- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-918/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Atsakovas
- Coface Austria Kreditversicherung AG
- Advokatai
- Andrius Beniušis
- Kategorijos
- 73.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilsotos metalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-967-619/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilsotos metalas“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Vilsotos metalas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG 158 471,11 Lt draudimo išmoką, 4011,71 Lt palūkanas ir 6 procentų metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad šalys 2007 m. rugsėjo 1 d. sudarė Globalliance prekinio kredito draudimo sutartį, kuri buvo pratęsta 2008 m. birželio 28 d. Draudimo sutartimi šalys susitarė, kad draudimo apsauga įsigalioja nuo kredito limito suteikimo datos ir pranešime dėl kredito limito konkrečiam pirkėjui suteikimo nustatytomis sąlygomis. Po atsakovo sprendimų suteikti kredito limitą buvo apdrausti ieškovo pardavimai šiems pirkėjams: UAB „Aganta“, UAB „Alstama“, UAB „Betono dangos“, UAB „Domus group“, UAB „Gargždų statyba“, UAB „Kaupasta“, UAB „Linersta“, UAB „Metalmeda“, UAB „Ribenos prekyba“, UAB „Skalos statyba“, UAB „Statybos ir projektavimo centras“, UAB „Vygista“ ir UAB „Fortesta invest“. Ieškovas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 28 d. pranešė atsakovui apie uždelstą skolą su prašymu dėl intervencijos dėl šių pirkėjų: UAB „Domus group“, UAB „Gargždų statyba“, UAB „Kaupasta“, UAB „Linersta“, UAB „Ribenos prekyba“, UAB „Skalos statyba“, UAB „Statybos ir projektavimo centras“, UAB „Vygista“. Ieškovas reikalavimo teisės perleidimo sutartimis 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėn. perleido reikalavimo teises į šių pirkėjų skolas: į UAB „Domus group“ skolą, UAB „Gargždų statyba“ skolą ir UAB „Vygista“ skolą. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla; 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas dėl 4500 Lt nesumokėtos draudimo įmokos pagal šalių sudarytą draudimo sutartį. Ieškovas 2010 m. kovo 20 d. gavo atsakovo įvykių, kurie gali būti pripažinti draudiminiais įvykiais, tyrimo aktą ir sprendimą dėl draudimo išmokų, kuriuo atsakovas pripažino nedraustais nuostolius dėl visų ieškinyje nurodytų pirkėjų skolų. Atsakovas sprendimą grindė Mokėjimų modulio 1 punktu, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė duomenų apie apyvartas, pasiektas 2008 m. III, IV ketvirčiais, 2009 m. I, II ketvirčiais. Atsakovas nurodė, kad 2010 m. sausio 27 d. siuntė priminimą ir 2010 m. vasario 20 d. elektroniniu paštu informavo bankroto administratorių apie nepateiktas apyvartos ataskaitas bei apie apyvartų nepateikimo pasekmes. Ieškovas iki 2010 m. kovo 15 d. apyvartų nepateikė, o atsakovas 2009 m. gegužės 7 d. ir 2009 m. liepos 29 d. informavo ieškovą apie nesumokėtą draudimo įmoką ir jos nesumokėjimo pasekmes, draudimo įmoka nebuvo sumokėta, todėl visos akte nurodytos pirkėjų skolos yra nedraustos. Ieškovo nuomone, atsakovo sprendimas, vadovaujantis Mokėjimo modulio 1 punktu, Taisyklių 9.1., 9.3. punktais yra nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas atsakovui 2010 m. kovo 15 d. įvykių, kurie gali būti pripažinti draudiminiais įvykiais, tyrimo aktu ir sprendimu dėl draudimo išmokų Nr. 50-01/01089 atsisakius ieškovui išmokėti draudiminę išmoką dėl ieškinyje nurodytų pirkėjų skolų. Minėtu tyrimo aktu ir sprendimu atsakovas konstatavo, kad draudėjas nėra pateikęs duomenų apie apyvartą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 liepos 1 d., jam buvo priminta dėl apyvartų nepateikimo, nurodytos apyvartų ataskaitų nepateikimo pasekmės, jis šios pareigos neįvykdė, todėl vadovaujantis draudimo sutarties Modulio F3.04 „Mokėjimų modulis“ 1 punktu, Prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 3.2 punktu, 9.3 punktu, Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi, draudėjo pranešti nuostoliai pripažintini nedraustais ir draudimo išmokos dėl jų nebus mokamos.
Šalių ginčo santykius reguliuoja Draudimo įstatymas, Prekinių kreditų draudimo taisyklės Nr. 002. Prievolė atsakovui išmokėti draudimo išmoką atsiranda įvykus draudiminiam įvykiui, kuris yra apibrėžtas kreditų draudimo taisyklių 11 paragrafe. Atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (CPK 178 straipsnis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis). Teismas pažymėjo, kad šalių sudaryta prekinio kredito draudimo sutartis yra didelės draudimo rizikos sutartis, kurioje sutarties šalių abipusis pasitikėjimas yra ypatingai svarbus, o preciziškas sutarties vykdymas turi esminę reikšmę sutarties šalims siekiant abipusės naudos, derinant šalių teises ir pareigas, siekiant teisingo teisių ir pareigų balanso. Todėl šios rūšies sutarčių sąlygų pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, o įstatyme numatyta, kad draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš Draudimo įstatymo V skyriaus 1-3 skirsnio normas, reglamentuojančias draudimo taisyklių turinį, informacijos draudėjui pateikimą, draudimo išmokos mokėjimo tvarką, draudiko pareigos nuo draudimo išmokos mokėjimo atleidimo pagrindus, juos siejant su draudėjo veiksmais, pasireiškiančiais neatsargumu ir kt. (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis).
Dėl duomenų pateikimo apie ataskaitinio laikotarpio apyvartas
Šalių sudarytos draudimo sutarties Mokėjimų modulio F3.04 „Draudimo įmoka pagal apyvartos ataskaitą“ 1 punkte nustatyta, kad „per pirmas 15 kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų, sutarta forma draudėjas privalo pateikti draudikui informaciją apie ankstesnio laikotarpio apyvartą įskaitant PVM apdraustą pagal šios sutarties sąlygas. Jeigu per nustatytą laiką ir nepaisant mūsų raštiško priminimo, nepateikia duomenų apie apyvartą, apdraustą pagal šios sutarties sąlygas arba pateikia juos neišsamius, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja ir tai neatleidžia nuo įsipareigojimo sumokėti draudimo įmoką“. Taigi, draudėjui yra imperatyvi pareiga pateikti apyvartos ataskaitas ir jos nepateikimas po draudiko raštiško priminimo sąlygoja tai, kad nustoja galioti draudimo apsauga nedeklaruotoms skoloms. Apyvartos ataskaitų teikimas draudikui yra labai svarbus tinkamam draudimo sutarties vykdymui, šalių tarpusavio teisių ir pareigų teisingo balanso nustatymui, tikslios draudimo įmokos apskaičiavimui, draudimo rizikos įvertinimui ir galimybės draudėjui piktnaudžiauti teise gauti draudimo išmoką, sumažinimui. Mokėjimų modulyje yra nurodoma, kad draudimo įmoka skaičiuojama taip: draudimo polise nustatytas įmokos tarifas dauginamas iš šia sutartimi apdraustos apyvartos ir atimama minimali draudimo įmoka. Todėl šios draudėjo pareigos nevykdymas pagrįstai draudimo sutartyje nurodytas kaip draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga ir šios draudikui ypač svarbios draudėjo sutartinės prievolės pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, atsižvelgiant į šios rūšies draudimo sutarčių ypatingą rizikingumą ir draudimo įstatymo nuostatą, pagal kurią didelės draudimo rizikos draudimo sutarties šalys turi teisę susitarti dėl draudiko atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo pagrindų nepaisant kai kurių imperatyvių Draudimo įstatymo nuostatų (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis).
Ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartas, t. y. duomenis apie apyvartą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. jis pateikė atsakovui (CPK 178 straipsnis). Ieškovas su ieškiniu pateikė parduodamos produkcijos arba paslaugų ketvirtinę ataskaitą už 2008 m. III, IV ir 2009 m. I ketvirčius, tačiau nėra pateikta įrodymų, kad šie duomenys buvo pateikti atsakovui sutartyje nustatyta tvarka ar pateikti vėliau pagal jo priminimą dėl pateikimo. Pažymėtina ir tai, kad teismui pateiktos ataskaitos apie apyvartas nėra pasirašytos atsakingų asmenų, nėra nurodyta ataskaitų parengimo data, kontaktiniai numeriai. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas 2009 m. gegužės 7 d. rašte nurodė, jog „primename, kad pagal su jumis sudarytą prekinio kredito sutartį Jūs įsipareigojote mums pateikti apyvartos ataskaitas, prašome Jūsų pateikti ataskaitą draudimo sutartyje numatytais terminais“, analogiškas priminimas ieškovui buvo siųstas 2009 m. liepos 29 d. 2010 m. sausio 27 d. rašte ieškovui nurodoma, kad „primename, kad vis dar negavome Jūsų apyvartos ataskaitos, ataskaitos privalomos pateikti sutartyje nustatytu periodiškumu“, 2010 m. vasario 20 d. rašte konkrečiai nurodomas terminas iki kurio atsakovas prašo pateikti ataskaitas, t. y. iki 2010 m. kovo 10 d., nurodoma, jog priešingu atveju vadovaujantis Mokėjimo modulio F3.03 1 punktu ieškovo patirtus nuostolius atsakovas pripažins nedraustais. Taigi, atsakovas įrodė, kad jis net keturis kartus rašytiniu pranešimu priminė ieškovui apie pareigą pateikti apyvartos ataskaitas, nustatė vėliau konkretų laiką, išaiškino pasekmes tokio nepateikimo. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, kad šią pareigą jis vykdė. Ieškovo argumentai, kad šias deklaracijas buvo paruošusi UAB „Kopi“, jas teikdavo ieškovui pagal sudarytos buhalterinės apskaitos tvarkymo sutarties 2.2.7 punktą, o pastarasis jas pateikdavo atsakovui, kilus klausimams visą informaciją apie pirkėjo skolą atsakovui pateikdavo UAB „Kopi“, neturi įtakos šios aplinkybės nustatymui, nes iš 2008 m. birželio 20 d. buhalterinės apskaitos sutarties 2.2 matyti, kad įmonė prekinio kredito draudimo ketvirčio ataskaitas pateikia ieškovui, įrodymų, kad įmonė tiesiogiai bendrautų su atsakovu nėra pateikta. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad jis nėra atsakingas už įsipareigojimų nevykdymą ir tai neturėjo įtakos įvykio atsiradimui ar jo dydžiui (CPK 178 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis tinkamai vykdė savo pareigą pateikti apyvartų ataskaitas. Šalių sudarytų prekinio kredito draudimo taisyklių 3.2, 9.3 punktai nustatė sąlygas, kurios atleidžia draudiką nuo įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal šią sutartį ir jas pažeidė. Atsižvelgdamas į šalių sudarytos draudimo sutarties tikslą, objektą, konkrečias šalių draudimo sutartyje aptartas draudimo sutarties sąlygas apibrėžiančias draudimo rizikos laipsnį, ir iš jų kylančių pareigų prigimtį, teismas laikė, kad atsakovas, nustatęs ieškovo įsipareigojimų nevykdymo apimtį ir priežastis, remdamasis taisyklių 9.3 punktu teisėtai ir pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Vilsotos metalas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo. Šis punktas nustato, kad draudimo taisyklėse privalo būti nurodyti nedraudžiamieji įvykiai, kuriems esant draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos. Atsakovas nedraudiminius įvykius įtvirtino Taisyklų 1.2. punkte, taip pat Nuostolių atsiradimo priežasties modulio 2 punkte, tačiau šiose draudimo sutarties sąlygose nėra įtvirtinta draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl apyvartos ataskaitos nepateikimo. Be to, nėra įtvirtinta atvejo, leidžiančio atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl pavėluoto apyvartos ataskaitos pateikimo, ir Taisyklių 9 punkte, kuriame nustatyti atvejai, kai draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Draudimo sutartį ieškovas sudarė pagal atsakovo parengtas standartines sąlygas, todėl nesant draudimo sutartyje aiškiai įtvirtinto nedraudiminio įvykio (Taisyklių 1.2 punktas, Nuostolių atsiradimo modulio 2 punktas) arba draudimo sutarties pažeidimo (Taisyklių 9 punktas), draudimo sutarties sąlygos turėjo būti aiškinamos ieškovo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
2. Dėl Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalies ir Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo. Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei draudžiamasis įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo metu, tai draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos. Pretenzija dėl nesumokėtos draudimo įmokos ieškovui buvo išsiųsta 2009 m. gegužės 7 d., o ieškovas ją gavo 2009 m. gegužės 21 d. Taisyklių 9.1. punktas nustato, kad draudėjui nesumokėjus visos draudimo įmokos ar jos dalies per 15 dienų nuo draudiko registruoto priminimo gavimo dienos, draudimo apsauga visoms skoloms bus sustabdyta. Todėl draudimo apsauga galėjo būti sustabdyta tik nuo 2009 m. birželio 5 d., atitinkamai draudimo išmokos galėjo būti neišmokėtos tik dėl tų skolų, kurios atsirado po 2009 m. birželio 5 d. Nagrinėjamu atveju visų pirkėjų skolos yra atsiradusios iki draudimo apsaugos sustabdymo, todėl ieškovas nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmokas. Atsakovo sprendimas, jog draudimo išmoka negali būti mokama dėl nesumokėtos draudimo įmokos ir draudimo apsaugos sustabdymo, prieštarauja minėtoms Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Vilsotos metalas“ buvo pateiktas 2009 m. vasario 17 d., laikinosios apsaugos priemonės visam ieškovo turtui pritaikytos ir ieškovui buvo uždrausta disponuoti visomis lėšomis 2009 m. kovo 5 d. Ieškovas 2009 m. balandžio 5 d. viešai paskelbė apie savo negalėjimą vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. gegužės 7 d. Bendrovės vadovas, esant įmonei nemokiai, suteikęs prioritetą vienam iš kreditorių – atsakovui ir atsiskaitęs su juo, būtų pažeidęs kitų kreditorių teises. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas neturėjo teisės mokėti paskutinės draudimo įmokos dalies, kadangi būtų pažeidęs imperatyvias Įmonių bankroto įstatymo normas, taip pat nevykdęs teismo nutarties. Atitinkamai atsakovo sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką vadovaujantis Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi yra nepagrįstas. Teismas sprendime dėl šių motyvų nepasisakė. Pagal kasacinio teismo praktiką draudimo apsauga galioja, net jei nėra sumokėta visa ar dalis draudimo įmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006). Be to, vadovaujantis Liudijimo specialiųjų sąlygų 1.3 punktu, 8 punktais, mokėjimų modulio nuostatomis įmokos mokėjimas ir draudimo apsauga siejama su kiekvieną ketvirtį deklaruotom apyvartom ir sumokėtom įmokom. Ieškovas sumokėjo draudimo įmokas už draudimo sutarties laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., todėl draudimo apsauga pardavimams, įvykdytiems šiuo laikotarpiu, galiojo, kadangi draudimo įmoka buvo sumokėta tinkamai ir laiku.
3. Dėl Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalių ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis įtvirtina draudiko pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalimi draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė ieškovui. Net ir sutikus su atsakovo teiginiu, kad apyvartos ataskaitos nebuvo pateiktos atsakovui, atsakovas turėjo įrodyti, kad apyvartos ataskaitos nepateikimas turėjo įtakos draudiminiam įvykiui bei žalos dydžiui, tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Apelianto nuomone, šių ataskaitų nepateikimas neturėjo jokios įtakos draudimo rizikai, draudiminiam įvykiui ar nuostolių dydžiui. Byloje pateiktos apyvartos ataskaitos patvirtina, kad draudimo sutarties galiojimo metu ieškovas neviršijo Liudijimo 1.2. punkte nustatytos apyvartos, kuriai esant laikoma, jog draudimo rizika padidėjo ir turi būti mokama papildoma draudimo įmoka, todėl atsakovas privalėjo mokėti draudimo išmokas ne tik teismui nusprendus, kad ieškovas pažeidė draudimo sutartį. Teismo išvada, kad ieškovas nepateikė apyvartos ataskaitų, yra nepagrįsta ir vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Ieškovas nuo 2009 m. balandžio 27 d., t. y. nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, neprivalėjo vykdyti draudimo sutarties, įskaitant apvartos ataskaitų pateikimą atsakovui. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui nebuvo pateiktos apyvartos deklaracijos už 2008 III, IV ketvirčius, 2009 m. I ir II ketvirčius, kadangi byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, jog iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas reikalavo ieškovą pateikti šias deklaracijas. Teismo sprendime nurodyti rašytiniai įrodymai: 2009 m. gegužės 7 d. raštas Nr. 10-02/4160 ir 2009 m. liepos 29 d. raštas Nr. 10-02/7129 patvirtina, kad atsakovas pranešė ieškovui apie draudimo įmokos nesumokėjimą. Tuo tarpu negalima sutikti su teismo išvada, kad šiais raštais ieškovui buvo pranešta apie apyvartos ataskaitų nepateikimą, kadangi raštuose nėra nurodyta už kokį laikotarpį ieškovas nepateikė apyvartos ataskaitų. Ieškovas galėjo prieiti prie išvados, kad apyvartos ataskaitos nepateiktos tik už laikotarpį, kai ieškovui buvo iškelta bankroto byla ir ieškovas jokių pardavimų nevykdė. Atsakovas 2010 m. sausio 27 d. raštu Nr. 40-01/00464 pažymėjo, kad apyvartos ataskaitos turi būti pateiktos faksu arba elektroniniu paštu. Akivaizdu, kad iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratoriui gavus tik rašytinius dokumentus, nuo apyvartos ataskaitų pateikimo termino praėjus daugiau kaip dviems metams, ieškovas negalėjo pateikti tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog apyvartos ataskaitos buvo pateiktos, kadangi ieškovas neturėjo galimybės prieiti prie elektroninio pašto ir fakso duomenų. Tuo tarpu kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apyvartos ataskaitos atsakovui buvo pateiktos.
4. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo. Ieškovas nesutiko su draudiko sprendimu dėl tik dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo, bet ir Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalies, 82 straipsnio 6 ir 7 dalių, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 7 dalies pažeidimų, tačiau teismas dėl šių ieškovo argumentų nepasisakė, ieškovo įrodymus atmetė, tačiau motyvų, dėl kurių argumentai ir įrodymai atmetame, sprendime nenurodė. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos esančius rašytinius įrodymus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad prekinio kredito draudimo sutartis nėra sudaryta prisijungimo būdu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas jam pasiūlė sudaryti draudimo sutartį būtent pagal atsakovo iš anksto paruoštas standartines draudimo sutarties sąlygas. Ieškovas teigia, kad draudimo sutarties sudedamosios dalies Taisyklių 1.2 punkte nėra numatyta, kad nuostoliai bus pripažinti nedraustais, jeigu ieškovas nėra pateikęs apyvartų ataskaitų. Tačiau draudimo sutarties Modulio F3/04 1 dalyje šalys aiškiai sutarė, kad draudėjui nepateikus apyvartų ataskaitų, draudimo apsauga nedeklaruotoms skoloms negalioja. Taigi, aiškinant prekinio draudimo sutartį nuosekliai ir įvertinant visų draudimo sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad draudimo sutartyje nėra nustatyta, jog draudėjo nedeklaruotos skolos bus pripažintos nedraudiminiais įvykiais.
2. Atsakovas, priimdamas sprendimą nuostolius pripažinti nedraustais, taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalį tuo pagrindu, kad ieškovas nepateikė atsakovui visos įvykio tyrimams reikšmingos informacijos, t. y. dokumentų, kurie pagristų draudiminių įvykių buvimo faktą, įskaitant apyvartų ataskaitų. Šalys draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 1.3 punkte sutarė, kad minimali draudimo įmoka yra 18 000 Lt. Tame pačiame punkte nurodyta, kad ši įmoka gali būti mokama dalimis, iš kurių kiekvienai įmokos daliai yra nustatytas vėliausias mokėjimo terminas. Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 1.3 punktą aiškinant kartu su draudimo sutarties Modulio F3.04 punktu 2.1 „minimali draudimo įmoka yra mokama dalimis arba yra sumokamas depozitas (t. y. draudimo įmoka mokama visa iš karto)“, darytina pagrįsta išvada, kad draudimo įmoka nėra mokama už tam tikrą laikotarpį, jai tėra nustatytas tik atidėto mokėjimo atidėjimas. Draudėjui nesumokėjus dalies draudimo įmokos, draudėjas netenka draudimo apsaugos visam draudimo laikotarpiui. Tai reiškia, kad, draudėjui nesumokėjus paskutiniosios ketvirtosios įmokos dalies, draudimo apsauga nustoja galioti visoms skoloms, atsiradusioms per einamąjį draudimo laikotarpį. Ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo turėjo visas teisines ir finansines galimybes sumokėti paskutiniąją draudimo įmokos dalį, tačiau to nepadarė. Atsakovo laiškas dėl draudimo apsaugos sustabdymo buvo išsiųstas tą pačią dieną, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą. Akivaizdu, kad atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti apie bankroto bylos iškėlimą ieškovui. Ieškovas daro nepagrįstą išvadą, kad draudimo apsauga turėjo būti sustabdyta tik toms skoloms, kurios atsirado po 2009 m. birželio 5 d., t. y. po draudimo apsaugos sustabdymo. Iš draudimo sutarties, sudedamosios dalies Taisyklių Nr. 2 punkto 9.1, akivaizdu, kad šalys sutarė, jog draudėjui nesumokėjus visos draudimo įmokos ar jos dalies, draudimo apsauga bus sustabdyta visoms skoloms. Dėl apelianto nurodytos kasacinio teismo nutarties pažymėtina, kad šioje nutartyje taip pat konstatuota, jog, sprendžiant draudimo sutarties šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties galiojimo, kiekvienu atveju būtina analizuoti konkrečios sutarties turinį, nes ne visais atvejais draudimo sutarties įsigaliojimas ir draudiminės apsaugos atsiradimas priklauso nuo draudimo įmokos ar pirmos jos dalies sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas konstatavo, kad atsakovas įrodė aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo. Be to, teismas nurodė, kad įrodinėjimo našta dėl apyvartos ataskaitų pateikimo tenka ieškovui, todėl pagrįstai konstatavo, jog nėra įrodymų, patvirtinančių apyvartos ataskaitų pateikimą atsakovui draudimo sutartyje nustatyta tvarka ar pateikimą vėliau, po priminimo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad apyvartos ataskaitų nepateikimas neturėjo įtakos draudimo rizikai, draudžiamųjų įvykių faktui ir dydžiui. Teismas tinkamai ištyrė prekinio kredito draudimo sutarties sąlygas ir įvertino draudimo sutarties rūšį, šios sutarties neįvykdymo pasekmes. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu pateikė apyvartos ataskaitas, kurios neva buvo pateiktos atsakovui, kurios patvirtina, kad ieškovas neviršijo nustatytos apyvartos. Teismas teisingai konstatavo, kad apyvartos ataskaitų teikimas draudikui laiku yra labai svarbus tinkamai draudimo sutarties įvykdymui. Be to, ieškovas nepateikė jokių tiesioginių ar išvestinių įrodymų, kad jis minėtas ataskaitas pateikė draudikui, atsižvelgiant į draudimo sutarties sąlygas. Apelianto teiginys, kad jis neva neprivalo vykdyti draudimo sutarties po bankroto bylos iškėlimo, yra nepagrįstas. Ieškovas ne tik nepasinaudojo įstatymų suteikiama galimybe susitarti su draudiku dėl draudimo sutarties sąlygų vykdymo, bet ir pažeidė bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus tiek iki bankroto bylos draudėjui iškėlimo, tiek po bankroto bylos iškėlimo.
4. Teismas visapusiškai atskleidė ginčo esmę, tinkamai nustatė aplinkybes, turinčias reikšmę bylai, išsamiai išdėstė motyvus, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovas (draudikas) ir ieškovas (draudėjas) 2007 m. rugsėjo 1 d. sudarė prekinio kredito draudimo sutartį (2008 m. birželio 28 d. papildyta ir pratęsta iki 2009 m. birželio 30 d.), kuria buvo apdraustos pirkėjų neapmokėtos skolos, kai neatsiskaitymo tiesioginė ir vienintelė priežastis yra ieškovo (draudėjo) pirkėjo komercinė rizika, atsiradusi dėl finansinių sunkumų t. y. ieškovo pirkėjo nemokumas ir pirkėjo finansinių įsipareigojimų neįvykdymas, kai pirkėjas pasibaigus maksimaliam atidėto mokėjimo terminui ne visiškai apmokėjo skolą, tačiau neatsiskaitymo priežastis nėra ginčas arba nedraudiminiai įvykiai (t. 1, b. l. 20-73).
Atsakovas 2010 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą ir informavo ieškovą (draudėją), kad ieškovui pirkėjų neapmokėtos skolos pagal draudimo sutarties Modulio F3.04 1 punktą, kredito draudimo Taisyklių Nr. 2 9.3 ir 3.2 punktus ir Draudimo įstatymo 80 str. 2 d. pripažįstamos nedraudiminėmis ir draudimo išmokos nebus išmokomos (t. 1, b. l. 88-90).
Pagal draudimo sutarties sąlygas (Mokėjimų modulio 1 punktas ,,Apyvartos ataskaita“) ieškovas atsakovui privalėjo per pirmas 15 kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų (ataskaitinis laikotarpis – ketvirčiais) sutarta forma pateikti informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, įskaitant PVM (jeigu jis yra taikomas) apdraustą pagal draudimo sutarties sąlygas. Tuo atveju, jei per nustatytą laiką ir nepaisant draudiko raštiško priminimo draudėjas (ieškovas) nepateikia informacijos arba pateikia neišsamią, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti, o draudėjas vis tiek privalo sumokėti atitinkamą draudimo įmoką draudikui, o pastarasis tokiu atveju turi teisę draudimo sutartį nutraukti. Draudimo taisyklių 9.3 punkte pasakyta, kad dėl bet kokių įsipareigojimų pagal sutartį pažeidimų, susijusių su skolomis, ieškovas praranda teisę į draudimo apsaugą toms skoloms, o tuo atveju, jei draudimo išmoka dėl šių skolų jau yra išmokėta, ieškovas privalo šią išmoką gražinti. Draudimo taisyklių 3.2 punkte numatyta, kad draudimo išmoka mokama, jeigu ieškovas įvykdė visas sutarties sąlygas. Tačiau atsakovas 2010 m. kovo 15 d. sprendime nenurodė, kokių dar draudimo sutarties sąlygų, išskyrus kad nepateikė apyvartų ataskaitų, ieškovas neįvykdė ar įvykdė netinkamai ir dėl to prarado draudiminę apsaugą.
Ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Teismo nutartis įsiteisėjo 2005 m. gegužės 7 d. Atsakovas 2009 m. gegužės 7 d., 2010 m. sausio 27 d., 2010 m. vasario 20 d. raštais informavo ieškovą, kad jis nėra pateikęs apyvartinių ataskaitų. Tuo tarpu ieškovas teigia, kad ataskaitos atsakovui buvo pateiktos, tačiau iškėlus bankroto bylą administratorius neturi visos su draudimo sutartimi susijusios informacijos, nes bendrovės vadovas neperdavė, todėl neturi galimybės pateikti įrodymų. Ieškovo manymu, netiesioginis įrodymas, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas nereikalavo ataskaitų, patvirtina aplinkybę, kad ataskaitas jis buvo gavęs.
Minėta, pagal draudimo sutarties sąlygas ieškovas turėjo pateikti atsakovui ataskaitinio laikotarpio apyvartos ataskaitas. Pagal draudimo sutarties sąlygas nepateikus ataskaitų, draudimo apsauga nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti ir atsakovas įgyja teisę draudimo sutartį nutraukti. Tačiau draudimo sutarties sąlygose buvo numatyta ir atsakovo pareiga raštiškai ieškovui pranešti apie tai, kad jis nustatytu terminu nepateikė ataskaitų. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad iki bankroto bylos iškėlimo už ataskaitinius laikotarpius pranešė ieškovui apie tai, kad jis nėra pateikęs apyvartinių ataskaitų ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad ieškovui nepriminė apie ataskaitų, nustatytų terminu nepateikimą.
CK 6.158 str. įtvirtinta sutarties šalių pareiga viena kitos atžvilgiu elgtis sąžiningai. Sutarties sąlygų aiškinimas vien atsakovo interesais, neatsižvelgiant į kitos šalies ieškovo (draudėjo) interesus, sąlygotų vienpusišką draudiko naudos siekimą. Toks palankus atsakovui draudimo sutarties aiškinimas, kad ieškovas nepateikė apyvartos ataskaitų, todėl draudimo apsauga nustojo galioti, reikštų, kad atsakovas neturėjo pareigos pranešti ieškovui apie ataskaitų nepateikimą, kas prieštarautų draudimo sutarties sąlygoms ir sąžiningam sutarčių vykdymo principui.
Minėta, kad atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Kai ieškovui yra iškelta bankroto byla, svarbu nustatyti, kaip šalys sutartį vykdė iki bankroto bylos iškėlimo. Byloje nustatyta, kad visos pirkėjų skolos, už kurias ieškovas prašo sumokėti draudimo išmokas, atsirado iki bankroto bylos iškėlimo ir apie tai atsakovui buvo pranešta. Ieškovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. atsakovui mokėjo draudimo sutartyje nustatytas įmokas. Paskutinę draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2009 m. balandžio 1 d., tačiau šios įmokos nustatytu terminu nesumokėjo. Iki 2009 m. balandžio 1 d. buvo praėję trys pilni ataskaitiniai laikotarpiai, per kuriuos ieškovas turėjo pateikti apyvartines ataskaitas, tačiau atsakovas nei karto nepriminė ieškovui apie ataskaitų nepateikimą, nors pagal sutarties sąlygas tokią pareigą turėjo. Ieškovas teigia, kad apyvartos ataskaitos buvo pateiktos, tačiau įrodymų, kurių pagrindu būtų galima patvirtinti šią aplinkybę, nepateikė. Negavęs iš ieškovo paskutinės draudimo įmokos, 2009 m. gegužės 7 d. raštu atsakovas paprašė patiekti apyvartos ataskaitas sutartyje nustatytais terminais (t. 1, b. l. 92).
Pagal draudimo sutarties sąlygas atsakovas draudimo riziką vertino pagal ataskaitinių laikotarpių apyvartų ataskaitų duomenis. Apyvartos ataskaitos atsakovui buvo reikšmingos nustatant draudimo įmokos dydį. Didėjant apyvartai, draudimo įmoka didėja (Draudimo sutarties specialiosios dalis 1.2 punktas). Atsakovo atstovė taip pat paaiškino, kad iš apyvartos ataskaitų duomenų draudikas sužino, kokią riziką jis buvo prisiėmęs ir tuo atveju, kai apyvarta, dėl kurios buvo susitarta, yra viršijama, draudėjas sumoka papildomą draudimo įmoką.
Pagal teismo pateiktas ataskaitinio laikotarpio ataskaitas ieškovo apyvarta neviršijo 6 000000 Lt, todėl pagal draudimo sutarties sąlygas draudimo įmoka neturėjo didėti (t. 1, b. l. 78-86). Ieškovas nurodė, kad tas ataskaitas jam pateikė UAB ,,Kopi“, kuri pagal 2008 m. birželio 20 d. buhalterinės apskaitos sutartį vedė UAB ,,Vilsotos metalas“ buhalterinę apskaitą ir paruoštas ataskaitas pateikdavo bendrovei. Ieškovo nurodytą aplinkybę patvirtina Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis sudaryta UAB ,,Kopi“ su UAB ,,Vilsotos metalas“ (t. 1, b. l. 95-100). Iškėlus bankroto bylą administratoriui duomenys apie apyvartų ataskaitų pateikimą atsakovui, ataskaitos ar jų kopijas, nebuvo perduotos (t. 1, b. l. 226-233). Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegijos vertinimu, apyvartos ataskaitos gautos administratoriaus iš bendrovės, kuri vedė UAB ,,Vilsotos metalas“ buhalterinę apskaitą, yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis apyvartų dydžius (CPK 185 str.). Atsakovas neįrodinėjo priešingai, kad apyvarta buvo viršyta ir dėl to jis finansiškai nukentėjo, nes ieškovas turėjo mokėti didesnes draudimo įmokas.
Draudimo sutartimi apdraustos ieškovo pirkėjų neapmokėtos skolos. Akivaizdu, kad pirkėjų skolos neatsirado dėl tos priežasties, kad ieškovas nepateikė apyvartos ataskaitų. Atsakovas teigia, kad apyvartos ataskaitų pateikimas jam yra labai svarbus, kad draudėjas finansiškai jo neišnaudotų, tačiau per visus ataskaitinius laikotarpius iki bankroto bylos iškėlimo nepriminė ieškovui, kad ataskaitų nėra iš jo gavęs, vadinasi jam nekilo abejonių dėl ieškovo nesąžiningumo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kad atsakovas ieškovui po kiekvieno ataskaitinio laikotarpio per 15 dienų nepateikus apyvartos ataskaitų nepriminė jam apie tai, nors pagal sutarties sąlygas tą turėjo padaryti, kad per visus ataskaitinius laikotarpius ieškovo apyvarta nebuvo viršyta tiek, kad atsakovui būtų atsiradusi teisė didinti draudimo įmokas, ir į draudimo sutarties kaip rizikos sutarties pobūdį, sprendžia, kad atsakovas (draudikas) prisiimtos rizikos negalėjo atsisakyti, nes pats maksimaliai tinkamai nevykdė draudimo sutarties. Nustatyta, kad ir atsakovas draudimo sutarties sąlygų dėl finansinių ataskaitų pateikimo, tinkamai nevykdė. Draudimo sutarties (Mokėjimo modulio pirmas punktas) sąlygų aiškinimas vien atsakovo naudai pripažįstant, kad ieškovo pirkėjo skolos prarado draudimo apsaugą, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovui draudimo rizika dėl ataskaitų nepateikimo realiai nepadidėjo ir jis neįgijo teisės didinti draudimo įmokas ir, kad pats atsakovas netinkamai vykdė sutartį, sąlygotų vienpusišką atsakovo (draudiko) naudos siekimą. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo pirkėjų skolos, už kurias ieškovas prašo išmokėti draudimo išmoką, draudimo apsaugos dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo, neprarado.
Atsakovas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmokas ir Draudimo įstatymo 80 str. 2 d. pagrindu. Draudimo įstatymo 80 str. 2 d. numatyta, kad tuo atveju, kai draudžiamasis įvykis įvyksta draudimo apsaugos sustabdymo metu, tai draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos. Toliau straipsnyje yra dėstoma apie draudimo išmokos išmokėjimą civilinės atsakomybės draudimo atveju. Kadangi prekių draudimo sutartis nėra civilinės atsakomybės sutartis, tai šiame ginče yra aktuali Draudimo įstatymo 80 str. 2 d., kad draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamas įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo atveju. Šiuo atveju visos ieškovo pirkėjų skolos atsirado iki pranešimo apie draudimo apsaugos sustabdymą, todėl Draudimo įstatymo 80 str. 2 d. nuostatos netaikytinos.
Atsakovas teigia, kad pagal draudimo sutarties (Taisyklių 9.1 punktas) sąlygas, ieškovui per 15 dienų buvo registruoto priminimo gavimo nesumokėjus visos draudimo įmokos, draudimo apsauga yra sustabdoma visoms skoloms t. y. ir toms, kurios atsirado iki draudimo apsaugos sustabdymo. Pažymėtina, kad atsakovas 2010 m. kovo 15 d. aktu ,,Dėl įvykių, kurie gali būti pripažinti draudiminiais įvykiais tyrimo“ ir sprendimu ,,Dėl draudimo išmokų“ draudimo Taisyklių 9.1 punkto pagrindu ieškovo pirkėjų skolų nepripažino nedraudiminėmis (t. 1, b. l. 89).
Įmonei iškėlus bankroto bylą visų finansinių prievolių, kurios nebuvo įvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, vykdymas draudžiamas. Kreditoriaus finansinius reikalavimus bankroto byloje tvirtina teismas ir jie yra tenkinami Įmonių bankroto įstatymu nustatyta tvarka (ĮBĮ 10 str. 7 p., 26 str., 35 str.). Pirmajame 2009 m. gegužės 7 d. atsakovas pranešime ieškovui nurodė, kad ieškovui per 15 dienų nesumokėjus draudimo įmokos bus sustabdytas ,,mokėti draudimo išmoką“ vykdymas. 2009 m. liepos 29 d. pranešime atsakovas taip pat, kaip ir pirmajame nurodė, kad per 15 dienų nesumokėjus draudimo įmokos bus sustabdomas draudimo išmokos mokėjimo vykdymas, tačiau nurodė, kad papildomai apie tai nebus pranešta. Iš šio pranešimo turinio matyti, kad ieškovui nesumokėjus per nustatytą terminą draudimo įmokos draudimo apsauga sustabdoma (t. 1, b. l. 93). Taigi tiek draudimo išmokų mokėjimo vykdymas, tiek draudimo apsauga buvo sustabdyta, kai ieškovui jau buvo iškelta bankroto byla. Iškėlus bankroto bylą visos finansinės prievolės yra vykdomos pagal Įmonių bankroto įstatymą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta teismui patvirtinus atsakovo kreditorinį draudimo įmokos dydžio reikalavimą. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti draudimo apsaugą negaliojančia dėl to, kad nebuvo atsakovo 2009 m. liepos 29 d. pranešime nustatytu terminu sumokėta draudimo įmoką, nėra pagrindo.
Ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo, nesumokėjęs nustatytu terminu draudimo įmokos ir nepateikęs apyvartos ataskaitų, pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad dėl apyvartinių ataskaitų nepateikimo atsakovas žalos nepatyrė, kad pats atsakovas netinkamai vykdė draudimo sutarties sąlygas dėl apyvartinių ataskaitų pateikimo, kad ieškovas pastoviai mokėjo draudimo įmokas, o paskutinės įmokos laiku nesumokėjo ne dėl vengimo įvykdyti prievolę, o dėl nemokumo, kad draudimo įmoka atsakovui sumokama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, sprendžia, kad dėl nustatyto ieškovo draudimo sutarties pažeidimo nėra pagrindo visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmokas.
Ieškovas prašo išmokėti 158 477 Lt dydžio draudimo išmokų (90 % nuo 13 pirkėjų neapmokėtų sąskaitų-faktūrų) ir dar 4011,71 Lt palūkanų (t. 1, b. l. 87).
Teisėjų kolegijos vertinimu draudimo apsauga galioja šių pirkėjų skoloms:
1. Ieškovui pagal 2008 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET10010969 ir 2008 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET10011137 pirkėjas UAB ,, Agenta“ nesumokėjo 4 066,92 Lt. Draudimo išmokos suma sudaro 3660,23 Lt (90 % nuo nesumokėtos už prekes sumos). Teismui pateikti dokumentai patvirtina UAB ,,Agenta“ skolos draudimo apsaugą: atsakovo sprendimai dėl pirkėjo kredito limito suteikimo, prekių pirkimo-pardavimo sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, apyvartos ataskaita (t. 1, b. l. 108-118).
2. UAB ,,Alstana“ ieškovui už pateiktas prekes nesumokėjo 18 393,84 Lt. Draudimo išmokos suma – 16 554,46 Lt. Ieškovo pateikti dokumentai patvirtina UAB ,,Alstama“ skolą ieškovui ir jos draudimo apsaugą: atsakovo sprendimai dėl pirkėjo kredito limito suteikimo, prekių pirkimo-pardavimo sutartis, 2008 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. VMET 10011052, apyvartos ataskaita (t. 1, b. l. 118-125, 84).
3. UAB ,,Betono dangos“ ieškovui už pateiktas prekes liko skolinga 2000 Lt. Draudimo išmokos suma 1800 Lt. Pateikti dokumentai patvirtina skolą ieškovui ir jos draudimo apsaugą: atsakovo sprendimai dėl pirkėjo kredito limito suteikimo, apyvartos ataskaita, prekių pirkimo-pardavimo sutartis, 2008 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. VMET 10010970 (t. 1, b. l. 84, 126-132). Atsakovas nurodė, kad ieškovas atsisakė susigrąžinti iš pirkėjo prekes ir tuo pažeidė Draudimo Taisyklių Nr. 2 punktą 2.4. Draudimo taisyklių Nr. 2 punkte 2.4. numatyta, kad ieškovas turi laiku ir rūpestingai įgyvendinti turimas teises, tame tarpe ir teisę susigrąžinti prekes. Tačiau ieškovas pagal pirkimo-pardavimo su pirkėju UAB ,,Betono dangos“ sąlygas tokios teisės neturėjo.
4. UAB ,,Kaupasta“ ieškovui už prekes, pateiktas pagal 2008 m. rugsėjo 25 d. sąskaitą-faktūrą Nr. VMET 10010692, nesumokėjo 7745,50 Lt. Draudimo išmokos suma sudaro 6970,95 Lt. Pateikti dokumentai patvirtina šio pirkėjo skolą ieškovui ir skolos draudimo apsaugą: atsakovo sprendimas dėl pirkėjo kredito limito suteikimo, PVM sąskaita-faktūra, apyvartos ataskaita (t. 1, b. l. 85, 158-163, 85). Pagal draudimo sutarties sąlygas ieškovas neturėjo pareigos pateikti atsakovui prekių tiekimo ir apmokėjimo lenteles.
5. UAB ,,Ribenos prekyba“ skola ieškovui 8636,20 Lt. Draudimo išmoka – 7772,85 Lt. Pateikti dokumentai patvirtina šio pirkėjo skolą ieškovui ir jos draudimo apsaugą: atsakovo sprendimas dėl pirkėjui kredito limito suteikimo, 2008 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. VMET 10010957 ir Nr. VMET 10010956, apyvartos ataskaita (t. 1, b. l. 178-186, 83).
6. UAB ,,Statybos ir projektavimo centras‘ skola ieškovui 49713,98 Lt. Nuo šios sumos draudimo išmoka sudarytų 44742,58 Lt. Pirkėjui suteiktas tik 35000 Lt kredito limitas, todėl ieškovas turi teisę tik į 31500 Lt draudimo išmoką. Skolos draudimo apsaugą patvirtina atsakovo sprendimas dėl pirkėjo kredito limito suteikimo, prekių pirkimo-pardavimo sutartis, 2008 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. VMET 10010510, apyvartos ataskaita (t. 1, b. l. 80, 197-204).
7. UAB ,,Fortesta invest“ ieškovui skolinga 18000 Lt. Draudimo išmoka – 16200 Lt. Prekių pardavimą, pirkėjo skolos draudimo apsaugą patvirtina atsakovo sprendimas dėl pirkėjo kredito limito suteikimo, 2009 m. sausio 20 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. VMET 10011233, apyvartos ataskaita (t. 1, b. l. 218-224, 85). Pagal draudimo sutarties sąlygas iekšovas pareigos pateikti atsakovui prekių tiekimo ir apmokėjimo lentelę neturėjo.
8. UAB ,,Skalos statyba“ ieškovui už prekes, pateiktas pagal 2008 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET 10010346 neapmokėjo 3296,92 Lt. Draudimo išmoka – 2967,23 Lt. Atsakovas nurodė, kad jam apie skolą pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET 10010346 ieškovas nepranešė (t. 1, b. l. 195). Pagal draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 5 punktą ieškovas atsakovui apie uždelstą skolą turėjo pranešti per 165 dienas nuo sąskaitos už parduotas prekes išrašymo dienos. Duomenų, kad per 165 dienas apie uždelstą skolą buvo pranešta ieškovas nepateikė. Ieškovas pažeidė šią draudimo sutarties sąlygą, tačiau atsakovas 2010 m. kovo 15 d. sprendime šio pažeidimo neįvardijo ir dėl jo šios skolos nedraudimine nepripažino.
9. UAB ,,Gargždų statyba“ už pagal 2008 m. rugpjūčio 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET 10010368 gautas prekes nesumokėjo ieškovui 11214,72 Lt. Draudimo išmoką nuo nesumokėtos 11214,72 Lt sumos sudaro 10 093,25 Lt. Šie dokumentai patvirtina UAB ,,Gargždų statyba“ skolos ieškovui draudiminę apsaugą: atsakovo sprendimas suteikti pirkėjo kredito limitą, apyvartos ataskaita prekių pirkimo pardavimo sutartis, 2008 m. rugpjūčio 5 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. VMET 10010368 (t. 1, b. l. 146-155). Prekių tiekimo ir apmokėjimo už jas lentelės nepateikimas nepanaikina draudimo apsaugos, juolab, kad atsakovas reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu perėmė iš ieškovo reikalavimo teisę UAB ,,Gargždų statyba“ skolą. Be to, pagal draudimo sutarties sąlygas ieškovas pareigos atsakovui pateikti lenteles neturėjo.
10. UAB ,,Domus group“ ieškovui už pateiktas prekes pagal 2008 m. kovo 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMETK Nr. 10009531 ir 2008 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMETK Nr. 1009629 yra nesumokėjusi 5310,93 Lt. Draudimo išmoka sudaro 4779,84 Lt. 2008 m. gruodžio 12 d. šalys sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią atsakovui ieškovas perleido reikalavimo teisę į skolininką UAB ,,Domus group“. Atsakovo sprendimai suteikti pirkėjo kredito limitą, minėtos PVM sąskaitos-faktūros, apyvartų ataskaita patvirtina, kad ieškovo pirkėjo UAB ,,Domus group“ skola turi draudimo apsaugą (t. 1, b. l. 82, 133-146).
11. UAB ,,Vigysta“ už pateiktas prekes pagal 2008 m. gegužės 8 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. VMETK 10009795, 2008 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET 10010443, 2008 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET10010584 ir 2008 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET 10010643 ieškovui yra nesumokėjusi 43 222,22 Lt. Draudimo išmoka sudaro 38900 Lt. Atsakovas reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu perėmė kreditoriaus teises ieškovo skolininko atžvilgiu, tačiau draudimo išmokos ieškovui neišmokėjo. Atsakovo sprendimas suteikti pirkėjo kredito limitą, PVM sąskaitos-faktūros, apyvartų ataskaitos patvirtina, kad pirkėjo UAB ,,Vigysta“ skola turi draudimo apsaugą (t. 1, b. l. 83, 205-217).
Ieškovas pirkėjui UAB ,,Metalmeda“ pagal 2008 m. lapkričio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VMET 10010985 pateikė prekių už 6381,44 Lt sumą (t. 1, b. l. 177). Pirkėjas iš dalies už prekes sumokėjo, liko nesumokėta 2550 Lt. Ieškovo teismui pateiktose apyvartos ataskaitose UAB ,,Metalmeda“ apyvartos (skolos nedeklaruotos) (t. 1, b. l. 78-86), todėl draudimo apsauga 2500 Lt sumai yra negaliojanti (Draudimo sutarties Mokėjimų modelio 1 punktas).
UAB ,,Linersta“ ieškovui už prekes nesumokėjo 1977,78 Lt. Draudimo išmoka nuo šios sumos sudarytų 1780,00 Lt. Ieškovas prekes pagal PVM sąskaita-faktūra Nr. VMET10011211 pirkėjui pateikė 2009 m. sausio 14 d., kai atsakovas pirkėjui UAB ,,Linersta“ jam buvo atšaukęs kredito limitą. Pagal Draudimo taisyklių Nr. 2 1.2.3 punktą pirkėjo skola, kuriai nesuteiktas kredito limitas, laikoma neapdrausta, todėl išmokėti ieškovui 1780,00 Lt draudimo išmoka nėra pagrindo.
Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 82 str. 7 d.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. ir atsižvelgdama į pirmiau nustatytas ir įvertintas aplinkybes, kad draudimo sutarties sąlygas netinkamai vykdė abi šalys, draudimo išmoką mažina iki 70 599,41 Lt.
Ieškovas teigia, kad atsakovas praleido terminą išmokėti draudimo išmokas, todėl už termino praleidimą turi sumokėti 4011,71 Lt palūkanas. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškovas tinkamai neatliko visų veiksmų, nustatytų draudimo sutartimi, sprendžia, kad jo reikalavimas priteisti palūkanas už termino išmokėti draudimo išmokas praleidimą netenkintinas (CK 6.210 str. 2 d., 6.262 str. 3 d.).
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas yra pagrįstas ir tenkintinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, ieškinys iš dalies tenkintinas (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 2 p.).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu nuo žyminio mokesčio mokėjimo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje buvo atleistas (CPK 79 str., 83 str. 1 d. 8 p., 96 str.). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo valstybei priteistinas 2118 Lt žyminis mokestis. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo. Už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (CPK 80 str. 4 d.). todėl valstybei iš atsakovo už apeliacinį skundą nuo priteistos 70 599,41 Lt sumos priteistinas 2118 Lt žyminis mokestis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, valstybei iš atsakovo priteistinas 4236 Lt žyminis mokestis, mokėtinas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą panaikinti.
Ieškinį iš dalies patenkinti.
Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilsotos metalas“, į. k. 300043620, iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, į. k. 300156205, 70 599,41 Lt (septyniasdešimties tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt devynių litų, 41 ct) draudimo išmoką ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 70 599,41 Lt (septyniasdešimties tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt devynių litų, 41 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 rugpjūčio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti valstybei iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, į. k. 300156205, 4236 Lt (keturių tūkstančių dviejų šimtų trisdešimt šešių litų) žyminį mokestį.