- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-07
- Bylos Nr.
- 2S-426-567/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė (pirm.), Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- UAB „Meblorama“
- Ieškovas
- UAB „Ramchos“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Meblorama“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3338-619/2009 (Nr. 2-21143-619/2008) pagal ieškovo UAB „Ramchos“ ieškinį atsakovui UAB „Meblorama“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Ramchos“ 2008-12-02 pateikė ieškinį, prašydamas priteisti 16.558,75 Lt, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto, esančio pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą ieškinio sumai 16.558,75 Lt. Nurodė, jog aplinkybę, kad ginčo byloje yra grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįvykdomu, rodo tai, kad ginčo suma yra didelė. Ši suma ieškovui nesumokama jau daugiau kaip metus laiko (atsakovas prekes 14.977,79 Lt sumai dėl vagystės prarado, o tuo pačiu ir mokėjimo pareiga jam atsirado dar 2007 m. rugpjūčio mėn.), likusi suma nemokama. Į atsakovui pateiktą sutarties nutraukimą bei reikalavimą atsiskaityti pagal sutartį taip pat nebuvo reaguota. Toks ilgalaikis ir nepagrįstas nemokėjimas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas negali laiku vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas arba jo įvykdymas gali pasunkėti (LR CK 6.37 str., 6.210 str., 6.221 str., 6.222 str., 6.788 str., 6.789 str., CPK 144 str., 145 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008-12-05 nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo atsakovui UAB „Meblorama“ priklausantį turtą 16.558,75 Lt sumai ieškovo UAB „Ramchos“ pareikštų reikalavimų užtikrinimui. Teismas prašymą nagrinėjo, nepranešdamas atsakovui, nes pranešimas apie jo svarstymą sudarytų prielaidas turto perleidimui. Teismas, pažymėjo, kad pareikštas ieškinys dėl skolos, palūkanų priteisimo yra turtinio pobūdžio ir ieškinio kaina yra žymi. Teismas padarė išvadą, kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių gali pasunkėti arba tapti negalimu teismo sprendimo įvykdymas. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi viršyti ieškinio sumos, t.y. 16.558,75 Lt. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nutarties priėmimo dienai nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas, surasti ir aprašyti areštuotiną jo turtą pavedė ieškovo pasirinktai antstolių kontorai (CPK 144 str., 145 str., 148 str., Turto areštų akto registro įstatymo 11 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Meblorama“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-12-05 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta. Atskirojo skundo argumentai:
1) Teismas, priimdamas nutartį, neįvertino ieškovo nurodytų aplinkybių, būtinų taikant laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo, neatsižvelgė į tarp šalių atsiradusį ginčą ir tarp šalių vykusį susirašinėjimą, atsakovo finansinę padėtį. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas motyvu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstai laikė prašyme nurodytas aplinkybes ir didelę reikalavimo sumą. Ieškovas nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, išskyrus tarp šalių atsiradusį akivaizdų ginčą dėl sutartinių prievolių vykdymo bei didelę ieškinio sumą Teismas neturėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones vien tik atsižvelgęs į didelę ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tik išimtinais atvejais, kai ieškovo nurodytos aplinkybės ir pagal galimybes pateikti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju yra būtinos. UAB „Meblorama“ dirba stabiliai, palyginus su jos metine apyvarta ir turimu turtu, pareikšto ieškinio suma yra labai maža. Tai patvirtina, jog atsakovas turi pakankamai turto, todėl nebuvo jokio pagrindo areštuoti jam priklausantį turtą. Iš ieškinio ir jo priedų aišku, kad tarp šalių atsiradęs akivaizdus ginčas dėl sutartinių prievolių vykdymo ir šalių atsakomybės, įvykus perduotų prekių vagystei. Šios aplinkybės įrodo, jog atsakovas piktybiškai nevengia vykdyti savo sutartinės prievolės, į ieškovo pateikiamus raštus motyvuotai atsakinėjo, todėl nėra pagrindo daryti tokias prielaidas, kad atsakovas sužinojęs apie šios civilinės bylos iškėlimą, pradės slėpti savo turtą ir tokiu būdu kartu sunkinti savo verslą.
2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nepranešęs atsakovui, neatsižvelgęs į jo teisėtus interesus, nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovas, ieškinyje prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė prašymo spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešus atsakovui. Dėl šios priežasties teismas negalėjo tokio prašymo nagrinėti, nepranešęs atsakovui. Teismas, motyvuodamas prašymo išnagrinėjimą nepranešus atsakovui, iš esmės tik formaliai perrašė CPK 148 str. 1 d., bet nenurodė jokių aplinkybių ir motyvų, kurie leido teismui padaryti tokią išvadą. Byloje nėra įrodymų apie realią grėsmę ieškovo interesams, todėl teismo nutarties išvada apie realią grėsmę turėtų būti atmesta.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Ramchos“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, nustato ir šių priemonių taikymo sąlygą bei esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Apelianto argumentai, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui nepagrįsti tuo požiūriu, kad pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien didelė ieškinio suma yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad 16.558,75 Lt ieškinio suma yra didelė, sudaranti CPK 144 str. 1 d. numatytą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.
Tai, kad skundžiamoje nutartyje nenurodyta, koks konkretus atsakovo turtas yra areštuojamas, nėra teisinė kliūtis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes įstatymų leidėjas numatė galimybę areštuoti atsakovo turtą, pavedant jį surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui (LR CPK 148 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nereiškia bylos išsprendimo iš esmės ieškovo naudai, nes reikalavimų pagrįstumą įvertins pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą CPK nustatyta tvarka. Skundžiama nutartimi areštuotas atsakovo turtas 16.558,75 Lt sumai neviršija ieškinio sumos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad turto areštas pagal ieškinio sumą atitinka proporcingumo principą ir siekiamą tikslą užtikrinti pareikštą ieškinį.
Apelianto argumentai, kad įmonė dirba stabiliai, palyginus su jos metine apyvarta ir turimu turtu, pareikšto ieškinio suma yra maža, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti atskirąjį skundą. Tai, kokie yra apelianto vykdomos veiklos rodikliai ir turtinė padėtis (b.l.44-46), nesuteikia apeliantui jokių teisinių privilegijų, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Tai, kad apeliantui nepatinka nutarties surašymo stilius, nereiškia, kad nutartis yra be motyvų. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pakankamai motyvuota ir iš esmės atitinka CPK 291 str. reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nepranešęs atsakovui, nes šiuo atveju dėl didelės ieškinio sumos buvo reali grėsmė, jog toks pranešimas galėjo sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padaryti jų taikymą nebeįmanomą. Tai neužkirto kelio atsakovui pasinaudoti apeliacijos teise ir apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teisėjų kolegija nevertina kitų atskirojo skundo argumentų, susijusių su ginčo šalių tarpusavio santykiais, kaip teisiškai nereikšmingų, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 144 str. –148 str., 314 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį nepakeistą.