- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-01
- Bylos Nr.
- 2S-429-605/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Venckienė (pirm.), Virginija Gudynienė, Arūnas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- M. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Virginijos M
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,
dalyvaujant pareiškėjui M. D., jo atstovams L. D. ir adv. Daniui Svirinavičiui, suinteresuotų asmenų Virginijos M. Š. ir J. S. atstovei adv. Neringai Milašienei,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų Virginijos M. Š. ir J. S. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Virginijai M. Š., J. S. ir Kauno miesto 8-ajam notarų biurui dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. prašė (b.l.2-4) pratęsti jam CK 5.50 str. nustatytą terminą palikimui po palikėjos D. D. (pareiškėjo motinos) mirties 2005-07-11 priimti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra palikėjos sūnus, turi dvi seseris – V.M. Š. ir J. S.. D. D. turtą testamentu paliko savo dukterims, tačiau pagal CK 5.20 str. 1 d. pareiškėjas, kaip palikėjos sūnus, kuriam palikėjos mirties dieną reikalingas išlaikymas, turi paveldėti privalomąją palikimo dalį. Pareiškėjas nurodė, kad terminą palikimui priimti jis praleido dėl svarbių priežasčių: kadangi gyvena ne Lietuvoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra neįgalus (pirmos grupės invalidas).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 12 d. nutartimi (b.l.97-99) pareiškėjo pareiškimą tenkino.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2005-07-11, mirus jo motinai D. D., gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis tuo metu buvo ir yra pirmos grupės invalidas. Todėl teismas darė išvadą, jog įstatymo nustatytas terminas kreiptis dėl palikimo priėmimo buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. CK nustatytas terminas palikimui priimti yra neilgos trukmės, pareiškėjas tuo metu buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios teritoriniu atžvilgiu yra toli nuo Lietuvos, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas iš anksto negalėjo numatyti savo motinos mirties datos ir suplanuoti kelionės, o jo turimas pirmos grupės neįgalumas apsunkino kelionės organizavimą arba jį Lietuvoje atstovausiančio advokato paiešką. Teismo vertinimu, pareiškėjas niekada ir jokia forma nenurodė, jog neketina pretenduoti į privalomąją palikimo dalį. Priešingai, savo veiksmais - atsiųstu sutikimu pirkti suinteresuotų asmenų paveldėtą palikimo dalį – patvirtino, kad į šį turtą jis pretenduoja, tačiau, nebūdamas teisininku ir sunkiai sirgdamas, savo valią netiksliai išreiškė. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas terminą palikimui priimti praleido dėl svarbių priežasčių.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuoti asmenys Virginija M. Š. ir J. S. prašo (b.l.108-110) pirmosios instancijos teismo 2007-02-12 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo atmesti.
Skunde nurodoma, jog teismo motyvas, kad pareiškėjui įstatymo nustatytas terminas palikimui priimti buvo lyg ir per trumpas dėl to, kad pareiškėjas palikimo atsiradimo momentu gyveno JAV, pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą (Konstitucijos 29 str. l d., CPK 6 str.). Teismas, spręsdamas pareiškimo pagrįstumo klausimą, turėjo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių (faktinių aplinkybių) terminas buvo praleistas, ir ar šios priežastys yra objektyvios bei sudarančios teisinį pagrindą praleistam terminui atnaujinti, kada savo subjektinių teisių realizavimo siekiantis asmuo sužinojo apie tokių teisių atsiradimą (šiuo atveju - apie palikimo atsiradimo momentą). Kadangi pareiškėjas apie palikimo atsiradimą sužinojo palikimo atsiradimo dieną (tą patvirtino ir pats pareiškėjas), todėl jis, kaip ir kiti įpėdiniai, turėjo lygiai tiek pat laiko (3 mėnesius) kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą dėl palikimo priėmimo. Be to, jei praleistas terminas palikimui priimti atnaujinamas dėl to, kad įpėdinis, nors ir žinodamas apie palikimo atsiradimo momentą, tačiau jo atsiradimo momentu būdamas ne Lietuvos Respublikoje, nesiima savo subjektinių teisių realizavimo, tai kitų įpėdinių atžvilgiu būtų pažeidžiamas konstitucinis „teisėtų lūkesčių principas”, kuris tokiose situacijose reikštų, jog nė vienas įstatymo nustatytu terminu ir tvarka palikimą priėmęs įpėdinis negalėtų būti tikras, kad vėliau dalis palikimo iš jo nebūtų „atimta”, teismui kažkam atnaujinus terminą palikimui priimti. Be to, tokia priežastis negali būti pripažinta objektyvia, kadangi ji priklauso nuo žmogaus valios, t.y. įpėdinis sprendžia, kaip realizuoti savo subjektines teises - atsiųsti notarui Lietuvos konsulinėse įstaigose patvirtintą pareiškimą, kuriuo išreiškiama įpėdinio valia priimti palikimą, atsiųsti įgaliojimą Lietuvos Respublikoje gyvenantiems artimiausiems giminaičiams ar galiausiai atvykti į Lietuvos Respubliką, savo teisėms realizuoti ir pan. Nė viena iš šių galimybių pareiškėjas nepasinaudojo ir nėra duomenų, kad būtų siekęs pasinaudoti. Teismo argumentai, jog pareiškėjas iš anksto negalėjo numatyti savo motinos mirties datos ir suplanuoti savo kelionės, nepagrįsti. Šių aplinkybių pareiškėjas byloje neįrodinėjo, todėl teismas negalėjo išeiti už pareiškime nurodytų bei teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ribų. Teismas, nustatydamas tokias aplinkybes, kuriomis pareiškėjas nesirėmė ir byloje neįrodinėjo, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12 str., 17 str.). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių (pvz., darbiniai santykiai, liga ar jos paūmėjimas ir pan.) nebūtų galėjęs suorganizuoti savo kelionės į Lietuvą. Pareiškėjas yra vedęs ir turi žmoną J. D., kuri turi įstatymu įtvirtintą pareigą rūpintis savo sutuoktiniu (CK 3.27 str.), todėl pareiškėjas galėjo ją įgalioti pareikšti reikalavimus dėl palikimo (CK 3.32 str.). Be to, pareiškėjas turi pilnamečius sveikus vaikus - sūnų A. D., dukrą J. D., palikimo priėmimo termino laikotarpiu Lietuvoje gyveno jo duktė B. B., kuri dalyvavo palikėjos laidotuvėse. Taigi, pareiškėjas galėjo savo vaikams pavesti atlikti tam tikrus ar visus su paveldėjimu susijusius veiksmus (CK 3.205 str. 1 d.). Juo labiau, kad pareiškėjas, net būdamas toli nuo Lietuvos, trijų dienų laikotarpyje nuo motinos mirties sugebėjo pristatyti vainiką į šermenis. Vėliau, gavęs pasiūlymą pasinaudoti pirmumo teise pirkti bendrąją dalinę nuosavybę, vieno mėnesio laikotarpyje iš JAV atsiuntė pareiškimą, kuriuo išreiškė savo valią. Tačiau pareiškėjas ne tik praleido terminą palikimui priimti, bet absoliučiai nieko nedarė, kad įstatymo nustatyto termino nepraleistų ar kaip kitaip išreikštų savo valią (pareiškėjas tuo metu buvo ir šiuo metu yra veiksnus) dėl palikimo priėmimo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad paties pareiškėjo neveikimas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas savo veiksmais - siųstu sutikimu pirkti paveldėtą palikimo dalį - patvirtino, kad į šį turtą jis pretenduoja, tačiau, nebūdamas teisininku ir sunkiai sirgdamas, savo valią netiksliai išreiškė, kadangi pareiškime aiškiai nurodoma, jog pareiškimas perskaitytas, suprastas dėl turinio ir pasekmių, ir, kaip atitinkantis valią, priimtas ir pasirašytas. Pareiškimas patvirtintas Čikagos notaro. Tai rodo, kad pareiškėjas ne tik viską gerai suvokia, tačiau, net ir būdamas I grupės invalidu, asmeniškai, o ne per atstovus, tinkamai realizuoja savo subjektines teises - sugeba įstatymo (CK 4.79 str.) nustatytu terminu (per vieną mėnesį) pranešti bendraturčiams apie ketinimą pasinaudoti pirmumo teise pirkti parduodamą paveldėtą turtą. Todėl sutikimas pirkti paveldėtą palikimo dalį negali būti pripažintas pareiškėjo valios priimti palikimą išreiškimu, kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą tik tuomet, kai nebuvo susitarta dėl kainos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas niekada ir jokia forma nėra nurodęs, jog neketina pretenduoti į privalomąją palikimo dalį. Kadangi įstatymas reikalauja, kad įpėdinis būtų aktyvus ir nustatytu būdu bei terminais priimtų palikimą arba išreikštų valią palikimui priimti (CK 5.50 str. 1 ir 2 d.), todėl pasyvumas tokiose situacijose teismų praktikoje vertinamas kaip atsisakymas nuo teisės. Tuo tarpu teismas pareiškėjo pasyvumą vertino priešingai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l.116-126) pareiškėjo M. D. atstovai prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjo atstovė nurodo, jog teismas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas įstatyme nustatyto termino praleidimo aplinkybes - sunkų pareiškėjo sveikatos stovį, galvos ligą, visais požiūriais objektyviai ribojusią ir ribojančią jo veiksmus, bei labai didelį atstumą palikimo atsiradimo metu skyrusį pareiškėją nuo Lietuvos Respublikos, kurioje palikimas atsirado ir kurioje pareiškėjas turėjo priimti palikimą. Teismas, nurodydamas, jog CK nustatytas terminas palikimui priimti yra neilgos trukmės, pareiškėjas tuo metu buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios teritoriniu atžvilgiu yra toli nuo Lietuvos, nepažeidė nei asmenų lygybės prieš įstatymą principo (LR Konstitucijos 29 str. 1 d., LR CPK 6 str.), nei asmenų „teisėtų lūkesčių principo", kadangi įstatymo nustatytą terminą teismas vertino kontekste su pareiškėjo byloje nurodytomis objektyviomis aplinkybėmis, sąlygojusiomis tai, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti. Šiuo motyvu teismas iš esmės pasisakė tik dėl vienos iš pareiškėjo nurodytų svarbių ir objektyvių aplinkybių, sąlygojusių įstatyme nustatyto termino praleidimą -pareiškėjo gyvenamosios vietos buvimo itin tolimame atstume nuo palikimo atsiradimo vietos. Skundo argumentas, kad didelis atstumas, palikimo atsiradimo metu skyręs pareiškėją nuo palikimo, esančio Lietuvoje, esą nėra objektyvi aplinkybė, yra visiškai nepagrįstas, neatitinkantis byloje surinktų įrodymų ir sveiko proto reikalavimų. Be to, pareiškėjas, būdamas visiškai neįgalus, priklausomas nuo aplinkinių pagalbos ir skiriamas milžiniško atstumo nuo Lietuvos, negalėjo pasinaudoti vienu iš CK nurodytų alternatyvių būdų atsiradusiam palikimui priimti - priimti palikimą faktiškai pradedant tą turtą valdyti (CK 5.51 str. 1 d.). Be to, ir antrojo, vadinamojo formaliojo, palikimo priėmimo būdo realizavimas dėl minėtųjų svarbių objektyvių priežasčių pareiškėjui buvo apsunkintas tokiu laipsniu, kad jis praleido įstatymo terminą palikimui priimti. Skunde nepagrįstai teigiama, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo artimų giminaičių, kurie turėjo ir galėjo padėti jam priimti palikimą, tačiau pastariesiems to nepadarius, pareiškėjo pareiškimas dėl įstatyme nustatyto praleisto termino palikimui priimti pratęsimo yra nepagrįstas. Byloje nagrinėjamas klausimas susijęs su išimtinai asmeninio pobūdžio pareiškėjo civiline teise - teise priimti palikimą, atsiradusį po palikėjos (pareiškėjo motinos) mirties. Todėl, apeliantų argumentai, liečiantys CK trečiojoje knygoje nustatytas pareiškėjo sutuoktinės ir jo pilnamečių vaikų pareigas jo atžvilgiu (CK 3.27 str.- sutuoktinio pareiga materialiai remti savo kitą sutuoktinį; 3.205 str. - pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus), liečiantys tariamai netinkamą tų pareigų vykdymą ar pan., nepaneigia pareiškime išdėstytų faktinių ir teisinių pagrindų, nesudarė ir nesudaro jokio pagrindo pareiškimui atmesti. Atmestinas ir apeliantų motyvas, jog pareiškėjo vardu pastarajam artimi asmenys pristatė vainiką šermenims, kadangi tai yra pareiškėjo asmeninės teisės realizavimo susiejimas su bet kurių kitų asmenų valia, jų galimomis pagalbos pastangomis. Skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas palikimo priėmimą galėjo realizuoti ir gyvendamas JAV (per Lietuvos Respublikos konsulines įstaigas), kadangi to padaryti pareiškėjui neleido jo sveikatos sutrikimo sunkumas bei sutrikimo pobūdis. Pareiškėjo sveikatos sutrikimas pagal jo sunkumą ir pobūdį ribojo ir riboja pareiškėjo suvokimo, orientavimosi aplinkoje ir visose gyvenimiškose situacijose galimybes, nagrinėjamu atveju - ir konkrečioje teisinėje situacijoje, susidariusioje po jo motinos mirties. Šias aplinkybes patvirtina ir įvykiai po šios bylos išnagrinėjimo teisme, kai 2007 m. vasario pabaigoje artimiems giminaičiams nusivežus pareiškėją į Floridą (Jungtinėse Amerikos Valstijose), pastarasis pasiklydo, jo teko ieškoti ne tik giminaičiams, bet ir JAV specialioms tarnyboms. Tik laimingos įvykių kloties pasėkoje pareiškėją pavyko surasti ir jis nenukentėjo. Be to, pareiškėjo paveldėjimo specifika pasireiškia tuo, jog paveldima ne pagal testamentą ar pagal įstatymą, todėl šiuo atveju palikimo priėmimo, priėmimo forminimo klausimų sprendimas reikalauja didesnio aktyvumo bei pastangų, nei paprastai jų reikia testamentiniams ar įprastiniams įstatyminiams įpėdiniams. Šių klausimų sprendimas yra sudėtingesnis jau vien dėl to, kad tokiu atveju tenka ne tik laiku ir tinkamai susiorientuoti situacijoje, bet ir atlikti eilę papildomų veiksmų - surinkti papildomus dokumentus apie paties įpėdinio padėtį, įrodyti savo teisę į privalomąją palikimo dalį, o tai padaryti tenka teisminiu keliu. Todėl pareiškėjui parvykus į Lietuvą, jis iškėlė teisme ne tik šią civilinę bylą, bet ir kitą civilinę bylą, kurioje įrodinėjamos jo, kaip įpėdinio, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, teisės (c.b. Nr.2-363-221/2007). Skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas, atnaujindamas pareiškėjui terminą palikimui priimti, pažeidė CPK 12 str. ir 17 str. reikalavimus, kadangi ir pareiškime, ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas aiškiai bei nedviprasmiškai argumentavo, jog terminą palikimui priimti jis praleido ne tik dėl didelio atstumo tarp jo tuometinės gyvenamosios vietos ir palikimo atsiradimo vietos, bet, kas svarbiausia - dėl itin sunkios jo, kaip fizinio asmens, sveikatos būklės. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atsakymas į suinteresuotų asmenų pasiūlymą pasinaudoti pirmenybės teise ir nupirkti gyvenamojo namo dalį savo esme patvirtina jo siekį įgyti nurodytąjį turtą. Todėl skundo argumentas, kad šis atsakymas reiškia pareiškėjo atsisakymą nuo privalomosios palikimo po jo motinos mirties dalies, yra visiškai nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad palikimo atsisakymas įforminamas notarų biure, pagal įstatymų nustatytą tvarką (CK 5.60 str.). Viso šito pareiškėjas neatliko, nes siekio atsisakyti jam priklausančios privalomosios palikimo dalies neturėjo. Šiuo atveju itin svarbu atsižvelgti būtent į individualius elgesio standartus, kadangi nors pareiškėjas ir nebuvo pripažintas neveiksniu, tačiau šioje civilinėje byloje esantys įrodymai apie pareiškėjo individualias savybes sudarė ir sudaro pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą nurodytąjį terminą pareiškėjui atnaujinti. Kadangi pareiškėjas nėra pripažintas neveiksniu, todėl niekas negali paneigti jo teisės asmeniškai tvarkyti paveldėjimo klausimus, o juos sprendžiant turi būti įvertintas sunkus šio įpėdinio sveikatos stovis, palikimo atsiradimo metu ir po to maksimaliai apribojęs įpėdinio galimybę įstatymo nustatyto termino ribose priimti atsiradusį palikimą. Neįgaliųjų asmenų teisių apsaugai įstatymų leidėjas ir teismų praktika reikalauja išskirtinio dėmesio. Be to, suinteresuotųjų asmenų elgesys neinformuojant notaro, tvarkiusio paveldėjimo bylą po palikėjos mirties, apie neįgalųjį jos sūnų, neatitiko teisingumo ir sąžiningumo principų. Todėl teismo nutartis visiškai atitinka ir CK 1.5 str. nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau (CK 5.20 straipsnio 1 dalis). Įstatymuose vartojama sąvoka „išlaikymas“ nėra atskleidžiama. Jos turinio universaliai apibrėžti negalima. Kalbine prasme „išlaikymas“ reiškia lėšų teikimą asmeniui, kad šis galėtų pragyventi. Taigi galima teigti, kad išlaikymo reikalingumas ar jo faktinis teikimas įstatymų siejamas su tuo, kad asmuo dėl objektyvių priežasčių neturi pajamų arba jų turi per mažai (nepilnametis, nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) arba sveikatos būklės (neįgalus, invalidas), arba kitų svarbių priežasčių (prižiūrėjo, augino mirusiojo nepilnamečius vaikus; mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties). Privalomosios palikimo dalies paskirtis yra tikslinė – apsaugoti įpėdinio, kuriam reikalingas išlaikymas, turtinius interesus. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasmę asmenys, kuriems reikalingas išlaikymas, yra mirusiojo įstatyminiai įpėdiniai, kuriems reikalingas išlaikymas, nes jie neturi pajamų arba jų turi nepakankamai dėl tam tikrų priežasčių, t.y. yra nedarbingi dėl ligos, amžiaus, yra nepilnamečiai, bedarbiai; toks pateikiamas sąrašas nėra baigtinis. Gaunamos pajamos yra nepakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylą ir sprendžiant išlaikymo reikalingumo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį (be gaunamų pensijų ir kitų išmokų), nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (registruojamą), taip pat į turimus banko indėlius, vertybinius popierius, kitas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-01-12 nutartis civilinėje byloje I. B. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2005; 2005-06-01 nutartis civilinėje byloje E. J. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-323/2005; 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje A. A. v. D. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2006). Kasacinio teismo suformuluoti precedentinę galią turintys išaiškinimai ankstesnėse bylose sukuria teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, kurios turi būti žinomos ir pripažįstamos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. D., būdamas mirusiosios D. D. sūnus, kreipėsi į teismą dėl įstatymo nustatyto termino palikimui (į privalomąją palikimo dalį) priimti pratęsimo. Pareiškėjo mama D. D. mirė 2005-07-11 (I tomas, b.l.6), todėl svarbu nustatyti, ar pareiškėjui palikimo atsiradimo laiku buvo reikalingas išlaikymas. Bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina, kad palikimo atsiradimo laiku pareiškėjui išlaikymas nebuvo reikalingas. Byloje esanti 2005-06-01 nuomos sutartis (II t., b.l. 25-26), pagal kurią pareiškėjo sutuoktinė išnuomojo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančias 40 kv. m. ploto negyvenamas patalpas su rūsiu, esančias Sukilėlių g. 47, Kaune, patvirtina, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį gaudavo 600 Lt nuomą. Šias pareiškėjo gaunamas pajamas taip pat patvirtina Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas (II t., b.l.18), kuriame nurodyta, kad M. D. pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2005 metus, kurioje nurodė 7200 Lt gautų pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, verslo liudijimas galiojo nuo 2005-01-14 iki 2005-12-31. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus išduota pažyma (II t., b.l.17) patvirtina, kad pareiškėjas 2005 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais gavo 1149,88 Lt invalidumo pensijos, tai yra vidutiniškai apie 400 Lt kas mėnesį. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų skyrius teismui pranešė (II t., b.l.81), kad M. D. 2005 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais buvo mokama slaugos pašalpa, rugsėjo – gruodžio mėnesiais buvo mokama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, nuo 2005-06-01 iki 2006-01-01 išmokėta 2058 Lt, tai yra apie 300 Lt kas mėnesį. Teismui pateikta Jungtinių Amerikos Valstijų ne pelno korporacijos Baltic American Enterprise Fund informacija taip pat patvirtina pareiškėjo gautas pajamas (II t., b.l.43-46). Būsto paskolos paraiškoje (II t., b.l.44-45), pildytoje tiek M. D. sutuoktinės L. D., tiek M. D., nurodyta, kad M. D. bendros mėnesio pajamos yra 1669,93 Lt. Apeliacinės instancijos teisme posėdžio metu pareiškėjo atstovė L. D. paaiškino, kad paraiškoje nurodytos M. D. 1669 Lt pajamos susidarė iš 400 Lt pensijos, 300 Lt už slaugą, 600 Lt už garažo nuomą, kitų pajamų neatsimena. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad palikimo atsiradimo momentu pareiškėjo pajamos buvo apie 1700 Lt, todėl darytina išvada, kad išlaikymas jam tikrai nebuvo reikalingas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas M. D. nuosavybės teise palikimo atsiradimo laiku turėjo ir turi nekilnojamojo turto: 214/429 dalis 0,0429 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-0545-2673), 48/100 gyvenamojo namo (unikalus Nr. 1997-2005-2012), garažą (unikalus Nr. 1997-2005-2020), ūkinį pastatą (Nr. 1997-2005-2031) ir ½ kiemo statinių (unikalus Nr. 1997-2005-2042), esančių Sukilėlių pr. 47, Kaune (I t., b.l.8-10, II t., b.l.13-15), kurių vertė yra daugiau nei 200 000 litų (II t., b.l. 67-70), du žemės sklypus, esančius Vievininkų kaime, Elektrėnų sav. (II t., b.l.7-9, 10-12). Pareiškėjo gerą materialinę padėtį taip pat patvirtina jo iš Jungtinių Amerikos Valstijų V. M. Š. ir J. S. siųstas pareiškimas (I tomas, b.l.38), kad jis ketina pirkti jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias dalis žemės sklypo ir pastatų, esančių Kaune, Sukilėlių pr. 47, už 150 000 litų.
Pareiškėjo M. D. atstovų nurodytas aplinkybes, kad paskola buvo imta ir į Jungtines Amerikos Valstijas važiavo dėl pareiškėjo sveikatos būklės, nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Į bylą nėra pateikta jokių išlaidas dėl pareiškėjo M. D. gydymo Jungtinėse Amerikos valstijose patvirtinančių įrodymų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo atstovai nurodė, kad į JAV buvo vykstama tik gydytis, tačiau byloje esantis pareiškėjo paso nuorašas (I t., b.l.19) patvirtina, kad į Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadą pareiškėjas buvo kreipęsis ir 2001-11-21, o susirgo 2004 metais. Apeliacinės instancijos teisme posėdžio metu pateikti rašytiniai įrodymai apie M. D. įmonės skolas (II t., b.l.88-90) patvirtina ne palikimo atsiradimo laiku – 2005-07-11 buvusią padėtį, o 2006 metais, todėl tai jokios reikšmės bylos nagrinėjimui neturi. Teismui pateiktame UAB „Kauno vandenys“ priskaitymų apmokėjimo žiniaraštyje nurodyta apie 100 - 200 Lt skola už vandenį, AB „VST“ pažyma apie 1389,11 Lt skolą už suvartotą elektros energiją laikotarpyje nuo 2005-01-01 iki 2005-08-01, kai pareiškėjas jau buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas (II t., b.l.93), galėjo būti laiku apmokėta pareiškėjo, gaunant 1700 Lt pajamas kas mėnesį. Pateikti rašytiniai įrodymai tiek apie pareiškėjo, tiek apie jo sutuoktinės imtas paskolas (II t., b.l.95-117) jokios reikšmės bylos nagrinėjimui neturi, nes, kaip jau minėta, teismui nepateikta išlaidas patvirtinančių dokumentų.
Vertinant byloje esančius įrodymus ir sprendžiant dėl termino palikimui priimti pratęsimo, darytina išvada, kad nenustatyta jokių svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas minėtas terminas. Priešingai - byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas galėjo kreiptis laiku dėl palikimo priėmimo. Pagrįstai atskirajame skunde nurodyta, kad pareiškėjas, net būdamas toli nuo Lietuvos, trijų dienų laikotarpyje nuo motinos mirties sugebėjo pristatyti vainiką į šermenis, o gavęs pasiūlymą pasinaudoti pirmumo teise pirkti bendrąją dalinę nuosavybę, vieno mėnesio laikotarpyje iš Jungtinių Amerikos Valstijų atsiuntė pareiškimą, kuriuo išreiškė savo valią. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas iš tiesų absoliučiai nieko nedarė, kad įstatymo nustatyto termino palikimui priimti nepraleistų ar kaip kitaip išreikštų savo valią. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad paties pareiškėjo neveikimas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas savo veiksmais, tai yra siųstu sutikimu pirkti suinteresuotų asmenų V. M. Š. ir J. S. paveldėtą palikimo dalį, patvirtino, kad į šį turtą jis pretenduoja, tačiau, nebūdamas teisininku ir sunkiai sirgdamas, savo valią netiksliai išreiškė. Minėtame pareiškime (I t., b.l.38) aiškiai nurodoma, jog pareiškimas perskaitytas, suprastas dėl turinio ir pasekmių, ir, kaip atitinkantis valią, priimtas ir pasirašytas, pareiškimas patvirtintas Čikagos notaro. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad pareiškėjas ne tik viską gerai suvokė, tačiau, net ir būdamas I grupės invalidu, asmeniškai, o ne per atstovus, tinkamai realizavo savo subjektines teises - sugebėjo įstatymo (CK 4.79 str.) nustatytu terminu (per vieną mėnesį) pranešti bendraturčiams apie ketinimą pasinaudoti pirmumo teise pirkti parduodamą paveldėtą turtą. Todėl sutikimas pirkti paveldėtą palikimo dalį negali būti pripažintas pareiškėjo valios priimti palikimą išreiškimu, kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą tik tuomet, kai nebuvo susitarta dėl nekilnojamojo turto kainos. Pareiškėjo atstovė L. D. apeliacinės instancijos teisme taip pat paaiškino, kad pirkti turtą už 150 000 litų sutiko, bet vėliau buvo pakelta kaina iki 230 000 litų, todėl turto nenupirko. Pažymėtina, kad įstatymas reikalauja, kad įpėdinis būtų aktyvus ir nustatytu būdu bei terminais priimtų palikimą arba išreikštų valią palikimui priimti (CK 5.50 str. 1 ir 2 d.), todėl pasyvumas tokiose situacijose vertinamas kaip atsisakymas nuo teisės. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokių svarbių priežasčių pratęsti pareiškėjui terminą palikimui priimti.
Pažymėtina, kad esamoje situacijoje toks pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų mamos D. D. patvarkymas turto atžvilgiu atitiko gyvenimiškas aplinkybes. Pareiškėjo mama D. D. jau 1975 metais 48/100 gyvenamojo namo ir dalį ūkinių pastatų, esančių Sukilėlių pr. 47, Kaune, padovanojo savo sūnui pareiškėjui M. D., o likusias 52/100 dalis nekilnojamojo turto testamentu paliko savo dukroms Virginijai M. Š. ir J. S. (I tomas, b.l. 8-10,11-12).
Vertinant visus byloje esančius įrodymus, kolegija daro neabejotiną išvadą, kad palikimo atsiradimo dieną pareiškėjo gaunamos pajamos buvo pakankamos pragyventi. Be to, pareiškėjas turėjo daug vertingo nekilnojamojo turto. Pareiškėjas praleido terminą palikimui priimti, neegzistavus jokių svarbių priežasčių. Taigi galima daryti pagrįstą išvadą, kad palikimo atsiradimo dieną pareiškėjui nebuvo reikalingas išlaikymas ir nenustatyta jokių svarbių priežasčių pratęsti pareiškėjui terminą palikimui priimti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo. Pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 2 p.), pareiškėjo prašymas atmestinas.
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Atskirąjį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Pareiškėjo M. D., a.k. (duomenys neskelbtini) prašymą dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo atmesti.