- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-26-193-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00131-13-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas
- Kaltinamasis
- U. M. G.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Civilinis ieškovas
- A. S.
- Advokatai
- Inga Radinienė, Česlovas Petronis
- Kategorijos
Teisėja Rita Bilevičienė Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2.; 2.4.6.2.2.
2014 m. vasario 19 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio, Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės M. Jelizarovos ir nukentėjusiosios A. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo U. M. G., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinta nepadarius nusikaltimo, turinčio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
U. M. G. išteisinta iš BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto kaltinimo tuo, jog ji 2013-02-11, apie 11.55 val. viešoje vietoje, t.y. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje adresu (duomenys neskelbtini), pertraukos metu, elgdamasi įžūliai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: kitų mokinių akivaizdoje, dėl mažareikšmės dingsties, tyčia karšta arbata apipylė nukentėjusiajai A. S. nugarą, padarydama jai nugaros odos terminius nudegimus nugaros viršutinėje dalyje ir apatinės dalies dešinėje pusėje, t.y. nežymiai sutrikdydama jos sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendį dėl U. M. G. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – U. M. G. pripažinti kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant mokytis. Teigia, jog teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai jas įvertino ir pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą padarė klaidingas išvadas, kurios nepagrįstos bylos medžiaga. Teismas išteisino U. M. G. motyvuodamas tuo, kad: 1) ji nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją; 2) jos elgesys nepripažintinas įžūliu; 3) jos veiksmais viešoji tvarka ir rimtis sutrikdyta nebuvo; 4) ji neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ar rimtį.
Nurodo, jog teismas per siaurai traktavo fizinio smurto sąvoką ir padarė nepagrįstą išvadą, jog fizinis smurtas vartotas nebuvo, kadangi fizinio smurto sąvoka apima ne tik smūgių sudavimą, bet ir kitokį fizinį ar mechaninį poveikį į žmogaus kūną, tarp jų ir kaitinant, panaudojant skysčius ir pan. Įvertinus bylos aplinkybes bei specialisto išvadą apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, mano, kad U. M. G. panaudojo nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Taip pat tiek iš nukentėjusiosios tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad U. M. G. poelgis tiek nukentėjusiajai, tiek ir liudytojoms buvo labai netikėtas ir šokiruojantis. Jis taip pat vertintinas kaip agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas. Pažymi, jog teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Visos šios aplinkybės išteisintosios elgesį rodo buvus įžūlų.
Toliau prokurorė cituoja (duomenys neskelbtini) gimnazijos „Poveikio priemonių taikymo rekomendacijas netinkamai besielgiantiems mokiniams“, analizuoja „viešosios tvarkos“ sąvoką, galimus jos pažeidimo būdus – visuomenės tvarkos arba rimties sutrikdymą. Nurodo, jog teismas nuosprendyje akcentuoja, kad dėl U. M. G. veikos darbas nesutriko, pamokos vyko įprasta tvarka, t.y. konstatuoja, kad visuomenės tvarka nebuvo sutrikdyta. Tačiau U. M. G. buvo kaltinama sutrikdžiusi visuomenės rimtį, o ne tvarką. Visuomenės rimties sutrikdymą šiuo atveju rodo tai, kad matant kitoms bendraamžėms, prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, nukentėjusioji buvo viešai pažeminta, patyrė šoką, nesaugiai pasijuto ir liudytoja G. P., posėdžio metu parodžiusi, jog galvojo, kad karštos arbatos šliukštelėjimas buvo skirtas jai, kadangi ji prieš tai apsižodžiavo su kaltinamąja. Be to, po įvykio, nukentėjusiosios bendraklasė, G. P. lydėjo ją pas sveikatos priežiūros specialistę, kuri dėl įvykio išsikvietė gimnazijos socialinę pedagogę, vėliau buvo iškviesta direktoriaus pavaduotoją ugdymui, kaltinamosios klasės auklėtoja, apie įvykį buvo pranešta nukentėjusiosios bei kaltinamosios motinoms. Iš to matyti, kad U. M. G. poelgis atkreipė aplinkinių – kitų mokinių, mokyklos darbuotojų dėmesį, sukėlė nepatogumus, todėl neabejotinai savo veiksmais U. M. G. realiai sutrikdė visuomenės rimtį.
Pažymi, kad nuosprendyje teismas nurodė, kad U. M. G. savo veiksmais nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos, tai yra ji neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką. Teismas konstatavo, kad U. M. G. veiksmai buvo spontaniški, be konkretaus motyvo. Tokia teismo išvada patvirtina, kad U. M. G. poelgis buvo nemotyvuotas, stichinis ir demonstratyvus. Prokurorė cituoja teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-182/2013), bei teigia, jog U. M. G. įžūliai elgėsi mokykloje, kur elgesio taisyklės yra reglamentuotos, t.y. galioja mokinio taisyklės, nustatančios mokinių elgesį prieš pamokas, pamokų ir pertraukų metu. Mokinių elgesys mokymo įstaigoje grindžiamas etikos, mandagaus elgesio, atsakomybės už savo elgesį principais, savitarpio pagarba. Teigia, kad U. M. G. veiksmai su pagarba mokyklai, jos nustatytoms elgesio taisyklėms, buvo nesuderinami. Ji neturėjo jokio pagrindo naudoti prieš nukentėjusiąją smurtą, tačiau tyčia apipylė ją karšta arbata, tai padarė viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, todėl negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais niekina elementarias bei mokyklos nustatytas elgesio normas ir jos veiksmai pažeidžia viešąją rimtį. Tai, kad U. M. G. nepagalvojo apie padarinius kitiems asmenims, nepašalina jos baudžiamosios atsakomybės.
Taip pat teismas, konstatavęs, jog U. M. G. padarė jai inkriminuotus veiksmus – apipylė nukentėjusiąją karšta arbata, tokiais veiksmais sukeldama jai fizinį skausmą (nors iš specialisto išvados Nr. G 184/13(05) matyti, kad A. S. padaryti sužalojimai kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu) bei šiuos veiksmus atliko viešoje vietoje (mokykloje), tačiau tokiais jos veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo, turėjo U. M. G. veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau tai padaryta nebuvo. Šiuo atveju, įsigaliojus išteisinamajam nuosprendžiui, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu non bis in idem principu, iš nukentėjusiosios būtų atimta teisė kreiptis į teismą, dėl U. M. G. jos atžvilgių padarytos veikos, privataus kaltinimo tvarka.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji A. S. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, U. M. G. pripažinti kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, paskiriant jai kriminalinę bausmę, jos ieškinį tenkinti pilnai, taip pat priteisti iš U. M. G. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 1000 Lt. Teigia, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, įrodymus vertindamas neišsamiai, nevisapusiškai.
Nukentėjusioji cituoja BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalis, BK 281 straipsnio 1 dalį bei šioje normoje įtvirtintų sąvokų reikšmę ir prasmę, taip pat teismų praktiką. Nurodo, jog teismas, atlikęs įrodymų vertinimą, padarė prieštaringas išvadas, kadangi konstatavo, jog U. M. G. padarė jai inkriminuotus veiksmus – apipylė karšta arbata nukentėjusiajai A. S. nugarą, tačiau taip pat nurodė, jog negali daryti išvados, kad kaltinamoji U. M. G. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Teigia, jog U. M. G. apipildama karšta arbata nukentėjusiąją atliko fizinio smurto veiksmus, kurių pasėkoje A. S. padarytas nugaros odos terminis nudegimas karšto skysčio poveikyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokio pobūdžio sužalojimą galima padaryti tik naudojant fizinį smurtą.
Taip pat teigia, jog (duomenys neskelbtini) gimnazijos patalpos (konkrečiu atveju laiptinė) yra viešoji vieta, nes yra prieinama šios mokyklos gimnazistams, mokytojams, kitam personalui bei svečiams, taip pat teismas neįvertino, jog veika buvo padaryta ilgosios pertraukos metu – kai laisvo priėjimo vietose lankosi didesnė dalis gimnazistų ir personalo, t.y. visuomenės rimtis ir tvarka gali būti realiai sutrikdyti. Šiuo atveju, nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, t. y. viešoje erdvėje, kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Be to, teismo išvados, jog nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka yra nepagrįstos – teismas konstatavo, kad kaltinamosios veiksmai buvo spontaniški, be konkretaus motyvo, truko labai trumpą laiką, nukentėjo vienas asmuo, įvykį matė du pašaliniai žmonės, nebuvo sukeltos kitų asmenų neigiamos reakcijos, nepatogumas, gėdos, baimės, pažeminimo jausmas, nebuvo nutrauktas darbas, poilsis, pamokos, kadangi fizinio smurto veiksmai prieš asmenį viešoje vietoje savaime sukelia neigiamus padarinius – visuomenės rimties sutrikdymą.
Pabrėžia, jog U. M. G. parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių iš esmės skiriasi, parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu nenuoseklūs, prieštarauja byloje surinktiems duomenims, teismo pripažintiems, įrodymais, todėl vertinti kaip jos gynybos priemonė. Kaltinamajai jokia grėsmė iš nukentėjusiosios nekilo, nukentėjusioji nesiekė įžeisti, pažeminti kaltinamosios. Be to jos parodymai prieštarauja specialisto išvados Nr. G 184/13(05) duomenims, pagal kuriuos A. S. nustatytas nugaros odos terminis nudegimas karšto skysčio poveikyje. Taigi, nukentėjusioji negalėjo būti atsisukusi į kaltinamąją, nes nukentėjusiajai padaryti sužalojimai nugaros srityje. Tai, kad nukentėjusioji patyrė sužalojimus – nudegimus nugaros srityje įrodo, jog nukentėjusioji praėjo kaltinamąją, palipo kelis laiptelius aukštyn ir jokio kontakto su kaltinamąja nesiekė, pavojaus pastarajai nekėlė ir kaltinamosios „gynybai“, pilant puodelį verdančios arbatos nukentėjusiajai į nugarą, nebuvo jokio pagrindo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prašoma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir civilinį ieškinį tenkinti, priteisiant 80 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš kaltinamosios jai sulaukus pilnametystės. Nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, didžiulį stresą, dvasinį sukrėtimą bei pažeminimą; nusikalstama veika padaryta tyčia, įžūliais veiksmais, dėl kurių nukentėjusiajai nežymiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusioji patyrė sužalojimų gydymo ir priežiūros nepatogumus, skausmą, pergyvenimą dėl estetinio nugaros odos vaizdo, nes iki šiol yra likę padariniai – pigmentacijos ir depigmentacijos plotai. Tai patvirtina prie apeliacinio skundo pridedami VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ raštai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė bei nukentėjusiosios A. S. atstovė advokatė prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintosios U. M. G. gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Tenkinama dalis prokurorės bei nukentėjusiosios A. S. apeliacinių skundų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokurorės bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai U. M. G. nepripažino kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nepagrįstai nevertino jos veiksmų atitikimo BK 140 straipsnio 1 dalies sudėčiai, todėl skundžiamas nuosprendis yra naikinamas ir, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, baudžiamoji byla nutraukiama (BPK 327 straipsnio 2 punktas).
Dėl U. M. G. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Apeliaciniuose skunduose tiek prokurorė, tiek nukentėjusioji A. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo baudžiamoje byloje esančių įrodymų įvertinimu bei teismo priimtu sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad U. M. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Viena iš principinių baudžiamosios teisės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje, skelbia, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis, tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šio straipsnio dispozicijoje numatytais, savarankiškai būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais ir, atsižvelgiant į šio straipsnio materialiąją sudėti, bet kuris iš šių veiksmų sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius yra pakankamas veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir, kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Taip pat šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia – tai yra kaltininkui suvokiant, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, numatant, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir šių padarinių norint. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2013-02-11, apie 11.55 val. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje adresu (duomenys neskelbtini), pertraukos metu, U. M. G. tyčia karšta arbata apipylė nukentėjusiajai A. S. nugarą, padarydama jai nugaros odos terminius nudegimus nugaros viršutinėje dalyje ir apatinės dalies dešinėje pusėje, tai yra nežymiai sutrikdydama jos sveikatą. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios duoti parodymai (4, 132 b.l.), liudytojų D. G. ir G. P., buvusių vienintelėmis įvykio liudytojomis, parodymai (16-17, 18-21, 133, 140 b.l.), taip pat ir pačios U. M. G. paaiškinimai, kuri nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu šį faktą pripažino (63, 144 b.l.). Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos TM Panevėžio skyriaus 2013-02-12 specialisto išvados Nr. G 184/13(05), nukentėjusiajai A. S. nustatytas nugaros odos terminis nudegimas padarytas karšto skysčio poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, tai yra 2013-02-11, ir kuris kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (7 b.l.). Taigi, iš esmės pats įvykio mechanizmas nėra ginčijamas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniuose skunduose nurodomu argumentu dėl fizinio smurto panaudojimo fakto bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame nuosprendyje šiuo aspektu yra prieštaringos, kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog U. M. G. padarė jai inkriminuotus veiksmus – apipylė karšta arbata nukentėjusiajai A. S. nugarą, tačiau taip pat nurodė, jog negali daryti išvados, kad kaltinamoji U. M. G. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinis smurtas – tai vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, kuris gali pasireikšti tiek smogiant, tiek spaudžiant, stumiant, tempiant, laužant, šaldant, kaitinant ir pan., ir dėl kurio yra sutrikdoma kito asmens sveikata, jis susargdinamas arba sužalojamas jos kūnas. Šiuo atveju, neabejotinai yra nustatyta, kad dėl U. M. G. veiksmų, nukentėjusiajai A. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, taigi galima neabejotinai teigti, jog fizinis smurtas buvo pavartotas. Taip pat, tiek iš nukentėjusiosios A. S., tiek U. M. G. viso baudžiamojo proceso metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek proceso pirmosios instancijos teisme metu, tiek teismo posėdžio apeliaciniame teisme metu duotų parodymų ir paaiškinimų matyti, jog tarp jų yra įsisenėję nesutarimai bei jaučiama antipatija viena kitos atžvilgiu, tačiau abi nuosekliai tvirtina visgi buvus fizinio smurto veiksmams – apipylimu karšta arbata, nors ir savaip interpretuoja šio įvykio priežastis.
Apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju U. M. G. veiksmuose nebuvo tyčios padaryti jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tarp U. M. G. ir nukentėjusiosios A. S. praeityje buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, jų santykiai nebuvo draugiški ir U. M. G. poelgis, kaip matyti iš įvykio situacijos, nors ir buvo spontaniškas, tačiau buvo tik pakankamai ilgų nesutarimų pasekmė, ir kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įvykio dieną jos konfliktavo nebe pirmą kartą, tai yra anksčiau jau buvo apsižodžiavusios ( 20, 64, 69, 132, b.l.). Tai, jog šių dviejų moksleivių nesutarimų aiškinimosi vieta šiuo konkrečiu atveju buvo vietoji vieta – (duomenys neskelbtini) gimnazija, dar neduoda pagrindo pripažinti, jog U. M. G. norėjo tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Tuo labiau, kad šią aplinkybę, kaip ir nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje sudėties būtinuosius požymius – tiesioginę tyčią bei padarinius, paneigia ir byloje esantys nuoseklūs liudytojų parodymai – liudytoja V. D. parodžiusi, jog dėl įvykio „mokykloje darbas nesutriko, pamokos vyko įprasta tvarka“ (135 b.l.), liudytoja G. V., kuri yra U. M. G. auklėtoja, parodžiusi, kad į med. punktą nuėjo tik pasibaigus pamokai (135 b.l.), taigi įvykis nesukėlė ažiotažo, nesutrukdė įprastiniam darbui, beje ir kartu su nukentėjusiąja buvusi liudytoja G. P., kuri yra nukentėjusiosios draugė, parodė, kad „ją (nukentėjusiąją) palydėjusi į med. punktą, sugrįžo į pamoką“, „konflikto mokykloje iš pašalinių niekas daugiau nematė, pamokos vyko normaliai, viešoji tvarka sutrikdyta nebuvo“ (140-141 b.l.). Tuo tarpu, kaip jau ir anksčiau minėta šio nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir šių padarinių nori, o aukščiau išdėstytos aplinkybės taip teigti neleidžia.
Nors apylinkės teismas išteisindamas U. M. G. konstatavo, kad jos veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų bei egzistuoja įstatymo numatyti reikalavimai, leidžiantys U. M. G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Ir nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei proceso pimosios instancijos teisme metu veikos kvalifikavimo klausimas pagal šį straipsnį keliamas nebuvo, tačiau kaip matyti iš pirmiau aptartų baudžiamosios bylos duomenų įvykio metu U. M. G. karšta arbata apipylė nukentėjusiajai A. S. nugarą (ji - U. M. G. - šiuos savo veiksmus viso proceso metu pripažino), ir, remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos TM Panevėžio skyriaus 2013-02-12 specialisto išvada Nr. G 184/13(05), tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė A. S. sveikatą, toks jos veikimas buvo tyčinis, todėl U. M. G. veiksmai atitiko BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji A. S. 2013-02-11 protokolu – pareiškimu kreipėsi į teisėsaugos institucijas prašydama U. M. G. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą (3 b.l.), nukentėjusioji A. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu iš esmės prašė patraukti kaltą asmenį baudžiamojon atsakomybėn, tvirtino patyrusi fizinius bei dvasinius išgyvenimus, taip pat yra pateikusi apeliacinį skundą dėl U. M. G. išteisinimo, o ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos metu nurodė, jog taikytis su U. M. G. nesutinka (178-180 b.l.). Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusioji yra išreiškusi tvirtą valią dėl U. M. G. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir yra atsisakiusi taikytis.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog U. M. G. 2013-02-11, apie 11.55 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijoje adresu (duomenys neskelbtini), pertraukos metu, tyčia karšta arbata apipylė nukentėjusiajai A. S. nugarą, padarydama jai nugaros odos terminius nudegimus nugaros viršutinėje dalyje ir apatinės dalies dešinėje pusėje ir nežymiai sutrikdydama jos sveikatą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Kvalifikavus U. M. G. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, iš naujo turėtų būti sprendžiamas jos baudžiamosios atsakomybės klausimas, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas U. M. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje ir šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Remiantis BK 93 straipsnio nuostatomis, teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviajai sąlygai. Būtinosios sąlygos yra įtvirtintos BK 93 straipsnio 1 dalyje, būtent – toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; bei nusikalstamą veiką jis turi būti padaręs pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors baudžiamajame įstatyme ir nėra įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties.
Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad U. M. G. nusikalstamą veiką padarė būdama nepilnametė – 17 metų amžiaus, anksčiau ji teista nebuvo, tai yra nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (79 b.l.), taip pat ji padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Be to, byloje surinkti duomenys liudija, kad U. M. G. po šioje baudžiamojoje byloje padaryto nusikaltimo kitų nusikalstamų veikų nepadarė, charakterizuojama teigiamai, skundų dėl jos netinkamo elgesio nėra gauta (81 b.l.), (duomenys neskelbtini) gimnazijos charakterizuojama labai gerai – kaip pakankamai dėmesio skirianti mokslui, drausminga, draugiška, neturinti elgesio problemų (83 b.l.), iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos informacijos matyti, kad šeima, kurioje auga U. M. G. nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, šeimai nebuvo taikytos prevencinės poveikio priemonės (86-88 b.l.) ir nors VšĮ (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini) skyriaus duomenimis U. M. G. laikotarpiu nuo 2005-02-07 iki 2005-03-07 buvo konsultuota vaikų psichiatro ir jai buvo konstatuotas prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas (90 b.l.), tačiau vėliau buvo konstatuota, jog situacija namuose gerėja bei daugiau įrašų apie lankymąsi šiame centre užfiksuota nebuvo (97 b.l.).
Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę ar nuo jos atleisti tuomet, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines padarytos veikos aplinkybes, o jo elgesys po veikos padarymo rodo, kad jis apgailestauja dėl padarytos veikos. Pabrėžtina, kad U. M. G. nukentėjusiosios A. S. atsiprašė jau iš karto po įvykio bei gailėjosi padariusi nusikalstamą veiką (17, 19, 23, 27, 29, b.l.), ir nors tiek pirmosios apklausos metu (63-65 b.l.), tiek teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (131, 141-142 b.l.) savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau savo veiksmus – apiplikymą karšta arbata – ji pripažino, nupasakojo įvykio raidą bei aplinkybes. Visa tai liudija, kad ji suvokė nusikalstamos veikos padarinius, dėl nukentėjusiajai sukeltų pasekmių gailėjosi iš karto po įvykio, atsiprašė nukentėjusiosios, o aplinkybė, jog atsiprašymas nukentėjusiosios priimtas nebuvo (178-180 b.l.), neduoda pagrindo abejoti U. M. G. nuoširdumu.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, nagrinėjamu atveju yra nustatyti būtinieji BK 93 straipsnio taikymo pagrindai, taip pat BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta sąlyga, be to yra pagrindas manyti, kad U. M. G. laikysis įstatymų ir ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad nėra tikslinga U. M. G. bausti kriminaline bausme, o siekiant įgyvendinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, tikslinga U. M. G. skirti auklėjamojo poveikio priemones įspėjimą (BK 83 straipsnis) ir 40 valandų nemokamų darbų, atliekamų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, dirbant po 10 valandų darbų kas mėnesį (BK 85 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti, o to paties straipsnio 3 dalis numato, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas arba paliekamas nenagrinėtas. Ir nors BPK niekaip nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama, tačiau remiantis teismų praktika, civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, baudžiamoji byla Nr. 2K-296-2012).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji A. S. yra pareiškusi 5080 Lt civilinį ieškinį dėl jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo – prašo priteisti iš U. M. G. 80 Lt turtinei bei 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti (9 b. l.). Tenkinama dalis pareikšto civilinio ieškinio. Žala nukentėjusiajai padaryta nusikaltimu, numatytu BK 140 straipsnio 1 dalyje ir dėl jos kilimo kalta yra U. M. G., todėl ji privalo žalą atlyginti. Byloje surinkti, aukščiau aptarti, įrodymai patvirtina, jog U. M. G. nukentėjusiajai A. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti iš civilinio ieškinio (9 b.l.), nusikalstamais U. M. G. veiksmais nukentėjusiajai buvo sukelti ir dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai – teko skirti papildomai laiko odos gydymui, tvarsčių dėjimui, trečią parą po įvykio nudegintuose nugaros plotuose atsirado daug pūslelių, kurios vėliau sutrūkinėjo palikdamos skausmingus randelius, taigi nukentėjusioji ilgai gydėsi nudegintą vietą, kaip nurodo penkias dienas jai teko vartoti skausmą slopinančius vaistus, negalėjo miegoti ant nugaros bei jai buvo sunku nusirengti ir apsirengti drabužius, iš esmės šias aplinkybes patvirtina ir medicininė dokumentacija, taip pat ir 2013-10-28 dar buvo užfiksuoti pigmentacijos ir depigmentacijos ploteliai (165-168 b.l.). Įvertinusi šias bei kitas reikšmingas aplinkybes, tai, kad U. M. G. veiksmai buvo tyčiniai, ji šio nuosprendžio priėmimo metu nors ir yra pilnametė, tačiau tęsia mokslą mokykloje, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog ji turėtų pajamų ar turto, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus neturtinės žalos atlyginimo bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus sprendžia, kad nukentėjusiosios A. S. patirtai neturtinei žalai atlyginti iš U. M. G. priteistina 1000 Lt (vieno tūkstančio litų) dydžio suma.
Nukentėjusioji A. S. taip pat prašo priteisti 80 Lt turtinės žalos atlyginimą, kurį sudaro išlaidos vaistams, skirtiems nudegimams gydyti, įsigyti. Iš baudžiamojoje byloje esančių nukentėjusiosios pateiktų kasos čekių 57,32 Lt sumai, matyti, kad nukentėjusioji 2013-02-11, 2013-02-12 įsigijo įvairios tvarsliavos bei „Agrosulfan“ kremo, „Panthenol forte“ putų (175,176 b.l.), kurie, remiantis www.vvkt.lt – Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos SAM, duomenimis yra naudojami odos nudegimams gydyti. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji daugiau įrodymų apie patirtą turtinę žalą teismui nepateikė, tai yra pareikšto 80 Lt dydžio civilio ieškinio nepagrindė, jis yra tenkinamas pateiktų įrodymų sumai - iš U. M. G. priteisiant 57,32 Lt turtinės žalos atlyginimą.
Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš U. M. G. kaip proceso išlaidos išieškomos nukentėjusiosios A. S. patirtos išlaidos atstovavusio advokato pagalbai apmokėti (169-170 b.l.).
Remiantis BPK 103 straipsnio 6 punktu iš U. M. G. priteistina valstybei 21,60 Lt proceso išlaidų (teismo šaukimai).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu.
Rezoliucinė dalis
NUSPRENDŽIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendį, kuriuo U. M. G. išteisinta pagal BK 284 str. 1 d. jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti.
U. M. G., vadovaujantis BK 93 straipsnio 3 punktu, už nusikaltimo numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Vadovaujantis BK 93 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 83 straipsniu, 85 straipsnio 2 dalies 1 punktu skirti U. M. G. auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą ir 40 valandų nemokamų darbų, atliekamų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, dirbant po 10 valandų darbų kas mėnesį.
U. M. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Iš U. M. G. priteisti A. S. naudai 57,32 Lt (penkiasdešimt septynis litus 32 ct) turtinei žalai bei 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti iš U. M. G. nukentėjusiajai A. S. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Išieškoti iš U. M. G. valstybės naudai 21,60 Lt (dvidešimt vieną litą 60 ct) proceso išlaidų.
Išaiškinti U. M. G., kad jeigu ji nevykdys ar netinkamai vykdys jai paskirtas auklėjamojo poveikio priemones ir dėl to bus ne mažiau kaip du kartus įspėta, teismas, remdamasis šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti šias poveikio priemones kitomis auklėjimo poveikio priemonėmis.