Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovams M. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenis notarei V. B., Valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl pirmenybės teisės pirkti parduodamą žemės sklypo dalį ir pirkėjo teisių perkėlimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas V. D. 1994-11-25 sutartimi iš B. žemės bendrovės nupirko pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko 2002-12-02 įsakymu dėl nuosavybės teisių į likusį nekilojamąjį turtą (žemę) atkūrė nuosavybę A. M. į 4.93 ha, esančią (duomenys neskelbtini) A. M. pagal 2004-07-16 pirkimo pardavimo sutartį pardavė du žemės sklypus atsakovui M. J., tame tarpe ir ginčo sklypą t.y. 1,84 ha žemės sklypą. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinės medžiagos darytina išvada, kad A. M. neįvykdė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 str. 4 d. nustatytos pareigos pranešti jos žemės sklype esančių pastatų savininkui V. D. apie sprendimą parduoti žemės sklypą bei jo pardavimo sąlygas registruotu laišku (įteikiant). O pastatų ir jų priklausinių savininkas V. D. sprendimą pirkti tokį žemės sklypą ar atsisakyti jį pirkti turi priimti per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Ir tik V. D. atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą, nepriėmus sprendimo A. M. galėjo perleisti žemės sklypą atsakovui M. J.. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. M. 2004 metų kovo mėnesį buvo susitikusi su V. D. jo namuose ir kalbėjosi dėl žemės pardavimo, ant kurios yra ieškovui priklausantys pastatai. Tačiau byloje esančiais įrodymais nustatyti aplinkybės, kad pokalbio metu A. M. siūlė žemės sklypą parduoti už 12000 litų ir dėl to nesutarė su ieškovu dėl kainos nėra galimybės. Ieškovas bei liudytojai O. D., J. D., A. M. tvirtina aplinkybes palankias ieškovui, kad A. M. norėjo parduoti žemės už 12000 litų. O liudytojai R. V. su savo vyru R. V. nurodo aplinkybes kuriuos palankios atsakovui M. J., kad A. M. norėjo parduoti žemes už 1 ha – 1000 Lt. Tačiau iš byloje esančio spaudoje išspausdinti skelbimo (t.1, b.l.72) 2004-06-16 matyti, kad dviejų parduodamų žemės sklypų (1,84 ha +2,69 ha), kurių vienas yra ginčo sklypas kaina – 5000 litų. Kitų objektyvių duomenų dėl ginčo sklypo kainos, už kuria A. M. ketino parduoti ieškovui žemės sklypą nėra. Iš bylos aplinkybių darytina tikėtina išvada, kad atsakovas V. D. žinojo, dar 2004 metų kovo mėnesį, kad A. M. ketina perduoti ginčo žemės sklypą ir galėjo žinoti, kad pardavė žemės sklypą, ant kurio yra jam priklausantys pastatai. Teismas sprendžia, kad A. M. neįvykdė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 str. 4 d. nustatytų reikalavimų pranešti ieškovui registruotu laišku apie žemės sklypo pardavimą ir pardavė du žemės sklypus atsakovui M. J., kuris neturėjo pirmenybės įsigyti privačion nuosavybėn. Tačiau vien tik aplinkybė, kad A. M. registruotu laišku prieš 30 dienų nepranešė apie ketinimą parduoti žemės sklypą, ant kurio yra ieškovui priklausantys pastatai, nepaneigia, kad ieškovas V. D. žinojo apie tokius A. M. ketinimus. Iš visų byloje nustatytų aplinkybių teismas sprendžia, kad labiau tikėtina nei netikėtina, kad ieškovas faktiškai jau 2004 m. vasarą žinojo, kad A. M. pardavė žemės sklypą, tačiau tai žinodamas nesikreipė į teismą ginti savo pažeistų teisių. Nuo 2004-07-16 sandorio tarp atsakovo ir A. M. sudarymo iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos praėjo devyneri metai, ir ieškovas kreipdamasis į teismą prašė perkelti jam pirkėjo teises į visą 1,84 ha žemės sklypą bei 2014-06-09 į teismo posėdį pateikė žemės sklypo planą bei aiškinamąjį raštą, kad jam priklausančių pastatų funkcionavimui iš 1,84 ha reikalinga 1,3884 ha. Iš 2004-07-16 sutarties matyti, kad tuomet ginčo sklypo vidutinė rinkos kaina buvo 2315 Lt. Todėl esant tokiomis aplinkybėmis teismas sprendžia, kad šiuo atveju ginant vieno asmens teises nepagrįstai gali būti paneigtos ar neproporcingai suvaržytos kitų asmenų teisės (CK 1.5 str.), atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžio metu proceso dalyviai patvirtino, kad žemės rinkos kaina yra ženkliai išaugusi palyginus su 2004 metų vidutinės rinkos žemės ūkio paskirties žemių kainomis, be to, atsakovas aktyviai ūkininkauja, žeme naudojasi pagal paskirtį. O ieškovas yra pasitraukęs iš aktyvios žemės ūkio veiklos (t.2, b.l.6), o jam priklausantys pastatai atlieka sandėliavimo funkciją.

CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, o šio straipsnio 3 dalyje nustatytas šios pirmenybės teisės gynimo būdas – teisė per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad bendraturčiui būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. LR žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant šio straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą, asmuo, kurio pirmumo teisė pirkti valstybinį žemės sklypą yra pažeista, turi teisę per tris mėnesius reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnyje yra įtvirtinta privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo bendraturčių ir naudotojų, naudojusių žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, pirmenybės teisė įsigyti žemės sklypą šiame straipsnyje nustatyta eilės tvarka. Jeigu žemės sklypas parduodamas pažeidžiant pirmenybės teisę, tai asmuo per tris mėnesius nuo sužinojimo apie pažeidimą dienos turi teisę reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Minėto straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta pirmenybės teisės įgyvendinimo tvarka, o 5 dalyje nustatyta, kad kitus pirmumo teisės pirkti privačią žemę atvejus gali nustatyti kiti įstatymai. Tačiau LR žemės įstatyme, įtvirtinant minėtą pirmumo teisę, tiesiogiai nėra įtvirtintas šios teisės gynimo būdas jos pažeidimo atveju.

Iš tokio teisinio reguliavimo matyti, jog tiek LR žemės įstatyme, tiek kituose įstatymuose įtvirtintos pirmenybės teisės prigimtis yra analogiška. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginės įtakos, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatyminė garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta ši pirmenybės teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausančiu ar jų naudojamu turtu. Atsižvelgiant į tai, kad visuose aukščiau minėtuose įstatymuose yra įtvirtintas iš esmės vienodo turinio pirmenybės teisės institutas, kuriuo siekiama tų pačių tikslų, šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis. Tokių pačių pirmenybės teisės gynimo būdų suteikimas visais šios teisės įstatyminio reglamentavimo atvejais yra būtinas ne tik remiantis pačios pirmenybės teisė prigimtimi, bet ir bendraisiais teisės principais (CK 1.8 straipsnis) bei sisteminiu civilinės teisės normų aiškinimu. Tai patvirtina Civilinio kodekso, LR žemės reformos įstatymo ir LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatos, nustatančios tokį patį juose įtvirtintos pirmenybės teisės gynimo būdą – pirkėjo teisių ir pareigių perkėlimą, jeigu šis reikalavimas pareiškiamas per trijų mėnesių laikotarpį.

Esant tokiam teisiniam reguliavimui, formuojamai ir toliau plėtojamai kasacinio teismo praktika teismas nesutinka su atsakovo argumentu, kad ieškovas netinkamai grindžia ieškinį CK 4.79 str. 1 d. nuostatomis, nes A. M. nuosavybės teise priklausė žemė, o ieškovo V. D. pastatai esantys ant A. M. priklausančios žemės, todėl ieškovo nuosavybės teisės į statinius, esančius žemės sklype, priklausančiame atsakovui nesupuonuoja ieškovo ir atsakovo bendraturčio statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr.3K-3-230-2014).

Ieškovas su ieškiniu kreipdamasis į teismą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atsakovu į bylą įtraukė A. M., tačiau paaiškėjus, kad ji (duomenys neskelbtini) mirusi, atsakovu į bylą įtraukė Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kadangi ginčo objektas – žemės sklypas. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos manė, kad jie netinkami atsakovai nes ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad mirusiosios A. M. vardu Nekilnojamojo turto registre yra registruota žemės sklypų, todėl atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad šiuo atveju valstybė neatliko procedūrų, kuriuos turi būti atliktos, kad valstybės paveldimas turtas būtų įtrauktas į apskaitą ir priimtas. Todėl valstybė nelaikoma priėmusi palikimą, o Nacionalinė žemės tarnyba nelaikytina atsakovu. Teismas sutinka su tokia Nacionalinės žemės tarnybos pozicija, kad ji yra netinkamas atsakovas.

Dėl senaties termino. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant svarbių termino praleidimo priežasčių konstatavimo klausimą, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą. Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima galvoje ir tai, kad jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Pažymėtina tai, kad reikalavimą perkelti pirkėjo teises ir pareigas dėl 2004-07-16 pirkimo–pardavimo sutarties ieškovas ieškiniu pateikė teismui 2013-07-05. Ieškovas, pastatų, esančių ant ginčo sklypo, savininkas, būdamas apdairus ir rūpestingas, išsimokslinęs asmuo, turėjo žinoti apie, jo manymu, savo teisių pažeidimą ir ginti galimai pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teismui dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar ieškovas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą, taip pat sprendžiant ieškovo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. V. D. ieškinyje nurodė, kad 2012-09-19 gavo iš VĮ Registrų centras sutarties kopiją iš kuriuos suprato, kad A. M. pardavė žemės sklypą M. J., tačiau prašo senaties terminą skaičiuoti nuo 2013-04-10, kadangi tuomet buvo priimtas sprendimas dėl nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų pakeitimo ir tuomet jis galėjo formuoti ieškinio reikalavimą, jog buvo pažeistos jo kaip statinių, stovinčių ant parduodamos žemės sklypo, savininko teisės pirmumo teisė įsigyti parduodamą žemės sklypą. Iš nekilojamojo turto registro įrašo (t.1, b.l.8) matyti, kad nuo 2004-07-28 galioja įrašas apie tai, kad ginčo žemės sklypas 2004-07-16 pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise priklauso M. J., ir pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatas, numatančias, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši. Bylos duomenis nustatyta, kad ieškovas dar 2004 metais tikėtina sužinojo, kad A. M. pardavė žemės sklypą, ant kurio stovi jam priklausantys pastatai. Nors pats ieškovas nurodo, kad jis nežinojo, kad sklypas buvo parduotas, tačiau nustatytos aplinkybės, leidžia manyti, jog suprato savo teisių pažeidimą. A. M. siūlė ieškovui pirkti žemę ant kuriuos stovi jo pastatai, tačiau po to jis nesidomėjo šiuo klausimu, žinodamas, kad jo pastatai stovi ant kito žmogaus žemės, ir netrukdomai naudojosi jam priklausančiais pastatais ir nesirūpino savo pažeista teise iki 2012-07-26, ieškovas nuolat matė, kad šiuo žemės sklypu naudojasi J., tačiau iki 2012-07-26 į tai nereagavo, tol kol tarp jo ir J. įvyko konfliktas. 2012-07-26 žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktu buvo nustatytos žemės sklypo ribos ginčo sklype, o ribų nustatyme dalyvavo ir ieškovas bei liudytojas O. D. ieškovo sūnus ir tuomet anot ieškovo jam paaiškėjo, kad žemės savininkas buvo M. J..

Šios aplinkybės duoda pagrindo išvadai, jog ieškovas reikšdamas reikalavimą perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas praleido nustatytą trijų mėnesių terminą kad ieškovas V. D., ką rodo ir pirmiau paminėti įrodymai, apie tai žinojo daug aukščiau nei likus trim mėnesiams iki ieškinio, pateikimo teismui dienos. Ta aplinkybė, kad ginčo žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirai nuo ieškovui priklausančių statinių, kad nebuvo žemės sklypo ir pastatų vieningo adreso, faktinėje situacijoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad šios aplinkybės ieškovui nebuvo žinomos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į tai, kad ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo faktas buvo įregistruotas viešajame registre ir 2004-07-28 išviešintas įstatymo nustatyta tvarka, kad ieškinį pareikšti per įstatyme nustatytą terminą nebuvo sudėtinga, ieškovas nesiėmė aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, spręstina, jog ieškovas ieškinio terminą praleido be svarbių priežasčių, t.y. ėmėsi domėtis savo teisių gynyba praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui. Nors ieškovas teismui manant, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui panaikinti praleistas pateikė raštišką ieškinio senaties terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (t.2, b.l.7–9), remiantis pirmiau išdėstytu darytina išvada, kad pagrindo tam nėra.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. CPK 5 straipsnis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Vien kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių, susijusių su vieningo adreso suteikimo ginčo sklypui ir ieškovui priklausantiems pastatams nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą. Faktas, kad ieškovui priklausantys pastatai yra ant kitam savininkui priklausančios žemės, ieškovui buvo žinomos ne vėliau kaip 2004 metų kovo mėnesį, kuomet A. M. buvo atėjusi pas ieškovą į namus siūlydama parduoti žemę. Teismas spręsdamas ar senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas nepateikė teismui ne tik ar nuo 2004 -07- 28 (nuo įrašo galiojimo nekilnojamojo turto registre), bet nuo 2012 metų liepos 26 d. per tris mėnesius kreipėsi į valstybės institucijas, įvertinęs, kad ieškovas 2012-09-19 gavo žemės sklypo 2004-07-16 pirkimo–pardavimo sutartį ir 2004-07-16 šio sklypo perdavimo-priėmimo aktą iš VĮ registrų centro, ir ar buvo kitų svarbių priežasčių, kurios sukliudė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Įvertinus aptartas aplinkybes ir nurodytus argumentus, ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškinys atmestas, iš ieškovo atsakovų naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas pateikė atstovavimo išlaidas ir jas patvirtinančius dokumentus (t.1, b.l.123-130, 189-195) ir prašo priteisti 8526,40 Lt. Šios išlaidos prieštarauja rekomendacijose nustatytiems apmokėjimo dydžiams, todėl teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, vertinant bylos sudėtingumą, proceso eigą, atsakovo atstovo pateiktus rašytinius duomenis į bylą, teismo manymu, laikytinos pagrįstomis 5300 Lt apimtyje, likusioje dalyje jas sumažinant.

Valstybės išlaidas, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 70,25 Lt, taip pat priteistinos iš ieškovo V. D..

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. D. asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas 5300 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus litų) atsakovui M. J. asmens kodas (duomenys neskelbtini) advokato paslaugoms apmokėti.

Priteisti iš ieškovo V. D. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 70,25 Lt. (septyniasdešimt litų, 25 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei. Šios išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei Mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), banke „Swedbank“, įmokos kodas 5660.

Panaikinti, sprendimui įsiteisėjus, 2013-07-25 Prienų rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo byloje priėmimo taikyti laikinąją apsaugos priemonę –areštą atsakovui M. J. priklausančiam žemės sklypui (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Prienų rajono apylinkės teismą.