudavęs jos broliui smūgius ar jam įspyręs. Nors D. P. teigia, kad sudavus smūgius į veidą, buvo sulaužyti jo akiniai, tačiau jis juos nešioja tada, kai reikia skaityti tekstą iš arti. Nuteistasis jokių akinių ant D. P. veido, kai jis buvo atsitūpęs prie jų automobilio rato, nematė. Akiniai, kuriuos pateikė byloje D. P. seni, pats juos įvertino tik 10 eurų. Apklausiant jį pareigūnams dar tą patį vakarą, jokių akinių jis jiems neparodė. Be to, akiniai krisdami į minkštą sniegą nelabai galėtų sudužti.
2.4. Skundo autorius yra įsitikinęs, jog D. P., siekdamas toliau provokuoti konfliktus tarp jo ir savo giminaičių, gauti pajamų pragyvenimui ir įsigyti jam reikalingų daiktų (akiniai), pasinaudojo buvusiais sužalojimais, kurių G. S. negalėjo matyti dėl tamsos, arba pats sužalojo save jau po įvykio. Teismas, priimdamas jo atžvilgiu nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, rėmėsi tik paties nukentėjusiojo parodymais, tačiau neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kurie prieštarauja D. P. parodymams.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo G. S. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad baudžiamoji byla turi būti nutraukta.
5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.
6. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
7. Nors nuteistasis G. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme savo kaltės nepripažino ir tvirtino, jog nepadarė nukentėjusiajam jokių sužalojimų, tačiau tokią jo poziciją paneigia byloje surinkti ir Kauno apylinkės teismo posėdyje ištirti įrodymai ir jų visuma. Nuteistasis apklausiamas nurodė, kad įvykio vietoje tik pastūmė nukentėjusiojo D. P. rankas, dėl ko jis prarado pusiausvyrą ir atsisėdo ant sniego. Jis nukentėjusiojo nemušė, o pastarasis galėjo susižaloti pats.
8. Nukentėjusysis D. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklausiamas nurodė, kad G. S. jam kumščiu sudavė į kaktą ir jis nukrito, tada G. S. dar kartą sudavė jam kumščiu į kaktą. Nuteistasis sugriebė jam už kupros ir spyrė į dešinės kojos kauliuką. Po spyrio jis vėl nukrito į sniegą, jam skaudėjo koją. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo pareiškimą dėl sumušimo ir sugadintų akinių. Nukentėjusysis tiek pranešdamas apie įvykį bendruoju pagalbos telefonu, tiek pareiškime, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nurodė, kad buvo sumuštas, nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis sudavė jam ranka į kaktą, galvą ir kad nuo smūgio jis nukrito bei buvo sulaužyti jo akiniai. Aukštesnysis teismas pažymi, jog netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, jo parodymai buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tarpusavyje neprieštaraujantys ir bylos faktines aplinkybes atitinkantys parodymai.
9. Liudytojas M. R. patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis jam nurodė, jog giminaitis jį sumušė, spyrė, sulaužė akinius. Nukentėjusysis skundėsi kojos skausmais ir vyko į ligoninę. Įvykis buvo lauke prie garažo. Buvo sniego ir sniege matėsi nugriuvusio žmogaus siluetas.
10. Apklausta liudytoja V. S. parodė, kad jos sutuoktinis G. S. nukentėjusįjį tik nustūmė nuo mašinos ir pastarasis nugriuvo ant sniego. Gal ir galėjo ko nors nematyti, nes kasė sniegą, buvo apie 10 metrų atstumu.
11. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados patvirtina nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mastą – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajam nustatyta kraujosruva su nubrozdinimu nosies kairėje, kraujosruva dešinės čiurnos išorinėje dalyje, sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu, o sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, tai yra (duomenys neskelbtini) val.
12. Teisėjų kolegija, pritardama Kauno apylinkės teismo skundžiamu nuosprendžiu padarytoms išvadoms, konstatuoja, jog nuteistasis tyčia panaudojo fizinį smurtą, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ką patvirtina nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada, liudytojo M. R. parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga. Teismo vertinimu, nuteistasis G. S. suduodamas smūgį nukentėjusiajam suprato, jog jo veika padarys žalos kito žmogaus sveikatai bei turtui, nes pakaltinamas asmuo negali nesuvokti tokios veikos pavojingo pobūdžio ir nenumatyti, kad tokie veiksmai sukels pavojingas pasekmes ir šių pasekmių norėjo, todėl jis veikė tiesiogine tyčia. Kartu pažymėtina, kad nė vienas byloje esantis įrodymas neleidžia įžvelgti, jog nukentėjusysis galėjo nugriūdamas susižaloti arba tyčia susižaloti pats. Skambindamas policijos pareigūnams nukentėjusysis D. P. nurodė, kad jį sesers sutuoktinis apspardė, sulaužė akinius, pastūmė. Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis dar kartą nurodė, kad G. S. jam du kartus sudavė su kumščiu ir jį pastūmė, dėl ko buvo sugadinti akiniai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstą nuteistojo G. S. teiginį, kad jis jokių sužalojimų nukentėjusiajam D. P. nepadarė, todėl tai vertinama kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakako padaryti pagrįstą išvadą, kad G. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
13. Apeliaciniame skunde nesutinkama su priteistos turtinės žalos dydžiu. Nors nukentėjusysis apklausiamas nurodė, jog jo sugadintų akinių vertė yra 10 eurų, tačiau teismas jam priteisė 202,50 eurus, kadangi už tiek buvo įsigyti nauji akiniai. Iš baudžiamojoje byloje esančio patikslinto civilinio ieškinio matyti, kad nukentėjusysis D. P. prašė priteisti 202,50 eurus turtinės žalos, 1 400 eurus neturtinės žalos ir turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (1 t. b.l. 107-108). Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš G. S. priteista 202,50 eurai turtinės ir 400 eurų neturtinės žalos.
14. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Šiuo atveju nustatyta, kad G. S. suduodamas D. P. į galvos sritį ir vėliau jį pastumdamas, sugadino nukentėjusiojo akinius. Apie nepataisomai sugadintas ausines nukentėjusysis nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t. b.l. 32-36), taip pat tą pačią įvykio dieną pateiktame protokole-pareiškime (1 t. b. l. 12-15, 27-30), taip pat ir vėliau vykusios apklausos metu (1 t. b. l. 50-51). Pareikšdamas patikslintą civilinį ieškinį, nukentėjusysis kartu pateikė ir naujų akinių pirkimo kvitą (1 t. b. l. 109), kuris patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) d. D. P. įsigijo akinių rėmelius, du lęšius ir už tai, kartu su akinių gamyba, sumokėjo 202,50 eurus. Taigi, akivaizdu, kad jeigu nebūtų įvykio metu sugadinti nukentėjusiojo akiniai, pastarajam nebūtų reikėję pirkti naujų. Šiuo atveju nukentėjusysis D. P. buvo priverstas nusipirkti naujus akinius, dėl ko patyrė finansinius nuostolius, todėl Kauno apylinkės teismas pagrįstai nusprendė nukentėjusiajam pilnai atlyginti jo patirtą turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šių išlaidų priteisimas atitinka protingumo ir teisingumo principus.
15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos įrodymai, kurių vertinimo analizę atliko ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neabejotinai patvirtina nuteistojo G. S. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Todėl tenkinti nuteistojo G. S. apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė patikslintą (duomenys neskelbtini) d. pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl teisinės pagalbos teikimo G. S. nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatė Violeta Naujokienė teikė teisinę pagalbą G. S. ir šios teisinės pagalbos suma yra 77,33 eurai. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata G. S. buvo išaiškinta siunčiant jam pranešimą apie paskirtą antrinę teisinę pagalbą jam teikiančio gynėjo paskyrimą. Šiuo atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą. Baudžiamoji byla pagal apeliacinį skundą buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikusi advokatė dalyvavo šiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje. G. S. yra dirbantis, darbingo amžiaus, jokių argumentų dėl jo sunkios finansinės padėties nebuvo pateikta. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės už nuteistajam G. S. suteiktą teisinę pagalbą patirta ir prašoma išieškoti išlaidų suma yra protinga ir atitinka jo turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš G. S. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo G. S. valstybės naudai 77,33 eurus valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.