- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-22
- Bylos Nr.
- 1A-11-519/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-70-3-00008-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Kaltinamasis
- K. P.
- Nukentėjusysis
- O. U.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis, Liucija Jankoitė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos, nukentėjusiosios O. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 155 str. 1 d., pripažinus, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, taip pat nėra įrodymų, kad ji būtų padariusi inkriminuotą nusikaltimą.
O. U. 2013 m. vasario 5 d. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Priteista K. P. iš O. U. 2000 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. P. buvo kaltinama tuo, kad 2012 m. gruodžio 26 d. apie 21 val. viešoje vietoje – PC „Akropolis“, esančio (duomenys neskelbtini)“, III aukšte – išvadino O. U. įžeidžiančiais žodžiais: „sene, valkata ir ubage“, taip ją pažemindama, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privati kaltintoja, nukentėjusioji O. U. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį K. P. atžvilgiu, civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš K. P. 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados, neva „pateikta informacija nėra tiek konkreti, kad būtų pakankama pripažinti, jog kaltinamoji išvadino nukentėjusiąją „sene, valkata, ubage“, susiklosčius situacijai, kai nukentėjusioji negali tiksliai atkartoti jai kaltinamosios pasakytų žodžių, nesant kitų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų kuriuos nors iš nukentėjusiosios nurodytų kaltinamosios jai pasakytų frazių laikytina, kad kaltinimas, jog kaltinamoji padarė inkriminuotą nusikaltimą nepasitvirtino“ yra nepagrįstos. Teigia, jog jos padarytos netinkamai įvertinus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kadangi byloje esančių įrodymų visiškai pakanka konstatuoti, jog K. P. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką t. y. išvadino ją (O. U.) „sene, valkata, ubage“, taip ją įžeisdama bei pažemindama.
Nurodo, kad ji teisme davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais konkrečiais žodžiais 2012 m. gruodžio 26 d. apie 21 val. buvo įžeista K. P., kad tą vakarą K. P. ją išvadino „sene, valkata, ubage“. Analogiškus paaiškinimus ji davė ir Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto PK VPS Pietinės PN Apylinkės inspektorių veiklos grupės vyresniajai tyrėjai D. L. 2012 m. gruodžio 28 d. vykusio telefoninio pokalbio metu. Vien ta aplinkybė, jog ne visi šie žodžiai buvo paminėti 2012 m. gruodžio 26 d. jos pareiškime (jame minimi tik žodžiai „senė" ir „valkata“) nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų teisingumu ir daryti prielaidą jog iš tikrųjų minėti žodžiai pasakyti nebuvo. Rašydama pareiškimą ji buvo itin stresinės ir nervinės būsenos, kuri susiklostė dėl aplinkybių visumos, t. y. dėl jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, jos dukters D. G. ir anūkės E. G. konflikto su K. P., kuriuo metu D. G. buvo padaryti sužalojimai, anūkės E. G. sutrikusios sveikatos, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų – atsisakymo priimti pareiškimą bei grasinimų sulaikyti dukras bei anūkę ir uždėti joms antrankius. O. U. teigimu, jog bet kuris asmuo, būdamas jos amžiaus ir būklės, pareiškimo rašymo momentu iš sutrikimo galėjo neprisiminti dar vieno jai K. P. pasakyto įžeidžiančio bei žeminančio žodžio „ubagė“, arba galėjo tiesiog pamiršti jį paminėti pareiškime. Teigia, kad pareiškime nurodytų aplinkybių tikslinimas yra įprasta procedūra baudžiamajame procese, todėl būtent tas ir buvo padaryta 2012 m. gruodžio 28 d. vykusio telefoninio pokalbio metu, t. y. patikslino jai pasakytus žodžius bei nurodė, kad tikriausiai apsiriko teigdama, neva buvo ne tik įžeista, bet ir apspjaudyta.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė prielaidą, jog žodžių triada „senė, valkata, ubagė“ atsirado tik po to, kai ji (O. U.) gavo galimybę susitikti su dukra D. G.. Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog ji buvo užėjusi į ligoninę, vėliau ji kartu su dukromis ir anūke viena mašina vyko iš ligoninės į komisariatą. Taigi, laiko pasikalbėti su liudytoja D. G. buvo pakankamai. Todėl pirmosios instancijos teismo prielaida yra nepagrįsta.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, jog faktą, kad jos atžvilgiu K. P. pavartojo būtent tuos įžeidžiančius bei žeminančius žodžius patvirtino ir liudytojos D. G. bei R. L.. Teigia, kad teismas be jokio pagrindo atmetė minėtų liudytojų parodymus, o aplinkybė, jog liudytojos yra jos artimieji, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Liudytojos, prieš duodamos parodymus teisme, BPK 277 straipsnio numatyta tvarka buvo įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.) ir atsakomybės pagal BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei prisiekia duoti teisingus parodymus. Todėl vien ta aplinkybė, kad liudytojos yra nukentėjusiajai artimi žmonės, nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės.
Privati kaltintoja taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybę, jog ji buvo įžeista K. P. iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Liudytojas K. L. parodė, jog matė kaip K. P. ir A. G. kalbėjosi su ja (O. U.) ir D. G., tik negirdėjo ką jos kalbėjo. Liudytojas S. R. patvirtino, jog būtent D. G. ir E. G. prašė iškviesti policijos pareigūnus. Teigia, kad teismas įvertinęs anksčiau nurodytų liudytojų parodymus, turėjo kritiškai vertinti K. P. ir liudytojo A. G. parodymus, neigiančius šias aplinkybes.
Privačios kaltintojos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, ko pasėkoje padarė nepagrįstas išvadas, neva jai nepavyko įrodyti, kad jos atžvilgiu K. P. pavartojo įžeidžiančius bei žeminančius žodžius „senė, valkata, ubagė“. Pirmosios instancijos teisme duoti jos, D. G., R. L. ir iš dalies kitų liudytojų parodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, nedviprasmiškai patvirtino, jog ji (O. U.) buvo įžeista ir pažeminta, t. y. jog K. P. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, neva „jei byloje būtų buvę nustatyta, kad kaltinamoji pasakė nukentėjusiajai žodžius „ senė, valkata, ubagė“, jie turint omeny šalių tarpusavio priešiškumą, teismo manymu, negalėtų būti laikomi tiek vulgariais, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę“. Atkreipia dėmes į tai, kad iki 2012 m. gruodžio 26 d. ji ir K. P. nebuvo pažįstamos, nebuvo nei karto susitikusios. Nors jos žinojo apie viena kitos egzistavimą ir toli gražu nesimpatizavo viena kitai, vis dėlto jų pirmojo tiesioginio susitikimo metu, įvykusio per Šventas Kalėdas viešoje vietoje, matant ne tik pašaliniams asmenims, bet ir nukentėjusiosios šeimos nariams, jokios aplinkybės nesuponavo K. P. teisės vartoti jos, sulaukusios itin garbaus amžiaus, atžvilgiu įžeidžiančių ir žeminančių žodžių.
Šalies argumentai
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju K. P. antipatija jai (O. U.), susiformavusi ne dėl jos veiksmų, o pačios kaltinamosios kaltės – palaikomų artimų santykių su jos žentu A. G., tapo padarytos nusikalstamos veikos motyvu. K. P., jusdama priešiškumą jai, pavartojo jos atžvilgiu žodžius „senė, valkata, ubagė“ siekdama tokiu būdu ją pažeminti ir įžeisti. Ji veikė tiesiogine tyčia, puikiai suvokdama savo veiksmų padarinius ir jų norėdama. Pirmosios instancijos teismo teiginys, neva pavartoti žodžiai nebuvo tiek vulgarūs, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, nėra teisingas ir pagrįstas.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingas bei nepagrįstas išvadas, ko pasėkoje, išteisindamas K. P. pagal abu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 str. 5 d. 1-2 p. numatytus pagrindus, priėmė nepagrįstą ir naikintiną nuosprendį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į privataus kaltintojo, nukentėjusiosios O. U. apeliacinį skundą išteisintosios K. P. gynėjas advokatas R. Dobrovolskis prašo atmesti nukentėjusios (privataus kaltintojo) apeliacinį skundą ir palikti galioti 2014 m. gegužės 26 d. Šiaulių apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Atsiliepime išteisintosios gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurio turinys visiškai atitinka BPK 305 str. 4 dalyje išteisinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusioji (privati kaltintoja) davė išsamius ir nuoseklius parodymus bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, kurie atitiko jos duotiems paaiškinimams Šiaulių apskrities VPK pareigūnams, yra visiškai nepagrįstas.
Šalies argumentai
Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodyta, jog 2012-12-27 O. U. pareiškime minimi du įžeidžiantys žodžiai „senė ir valkata“, o vieną įžeidžiantį žodį „ubage“ ji galėjo tiesiog pamiršti, pažymi, kad 2012-12-27 pareiškime O. U. nurodė, kad žodį „valkata“ išteisintoji pasakė ne jos, o D. G. atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų D. G. ir R. L. parodymus pagrįstai vertino kritiškai ne tik dėl to, kad šios liudytojos yra artimos nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) šeimos narės – dukros, bet ir dėl šių įrodymų prieštaringumo.
Pasak išteisintosios gynėjo, reikšmingi yra liudytojos R. L. parodymai, kad jos iniciatyva O. U. parašė 2012-12-27 pareiškimą policijai, liudytoja R. L. parodė, kad policijos pareigūnams atsisakius priimti pareiškimus iš D. G. ir E. G., jai kilo „geniali mintis“ (šie žodžiai teisiamojo posėdžio protokole nėra įrašyti, tačiau šio žodžio pasakymą patvirtina teisiamojo posėdžio garso įrašas), kad pareiškimą turi rašyti O. U.. Būtent šis R. L. teiginys dar kartą patvirtina, kad tiek D. G., tiek O. U., tiek R. L. turėjo vieną tikslą – sukurpti baudžiamąją bylą išteisintosios atžvilgiu ir tai darė savo pareiškimais policijai, privataus kaltinimo skundu šioje byloje, duodamos parodymus ir paaiškinimus nurodant vis kitokias faktines aplinkybes.
Teigia, kad nukentėjusios (privačios kaltintojos) apeliacinis skundas grindžiamas ir dar vieno liudytojo K. L. parodymais. Šio liudytojo parodymai neatlaiko jokios kritikos: šis liudytojas puikiai prisimena tai, kad išteisintoji su A. G. buvo susitikę su O. U. ir kalbėjosi ir matė, kaip A. G. ir išteisintoji nuėjo. Tuo tarpu šis liudytojas arba daugiau nieko neprisimena, arba jo parodymai duodami tyčia melagingi siekiant prisitaikyti prie kitų liudytojų (artimų giminaičių) parodymų.
Taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde yra tendencingai iškraipomi liudytojo S. R. parodymai. Liudytojas S. R. tiek apklausiamas ikiteisminiame tyrime Nr. 41-1-02104-12 (jo apklausos protokolas yra prijungtas prie šios bylos), tiek teisiamojo posėdžio metu, tikslindamas savo parodymus, nurodė, kad policiją prašė iškviesti ne apeliaciniame skunde nurodomos D. G. ir E. G., o išteisintoji. Teigia, kad labai reikšmingi šio liudytojo parodymai apie liudytojos D. G. apsaugos poste keliamas net tris skirtingas konflikto versijas, tačiau nė viena jų nebuvo susijusi su nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) įžeidinėjimu, o būtent G. G. nurodė, jog išteisintoji bandė pavogti piniginę, kad išteisintoji pradėjo kabinėtis prie pastarosios dėl jos išvaizdos, kad išteisintoji yra jos vyro meilužė, bei pastaroji nuviliojo jos vyrą.
Šalies argumentai
Teigia, kad apeliaciniame skunde nukentėjusioji (privati kaltintoja), pasisakydama apie liudytojos D. L. parodymus, nurodo, kad išteisintoji 2012-12-28 telefoninio pokalbio metu tyrėjai D. L. nurodė: „kad ji su O. U. kalbėjosi, tačiau teisiamojo posėdžio metu tikslindama savo parodymus liudytoja D. L. nurodė, kad savo ir išteisintosios pokalbio neatsimena, pokalbio detales geriau prisiminė, kai rašė tarnybinį pranešimą, o savo 2012-12-28 tarnybiniame pranešime, kuris yra prijungtas prie šios bylos, ji nurodė: „K. P. tvirtino pareiškėjai nesakiusi nė žodžio, neigė įžeidinėjusi ar apspjovusi pareiškėją“. Gynėjo nuomone, esant jo atsikirtime nurodytiems prieštaringiems, nenuosekliems, prieštaraujantiems kitiems byloje esantiems įrodymams nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) ir jos iniciatyva apklaustų liudytojų parodymams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privačios kaltintojos, nukentėjusiosios O. U. atstovė advokatė prašė privačios kaltintojos, nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios K. P. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš O. U. bylinėjimosi išlaidas.
Privačios kaltintojos, nukentėjusiosios O. U. apeliacinis skundas atmestinas
Nukentėjusioji ir privati kaltintoja O. U. K. P. kaltę grindžia savo, dukterų D. G., R. L. ir žento K. L. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs surinktus įrodymus byloje, daro išvadą, kad šių asmenų paaiškinimai apie įvykio aplinkybes nėra pakankami konstatuojant kaltę, todėl jais remiantis negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos K. P. nuo pat pradžių nepripažino, jog vartojo įžeidžiančius žodžius O. U. atžvilgiu. Tuo tarpu O. U. nurodo, kad K. P. ją išvadino įžeidžiančiais žodžiais. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad pamatė ateinančius žentą A. G. ir kaltinamąją, jie stovėjo labai šalia vienas kito, A. G. ji tarė: „Vaikeli, į ką tu panašus: snukis mėlynas, kelnės kabo kaip ant baslio. Kas čia dabar su tavim yra?”. Kaltinamąją nukentėjusioji tą kartą matė pirmą sykį ir anksčiau nepažinojo jos. Kaltinamoji A. G. liepė bėgti. A. G. nuėjo. Tada kaltinamoji atsigręžė į D. G., pastaroji irgi atsigręžė. Ji tarė kaltinamajai: „Ponia miela, atstok nuo to žmogaus“, o kaltinamoji piktu veidu atsigręžė į ją ir ji pagalvojo, kad ši spjaus, taigi užsimerkė. Nežino, ar kaltinamoji spjovė. Kaltinamoji pasakė: „Ką tai senei, ubagei, valkatai, ten [...]“. Gal dar kokį žodį pasakė, jau nebeatsimena. Tokius O. U. parodymus patvirtino ir jos dukra D. G., kuri nurodė, kad jos mama K. P. pasakė: “Kaip jūs taip elgiatės? Kaip šitaip galima: jis - vedęs vyras, yra vaikai, šeima! Kaip jums ne gėda? Juk Kalėdos” ar panašų „pabėdavojimą“, „pamoralizavimą“. K. P. jos mamai atkirto taip: “Kažkokia senė - durna, nupezus, ubagė ir valkata - man aiškins”, „kodėl turiu klausytis kažkokios senos valkatos ir ubagės?“ ar kažką panašaus. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo asmens parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Nagrinėjamu atveju, aptartais O. U. parodymais galima būtų grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtintų kiti neabejotini ir patikimi įrodymai, tačiau tokių byloje nėra. Šioje byloje nors ir teigiama, kad nukentėjusioji ir K. P. viena kitos iki įvykio nepažinojo, tačiau nukentėjusiajai buvo žinoma, kad dėl K. P. byra jos dukters D. G. ir A. G. santuoka. Byloje buvo apklausta eilė liudytojų, tačiau jie apie įvykio aplinkybes galėjo pasakyti tik tai, ką buvo girdėję iš O. U. arba K. P., t. y. nebuvo tiesioginiai konflikto liudytojai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pati nukentėjusioji nurodė, jog kaltinamosios pasakytus žodžius ji prisiėmė sau, nes aplinkui nebuvo kitų žmonių, kuriems jie galėtų tikti. Iš tiesų, O. U. parodymus patvirtina jos dukra D. G., tačiau kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrįstai sukritikavo D. G. parodymus nurodydamas, kad D. G. nurodė daugmaž tokią pačią, kaip ir nukentėjusioji, chronologinę įvykių PC „Akropolis“ III aukšte eigą, tačiau kitokį tų įvykių turinį, t. y. kitokius vieni kitiems pasakytus žodžius. Nors nukentėjusioji O. U. apeliaciniame skunde teigia, kad D. G. davė teisme parodymus būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad liudytoja teikė melagingus parodymus, tačiau aukščiau paminėtos aplinkybės, taip pat ir tai, kad tarp liudytojos ir K. P. vyko konfliktai dėl A. G., liudytojai pareikštas įtarimas 2012 m. gruodžio 26 d. apie 20.40 val. PC „Akropolis“ su E. G. demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, kurio metu K. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, suponuoja pagrįstas abejones ar ši liudytoja yra pakankamai objektyvi, atpasakodama įvykio aplinkybes. Šias abejones kolegijai sustiprina ir tai, jog D. G. yra O. U. dukra ir galimai yra suinteresuota mamos baudžiamosios bylos baigtimi. Kolegijos vertinimu nėra pagrindo laikyti liudytojos D. G. parodymus, kaip vienareikšmiškai patvirtinančius privačios kaltintojos versiją, todėl apylinkės teismas pagrįstai visas abejonės traktavo kaltinamosios naudai.
Pastebėtina, kad baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, yra pamatinė taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina ir tai, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2 K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje.
Kaip jau buvo minėta, be nukentėjusiosios O. U. ir liudytojos D. G. parodymų, nėra kitų neabejotinų ir neginčijamų K. P. kaltės įrodymų dėl nusikalstamos veikos padarytos O. U. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šių asmenų paaiškinimai apie įvykio aplinkybes, liudytojų R. L., K. L., A. G., S. R., G. Š., D. L. paaiškinimai, kurie apie įvykio aplinkybes galėjo pasakyti tik tai, ką buvo girdėję iš O. U. arba K. P., nėra pakankami konstatuojant kaltę, todėl jais remiantis negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Esant tokioms aplinkybėms, nesant kitų patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad kaltinamoji įžeidė nukentėjusiąją, kyla abejonės dėl kaltinamosios kaltumo, o visos abejonės vertinamos kaltinamosios naudai.
Atsakant į nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju K. P. antipatija jai, susiformavusi ne dėl jos veiksmų, o pačios kaltinamosios kaltės – palaikomų artimų santykių su jos žentu A. G., tapo padarytos nusikalstamos veikos motyvu, pažymima, jog šie nukentėjusiosios nurodomi argumentai patvirtina teismo išvadą, kad nukentėjusiosios ir kaltinamosios pirmas susitikimas buvo persmelktas įtampos, situacija iki kraštutinumo aštri, būtų užtekę menkiausio žingsnio, kad kuri nors įsiaudrinusi pusė ar abi nesusivaldytų ir įsipliekstų konfliktas, jog tokiais atvejais žmonės yra linkę pernelyg jautriai, neadekvačiai vertinti savo ir priešingos pusės elgesį: savo – pervertinti (vertinti nepamatuotai gerai), kitų – nuvertinti (vertinti nepamatuotai blogai).
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 155 str. nuostatas, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį K. P. atžvilgiu, todėl naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė abu išteisinimo pagrindus – BPK 303 str. 5 d. 1 p ir 2 p. Iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o išteisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas BPK 303 str. 5 d. 1, 2 p. nuostatomis, kad K. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, taip pat nėra įrodymų, kad ji būtų padariusi inkriminuotą nusikaltimą. Kadangi išteisinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abiem išteisinimo pagrindais, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 3 p.), konstatuojant, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Nustačius K. P. išteisinimo pagrindą, būtina keisti skundžiamą nuosprendį ir civilinio ieškinio dalyje (BPK 328 str. 4 p.), nes civiliniam ieškovui turi būti palikta teisė pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Iš pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, kad 2014-10-29 K. P. sumokėjo advokatui R. Dobrovolskiui 500 Lt už atstovavimą Šiaulių apygardos teisme, atsikirtimo į apeliacinį skundą parengimą. Įvertinus advokato apeliacinėje instancijoje suteiktų paslaugų apimtį ir sudėtingumą bei atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas netenkinamas, iš nukentėjusiosios išieškoma išteisintosios turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p.,
nutaria:
Privačios kaltintojos, nukentėjusiosios O. U. apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 gegužės 26 d. nuosprendį:
nuosprendžio dalį, kurioje išdėstytas sprendimas išteisinti K. P., išdėstyti taip: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p., K. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisinti, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išdėstyti taip: O. U. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Iš privačios kaltintojos, nukentėjusiosios O. U. K. P. priteisti 144,81 EUR (500 Lt) išlaidų, turėtų gynėjo advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.