Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Ramunė Valiulytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-647-303/2013Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00595-2012-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.; 2.4.6.4.4.(S)

2013 m. spalio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, 290 straipsnyje, ir nuteistas: pagal BK 286 straipsnį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 290 straipsnį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu subendrinus bausmes, taikant jų apėmimo būdą, galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Iš R. B. nukentėjusiesiems S. G., T. M. ir P. D. priteistas neturtinės žalos atlyginimas – kiekvienam po 3000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad įžeidė valstybės tarnautojus: 2012-10-28, apie 00.45 val., prie pastato Pergalės g. 55, Elektrėnų m., vartodamas įžeidžiančius žodžius, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vadą S. G. ir patrulius T. M. bei P. D., t. y. R. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, padarymą.

Taip pat R. B. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams: 2012-10-28, apie 00.45 val., prie pastato Pergalės g. 55, Elektrėnų m., nenorėdamas vykdyti teisėtų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vado S. G. ir patrulių T. M. bei P. D. reikalavimų, pasipriešino: stumdė policijos pareigūnus, be to, policijos pareigūnams panaudojus prieš jį kovinių imtynių veiksmus ir surakinus jam antrankiais rankas iš priekio, sulaikytą pasodinus į tarnybinį automobilį „Škoda Octavia" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant galinės keleivių sėdinės, tyčia kairės rankos alkūne sudavė vieną smūgį į krūtinę šalia atsisėdusiam patruliui T. M., tuo padarydamas pastarajam krūtinės kairės pusės sumušimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą, R. B. pasipriešino tarnybines pareigas einantiems pareigūnams S. G., T. M. ir P. D., t.y. R. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas adv. M. Monkevičius (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. B. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiųjų S. G., T. M. ir P. D. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, R. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ­panaikinti. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė klaidingas išvadas, jog R. B. veiksmuose yra BK 290 straipsnyje ir 286 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtis, ko pasėkoje, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Skunde teigiama, jog R. B. įteiktame kaltinamajame akte nurodyta formuluotė, jog jis, vartodamas įžeidžiančius žodžius, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vadą S. G. ir patrulius T. M. bei P. D., pažeidžia kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo, kadangi joje nėra nurodyti būtinieji BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kaltinamajame akte nenurodyta, kokiais išsakytais žodžiais buvo įžeisti valstybės tarnautojai, kokie konkretūs įžeidžiantys žodžiai buvo pavartoti kiekvieno iš policijos pareigūnų atžvilgiu. Kaip teigia apeliantas, toks kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, todėl baudžiamoji byla turėjo būti perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Tuo tarpu teismas, išnagrinėjęs bylą pagal kaltinamąjį aktą, iš esmės neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų, pažeidė baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą teisme, tuo pačiu buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir teisė pasirengti gynybai. Šie pažeidimai, apelianto nuomone, yra esminiai, dėl ko turi būti konstatuota, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantas teigia, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, jog R. B. veiksmuose yra BK 290 straipsnyje ir 286 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtis. Nurodo, kad necenzūriniai žodžiai buvo vartojami neturint tikslo įžeisti konkrečių pareigūnų, o išreiškiant pasipiktinimą dėl policijos pareigūnų veiksmų, sustabdžius nuteistojo sūnaus R. B. vairuojamą automobilį, t.y. dėl to, kad automobilis buvo sustabdytas be jokios priežasties, pareigūnas neprisistatė, be jokio pagrindo liepė atidaryti automobilio bagažinę. Apelianto nuomone, vien tai, kad R. B. su pareigūnu bendravo pakeltu tonu ar bandė išlipti iš automobilio, nerodo tokio agresyvumo lygio, kuomet neišvengiamai reikalinga kviesti policijos pareigūnų pastiprinimą. Kaip teigiama skunde, R. B. elgesys nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pastarasis ketintų smurtauti ar jėga priešintis pareigūnui S. G. Išlipęs iš automobilio, link pareigūnų R. B. ėjo norėdamas išsiaiškinti, kodėl jo sūnus ilgai laikomas tarnybiniame automobilyje, tačiau pareigūnai, užuot nurodę priežastis, įsakmiu tonu liepė jam grįžti į automobilį, o pakartojus klausimą, panaudojo fizinę prievartą bei specialiąsias priemones (antrankius) ir įsodino R. B. į tarnybinį automobilį.

Skunde teigiama, kad nuteistojo vartojami žodžiai buvo abstraktus plūdimasis necenzūriniais žodžiais, protestuojant prieš pareigūnų veiksmus, nei vienas žodis ar pavartotas epitetas nebuvo nukreiptas asmeniškai pareigūnų atžvilgiu, siekiant pastaruosius įžeisti, pažeminti jų orumą. Nurodoma, kad R. B. bendravimą su pareigūnais pakeltu tonu ir necenzūrinių žodžių vartojimą, iššaukė pasipiktinimas pareigūnų veiksmais, kurie nebuvo visiškai teisėti ir profesionalūs. Pažymima, kad siekiant atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, turi būti įvertinta necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, aplinka. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta tai, kad byloje nenustatyta duomenų, kurie patvirtintų, kad R. B. necenzūrinius žodžius būtų vartojęs policijos pareigūnų atžvilgiu pašalinių asmenų akivaizdoje, tuo bandydamas sumenkinti jų autoritetą. Tai, kad R. B. veiksmai neperžengia administracinės atsakomybės ribų, apelianto teigimu, patvirtina ir aplinkybė, jog pastarajam buvo liepta sėsti į tarnybinį automobilį dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo už policijos pareigūnų įžeidimą surašymo.

Apeliantas mano, kad R. B. nepagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 286 straipsnį, kadangi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pastarasis, būdamas surakintas antrankiais, neturėjo realios galimybės atlikti jam kaltinime inkriminuojamų veiksmų, t.y. suduoti pareigūnui T. M. alkūne į krūtinę. Teigia, kad bylą išnagrinėjęs teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog R. B. rankos, jį sulaikius, buvo surakintos priekyje, kadangi sulaikant asmenį dėl jo fizinio priešinimosi, antrankiai visada dedami iš nugaros, siekiant eliminuoti bet kokią galimybę sulaikomam asmeniui toliau naudoti fizinį smurtą. Nurodo, kad aplinkybę, jog antrankiai buvo uždėti už nugaros tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino ir pats R. B., paaiškino, kad antrankiai buvo perkelti į priekį tik išlipus iš automobilio, po to, kai buvo atvykta prie Elektrėnų policijos komisariato pastato. Apelianto teigimu, byloje esantys medicininiai dokumentai dėl T. M. krūtinės sumušimo taip pat negali būti laikomi pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad šis sužalojimas atsirado būtent dėl R. B. veiksmų. Apeliantas mano, kad baudžiamosios atsakomybės pagal BK 286 straipsnį negali užtraukti ir kaltinamajame akte bei skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad sulaikant R. B. jis stumdė policijos pareigūnus, kadangi susistumdymas su policijos pareigūnais sulaikymo metu, kuomet prieš sulaikomą asmenį naudojama fizinė prievarta ir koviniai veiksmai, negali būti traktuojamas kaip pasipriešinimas fiziniu smurtu arba grasinimas jį panaudoti baudžiamosios teisės prasme, juolab, kad R. B. jėga spyriojosi, nesileido įsodinamas į tarnybinį automobilį, siekdamas išvengti sulaikymo, o ne norėdamas suduoti smūgius pareigūnams ar kitaip panaudoti fizinį smurtą sulaikymo metu. Apelianto teigimu, R. B. pasipriešinimas pasireiškė natūraliu asmens protestu ir spontaniška reakcija į susiklosčiusią situaciją, kurią didžiąja dalimi sukėlė nekompetentingi, neprofesionalūs ir iš dalies neteisėti policijos pareigūnų veiksmai.

Skunde teigiama, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino R. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimus padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nurodoma, kad kaltinamajame konstatuota, jog R. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, inkriminuojamų veikų aprašyme taip pat nėra nurodyta, kad veikas R. B. padarė apsvaigęs nuo alkoholio, be to, byloje nėra duomenų, kad R. B. neblaivumas buvo patikrintas teisės aktų nustatyta tvarka. Apelianto nuomone, vien policijos pareigūnų liudijimai apie tai, kad matėsi, jog R. B. buvo akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, nesant jokių kitų patikimų įrodymų, konstatuojančių R. B. neblaivumą ar apsvaigimą nuo alkoholio, nesudaro pagrindo konstatuoti aplinkybės, kad R. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, juolab, kad pats R. B. neigė, kad buvo apsvaigęs.

Apelianto teigimu, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai pripažinus R. B. kaltu dėl BK 286, 290 straipsniuose numatytų veikų padarymo, teismas nepagrįstai tenkino iš dalies nukentėjusiųjų ieškinius dėl neturtinės žalos. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad neturtinė žala kiekvienam asmeniui, kaip ir kiekvienam pareigūnui, pasireiškia tam tikrais individualiais išgyvenimais, nepatogumais ir pan. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje visų trijų nukentėjusiųjų ieškininiai pareiškimai savo turiniu yra identiški, t.y. visi trys pareigūnai nurodo vienus ir tuos pačius patirtos neturtinės žalos požymius. Tai, apelianto nuomone, rodo, jog ieškiniai pateikti formaliai, realiai nepatyrus neturtinės žalos, nes priešingu atveju, kiekviename ieškinyje kiekvieno pareigūno patirtos neturtinės žalos veiksniai būtų individualūs ar bent iš dalies skirtingi. Todėl, neįrodžius neturtinės žalos fakto, teismas neturėjo teisinio pagrindo nukentėjusiųjų ieškinių tenkinti.

Teismo posėdyje nuteistojo R. B. gynėjas adv. M. Monkevičius prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo R. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. B. gynėjo adv. M. Monkevičiaus apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendis naikintinas dalyje dėl esminio baudžiamojo proceso Kodekso pažeidimo (BPK 329 straipsnio 4 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai įvertino joje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. B. kaltės, jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 286 ir 290 straipsnius yra teisingas. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėjas, įrodymai byloje įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimas turėjo baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nepagrįstas.

Analizuojant kaltinamojo akto turinį matyti, kad visos būtinos nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, faktinės aplinkybės yra nurodytos, t. y. nurodyta tiksli įvykio vieta, laikas, būdas (vartodamas įžeidžiančius žodžius) bei nusikaltimo baigtumą apibūdinanti aplinkybė – tai, kad R. B. tokiais veiksmais įžeidė savo pareigas einančius policijos pareigūnus. Tuo tarpu tai, kad nusikaltimo padarymo būdas kaltinimo formuluotėje yra aprašytas, panaudojant apibendrinančią baudžiamosios teisės sąvoką, savaime dar nereiškia, kad kaltinamajam nebuvo žinomi konkretūs žodžiai, kuriais pasireiškė pareigūnų įžeidimas, ir nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad R. B., kaip teigia apeliantas, negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Iš baudžiamosios bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų matyti, kad dalis įžeidžiančių žodžių, kuriais grindžiamas kaltinimas, nurodyta pačiame kaltinamajame akte, o būtent jo dalyje, kurioje išdėstyti duomenys, pagrindžiantys R. B. pareikštą kaltinimą. Šioje dalyje yra ir nuorodos į procesinius dokumentus, kuriuose užfiksuota pilna minėtų žodžių forma (b.l. 103-106). Kaltinamasis aktas R. B. buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, gynėjo prašymu R. B. įteikta ir visa kita ikiteisminio tyrimo medžiaga, surinkta iki kaltinamojo akto surašymo (b.l. 111, 97). Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad kaltinimo turinys R. B. buvo gerai žinomas. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. B. nurodė, kad kaltinimą jis suprato (b.l. 141). Kita vertus, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji taip pat nurodė visus R. B. jų atžvilgiu pavartotus įžeidžiančius žodžius (b.l. 142-145). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog, išnagrinėjus bylą pagal byloje esantį kaltinamąjį aktą, buvo pažeista kaltinamojo R. B. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, teisė pasirengti gynybai.

Apeliacinio skundo argumentai dėl R. B. veikų kvalifikavimo pagal BK 286 ir 290 straipsnius taipogi nepagrįsti ir atmestini.

Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Už pasipriešinimą policijos, viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas ir už valstybės tarnautojo įžeidimą numatyta teisinė atsakomybė.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už pasipriešinimą policijos, viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. BK 286 straipsnyje nustatyta atsakomybė už pasipriešinimą teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. Taigi, atribojamasis nusikalstamos veikos požymis yra smurtas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti.

ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. BK 290 straipsnyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šioje dalyje įstatymai, kiek tai susiję su atsakomybės už įžeidimą požymiais, suformuluoti analogiškai. Tokiu atveju, sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, turi būti vadovaujamasi ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Pagal teismų praktikoje suformuotas nuostatas, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių ji laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad R. B., būdamas nepatenkintas tuo, kaip policijos pareigūnai vykdo įstatymų jiems deleguotas funkcijas, pastaruosius išplūdo, tuo juos įžeisdamas, ir, priešingai nei mano apeliantas, tai buvo padaryta viešai, t.y. kitų žmonių akivaizdoje (R. B. išsakytas įžeidžiančias replikas bei necenzūrinius žodžius girdėjo pareigūnų kolegos, taip pat R. B. šeimos nariai, tame tarpe nepilnametė dukra).

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Tai reiškia, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento ir nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką. Todėl aplinkybė, kad į įvykio vietą buvo iškviesti kiti pareigūnai, veikos kvalifikavimui nėra teisiškai reikšminga.

Reikia pažymėti ir tai, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, viešumas nėra būtinasis BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Įstatymų leidėjas nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administracijos funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, nepriklausomai nuo to, ar įžeidimas padarytas viešai (t.y. kai nukentėjusiojo garbės ir orumo žeminimą matė ar girdėjo bent vienas trečiasis asmuo), ar neviešai. Tačiau viešo pobūdžio įžeidimas parodo didesnį kaltininko veiksmų įžūlumą ir šiurkštumą.

Negana to, R. B. nepakluso teisėtam pareigūnų nurodymui likti automobilyje, kuris buvo sustabdytas patikrinimui (pagal Kelių eismo taisyklių 58 punktą (Žin., 2008, Nr. 88-3530), jeigu tikrinantis pareigūnas sustabdo transporto priemonę, keleiviams leidžiama išlipti tik jam leidus), vėliau gi pasipriešino pareigūnų nurodymui sėsti į policijos tarnybinį automobilį dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, savo nesutikimą išreikšdamas ir fizine jėga, t.y. stumdydamas pareigūnus, bandžiusius nutraukti neteisėtus R. B. veiksmus (pareigūnų įžeidinėjimą).

Aukščiau išdėstytos aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą, jog R. B. tyčia vartojo įžeidžiančius ir necenzūrinius žodžius, siekdamas įžeisti policijos pareigūnus ir juos pažeminti, taip pat priešinosi pareigūnų teisėtiems nurodymams, panaudodamas jų atžvilgiu fizinį smurtą. R. B. neteisėtų veiksmų kryptingumą, aiškų suvokimą, kad panaudodamas fizinį smurtą jis priešinasi policijos pareigūnui, ir norą taip veikti patvirtina ir tolesnis pastarojo elgesys policijos automobilyje „Škoda Octavia", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat komisariate.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje surinktais duomenimis (nukentėjusiųjų, liudytojos L. S., iš dalies liudytojos R. B. bei paties R. B. parodymais, vaizdo įrašo ir jo apžiūros protokole bei registruojant įvykį užfiksuotais duomenimis), kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, neginčijamai nustatyta, kad policijos pareigūnų sulaikomas R. B. prieš pareigūnus panaudojo fizinę jėgą, t.y. juos stumdė. Taip pat, vežamas į policijos komisariatą, dėl netinkamo elgesio automobilyje sutramdyti jį bandžiusiam pareigūnui tyčia alkūne smogė į krūtinę ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie R. B. veiksmai, priešingai nei mano apeliantas, negali būti vertinami kaip spontaniškai pasireiškusi reakcija į pareigūnų reikalavimus, todėl teismas pagrįstai R. B. veikoje nustatė BK 286 straipsnyje įtvirtintą požymį – fizinio smurto panaudojimą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad R. B. veiksmai savo pavojingumu peržengė administracinės atsakomybės ribas, ir tinkamai kvalifikavo juos pagal BK 286 ir 290 straipsnius. Tuo tarpu vien tai, kad byloje surinkti duomenys teismo buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės.

Tačiau apeliacinio skundo argumentas dėl R. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs, kad R. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šią aplinkybę įvertinęs kaip R. B. atsakomybę sunkinančią. Kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, prokuroras nenustatė nuteistojo R. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, R. B. apsvaigimas nuo alkoholio, kaip aplinkybė, turėjusi įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra nurodytas ir kaltinime.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, t.y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos pakeitė kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis ir kartu pasunkino kaltinamojo teisinę padėtį. Taip buvo suvaržyta įstatymų garantuota kaltinamojo teisė į gynybą. Toks BPK pažeidimas yra esminis BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme, todėl sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl R. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pripažinimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-141/2011).

Apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiesiems S. G., T. M. ir P. D. priteistos neturtinės žalos atmestini. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. B. privalo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią nukentėjusiesiems dėl kaltų nuteistojo veiksmų, yra pagrįsta.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog S. G., T. M. ir P. D. dėl nuteistojo R. B. tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, dėl tyčinių R. B. veiksmų buvo sutrikdyta normali policijos pareigūnų S. G., T. M. ir P. D., teisėtai vykdančių savo pareigas teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose, veikla, pažemintas jų, kaip pareigūnų, autoritetas, taip pat įžeista pačių nukentėjusiųjų garbė ir orumas, pakenkta nukentėjusiųjų moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek jų pačių akyse. Neabejotina, kad šios aplinkybės, kaip teigia ir patys nukentėjusieji, sukėlė jiems neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Tuo tarpu apelianto teiginys, jog teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiųjų ieškinius, neįrodžius neturtinės žalos fakto, nepagrįstas. Priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinę žalą, patirtą dėl prieš juos padarytų nusikalstamų veikų, teismas vadovavosi nukentėjusiųjų civiliniuose ieškiniuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, įvertino šio klausimo sprendimui reikšmingus byloje esančius dokumentus ir, atsižvelgęs į R. B. kaltę, į teisminę praktiką, pagrįstai nukentėjusiesiems priteisė, teisėjų kolegijos nuomone, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančią neturtinę žalą.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria R. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.