Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014 m. gegužės 27 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. prašymą atsakovui Pagėgių savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad aukščiau minėtomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas ir šios įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbimas Konstitucinio Teismo susprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms bei teismams. Pareiškėjas, remdamasis 2013 m. liepos 1 d Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatomis, prašo iš atsakovo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes tarnybos teisiniais santykiais buvo susijęs su Pagėgių savivaldybės administracija.

Akcentuoja, kad įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas, yra numatęs sukurti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Pabrėžia, kad įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, neaišku: kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, nuo kada pradedant ir kokioms dalimis bei kt. Akcentuoja ir tai, kad papildomų lėšų valstybės tarnautojų algų atstatymui į prieškrizinį lygį Pagėgių savivaldybės administracija negavo ir savo biudžete, kuris buvo patvirtintas Pagėgių savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T-26, tokių lėšų neplanavo, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoj a:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 9 850,16 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d., t.y. nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl darbo užmokesčio sumažinimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad Pagėgių savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. T-05 pareiškėjas V. B. nuo 2011 m. balandžio 26 d. paskirtas Pagėgių savivaldybės administracijos direktoriumi. Pagėgių savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. T-28 pareiškėjas atleistas iš Pagėgių savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų (atsistatydinus savo noru) nuo 2011 m. kovo 17 d. (b.l. 8-9).

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šio įstatymo 1 priedas. Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio. Pareiginė alga apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.) pripažino, kad:

1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat konstatavo, kad „šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos“.

Tai pat pabrėžta, kad siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį, susidariusią dėl Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Taigi Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją – Lietuvos Respublikos Seimą – nustatyti tvarką, pagal kurią per protingą laikotarpį, o ne iš karto po nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, bus kompensuojamos dėl neteisėto sumažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išvadas, į šalies finansinę padėtį, kad nėra sukaupta pakankamai lėšų, reikalingų sumažintiems atlyginimams mokėti, ir į tai, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. atkuriamoms valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginėms algoms (atlyginimams) mokėti reikėtų didinti 2013 metų valstybės biudžeto išlaidas ir toks išlaidų padidinimas, nemažinant kitų išlaidų, pažeistų Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, o 2013 metais mažinant kitas išlaidas valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai negelėtų tinkamai užtikrinti jiems priskirtų funkcijų vykdymo, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. rugsėjo 19 d. Nr. XII-523, Žin., 2013, Nr. 102-5032) (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 377 nutarė pritarti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui, kuriuo kompensavimo mechanizmo parengimas atidėtas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų kompensacijos neturi (negali) būti mokamos – jos galės būti mokamos tik įstatymų leidėjui nustačius atitinkamą kompensavimo mechanizmą (tvarką). Nors pati skola, t. y. pareiga kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtus praradimus, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios yra pripažįstama, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas aukščiausios teisinės galios ordinariniu teisės aktu – įstatymu – nukėlė skolos (kompensacijų) mokėjimo terminą anksčiausiai iki 2014 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu terminas atidėtas iki 2015 m. gegužės 1d.) bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t.y., kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą įstatymą. Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis reiškia, kad turtinės prievolės (kompensuoti iki 2013 m. spalio 1 d. dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus) mokėjimo terminas yra nukeltas (Civilinio kodekso 6.33 straipsnio 2 dalis, 6.35 straipsnio 1 dalis) ir Įgyvendinimo įstatymu yra nurodyta, kad ši prievolė bus vykdoma pagal specialų Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą (Civilinio kodekso 6.39 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 6.33 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama prievolė su atidedamuoju terminu. Skirtingai nuo atidedamosios sąlygos, kuri atideda prievolės atsiradimą, atidedamasis terminas atideda tik šalių teisių ir pareigų įgyvendinimą ir vykdymą. Pati prievolė galioja, tačiau tol, kol nesuėjo atidedamasis terminas, kreditorius negali įgyvendinti savo reikalavimo teisės, o skolininkas neprivalo vykdyti prievolės. Atsakovas atsiliepime į prašymą pripažįsta, kad pareiškėjui prašyme nurodytu laikotarpiu buvo mokamas neproporcingai sumažintas atlyginimas, tačiau daroma išvada, kad teismas neturi teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtų darbo užmokesčio sumų, kol minėtas Įgyvendinimo įstatymas, nustatęs atidedamąjį terminą prievolei kompensuoti praradimus, nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, nors tiesiogiai ir neįvardyta, įtvirtintas valstybės valdžios padalijimo ir atribojimo principas. Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, sisteminė ir loginė analizė rodo, kad valstybės valdžią, kurią sudaro savarankiškos šakos – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė, Lietuvoje atitinkamai vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, teismas. Turėdamas omenyje Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas konstatavo: „<...> čia įtvirtintas valdžios padalijimo principas <...>“ (Konstitucinio teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas). Todėl sprendimas priteisti atitinkamas sumas, nepaisant įstatymų leidėjo valios, pagal kurią siekiant užtikrinti valstybės fiskalinę drausmę ir stabilumą, atidedamas kompensacijų mokėjimas, reikštų Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtino valdžių padalijimo principo pažeidimą.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Būtent tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas ir įtvirtino Įgyvendinimo įstatymu, nustatydamas, kad neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), prieštaraujantį Konstitucijai, bus šalinamos pagal specialųjį įstatymą.

Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, aiškindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, kuriomis įstatymų leidėjo pareigos nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą įgyvendinimas siejamas su valstybės ekonomine, finansine padėtimi ir valstybės galimybėmis sukaupti tokiam kompensavimui būtinas lėšas, pažymėjo, jog iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, būtinumas užtikrinti konstitucines asmens teises ir laisves bei apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes suponuoja Vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą ir Seimo pareigą svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodoma, jog siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, kompensavimo mechanizmą numatantis teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Aiškindamas šią nuostatą, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis patirtų praradimų mechanizmo nustatymo ar įgyvendinimo atidėjimą. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai.

Minėtame sprendime Konstitucinis Teismas vertino, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Ir tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas nedetalizavo, koks laikotarpis laikytinas nepagrįstu delsimu. Atsižvelgiant į didelį asmenų, kuriems buvo mokėti atlyginimai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto ir kurie po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo įgyja teisę į neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimą, skaičių bei būtinybę Lietuvos valstybei gauti (sukaupti) finansinių išteklių minėto kompensavimo užtikrinimui, turi būti numatytas protingas ir proporcingas, skaičiuotinas nuo 2013 m. spalio 1 d. (minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“), laikotarpis kompensavimo mechanizmui sukurti.

Kaip minėta, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktu Vyriausybei nurodyta parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą iki 2014 m. gegužės 1 d., tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 377 šis terminas pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į šalies finansinę padėtį, kad nėra sukaupta pakankamai lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams mokėti bei į tai, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. atkuriamoms valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginėms algoms (atlyginimams) mokėti reikėtų didinti 2013 metų valstybės biudžeto išlaidas ir toks išlaidų padidinimas, nemažinant kitų išlaidų, pažeistų Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, o 2013 metais mažinant kitas išlaidas valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai negalėtų tinkamai užtikrinti jiems priskirtų funkcijų vykdymo bei tai keltų grėsmę esminių valstybės ir savivaldybių funkcijų atlikimui, be to, 2013 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose lėšų nuo 2013 m. spalio 1 d. atkuriamai valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) daliai sumokėti nenumatyta (žr. Įgyvendinimo įstatymo preambulę), toks terminas laikytinas protingu ir pagrįstu, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos valstybė nepagrįstai delsia nustatyti neišmokėtos atlyginimo dalies kompensavimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra pažymėjęs: sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Įvertinus aukščiau paminėtą nuostatą sprendžiama, kad valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus šio kompensavimo mechanizmo rengimą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimą yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir pats praradimų mastas. Įstatymo leidėjui nenustačius kompensavimo mechanizmo, ar nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo, pareiškėjo manymu, nėra teisingai atlyginami praradimai dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo, tada bus galima konstatuoti, kad teisinių santykių kvalifikacija yra baigta ir yra prielaidos vertinti, ar nėra pažeistos pareiškėjo teisės.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. B. prašymą atsakovui Pagėgių savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.