Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Loretos Lipnickienės, Jadvygos Mardosevič, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui D. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Ieškovė savo galimai pažeistų materialinių teisių ir interesų gynimui prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Pažymėtina, kad tiek pagal teismų praktiką, tiek pagal teisės doktriną nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra subsidiaraus taikymo. Minėta, kad nurodytas institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Šiuo atveju laikomasi vadinamojo non cumul taisyklės – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį reikšti ieškinį. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos sutartinės ar daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas. Tik tuo atveju, kai šalies pasirinktas pažeistos teisės gynimo būdas neužtikrina ar neleidžia visiškai apginti pažeistos teisės, kaip subsidiarų teisių gynybos būdą galima taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011).

Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju aplinkybę, kad atsakovas, kaip nuomotojas, vykdydamas savo įsipareigojimus pažeidė ieškovės privataus gyvenimo ribas, pagal įrodinėjimo paskirstymo naštos taisykles turėjo pagrįsti ieškovė. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taip pat reikia pažymėti, jog pagal bendrus protingumo standartus įrodinėjimo pareiga paprastai perkeliama asmeniui, kuriam yra ekonomiškai bei faktiškai lengviau atitinkamą faktą pagrįsti arba paneigti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, byloje buvo pakankamai įrodymų konstatuoti, kad šalių sudaryta nuomos sutartis buvo iš esmės pažeista atsakovui neinformavus ieškovės apie stebėjimo sistemos įrengimą bute, kas laikytina ieškovės privataus gyvenimo ribų neteisėtu pažeidimu.

Byloje pateiktas 2010 m. gegužės 13 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 116-10-541 patvirtina, kad ginčo bute buvo įrengti trys davikliai. Konstatuojant faktines aplinkybes ieškovė paaiškino, kad davikliuose yra sumontuotos vaizdo kameros, o vaizdas yra perduodamas į svetainėje esančio baldo apdailos detalėje sumontuotą juodos spalvos įrenginį (b. l. 10-26). Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, jis iš esmės neneigia fakto, kad minėtuose davikliuose buvo įrengta vaizdo stebėjimo sistema, tačiau teigia, kad ji nuomos laikotarpiu nebuvo įjungta ir buvo skirta išorinio perimetro stebėjimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks aiškinimas neatitinka faktinių aplinkybių, o būtent to, kad nesuprantama, kokiu tikslu išoriniam perimetrui skirtas vaizdo stebėjimo kameras montuoti tokiose patalpose kaip vonios kambarys. Atsakovas konkrečių įrodymų, kad vaizdo sistema nuomos metu iš tikrųjų nefunkcionavo, nefiksavo bute gyvenančios ieškovės kasdienių asmeninio buitinio gyvenimo akimirkų, į bylą nepateikė. Atsižvelgus į tai, kad vaizdo kameros buvo sumontuotos į judesio daviklius, jų vizualiai pamatyti, neatidarius daviklių korpuso, nebuvo galimybių, laikytina, kad ieškovė kaip atidus ir protingas asmuo turėjo suprasti, kad ginčo bute yra įrengta apsaugos sistema, tačiau vaizdo kamerų montavimo pobūdis, nesant kitų įrodymų be atsakovo paaiškinimų, leidžia daryti prielaidą, kad ieškovei apie apsaugos sistemos vaizdo stebėjimo funkcijas nuomos sutarties sudarymo ir tolesnio vykdymo metu negalėjo būti žinoma (CPK 185 str.). Atkreiptinas atsakovo dėmesys, jog ieškovės nurodomas aplinkybes dėl stebėjimo sistemos įrengimo netiesiogiai patvirtina ir UAB „Euroelektronika“ 2010 m. vasario 10 d. raštas Nr. B-85/10 (b. l. 96). Tokio pobūdžio sistemos įrengimas kolegijos nuomone vertintinas vienareikšmiškai kaip kliudęs naudotis nuomotu gyvenamuoju butu pagal jo pradinę paskirtį. Kaip minėta civilinių bylų nagrinėjimas teismuose yra grindžiamas šalių rungimosi procese, šalių procesinio lygiateisiškumo principais (CPK 12 str., 18 str.). Atsakovas, atstovaujamas advokato – profesionalaus teisininko, turėjo suprasti, jog siekiant paneigti ieškovės nurodomas aplinkybes į bylą būtina pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau šia proceso įstatymo suteikta teise bylos nagrinėjimo metu nepasinaudojo, todėl byla apeliacine tvarka nagrinėtina ir išvados darytinos atsižvelgiant į šalių pateiktą medžiagą.

Dėl ieškovės teisių gynybos būdo.

CK 6.156 str. įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutarčių laisvė taip pat reiškia šalių teisę sudaryti ir tokias sutartis, kurių Civilinis kodeksas nereglamentuoja, jeigu jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Sutarčių laisvės principas reiškia ir tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Įstatyme taip pat įtvirtintas draudimas šalims susitarti dėl tokių sąlygų, kurios prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms (CK 6.157 str.), paneigtų sąžiningumo sutartiniuose santykiuose imperatyvą (CK 6.158 str.).

Atsakovas teigia, kad ieškovei nuompiniginiai negalėjo būti priteisti, nes tai prieštarauja šalių sudarytos nuomos sutarties 4.2 p. Pagal šį sutarties punktą šalys susitarė, kad nuompinigiai pagal sutartį mokami iki sutarties pasibaigimo ar nutraukimo dienos už visą nuomos laiką, nepriklausomai nuo to ar sutartis bus nutraukta anksčiau. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad šiuo pagrindu bylos nagrinėjimo metu pirmąja instancija jis savo atsikirtimuose nesirėmė. Vis dėlto pažymėtina, kad sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, o jeigu jų negalima nustatyti atsižvelgiant į tai, kokią prasmę joms tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikia analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu ginčo nuomos sutarties 4.2 p. taikymo apimtis negali būti aiškinama pernelyg plačiai, kadangi tai iš esmės prieštarautų šalių interesų pusiausvyrai bei sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimams. Nors nuompinigių mokėjimas avansu yra priemonė užtikrinti nuomotojo interesų apsauga nuo galimai kilsiančių nuostolių nuomininkui nuomos sutartį nutraukus anksčiau laiko, tačiau laikytina, kad analogiški bylos šalims protingi asmenys tokiu atveju nuomos sutarties 4.2 p. taikymo ribų nebūtų išplėtę tiek, kad jos apimtų ir tuos atvejus, kai sutartiniai santykiai iš esmės nutrūksta dėl nuomotojo kaltės, kadangi tokiu būdu būtų neproporcingai apribota nuomininko galimybė ginti savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad tokia nuomos sutarties nuostata iš esmės prieštarauja ir CK 6.510 str. 2 d., kurioje įtvirtinta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina nuomotojui prieš terminą, tai nuomotojas turi grąžinti nuomininkui atitinkamą gauto nuomos mokesčio dalį, apskaičiuotą nuo dienos, einančios po faktiško daikto grąžinimo dienos. Esant šioms aplinkybėms šalių sudarytos nuomos sutarties 4.2 p. nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

Teisėjų kolegijos nuomone atsakovas yra teisus teigdamas, kad teismas nenurodė konkretaus įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis tenkino ieškinį. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo sprendimo, ieškovės reikalavimai buvo patenkinti remiantis bendraisiais teisės principais. Nors ginčas ir buvo išspręstas iš esmės teisingai, tačiau tokio pobūdžio teisinis kvalifikavimas nelaikytinas tinkamu bei atitinkančiu teisinio stabilumo bei aiškumo reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio teisiniams aktams. Tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti skundžiamą teismo sprendimą esant be motyvų. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008), teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Šiuo atveju skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Konkretaus teisių gynybos būdo nenurodymas nėra pagrindas sprendimui naikinti.

CK 6.222 str. 1 d. įtvirtinta, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Iš minėto seka, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog esant tokiais atvejais, kai šalis sieję prievoliniai teisiniai santykiai nutraukiami CK 6.217 str. pagrindu, yra taikoma dvišalė restitucija, užtikrinanti šalių tarpusavio interesų pusiausvyros apsaugą. Nuomos teisiniai santykiai iš prigimties yra tęstiniai ir nuomos mokestis yra mokamas už laikotarpį, kai faktiškai buvo naudojamasi nuomojama patalpa, todėl įstatymų leidėjas CK 6.510 str. 2 d. įtvirtino nuomotojo pareigą grąžinti nuomininkui tą nuomos mokesčio dalį, kuri buvo apskaičiuota nuo dienos, einančios po faktinio daikto grąžinimo nuomotojui dienos. CK 6.510 str. 2 d. kaip speciali norma, nustatanti restitucijos taikymo sąlygas, suponuoja, kad, atsakovo atstovui priėmus ieškovės perduodamas nuomotas patalpas 2010 m. gegužės 13 d. (b. l. 11), atsakovui atsirado pareiga grąžinti ieškovei dalį jos avanso forma sumokėtų nuompinigių. Taigi nuomos sutarties nutraukimo bei nuomotų patalpų perdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas patvirtina, kad ieškovės reikalavimą pirmosios instancijos teismas tenkino pagrįstai.

Dėl kitų klausimų.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad teismui atsisakius išreikalauti informaciją iš visų Lietuvos komercinių bankų apie lėšų judėjimą ieškovės vardu atidarytose banko sąskaitose laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 20 d. 2009 m. gruodžio 31 d., atsakovui buvo užkirstas kelias įrodyti, kad ieškovė nebuvo faktines nuomos sutarties šalimi, o faktiškai nuomos sutartį sudarė bei visus pinigus atsakovui sumokėjo trečiasis asmuo, Austrijos gyventojas. Pateikiamiems į bylą įrodymams yra keliamas vienas esminis reikalavimas – tai ryšys arba kitaip sąsajumas su byla. Jeigu šalies prašomi išreikalauti įrodymai yra nesusiję su bylos medžiaga, neturės reikšmės ginčo sprendimui, o jų išreikalavimas gali sąlygoti proceso vilkinimą, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti bylos šalies prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuomos sutartį pasirašė būtent ieškovė, patalpas atsakovui taip pat grąžino būtent ji, taigi de facto nuomininkė buvo būtent ieškovė. 2009 m. gruodžio 11 d. Pinigų priėmimo – perdavimo akte nurodyta, kad avansinius nuompinigius atsakovui sumoka būtent ieškovė (b. l. 8), be to, pats atsakovas teigia, kad 7000 Lt depozitas, sumokėtas ginčo nuomos sutartimi, buvo grąžintas būtent ieškovei, taigi byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog nuomininkė pagal šalių sudarytą sutartį tiek de facto, tiek de jure buvo ieškovė, tą iš esmės pripažįsta ir pats atsakovas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti minėtus atsakovo prašytus įrodymus kaip neturinčius įrodomosios reikšmės, kadangi ieškovės sumokėtų pinigų kilmė ar šaltinis tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui reikšmės neturi, nes tiesioginę ir betarpišką reikalavimo teisę į atsakovą turi būtent ieškovė.

Visiškai nepagrįstas atsakovo argumentas dėl dispozityvumo principo pažeidimo teismui ieškovei priteisus didesnę žyminio mokesčio sumą nei buvo prašyta, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė pareikšdama ieškinį sumokėjo 643 Lt žyminio mokesčio (b. l. 5), tačiau teismo įpareigota vėliau primokėjo trūkstamą 296,75 Lt dydžio dalį (b. l. 49). Faktiškai pasikeitus sumokėto žyminio mokesčio dydžiui atskiras raštiškas reikalavimo patikslinimas CPK 93 str. prasme nebuvo būtinas, todėl ir teismas priteisdamas visą sumokėtą žyminį mokestį nepažeidė atsakovo nurodomo proceso principo.

Yra pagrindas sutikti su atsakovo motyvu esą teismas nepagrįstai neleido atsakovui pateikti įrodymų, susijusių su ginčo nuomos sutartyje nurodyto depozito padengimu, todėl su tuo susiję įrodymai, pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, priimtini ir nagrinėtini apeliacinėje instancijoje (CPK 314 str.). Tarp ieškovės ir atsakovo 2009 m. lapkričio 20 d. sudarytos nuomos sutarties 4.3 p. numatyta, kad ieškovė iki 2009 m. gruodžio 5 d. įsipareigojo sumokėti atsakovui depozitą lygų 7000 Lt, kuris turėjo būti grąžintas ieškovei pasibaigus nuomos terminui ir patalpų atlaisvinimo dieną. Bylos medžiaga nustatyta, kad faktiškai patalpos atsakovui buvo perduotos 2010 m. gegužės 13 d. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktos 2010 m. gegužės 15 d. nuomos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir trečiojo asmens M. K., matyti, kad M. K. įsipareigojo dalį nuompinigių, tiksliau 7000 Lt, pervesti ieškovei R. J. (b. l. 119). Išrašas iš M. K. pinigų sąskaitos patvirtina, kad minėta suma ieškovei faktiškai buvo pervesta 2010 m. birželio 2 d. (b. l. 118). Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovo argumentai, kad ieškovei jos sumokėtas 7000 Lt depozitas buvo grąžintas, yra pagrįsti. Dėl šios priežasties ieškovės R. J. naudai iš atsakovo D. G. priteistina ne 30 583,50 Lt, bet 23 583,50 Lt skolos ir 571,82 Lt palūkanų, t.y. 5 proc. metinių palūkanų skaičiuojamų už pavėluotas atsiskaityti 177 dienas nuo 23 583,50 Lt sumos.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė nepagrįstai didelę skolos bei palūkanų sumą, todėl skundžiamas sprendimas iš dalies keistinas, pakeičiant šią sprendimo dalį.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 4 d.). Kadangi yra tenkinama apie ¾ ieškinio reikalavimų bei apie ¼ apeliacinio skundo reikalavimų atitinkamai paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos: ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 699,23 Lt žyminio mokesčio ir 186,02 Lt atlyginimas už išlaidas antstolio paslaugoms apmokėti, iš viso – 885,25 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovo naudai iš ieškovės priteistina – 235 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Atsakovas nepateikė įrodymų apie turėtas išlaidas advokato suteiktai teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apmokėti, todėl jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti, sumažinti priteistą iš atsakovo D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)ieškovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)skolos dydį nuo 30 583,40 Lt iki 23 583,40 Lt, palūkanas nuo 741,63 Lt iki 571,82 Lt, bylinėjimosi išlaidas nuo 1180,33 Lt iki 885,25 Lt. 5 procentų metines palūkanas priteisti nuo 24 155,22 Lt sumos nuo 2010-11-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. J. atsakovo D. G. naudai 235 Lt žyminio mokesčio išlaidų.