Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-815-516/2011

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-12-01
Bylos Nr.: 2A-815-516/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-13406-2009-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: D. B.
Ieškovas: V. O.

Kategorijos

121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-815-516/2011Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13406-2009-1Procesinio sprendimo kategorija: 121.7; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. O. gatvės pastato Nr. 20 negyvenamųjų patalpų savininkų asociacijos ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas “V. O. gatvės pastato Nr. 20 negyvenamųjų patalpų savininkų asociacija” kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės D. B. 4898,83 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2002-09-24 buvo įsteigta V. O. gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini) negyvenamųjų patalpų savininkų asociacija. Steigime dalyvavo ir atsakovė, kuri pritarė sprendimui dėl pastato administravimo. Susirinkime buvo nustatyti mokesčių dydžiai, valytojo ir kiemsargio etatų įvedimas.

2003-07-21 sušaukus neeilinį susirinkimą, buvo nuspręsta administravimo išlaidų apmokėjimą paskirstyti ne proporcingai savininkų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o lygiomis dalimis. Atsakovė 2003-10-07 raštu pranešė, kad išstoja iš asociacijos, o nuo 2004 m. liepos mėnesio nustojo mokėti už administravimo išlaidas, kiemo valymą, bendrus vandens, elektros ir kitus mokesčius, todėl liko skolinga ieškovui 4915,10 Lt.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, jog išsiaiškino, kad negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), registruotos fizinio asmens D. B. vardu, todėl paprašė pradinį atsakovą pakeisti tinkamu atsakovu. Teismui prašymą tenkinus, ieškovei apmokėjus bylos nagrinėjimo metu dalį skolos, prašė priteisti iš atsakovės D. B. 4898,83 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas.

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies.

Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės D. B. 2263,41 Lt skolos ir 1237,44 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas taip pat priteisė atsakovei D. B. 130,20 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo „V. O. gatvės pastato Nr. 20 negyvenamųjų patalpų savininkų asociacija“.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovės yra susiklostę turto administravimo santykiai ir teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad nėra sudariusi sutarties su kitu administratoriumi dėl jai priklausančių patalpų administravimo.

Ieškovas reikalavimą priteisti skolą už administravimo paslaugas grindė Asociacijos 2003-07-21 priimtu sprendimu, kuris nėra nuginčytas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas administruodamas pastate esančias negyvenamąsias patalpas turi veikti pagal specialiąsias normas, reglamentuojančias šios rūšies teisinius santykius, ir tik jų pagrindu priimti sprendimus. Nors ieškovas nurodė, kad veikia savarankiškai ir gali laisvai priimti sprendimus, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta pareiga įgyvendinant savo teises ir naudojantis savo laisvėmis, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teismas laikė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti administravimo išlaidas paskaičiuotas kiekvienam patalpų savininkui po lygiai, remiantis ieškovo argumentu, jog 2003-07-21 susirinkime priimtas sprendimas nėra nuginčytas. Įstatymas imperatyviai numato, kaip turi būti skaičiuojamos administravimo išlaidos, ir nesuteikia teisės dėl to priimti kito sprendimo. Teismo teigimu, tai, jog sprendimas nėra nuginčytas, neužkerta galimybės vertinti Asociacijos ir jos steigėjų veiklos, kaip neatitinkančios CK 4.84 straipsnio 4 dalies reikalavimų. CK 4.83 straipsnio 4 dalis, suteikia teisę spręsti savininkams dėl kitų išlaidų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu, apmokėjimo. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad administravimo išlaidos turi būti priteisiamos CK 4.84 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutiko, kad UAB „Hornas“ yra skaičiuojamos administravimo išlaidos pagal atskirą 2003-09-22 sutartį. Atsakovė, ginčydama sudarytą Sutartį, turėjo teisę reikšti priešieškinį, tačiau atsakovė savo atsikirtimus grindė tik aplinkybe, kad ieškovas neteisingai skaičiuoja už administravimo ir kiemo valymo paslaugas. Teismas neturėjo teisės išeiti iš pareikšto reikalavimo ribų ir pasisakyti dėl šios Sutarties. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pripažino pagrįstu atsakovės argumentą, kad valymo priemonių, elektros lempučių pirkimo, stiklo paketo, spynos pakeitimo išlaidos sudaro eksploatavimo išlaidas. Tokios išlaidos nėra įtrauktos ir į ieškovo patvirtintą Asociacijos apskaitos politiką kaip administravimo išlaidos. Iš byloje esančių ieškovo paaiškinimų teismas nustatė, kad Asociacija nerenka išlaidų pastatui išlaikyti ir išsaugoti, nors CK 4.82 straipsnio 3 dalis numato patalpų savininkams pareigą proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Tačiau, netinkamas eksploatavimo išlaidų priskyrimas, nesudaro pagrindo jų nemokėti, jei jos yra patirtos. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad paslaugos nesuteiktos. Tokiu atveju teismas aptartų įrodymų ir motyvų pagrindu sprendė, kad ieškovo patirtos administravimo ir eksploatavimo 1317,38 Lt išlaidos turi būti priteisiamos iš atsakovės proporcingai atsakovės daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Šalies argumentai

Ieškovas prašymą priteisti iš atsakovės 195,58 Lt už informacines lenteles grindė Asociacijos narių priimtu sprendimu nuimti visas reklamas ir padaryti bendrą stendą. Atsakovė nesutiko dėl vienodų reklaminių lentelių pagaminimo. Be to, nurodė, kad užkabinus naujas lenteles, senosios nebuvo nukabintos. Nagrinėjamu atveju buvo priimtas patalpų savininkų sprendimas parengti stendą su informacinėmis lentelėmis, atsakovė priimto sprendimo Įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijo, todėl teismas laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl 195,58 Lt priteisimo iš atsakovės už informacines lenteles. Jei atsakovė nesutinka dėl sprendimo įgyvendinimo tvarkos, ji turi teisę kreipti į tarybą Asociacijos įstatų nustatyta tvarka. Taip pat ieškovui iš atsakovės priteisė 34,88 Lt už atliktus kadastrinius matavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas ir dėl automobilių aikštelės valymo išlaidų atlyginimo. Atsakovė dalyvavo Asociacijos susirinkime, kuriame buvo nuspręsta įsteigus kiemsargio etatą valyti aikštelę, t.y. apie priimtą sprendimą žinojo. Atsakovė raštu kreipėsi į ieškovą, nurodydama, jog atsisako finansuoti jai nepriklausančio turto – automobilio aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), valymą. Bylos nagrinėjimo metu pateikė įrodymus, kad aikštelė turto registre nėra įregistruota. Iš ieškovo paaiškinimų, pateiktos patalpų statybos rangos sutarties Nr. 14 teismas nustatė, kad prie pastato už savininkų lėšas buvo numatyta įrengti asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau statytojas įrengęs aikštelę jos neįregistravo. Iš 2003-07-21 susirinkimo protokolo matyti, kad negyvenamųjų patalpų savininkai nutarė parengti detalųjį planą ir kreiptis dėl žemės nuomos, o vėliau išsinuomoti arba išpirkti automobilių aikštelę. Ieškovas paaiškino, kad aikštelė naudojama tik patalpų savininkų reikmėms, todėl buvo savanoriškai nuspręsta ją kartu su aplink esančiu žemės sklypu valyti. Taip pat valomos teritorijos dydį grindė jam nustatyta pareiga organizuoti kiemo, aplink pastatą (duomenys neskelbtini), valymą. Iš patalpų statybos sutarties sudarytos tarp atsakovės ir UAB „Hornas“ priedo Nr. 1 matyti, kad patalpų kainą sudarė tame tarpe aplinkos sutvarkymo darbai, įskaitant kelių (aikštelės), šaligatvių. Atsakovė patvirtino, jog ji naudojasi automobilių stovėjimo aikštele. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriaus 2010-06-28 rašto Nr. A51-14525(2.9.3.19-UK2) teismas nustatė, kad šalia pastato adresu (duomenys neskelbtini), įrengta automobilių stovėjimo aikštelė priklauso Lietuvos Respublikai. Rašte nurodyta, kad ją prižiūrėjo pastato savininkai, tačiau po atsakovės kreipimosi nurodė, jog jos priežiūra bus paskirta UAB „Stebulė“.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad savininkai savanoriškai priėmė sprendimą aikštelę valyti, nesikreipiant dėl žemės nuomos, nes, kaip nurodė ieškovas, taip būtų patirtos didesnės išlaidos, atsakovė įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė dėl priimto sprendimo pripažinimo negaliojančiu, naudojosi aikštele, remdamasis teisingumo ir sąžiningumo principais laikė, jog jai kilo pareiga apmokėti už jos valymą. Ieškovas kiemo valymo išlaidas patalpų savininkams skaičiuoja proporcingai jų daliai bendrojoje nuosavybėje, išskyrus UAB „Hornas“, kuris yra sudaręs atskirą sutartį, pagal kurią ši įmonė prižiūri 3 procentus aikštelės. Teismas konstatavo, kad ieškovas priėmęs sprendimą valyti automobilių stovėjimo aikštelę, skaičiuojant dėl to patirtas išlaidas turi išlaikyti proporcingumo principą, todėl iš reikalaujamos priteisti sumos (760,57 Lt) už aikštelės valymą atėmė 45 Lt ir iš atsakovės priteisė ieškovui 715,57 Lt patirtų nuostolių už kiemo valymą.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovę D. B. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-14 sprendimą panaikinti arba pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl išlaidų atlyginimo už informacines lenteles, kadastrinius matavimus, bei automobilių aukštelės valymą atmesti ir pritiesti ieškovui 1317,38 Lt administravimo išlaidų, bei 182,62 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės 195,58 Lt už informacines lenteles. Teigia, kad įstatymas nustato du atskirus pagrindus, kuriems esant galima atsisakyti apmokėti išlaidas, t.y. butų ir kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios įstatymų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros klausimais, arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 str. ir 4.85 str. nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kiekvienas įstatyme nustatytas pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas, todėl konstatavus bent vieno iš jų buvimą nėra pagrindo reikalauti apmokėti išlaidas, nurodytas CK 4.83 str. 4 d. Apeliantė sutikimo reklaminių lentelių gaminimui nedavė, todėl nebuvo jokio pagrindo dar ir ginčyti ieškovo priimtą sprendimą. Apeliantė taip pat mano, kad išlaidos reklaminių lentelių pagaminimui negali būti prilyginamos išlaidoms, skirtoms naudotis ir išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, nes straipsnio nuostata dėl bendraturčių teisių ir pareigų, naudojantis ir išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, yra daiktinės teisės norma, reglamentuojantis santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu. Dėl to sprendžiant daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų ginčus, kuriuose reikalavimai reiškiami šio straipsnio pagrindu, svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendram turtui išsaugoti, o kurios – butų savininkų poreikiams tenkinti. Apeliantės nuomone, vienodos reklaminės lentelės yra skirtos pastate esančių bendrovių poreikiams tenkinti, todėl šiuos teisinius santykius reglamentuoja ne daiktinės, o prievolių teisės normos. Kadangi reklaminės lentelės pagaminimui sutikimo atsakovė nedavė, todėl jai nekyla pareiga už ją mokėti;teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 34,88 Lt už atliktus kadastrinius matavimus, kadangi šią sumą atsakovė sumokėjo 2010-06-09;dėl automobilių aukštelės valymo išlaidų atlyginimo nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog teritorija, kuria ieškovas naudojasi kaip automobilių stovėjimo aikštele, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Kaip patvirtino teismui pateikti dokumentai, ieškovas šia teritorija naudojasi be jokio teisinio pagrindo, t.y. neteisėtai. Teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog teritorija, kuri naudojama kaip automobilių aukštelė, yra bendro naudojimo ir ją prižiūri bei tvarko Vilniaus miesto teritorijų sanitarinį valymą ir želdinių priežiūrą laimėjusios organizacijos. Atsakovė pažymi, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šeškinės seniūnijos pateiktą informaciją, šiuos darbus nuo 2001 m. iki 2005 m. vykdė UAB „Šilėja“, o šiuo metu Šeškinės sanitarinio valymo ir želdinių priežiūros darbus laikinai atlieka UAB „Stebulė“. Atsižvelgiant į tai, kad bendro naudojimo teritorijoje teritorijos priežiūrą organizuoja Vilniaus miesto savivaldybė, o vykdo konkursus laimėjusios organizacijos, o tuo tarpu ieškovas šia teritorija naudojasi neteisėtai, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės tariamai patirtus ieškovo nuostolius už automobilių aikštelės valymą. Be to, sprendimą savavališkai valyti valstybei priklausančią teritoriją priėmė ieškovas, t.y. asociacija. Apeliantė nėra asociacijos narė. Tai reiškia, kad asociacijos sprendimai papildomai valyti valstybei priklausančią teritoriją ir mokėti už valymo paslaugas atsakovei yra neprivalomi. dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodo, kad ieškovo atstovas – advokato padėjėjas – jokių procesinių dokumentų nerengė, o ieškovą byloje atstovavo iš viso 3 valandas, todėl priteistina suma už suteiktas teisines paslaugas būtų 288 Lt (3 x 800 x 0,15 x 08). Atsižvelgiant į tai, kad teismas tenkino 46,20 proc. ieškinio reikalavimą, visa priteistina ieškovui suma būtų 201,18 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas “V. O. gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini) negyvenamųjų patalpų savininkų asociacija” prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-11 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad ieškovo patirtos išlaidos informacinių lentelių įrengimui vertintinos kaip su teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinio priežiūros reikalavimais susijusios išlaidos. Minėtiems reikalavimas užtikrinti patirtos išlaidos negali būti laikomos tik konkrečių bendraturčių poreikiams tenkinti skiriamomis išlaidomis, bet protingomis daikto išlaikymo išlaidomis. Tuo labiau, kad sprendimas dėl šių išlaidų buvo priimtas pastato savininkų balsų dauguma CK 4.85 str. nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Ieškovas taip pat pažymi, kad net ir išlaidų informacinėms lentelėms įrengti atlyginimo ieškovui santykius vertinant kaip prievolinius, atsakovei taip pat egzistuoja pareiga sumokėti ieškovui šiuo tikslu faktiškai patirtas išlaidas. Kadangi atsakovė naudojosi ginčo lentelėmis, sprendimo dėl jų įrengimo neginčijo, todėl ieškovo apmokėtos lentelių įrengimo išlaidos laikomos pagrįstai už atsakovę ieškovo atliktu mokėjimu ir turi būti jam kompensuotos CK 6.111 str. ir CK 6.114 str. nustatyta tvarka. Taigi teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės 195,58 Lt dydžio informacinių lentelių įrengimo išlaidų atlyginimą.

Dėl 34,88 Lt dydžio išlaidų kadastriniams matavimams atlyginimo priteisimo pažymi, kad ieškovas nurodytą sumą iš atsakovės gavo 2010-06-09, todėl pretenzijų atsakovei dėl teismo priteistos skolos dalies neturi.

Dėl išlaidų automobilių stovėjimo aikštelės valymui atlyginimo priteisimo nurodo, jog byloje pateikti dokumentai įrodo, jog šalia pastato įrengta automobilių stovėjimo aukštelė yra įrengta pastato bendraturčių lėšomis kartu su pastatu. Visose byloje esančiose statybos rangos sutartyse su pastato patalpų savininkais nurodoma, kad bus įrengtos ir automobilių stovėjimo aikštelės, proporcingai konkrečiam užsakovui statomų patalpų plotui. 2010-07-01 VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota. Teigia, kad šalia pastato esanti automobilių stovėjimo aikštelė laikytina pastate esančių patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektu, kurį savininkai išlaikė pagal seniūnijos įpareigojimą bei bendru sutarimu. Automobilių stovėjimo aikštelės šalia pastato priežiūros organizavimo prievolės vykdymas taip pat atitiko teisingumo principą, nes aikštele pastato savininkai ir jų klientai naudojosi. Tai reiškia, kad atsakovės įsipareigojimas padengti proporcingą jos valdomų patalpų pastate plotui aikštelės priežiūrai skirtų išlaidų dalį, kyla iš jos, kaip pastato bendrojo naudojimo objektų bendraturtės, prievolės, nepriklausomai nuo atsakovės narystės ieškovo asociacijoje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pažymi, kad išlaidos atstovo pagalbai apmokėti apima ne tik atstovavimą ieškovui teisme, bet ir prašymo dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama surašymą. Dėl didelės bylos apimties, advokato padėjėjas sugaišo daug laiko susipažinimui su bylos dokumentais. Be to, dalis dokumentų, buvo rengti abiejų bylos šalių, todėl juose nurodomus duomenis reikėjo sutikrinti. Vadinasi, ieškovo patirtos atstovavimo išlaidos šiuo atveju neturėtų būti vertinamos kaip nepagrįstai didelės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio formos bei teismo sudėties.

Civilinio proceso kodekso 3 str. 8 d. nustato, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu galioja Civilinio proceso kodekso 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija (nuo 2011 m. spalio 1 d.). Byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal šios Civilinio proceso kodekso redakcijos normas, nepriklausomai nuo skundžiamo teismo sprendimo priėmimo bei apeliacinio skundo padavimo momento, kadangi Civilinio proceso kodekso 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcijos įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, kuris nustatytų kitokią bylų nagrinėjimą tvarką, nėra priimtas.

Civilinio proceso kodekso 321 str. 1 d. nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pastarojoje normoje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Taigi, bendroji taisyklė dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio formos nustato bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka; diskrecijos teisė nuspręsti dėl žodinio bylos nagrinėjimo priskirta teismui, bet ne proceso šalims. Nagrinėjamu atveju gautas atsakovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, grindžiant šį prašymą argumentu, jog apeliacinis skundas buvo paduotas 2010-11-11 bei jos teisėtais lūkesčiais, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pripažįstamas nepagrįstu. Argumentas, jog susipažinusi su ieškovo atsiliepimu į apeliacinį skundą, apeliantė norinti duoti žodinius paaiškinimus, kadangi kai kuriuos klausimus pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti, taip pat nepripažįstamas kaip sudarantis pagrindą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Visų pirma, remiantis Civilinio proceso kodekso 324 str. 2 d., žodinio proceso atveju teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas (t.y. apeliacinės instancijos teisme ne duodami paaiškinimai, o sakomos kalbos, kurios remiantis Civilinio proceso kodekso 177 str. 2 d. nėra įrodymais byloje, skirtingai nuo šalių duodamų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme). Antra, apeliantė, reikšdama atitinkamo turinio prašymą, nenurodė kokias konkrečiai aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti, kokią įtaką jos galėtų turėti teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pažymėtina, kad jokiomis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos apeliaciniame skunde, apeliantė negali remtis (Civilinio proceso kodekso 323 str.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad yra būtinybė šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 304 str. 1 d., kai apeliaciniu skundu ginčijama suma yra ne didesnė negu penki tūkstančiai litų, taip pat ypatingosios teisenos bylose apeliacine tvarka bylą nagrinėja vienas teisėjas. Šiuo atveju apeliaciniu skundu ginčijama suma yra 946,03 Lt. Nors apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ginčijama suma yra 4898,83 Lt, ši nuoroda yra neteisinga, kadangi skundžiamu teismo sprendimu yra priteista 2263,41 Lt suma, o apeliantė prašo ją sumažinti iki 1317,38; taigi, ginčo sumą apeliacinėje instancijoje sudaro skirtumas tarp priteistos ir prašomos priteisti sumos; bylinėjimosi išlaidų dydis nėra materialusis teisinis reikalavimas, todėl nustatant ginčijamą sumą jis įtakos neturi.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl išlaidų informacinėms lentelėms įrengti, už kadastrinius matavimus, automobilių aikštelės valymą, taip pat, dėl bylinėjimosi išlaidų. Šia apimtimi byla ir yra nagrinėjama.

Dėl išlaidų informacinėms lentelėms įrengti.

Apeliantė ginčija savo pareigą padengti šias ieškovo patirtas išlaidas tuo aspektu, kad šios išlaidos nėra susijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir atsakovė nėra davusi sutikimo dėl jų, todėl ji neprivalanti šių išlaidų apmokėti (Civilinio kodekso 4.83 str. 4 d.).

Dėl šio argumento teismas pažymi, jog apeliantė neteisingai aiškina Civilinio kodekso 4.83 str. 4 d. normą.

Civilinio kodekso 4.83 str. 3 d. įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus. Aptariamo straipsnio 4 dalyje numatytos išlygos, kada buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų: 1) išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo, su sąlyga, kad šios išlaidos nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais; 2) dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo Civilinio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog pakanka nustatyti bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimą (šiuo atveju- pirmosios) ir jai nekyla pareiga nurodytos rūšies išlaidų apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu argumentą, kad informacinių lentelių įrengimas nėra susijęs su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Tačiau tai savaime nereiškia, jog nedavusi susitikimo šioms išlaidoms, atsakovė neprivalo jų apmokėti. Civilinio kodekso 4.83 str. 4 d. atleidimą nuo pareigos apmokėti atitinkamas išlaidas sieja ne su abiejų įstatyme numatytų sąlygų egzistavimu: įstatyme vartojama sąlyga ,,arba“, o tai reiškia, jog vienos iš jų pakanka, kad pareiga padengti išlaidas atsirastų. Todėl, kai Civilinio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka yra priimtas administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas dėl atm tikrų darbų atlikimo bei išlaidų jiems paskirstymo, net ir tas bendraturtis, kuris nepritarė tokioms išlaidoms (nedavė dėl jų sutikimo), turi pareigą jas apmokėti. Toks aptariamos teisės normos aiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009. Teismas taip pat pastebi, jog toks aiškinimas, kokį apeliaciniame skunde pateikia ieškovė, prieštarautų ir demokratijos principo esmei (sprendimų priėmimo balsų dauguma ir priimtų sprendimų privalomumo netgi tiems asmenims, kurie pasisakė prieš ar susilaikė) bei elementariai logikai- remiantis apeliantės aiškinimu, daugumos savininkų balsų dauguma priėmus tam tikrą sprendimą, reikėtų gauti dar ir atskirai kiekvieno bendraturčio sutikimą. Tokiu atveju balsų dauguma priimami sprendimai neteaktų bet kokios prasmės, nes darbams, nesusijusiems su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, atlikti būtų reikalingas absoliučiai visų (100 procentų) bendraturčių sutikimas. Tuo tarpu Civilinio kodekso 4.85 str. 1 ir 4 dalyse numatytas ssprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimamas butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma ir priimtų sprendimų privalomas visiems savininkams.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog būtent pirmosios instancijos teismo sprendime, o ne atsakovės apeliaciniame skunde pateiktas Civilinio kodekso 4.83 str. 4 d. normos aiškinimas yra teisingas, todėl, konstatavus, jog dėl išlaidų informacinėms lentelėms įrengti yra priimtas daugumos bendraturčių sprendimas, pareiga šias išlaidas (195 Lt) apmokėti atsiranda ir atsakovei.

Dėl 34,88 Lt išlaidų už kadastrinius matavimus priteisimo.

Apeliantė nurodo, kad šią sumą už kadastrinius matavimus yra sumokėjusi 2010-06-09, šiai aplinkybei patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateikė kasos pajamų orderio kvitą (4 t., b.l. 152); ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pripažįsta pinigų sumokėjimo faktą. Vertinant, ar tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą sprendimą, pažymima, jog teismas, priimdamas sprendimą, vertina pateiktus įrodymus ir tik byloje esančių įrodymų neįvertinimas galėtų būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą visą ar iš dalies (Civilinio proceso kodekso 265 str. 1 d., 329 str. 1 d.). 34,88 Lt mokėjimą patvirtinantis įrodymas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pateiktas, apeliantė netgi teismo posėdžiuose nenurodė šios aplinkybės (teismo posėdžių protokoluose to nėra užfiksuota), tai reiškia, jog atitinkamos sumos priteisimas negali būti vertinamas kaip skundžiamo sprendimo teisinis ar faktinis ydingumas.

Todėl, nors mokėjimas yra atliktas iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, ši aplinkybė nėra pagrindas keisti ar naikinti teismo sprendimą, o aptariama suma, kadangi dėl jos nėra ginčo, sprendimo vykdymo eigoje turi būti vertinama kaip įvykdyta sprendimo dalis.

Dėl automobilių aikštelės valymo išlaidų.

Apeliantė, ginčydama savo prievolę apmokėti automobilių stovėjimo aikštelės valymo išlaidų dalį, remiasi argumentu, jog automobilių stovėjimo aikštelė nuosavybės teise priklauso Valstybei (Lietuvos Respublikai), ką esą patvirtina byloje esantys įrodymai, todėl atsakovė neprivalo mokėti išlaidų už svetimos, bendraturčiams nepriklausančios teritorijos tvarkymą bei priežiūrą. Teismas pažymi, jog registracija nekilnojamojo turto registre atlieka ne nuosavybės teisių (ar kitų daiktinių teisių) nustatymo funkciją, o tokių teisių išviešinimo funkciją, todėl vien tas faktas, jog bendraturčių nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę nėra išviešintos, nepaneigia aplinkybės, jog aikštelė, kaip inžinierinis įrenginys, nuosavybės teise priklauso bendraturčiams; valstybei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, bet ne automobilių stovėjimo aikštelė. Aplinkybę, kad automobilių stovėjimo aikštelė priklauso pastato (duomenys neskelbtini), bendraturčiams, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai- patalpų statybos rangos sutartys, kuriose numatytas automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas (taip apt ir sutartyje, sudarytoje su apeliante). Todėl apeliantės argumentas, esą ieškovas vykdė svetimo turto priežiūrą bei valymo darbus, pripažįstamas nepagrįstu.

Apeliantė pateikė teismui naują įrodymą- Vilniaus m. savivaldybės administracijos Šeškinės seniūnijos 2010-10-15 raštą Nr. A6-6811-(3.3.19.1-S-15) (4 t., b.l. 154), kuris, jos manymu, patvirtina, kad sanitarinio valymo ir želdynų priežiūros darbus teritorijoje apie pastatą (duomenys neskelbtini) nuo 2001 m. iki 2005 m. vykdė UAB ,,Šilėja“. Teismas pastebi, jog apeliantė neteisingai cituoja savo pačios pateiktą raštą: jame nurodyta ne tai, jog darbus apie pastatą (duomenys neskelbtini) vykdė UAB ,,Šilėja“ , o tai kad Šeškinės seniūnijoje nuo 2001 iki 2005 m. sanitarinio valymo ir želdynų priežiūros darbus finansavo, skelbė konkursus ir kontroliavo Vilniaus m. savivaldybės Energetikos ir komunalinio ūkio departamentas, o darbus vykdė UAB ,,Šilėja“. Rašte nėra minima, kad būtent atsakovės nurodomoje teritorijoje tokie darbai buvo atliekami. Pareiškėjai rašte siūloma kreiptis į archyvą, komunalinio ūkio departamentą. Nors pastaroji nuoroda nėra tiksliai suformuluota, iš rašto turinio aišku, jog ten pareiškėjai (D. B.) siūloma kreiptis tikslesnių duomenų, susijusių su jos konkrečiai įvardijamos teritorijos tvarkymu. Apeliantė nepateikė tokių duomenų (įrodymų), kurie patvirtintų, jog UAB ,,Šilėja“ 2001-2005 m. laikotarpiu tvarkė nurodomą teritoriją. Tuo tarpu byloje esantis Vilniaus m. savivaldybės Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriaus 2010-06-28 raštas liudija kad pagal 2005 m. vykusį sanitarinio ir želdinių priežiūros konkursą automobilių stovėjimo aikštelė nebuvo įtraukta į savivaldybės prižiūrimų bendrojo naudojimo teritorijų sąrašą, kad pastato savininkai patys palaikė tvarką ir švarą šalia pastato. Aplinkybę, kad patys savininkai vykdė šią funkciją, patvirtina V. O. gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini) negyvenamųjų patalpų savininkų asociacijos tarybos narių 2002-12-09 posėdžio protokolas (1 t., b.l. 9), kuriame nuspręsta įvesti valytojo ir kiemsargio etatus. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė tik 2004 m. liepos 9 d. informavo asociaciją apie tai, jog ji atsisako finansuoti kiemo valymą (3 t., b.l. 308); šis įrodymas paneigia apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, esą aikštelę 2001-2005 m. laikotarpiu valė UAB ,,Šilėja“ ir patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę, kad kiemą, automobilių stovėjimo aikštelę valė asociacijos samdomas kiemsargis.

Kadangi žemės sklypas ir automobilių stovėjimo aikštelė yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai, esant įrodymams, kad automobilių stovėjimo aikštelė buvo pastatyta (įrengta) kaip pastato savininkų patalpų priklausinys, nepriklausomai nuo šio nekilnojamojo turto objekto nuosavybės teisių neišviešinimo registre, savininkai turi pareigą prižiūrėti ją kaip bendrojo naudojimo objektą (Civilinio kodekso 4.83 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė aikštelės valymo išlaidas iš atsakovės, kaip bendraturtės, proporcingai jai nuosavybės teise priklausančių patalpų plotui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškovui už atstovavimą teisme galėtų būti priteisiama tik už advokato padėjėjo dalyvavimą teismo posėdžiuose (iš viso trys valandos). Civilinio proceso kodekso 98 str. 1 d. (redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu) numatė, kad šaliai, kuris naudai priimtas sprendimas, priteisiamos išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į tai, kad byla didelės apimties, joje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su bendrosios nuosavybės dalyvių teisių bei pareigų įgyvendinimu, šalių reikalavimai bei atsikirtimai grindžiami daugybe paskaičiavimų, lentelių, mokėjimo dokumentų, advokato padėjėjas rengė procesinio pobūdžio prašymą dėl šalies pakeitimo, be to, pakankamai didelės laiko sąnaudos turėjo būti skirtos susipažinimui su bylos medžiaga (keturi tomai), ieškovo išlaidas, sumokėtas už advokato padėjėjo teiktą pagalbą pirmosios instancijos teisme (2531 Lt), nėra pagrindo pripažinti nepagrįstai didelėmis, atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d. nurodytus kriterijus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas pareiškė prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme- atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikė mokėjimą patvirtinančius dokumentus 1694 Lt sumai. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, ieškovui iš apeliantės priteisiamos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, tačiau neviršijančios Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio- 1.5 MMA, t.y. 1200 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. O. gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini) negyvenamųjų patalpų savininkų asociacijai iš atsakovės D. B. 1200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė