Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo O. P. (O. P.) ir jo gynėjo advokato Edmundo Jonušo skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria kaltinamajam O. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2014 m. gruodžio 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje O. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnį ir 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, iki 2012 m. rugsėjo 12 d. dalyvaudamas R. S. vadovaujamo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, nuo 2008 m. vasario 18 d. 12 val. iki 2011 m. rugsėjo 10 d. 03.40 val., kartu tiek su R. S. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais atskirai, tiek kartu su J. V. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais, įsibrovė į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, pasikėsino pagrobti, pagrobė svetimą turtą, jį sugadino, sunaikino bei padarė kitus nusikaltimus.

Kaltinamasis O. P. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo sulaikytas ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėlesnėmis teismų nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Kaltinamasis O. P. ir jo gynėjas skunduose, nesutikdami su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi ir teigdami, kad yra išnykęs suėmimo pagrindas, prašo ją panaikinti bei kaltinamajam paskirti švelnesnę kardomąją priemonę. Skunduose dėstoma, kad byla yra sudėtinga, didelės apimties, pasikeitė teismo sudėtis, todėl šios baudžiamosios bylos užsitęsęs nagrinėjimas neabejotinai dar užsitęs. Kaltinamasis yra suimtas jau daugiau nei 2 metus, pratęsus suėmimo terminą – 2,5 metų, o toks ilgas kaltinamojo laikymas suėmime gali būti vertinamas kaip pažeidimas tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias asmuo turi teisę į laisvę, saugumą, bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, būti paleistam proceso metu, taip pat pažeidžia nuostatas, susijusias su kardomųjų priemonių skyrimu. Skundžiamoje nutartyje teismas, nurodydamas, kad kaltinamojo vaidmuo darant jam inkriminuojamas veikas buvo ne antraeilis, jog jis aktyviai dalyvavo nusikalstamame susivienijime, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nors sprendžiant klausimą dėl suėmimo pratęsimo bylos duomenys nevertintini ir kaltės klausimas nesprendžiamas, suimtajam pareikštame kaltinime nėra inkriminuotas aktyvus dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje. Skunduose tvirtinama, kad teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, neatsižvelgė į BPK 122 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, t. y. kaltinamojo šeimyninę padėtį (nuolat gyveno su buvusia sutuoktine, augina du mažamečius vaikus), turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, būdamas laisvėje įsidarbintų, neturi ryšių užsienyje. Tai, kad O. P. yra teistas, nėra besąlygiška priežastis laikyti jį suimtą, be to, paskutinį kartą teistas prieš 9 metus. Aplinkybė, kad suimtasis kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, taip pat nėra absoliutus pagrindas taikyti suėmimą. Atkreipiamas dėmesys, kad ankstesnėse aukštesniojo teismo nutartyse konstatuota, jog suimtasis niekada nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, todėl paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę jis dalyvaus procese ir netrukdys siekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų, nes jau ilgą laiką yra suėmime, padarė išvadas. Apibendrinus išdėstytus faktus, skunde laikomasi nuomonės, kad teismas suėmimą pratęsė vadovaudamasis tik formaliais pagrindais, nors tokia situacija negalima. Teismas be pagrindo nurodė, kad kaltinamasis yra pavojingas ir linkęs nusikalsti, nes jis nėra toks pavojingas visuomenei, jog išėjęs į laisvę darytų naujus nusikaltimus, priešingai, jo ryšys su šeima nėra nutrūkęs, turi pareigą ir nori rūpintis vaikais, todėl nedarys naujų nusikaltimų, o dirbs, padės išlaikyti bei auklėti vaikus.

Teismo posėdyje gynėjas prašė kaltinamojo O. P. ir jo skundus patenkinti, prokuroras prašė abu skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundai netenkintini.

Skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam O. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 mėnesiams, priešingai nei nurodoma skunduose, įvykdė ne formalų (nominalų), o realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumą. Teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti, nepažeidė nei BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnių normų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Žemesnysis teismas nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, jog kaltinamasis O. P. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: kitų kaltinamųjų (V. B., M. L. ir kt.), nukentėjusiųjų (G. G. ir kt.), liudytojų (R. J., R. P., A. O., D. P. ir kt.) parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys, bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Teismas teisingai nurodė, kad pratęsiant suėmimo terminą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir byloje esantys duomenys dėl asmeniui inkriminuojamų veikų vertinami tiek, kiek jie susiję su suėmimo taikymo (pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu. Pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant galutinį teismo nuosprendį. Todėl aukštesnysis teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad žemesnysis teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl suėmimo O. P. pratęsimo, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, BPK 121 straipsnio 2 dalį.

Nesutiktina su skundų argumentais, kad teismas nepagrįstai suėmimą pratęsė pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. Įvertinęs tai, kad suimtajam inkriminuotos nusikalstamos veikos yra BPK 122 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamame nusikalstamų veikų sąraše; inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą, pobūdį, sunkumą, mastą, kiekį; jog O. P. galbūt jam inkriminuotas veikas padarė dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuriame jo vaidmuo nebuvo antraeilis, dalyvavo aktyviai; suimtasis yra 4 kartus teistas ir ši aplinkybė jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį nusikalsti; iki sulaikymo kaltinamasis niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio; inkriminuojamas veikas galbūt padarė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti lėšas pragyvenimui, aukštesnysis teismas sprendžia, jog apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskyrus kaltinamajam O. P. švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiek ilgai kardomoji priemonė turi būti taikoma, kada ji gali būti griežtinama, švelninama ir (ar) jos taikymas praranda tikslingumą, teismas vertina kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes. Ši baudžiamoji byla yra ypatingai sudėtinga (kaltinimai pareikšti 29 kaltinamiesiems, daug nukentėjusiųjų, liudytojų), didelės apimties (bylą sudaro 76 tomai), byla perduota teismui ir paskirta nagrinėti teisiamuosiuose posėdžiuose. Taigi teismas privalo užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, taip pat ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo O. P. teises bei laisves, tačiau šioje baudžiamojoje byloje teigti, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, pagrindo nėra. Suimtojo ir jo gynėjo teiginiai apie užsitęsusį bylos nagrinėjimą ir galbūt ateityje ilgai truksiantį bylos nagrinėjimą teisme dėl pasikeitusios teismo sudėties, kaltinamųjų, nukentėjusiųjų skaičiaus, yra prielaidų pobūdžio ir teismo išvadų, nustatant suėmimo termino pratęsimo pagrindus ir sąlygas, nekeičia.

Nepaisant to, kad kaltinamasis yra suimtas iš tiesų ilgą laiką, t. y. apie 2,5 metų, o gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, nagrinėjamu atveju anksčiau ištirtų duomenų visuma pagrindžia, jog O. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Kita vertus, maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylos nagrinėjimo teisme stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas. Skunduose dėstomos aplinkybės, susijusios su kaltinamojo šeimynine padėtimi, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu, įsidarbinimu, legalaus pragyvenimo šaltinio įgijimu, pažadu netrukdyti teismo procesui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios pagrįstos bylos duomenimis. Kitokia kaltinamojo ir jo gynėjo nuomonė bei duomenų vertinimas, negali būti pripažįstami pakankamu pagrindu apskųstą nutartį naikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo O. P. ir jo gynėjo advokato Edmundo Jonušo skundus atmesti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.