Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo vardu Vilniaus apygardos prokuratūros paduotą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-2369-560/2008 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą paduotą ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus kapitalinė statyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Veikmė“ dėl viešojo pirkimo komisijos nutarimų panaikinimo bei viešųjų pirkimų sutarties pripažinimo niekine.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su 2008 m. birželio 30 d. ieškiniu atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“ ir prašė: 1. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. liepos 31 d. protokolinį pavedimą Nr. A16-795 (16.4-ADM-10) pritarti pirkimo vykdymui neskelbiamų derybų būdu, kviečiant pateikti pasiūlymą vieną tiekėją – UAB „Veikmė“; 2. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą pavesti UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ pakviesti dalyvį UAB „Veikmė“ į Viešųjų pirkimų komisijos posėdį neskelbtinoms deryboms; 3. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutarimus dėl statybos rangos darbų pirkimo su tiekėju UAB „Veikmė“ sutarties projekto sąlygų suderinimo; 4. pripažinti niekine 2007 m. spalio 2 d. viešųjų pirkimų sutartį Nr. 92-R dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, statybos rangos darbų; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nutartyje nurodyta, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės susijusios su nacionalinio stadiono statyba, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 755 „Dėl daugiafunkcinių sporto objektų pripažinimo nacionalinės svarbos sporto objektais 2006 metų programavimo laikotarpiu“, pripažintas nacionalinės svarbos sporto objektu. 2009 m. Vilnius yra paskelbtas Europos kultūros sostine ir šia proga Vilniuje organizuojami įvairūs visuomeniniai renginiai, Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, todėl iki 2009 m. birželio 25 d. nacionalinis stadionas turi būti pritaikytas šventiniams renginiams. Teismo įsitikinimu, klausimo nagrinėjimas glaudžiai susijęs su viešuoju interesu, todėl būtina įvertinti, ar pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, viešasis interesas nenukentės labiau, negu atsisakius jas taikyti.

Nutartyje rašoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl 2008 metų Privatizavimo fondo lėšų dalies paskirstymo“ nacionalinio stadiono statybai skirta 100 milijonų litų. Nepanaudojus šių valstybės skiriamų lėšų einamaisiais finansiniais metais, biudžeto asignavimų valdytojai privalės lėšas grąžinti į valstybės biudžetą, todėl šios lėšos liktų nepanaudotos. Be to, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones didelių finansinių nuostolių patirtų visi atsakovai. Į bylą pateikti skaičiavimai, kad UAB „Veikmė“ per kiekvieną statybų sustabdymo dieną patirtų virš 23 000 Lt nuostolių. Tai gali turėti neigiamos įtakos įmonės finansinei padėčiai bei jos mokumui. UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, vadovaudamasi Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatomis, nepaisant statybos darbų sustabdymo priežasčių, privalėtų organizuoti nacionalinio stadiono statybos konservavimo darbus, dėl ko taip pat patirtų nuostolių. Nematerialiniai nuostoliai pasireikštų tuo, kad būtų atidėta tarptautinius standartus atitinkančio stadiono statyba. Teismo įsitikinimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, viešasis interesas nukentėtų labiau, negu jų netaikant. Be to, taikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistos atsakovų teisės ir teisėti interesai. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pagal byloje esantį nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Ukmergės gatvėje, Vilniuje pagrindinės sporto arenos statybos objekto darbų vykdymo ir finansavimo grafiką, statybos darbai turi būti baigti iki 2010 metų ketvirto ketvirčio, o ne iki 2009 m. birželio 25 d., todėl teismo argumentas, kad stadionas turi būti pritaikytas Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms, vyksiančioms 2009 metais, bei tais pačiais metais vyksiančio Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo renginiams, neatitinka byloje esančių įrodymų.Pagal 1987 m. gruodžio 4 d. sutartį, sudarytą tarp Vilniaus statybos tresto ir Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybos, buvo susitarta pastatyti 30 000 vietų stadioną už 12 950 000 rublių. Sutarties įvykdymo terminas - 1993 m. rugsėjo mėnuo. Ginčijamos sutarties objektas yra naujos statybos: tai 25 000 vietų stadionas, kurio kaina 449 334 617 Lt. Negalima teigti, kad dvi sutartys yra dėl to paties dalyko. Uždraudus atlikti abipusius įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, statybos darbai turi būti sustabdyti. Grąžinus į valstybės biudžetą 100 milijonų litų nebūtų pagrindo teigti, jog valstybė patyrė būtent tokio dydžio nuostolius. Rangovams, kaip statybų praktikoje besispecializuojantiems verslininkams, keliami padidinti atidumo ir protingumo reikalavimai. Galimi jų nuostoliai neturi būti laikomi tiesiogiai proporcingais grąžintų į valstybės biudžetą asignavimų sumoms. Ginčijamos sutarties dalykas yra statybos darbai, kurių kaina – 449 334 617 Lt. Ieškovas nereikalauja, kad su atsakovu UAB „Veikmė“ nebūtų atsiskaityta už jau atliktus nacionalinio stadiono statybos darbus, tačiau tolimesnis ginčo sutarties vykdymas darytų bylinėjimąsi iš esmės beprasmį. Ieškinio patenkinimo atveju, atsakovas UAB „Veikmė“ nebūtų laikomas nacionalinio stadiono statybos darbų viešojo pirkimo laimėtoju ir netektų teisės vykdyti statybos darbus už ginčo sutartyje bei jos priede nurodytą kainą. Siekiant tęsti nacionalinio stadiono statybos darbus turėtų būti skelbiamas naujas konkursas, kurio laimėtoju gali tapti ir kitas rangovas. Baigus nacionalinio stadiono statybos darbus ieškovui palankus teismo sprendimas iš esmės nesukeltų teisinių pasekmių. Rangovui įvykdžius savo įsipareigojimus pagal galimai imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, restitucija iš esmės būtų negalima ir neliktų nieko kita, kaip tik atsiskaityti su rangovu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių toliau bus atliekami statybos darbai. Dėl jų netaikymo gali iš esmės pasunkėti būsimo teismo sprendimo šioje byloje vykdymas, kadangi atliktų statybos darbų padarinių pašalinimas būtų susijęs su sudėtingais procesais, pareikalautų nerealių finansinių, organizacinių ir techninių išteklių. Jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o vėliau ginčo sutartis būtų pripažinta niekine, tai galėtų suponuoti ir papildomų teisminių ginčų kilimą.

Neturi būti ignoruojama lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principų svarba. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas patirtų nuostolių. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, o vėliau atmetus ieškinį, nebūtų subjekto, kuris turėtų ir galėtų atlyginti dėl jų pritaikymo patirtus nuostolius. Nesant galimybės užtikrinti galimą nuostolių atlyginimą, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, o vėliau atmetus ieškinį, negalės būti panaudoti iš valstybės biudžeto skirti pinigai. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebus galima atsiskaityti su UAB „Veikmė“ už darbus, atliktus nuo 2008 m. liepos mėnesio vidurio iki teismo nutarties priėmimo momento. Taikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas viešasis interesas. Sustabdžius stadiono statybas žala būtų padaryta ir Vilniaus miestui, ir Lietuvos valstybei. Teismas pagrįstai nurodė, kad stabdant stadiono statybas viešasis interesas nukentėtų labiau, negu jų nestabdant. Ginčijama sutartimi buvo atnaujinti ir pratęsti 1987 m. sutartimi įtvirtinti sutartiniai rangos santykiai. Vilniaus miesto savivaldybė nėra ieškovo ginčijamos sutarties šalis, todėl jai negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Jeigu teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, tai reikštų, kad yra sustabdomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 554 galiojimas.

Ieškovas ginčija ne pačią stadiono statybą, o rangovo parinkimą. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik iki sutarties pasirašymo, po viešųjų pirkimų procedūrų atlikimo. Ieškovo nurodytų kitų galimų ginčų kilimas neturės įtakos teismo sprendimo šioje byloje įvykdymui. Uždraudus vykdyti tolimesnius darbus pagal ginčo sutartį, visi nuo sutarties vykdymo pradžios atlikti darbai bus sugadinti, juos reikės perdaryti iš naujo, o materialinė žala dėl to viršytų 50 milijonų litų. Stadionas nacionalinės svarbos sporto objektu buvo pripažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 755. Sporto objektui buvo suteiktas nacionalinės svarbos objekto statusas, kuris suponuoja tai, kad stadionas yra svarbus valstybei, o kartu ir visai visuomenei. Teismas viešąjį interesą susiejo ne vien tik su 2009 metais vyksiančiais svarbiais renginiais. Ieškovo argumentas, kad daug didesnis viešasis interesas yra teisėtai panaudoti valstybės lėšas, negu turėti nacionalinį stadioną, yra teisiškai nepagrįstas. 1987 m. gruodžio 4 d. sutarties ir ieškovo ginčijamos sutarties dalykas yra tas pats. Pagal abi sutartis buvo numatyta statyti stadioną iš esmės pagal tą patį projektą, toje pačioje vietoje ir tos pačios paskirties. Aplinkybė, kad stadiono projektas buvo patikslintas, nereiškia, kad abiejų sutarčių dalykas pasikeitė.

Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su visuomenės ir valstybės poreikiu turėti tarptautinius standartus atitinkanti nacionalinį stadioną. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 26 d. nutarimu nacionalinis stadionas yra pripažintas nacionalinės svarbos sporto objektu. Taip patvirtintas viešasis interesas kuo skubiau turėti tokį objektą. Sustabdžius stadiono statybos darbus butų padaryta žala tiek didelei visuomenės daliai, tiek valstybei, paneigtas minėtas Vyriausybės nutarimas.Nacionalinio stadiono statyba vykdoma vadovaujantis 1987 m. gruodžio 4 d. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybos ir Vilniaus statybos tresto sudaryta tipine rangos sutartimi kapitalinei statybai Nr. 43. Teisiniai santykiai ir rangovo teisė vykdyti statybos darbus pagal 1987 m. gruodžio 4 d. sutartį nėra pasibaigusi. Ieškovas neginčija 1987 m. gruodžio 4 d. sutarties, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jų neapims. Darbai galės būti tęsiami, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas padarytų neaiškius tolimesnius teisinius santykius dėl nacionalinio stadiono statybos, kadangi 2007 m. spalio 2 d. sutartimi Nr. 92-R buvo modifikuoti teisiniai santykiai, kilę iš 1987 m. gruodžio 4 d. statybos rangos sutarties Nr. 43, pritaikant juos pasikeitusioms aplinkybėms. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus vykdyti bet kokius abipusius įsipareigojimus pagal 2007 m. spalio 2 d. sutartį Nr. 92-R, atlyginimas rangovui UAB „Veikmė“ už jau atliktus darbus negalėtų būti sumokėtas. Ieškovas prašo uždrausti vykdyti bet kokius abipusius įsipareigojimus, atsiradusius pagal ginčijamą 2007 m. spalio 2 d. sutartį Nr. 92-R, tai yra prašo uždrausti praeityje atsiradusius abipusius įsipareigojimus. Toks prašymas prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai. Ieškovo prašomos taikyti priemonės yra neproporcingos, jų taikymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principus bei viešąjį interesą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netaikė ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, laikytina pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.).

Teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinosios apsaugos priemonės siejamos su tam tikrų apribojimų, draudimų ar įpareigojimų taikymu atsakovui arba kitiems asmenims (CPK 145 str. 1 d. 1-13 p.). CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu.

Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas. Laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ar būtų pažeistas viešasis interesas. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždraudimo vykdyti bet kokius abipusius įsipareigojimus, atsiradusius pagal ginčijamą 2007 m. spalio 2 d. sutartį Nr. 92R dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, statybos darbų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 12 d. nutarime Nr. 34 „Dėl daugiafunkcių sporto objektų pripažinimo nacionalinės svarbos sporto objektais 2006 metų programavimo laikotarpiu“ pažymėta, kad nacionalinės svarbos sporto objektais gali būti pripažinti bent du šiuos reikalavimus atitinkantys sporto objektai: 1) kurie būtini valstybės įsipareigojimams, nustatytiems Lietuvos tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautiniuose įsipareigojimuose, vykdyti; 2) kuriuose bus sudarytos galimybės rengti tarptautines sporto varžybas, kartu kuriant gerą Lietuvos sporto tarptautinį įvaizdį; 3) kurie gali būti naudojami ne vien sporto, bet ir kultūros bei turizmo plėtrai; 4) kuriuose vykdoma veikla svarbi nacionalinės regioninės politikos uždaviniams spręsti; 5) kurie leidžia geriau naudoti jau esamą viešąją sporto ir turizmo infrastruktūrą, skatina privačias investicijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 755 buvo nutarta papildyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 34 „Dėl daugiafunkcių sporto objektų pripažinimo nacionalinės svarbos sporto objektais 2006 metų programavimo laikotarpiu“ ir į šiame nutarime pateiktą sąrašą įtrauktas nacionalinis stadionas su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 691 „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos darbų koordinavimo“ sudarytai nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos darbų koordinavimo komisijai buvo pavesta iki 2008 m. rugsėjo 1 d, ir vėliau kasmet iki einamųjų metų balandžio 1 d. sudaryti su Vilniaus miesto savivaldybe suderintą nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos darbų planą-grafiką ir informuoti apie jį Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 748 „Dėl Nacionalinio stadiono Šeškinėje statybos projekto parengimo programos bei Kūno kultūros ir sporto objektų statybos ir rekonstravimo programos patvirtinimo“ buvo patvirtinta nacionalinio stadiono Šeškinėje statybos projekto parengimo programa. Šios programos tikslas – parengti nacionalinio stadiono Šeškinėje statybos projektą, kad 2009 metais stadionas būtų pastatytas (4 p.). Pažymėta, kad Vilniuje nėra tinkamai įrengtų stadionų ar arenų, kuriose galėtų vykti dideli renginiai (Dainų šventė, Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, tarptautinės konferencijos, parodos), o organizatoriai galėtų užtikrinti saugias ir sveikas sąlygas dalyviams ir žiūrovams (3 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarime Nr. 554 „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos programos patvirtinimo“ nurodyta, jog šios programos paskirtis – užtikrinti, kad būtų užbaigtas rengti nacionalinės svarbos sporto objekto statybos projektas ir tęsiami jo statybos darbai. Pažymėta, kad Vilniuje nėra nei tinkamai įrengtų stadionų, nei arenų, kur galėtų vykti tarptautinės varžybos (futbolo ir lengvosios atletikos), kiti dideli renginiai (Dainų šventės, Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, tarptautinės konferencijos, parodos), o organizatoriai galėtų užtikrinti saugias ir sveikas sąlygas dalyviams ir žiūrovams (3 p.). Programos uždavinys – užtikrinti, kad iki 2008 m. liepos 1 d. būtų užbaigti stadiono projektavimo darbai ir tęsiama jo statyba (5 p.). Ši programa įgyvendinama 2008 metais, o jai įgyvendinti iš privatizavimo fondo 2008 metais skirta 100 milijonų litų. Nurodyta, kad įgyvendinant programą iki 2008 m. liepos 1 d. bus baigti stadiono projektavimo darbai, o iki 2008 m. gruodžio 31 d. bus įvykdyti stadiono statybos darbai, nurodyti šios programos priede (10 p.). Taigi šiuo teisės aktu buvo nustatyti konkretūs stadiono statybų darbų vykdymo terminai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl 2008 metų privatizavimo fondo lėšų dalies paskirstymo“ 100 milijonų litų skirta nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos programai. Šio nutarimo pagrindu Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2008 m. liepos 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 28 iš Privatizavimo fondo pervedė Vilniaus miesto savivaldybei 55 470 922 Lt nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos programai įgyvendinti. Nurodytą aplinkybę patvirtina prie Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. liepos 10 d. raštas Nr. ((2.39-07)-5K-0817989-0818573)-6K-0808513.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra glaudžiai susijęs su viešuoju interesu. Statomam nacionaliniam stadionui buvo suteiktas nacionalinės svarbos sporto objekto statusas. Jame būtų sudarytos galimybės rengti tarptautines sporto varžybas, kartu kuriant gerą Lietuvos sporto tarptautinį įvaizdį, jis taip pat galėtų būti naudojamas ir kultūros bei turizmo plėtrai. Šios aplinkybės patvirtina nacionalinio stadiono statybos viešąjį interesą, tai yra siekiamą naudą visuomenei ar jos daliai. Tokio objekto, kaip statomas objektas, šiuo metu nėra ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Jame galėtų vykti įvairūs dideli sporto ir kultūros renginiai. Nurodytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktų turinys (juose nustatyti konkretūs stadiono statybos darbų atlikimo terminai ir apmokėjimas už juos) patvirtina, kad nacionalinį stadioną siekiama pastatyti sparčiai, kad jis kuo greičiau galėtų būti pradėtas eksploatuoti panaudojant visuomenės poreikiams. Siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą, būtina statybos darbų sustabdymo pasekmes vertinti viešojo intereso, taip pat finansine ir socialine prasmėmis. Nacionalinio stadiono statyba ir kuo greitesnė jos pabaiga yra susiję su viešojo intereso, visuomeninių reikmių įgyvendinimu.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai analizavo ir vertino, kad būtų nepažeisti viešieji (visuomenės ar jos dalies) interesai. Nustačius, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali pažeisti viešuosius interesus, teismas turi atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas išimtinis valstybės rūpestis kultūros puoselėjimu, sporto rėmimu (Konstitucijos 42 str. 1 d., 53 str. 2 d. nuostatos). Pagrįstai manytina, kad sustabdžius prievolių pagal ieškovo ginčijamą sutartį vykdymą, o kartu ir stadiono statybos darbus, gali susidaryti sąlygos, ribojančios konstitucinių kultūros, sporto vertybių įgyvendinimo apsaugą. Viešojo intereso apsaugos užtikrinimo būtinumas nulemia ginčo šalių tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo galimybę. Nacionaliniam stadionui suteikus nacionalinės svarbos sporto objekto statusą, darytina išvada, jog jis yra ypatingai svarbus valstybei, visuomenei. Jis statomas siekiant įgyvendinti tiek valstybės, tiek visos visuomenės poreikius, kuriais siekiama turėti tarptautinius reikalavimus atitinkantį stadioną. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pakenktų šiam viešajam poreikiui, neduotų naudos visuomenei (jos daliai), kadangi galutinio rezultato pasiekimas (stadiono pastatymas ir galimybė jį naudoti) nusikeltų į vėlesnį neapibrėžtą laiką.

Apelianto nesutikimas su teismo nurodyta aplinkybe, jog stadionas turi būti pastatytas iki 2009 m. birželio 25 d. (pagal atskirajame skunde nurodytą nacionalinio stadiono su sporto kompleksu pagrindinės sporto arenos statybos objekto darbų vykdymo ir finansavimo grafiką, statybos darbai turi būti baigti iki 2010 m. ketvirto ketvirčio), nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinio stadiono statyba yra susijusi su viešuoju interesu, bet kokiu atveju stadioną reikia pastatyti kuo greičiau. Operatyvus ir sklandus statybos darbų atlikimas leistų stadione greičiau pradėti organizuoti įvarius masinius renginius, tuo pačiu būtų efektyviau įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad valstybė remia kultūrą ir sportą. Taikant ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, stadiono statybų darbai būtų iš esmės stabdomi, statybos užbaigimas nusikeltų žymiai vėlesniam laikui. Tokių priemonių taikymas neatitiktų viešojo intereso kuo greičiau turėti visiškai įrengtą, tarptautinius standartus atitinkantį stadioną, kuriame būtų rengiami aukšto lygio masiniai renginiai, o kartu tenkinami tiek valstybės, tiek visuomenės kultūriniai, turizmo, paslaugų ir kiti poreikiai.

Nagrinėjamu atveju nėra iš esmės sprendžiamas pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimas. Teisėjų kolegija šioje byloje pagal atskirojo skundo argumentus vertina tik tai, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones prioritetiniais viešojo intereso apsaugos pagrindais, apelianto argumentai, kiek jie susiję su 1987 m. gruodžio 4 d. sutarties ir 2007 m. spalio 2 d. sutarties Nr. 92-R tarpusavio santykio aiškinimu, šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingi. Tai spręstina bylą nagrinėjat iš esmės pagal ieškovo pareikštus reikalavimus.

Nacionalinis stadionas yra valstybinės reikšmės objektas. Jo statybai skiriamos valstybės lėšos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 424 skirstant 2008 metų Privatizavimo fondo lėšų dalį, buvo nutarta 100 milijonų litų skirti nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos programai. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad nurodytos lėšos (jų dalis) jau yra skirtos ir panaudotos arba naudojamos konkrečiam tikslui. Laiku nepanaudojus lėšų, jos turi būti grąžinamos į valstybės biudžetą, o vėliau lėšas skirstant bendra tvarka, nacionalinio stadiono statybai jų gali būti ir nebeskirta. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. birželio 5 d. nutarimu „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos programos patvirtinimo“ Nr. 554 nustatyti griežti atskirų darbų terminai ir konkrečios pinigų sumos, skiriamos vieniems arba kitiems darbams finansuoti. Taikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų iš esmės ribojama nacionalinio stadiono statybos darbų tolesnio atlikimo galimybė, gali būti vėliau nebeskiriama biudžeto lėšų šio objekto statybos tikslams, o tai vėlgi pakenktų viešajam interesui, nes tiek visuomenės, tiek valstybės poreikio kuo greičiau turėti nacionalinį stadioną įgyvendinimas būtų atidėtas. Statybos rangovas vykdė sutartines prievoles ir turi teisėtą lūkestį laiku gauti atlyginimą už atliktus darbus, todėl apelianto argumentai dėl rangovui taikytinų padidintų atidumo ir protingumo reikalavimų šiuo atveju laikytini teisiškai nereikšmingais. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad byloje nesą duomenų, jog rangovas ir jo pasitelkti subrangovai neturėtų galimybės vykdyti darbų kituose objektuose. Sudarius susitarimus dėl stadiono statybos, atsižvelgiant į darbų apimtį, mastą bei planuojamą darbų eigą pagal nustatytus terminus, tikėtina, kad rangovo darbo jėga ir techniniai ištekliai iš esmės buvo skirti ir sutelkti šio objekto statybai.

Ieškovas byloje nereiškia turtinių reikalavimų (neprašo priteisti turtą ar lėšas), todėl jo argumentai dėl turto vertės ir tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones santykio nėra teisiškai reikšmingi. Apelianto argumentai, kad tolimesnis ginčo sutarties vykdymas bylinėjimąsi darytų beprasmį, nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog taikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nukentėtų viešasis interesas. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, o vėliau ginčo sutartį pripažinus niekine, tai suponuotų ir papildomų teisminių ginčų kilimą. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos konkrečioje byloje, pagal byloje pareikštus reikalavimus bei faktines bylos aplinkybes. Apelianto minima kitų teisminių ginčų atsiradimo tikimybė nesudaro pagrindo šiuo atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones didelių išlaidų bei nuostolių patirtų atsakovai. Atliktus stadiono statybos darbus reikėtų tinkamai užkonservuoti (Statybos įstatymo 12 str. 1 d. 9 p.), o šių darbų išlaidos sudarytų apie 20 milijonų litų, be to, dėl statybos darbų sustabdymo rangovas patirtų žymius nuostolius (apie 23 000 Lt už vieną statybos darbų sustabdymo dieną), nes savo veiklą yra nukreipęs į stadiono statybą, kuri pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų vykdoma (b. l. 158). Taikant laikinąsias apsaugos priemones proporcingumo principas lemia būtinumą vertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus adekvatus jų taikymu siekiamiems tikslams. Šiuo atveju atsakovų interesai taip pat negali būti ignoruojami (CPK 17 str.). Atsižvelgiant į atsakovų didelių nuostolių atsiradimo galimybę, jeigu būtų pritaikytos ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, toks taikymas prieštarautų ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principams, neatitiktų šalių interesų pusiausvyros.

Be to, kaip jau nurodyta, sustabdžius nacionalinio stadiono statybos darbus gali atsirasti nenaudingi padariniai tiek didelei visuomenės daliai, tiek valstybės įvaizdžiui.

Valstybės ir visos visuomenės interesas yra surinkti kuo daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Jų surinkimo laipsnis daro įtaką valstybės ir visos visuomenės gerovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad taikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų prarandama galimybė greičiau ir visapusiškiau plėtoti turizmo bei paslaugų sektorių, negaunama papildomų įplaukų į valstybės biudžetą. Kuo operatyviau bus pastatytas nacionalinis stadionas, tuo greičiau išsiplės turizmo ir paslaugų sektorius, o valstybės biudžetas papildytas naujomis įplaukomis.

Išdėstytų motyvų pagrindu pažymėtina, kad nacionalinės svarbos objekto – nacionalinio stadiono statyba yra susijusi su viešuoju interesu kuo greičiau turėti objektą, kuriame būtų sudarytos galimybės rengti aukšto lygio tarptautines sporto varžybas, kartu kuriant gerą Lietuvos sporto tarptautinį įvaizdį, kuris galėtų būti naudojamas ne vien tik sporto, bet ir kultūros bei turizmo plėtrai, kuris leistų geriau išnaudoti jau esamą viešąją sporto ir turizmo infrastruktūrą, skatintų privačias investicijas. Statomame nacionalinės svarbos objekte galėtų vykti dideli renginiai (pvz. Dainų šventė, Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, tarptautinės varžybos (futbolo ir lengvosios atletikos)). Sparti stadiono statyba atitinka viešąjį interesą, susijusį su visuomenės ir valstybės poreikiu turėti tokį objektą. Analizuojamu atveju pagrįstai pripažinta, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams, neatitiktų šio laikotarpio viešųjų poreikių.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti ieškovo nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Atskirojo skundo motyvais pirmosios instancijos teismo 2008 m. liepos 4 d. nutarties teisingumas nepaneigtas, todėl nėra pagrindo ją naikinti arba keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.