- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-27
- Bylos Nr.
- eI-700-428/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02415-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. A. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos, Kauno miesto savivaldybei
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės,
dalyvaujant pareiškėjui R. A. S., atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno miesto savivaldybės atstovei A. B. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei dėl norminio administracinio akto tyrimo, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą 2016-10-26 Nr. (33.215)R-4304, kuriuo R. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) , atsisakyta skirti pašalpą skoloms už būstą apmokėti;
2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-01-17 Nr. A1-66 įsakymą, kuriuo R. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) , neskirta vienkartinė pašalpa;
3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją iš nepanaudotų savivaldybės biudžeto lėšų piniginei socialinei paramai skaičiuoti ir mokėti, R. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) , skirti socialinę paramą (vienkartinę pašalpą) apmokėti 386,77 Eur įsiskolinimą, susidariusį už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. už R. A. S. nuomojamo Kauno miesto savivaldybės buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą;
4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją iš nepanaudotų savivaldybės biudžeto lėšų piniginei socialinei paramai skaičiuoti ir mokėti, R. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) skirti socialinę paramą (vienkartinę pašalpą) apmokėti 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą;
5) priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą R. A. S. dėl jam neteisėto nepaskyrimo socialinės paramos (vienkartinės pašalpos) apmokėti R. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini)įsiskolinimui už jo nuomojamo iš Kauno miesto savivaldybės buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą;
6) priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą R. A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) dėl jam neteisėto nepaskyrimo socialinės paramos (vienkartinės pašalpos) apmokėti už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą;
7) ištirti Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-06-11 sprendimu Nr. T-354 teisėtumą, kaip norminio administracinio akto teisėtumą, susijusio su šia individualia byla ir šį Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašą panaikinti, kaip neteisėtą, savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje panašiai paaiškino, jog skundžiamu Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimu 2016-10-26 Nr. (33.215)R-4304 buvo atsisakyta skirti jam pašalpą skoloms, t. y. 386,77 Eur įsiskolinimui už būstą apmokėti, už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., bei skundžiamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-01-17 Nr. A1-66 įsakymu neskirta pareiškėjui vienkartinė pašalpa apmokėti 173,77 Eur už jo advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Priimant skundžiamus sprendimus buvo vadovautasi Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-06-11 sprendimu Nr. T-354 patvirtintu Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašu, kuriame nėra numatytos galimybės asmenims skirti pašalpą skoloms už būstą apmokėti ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašas neteisėtas iš esmės, nes neapima nepasiturinčių asmenų, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu gauna socialines pašalpas ir iš minimų pašalpų neišgali susimokėti nuomos mokesčio už iš Kauno savivaldybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas ir kitų reikmių. Minėtas aprašas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriose numatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais - apmokama skola už būstą. Minėtas aprašas taip pat neatitinka minėto Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto socialinio teisingumo ir veiksmingumo principo, kada piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius, o taip pat ar atitinka minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą lygių galimybių principą. Be to, minimas aprašas prieštarauja Europos socialinės chartijos 30, 31 straipsniams, Europos socialinės chartijos 1 dalies 13 punkto nuostatai, 2 dalies 13 straipsnyje esančiai nuostatai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 3 daliai. Nepagrįsto Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo pagrindu priimti skundžiami administraciniai aktai yra neteisėti, nepagrįsti ir neteisingi, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini.
Atsiliepimas
Atsakovų atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą nurodyta bei atstovų atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas yra savarankiška savivaldybės funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 43 p.). Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau - Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas. Vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu Kauno miesto savivaldybės taryba 2009 m. birželio 11 d. (toliau - Taryba) sprendimu Nr. T-354 patvirtino Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašą (toliau - Tvarkos aprašas), kuriame numatė vienkartinės pašalpos skyrimo atvejus, pašalpos dydžius, dokumentų pateikimo tvarką ir kt. Taryba patvirtino tokią tvarką, kurią priėmus būtų tenkinama Kauno miesto gyventojų daugumos poreikiai. Išimtinai tik Tarybos kompetencijai priklausančio klausimo, t. y. vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos priėmimas, buvo nulemtas aplinkybių, kurių vertinimas (kokiam subjektų ratui bus skiriama parama, kokiais atvejais ir kt.) buvo atliktas atsižvelgiant į, kaip jau minėta, daugumos gyventojų poreikius. Manytina, jog advokato kvalifikacinio egzamino laikymo apmokėjimas nelaikytinas vienu iš svarbiausių socialinės paramos teikimo prioritetų, ignoruojant kitas mokymo ar profesijos įgijimo galimybes. Atkreiptinas dėmesys, jog socialinė parama skiriama labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių dirbti bei gauti pajamų. Vienas pagrindinių socialinės paramos sistemos tikslų - užtikrinti piniginę socialinę paramą tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos tenkinti būtiniausius poreikius, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas palikdamas galimybę savivaldybėms pasitvirtinti Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarką, pirma, nenumato jo privalomumo, antra, nenumato nei subjektų rato, ar socialinės paramos teikimo atvejų, taip palikdamas savivaldybėms visus nenumatytus įstatyme atvejus numatyti pačioms individualiai ir savarankiškai atsižvelgiant į daugumos savivaldybės gyventojų poreikius. Pažymėtina ir tai, jog vienas iš pagrindinių vietos savivaldos principų, kuriais grindžiama savivalda yra savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p.). Kauno miesto savivaldybė, veikdama vietos gyventojų interesais, įvertinusi savo gyventojų socialinę padėtį, labiausiai pažeidžiamas asmenų grupes, nustatė papildomos socialinės paramos skyrimo atvejus, atsižvelgdama išimtinai ne tik į finansines galimybes, bet ir į konkrečius Kauno miesto savivaldybės gyventojų interesus. Pažymėtina, jog Kauno miesto savivaldybės patvirtinta Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarka neprieštarauja įstatymams ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams, nenuginčyta ir galiojanti pilna apimtimi, todėl, turi būti vykdoma ir jos nuostatos tinkamai įgyvendinamos. Atsakovo įsitikinimu, išlaidos, advokato kvalifikacijos egzaminui laikyti, niekaip negali būti laikoma minimalių ir būtiniausių asmens poreikių tenkinimu, ypač įvertinus tai, jog šis egzaminas gali būti ir neišlaikytas. Tvarkos aprašo 2 punkte nurodyta, jog vienkartinė pašalpa skiriama iš Savivaldybės biudžeto lėšų. Pažymėtina, jog savivaldybių autonomiją garantuoja finansiniai ištekliai ir laisvė jais naudotis savo veikloje, kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą, kuris yra vienas svarbiausių savivaldybių veiklos administravimo ir valdymo elementų. Vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu, vienkartinės pašalpos skyrimas ir šiam tikslui skiriamų lėšų dydis yra išimtinai Tarybos kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 15 p.). Pažymėtina, jog teismui teisės aktais nepriskirta savivaldybės ar kitų įstaigų kontrolės funkcija, šias funkcijas teisės aktais pavesta atlikti Savivaldybės kontrolieriui (savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai), Valstybės kontrolei ir kt., todėl teismas negali ir negalėtų vertinti savivaldybės biudžeto sudarymo, lėšų paskirstymo ar jo naudojimo tikslingumo. Kauno miesto savivaldybė tinkamai įgyvendina Įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostatas, laikosi teisės aktų reikalavimų, paskirstydama socialinei paramai skirtas lėšas ir naudojama pagal jų tikslinę paskirtį. Pažymėtina aplinkybė, jog, savivaldybei skyrus daugiau lėšų socialinei paramai, jos nebūtinai apimtų pareiškėjo reikalavimų apimtyje nurodytas socialinės paramos rūšis (socialinę paramą skoloms už būstą padengti ar advokato egzamino laikymą), kadangi, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos teisės aktai leidžia kiekvienai savivaldybei, atsižvelgiant į jos gyventojų poreikius bei finansines galimybes, numatyti papildomus, nacionalinės teisės neapibrėžtus atvejus, kuomet tos savivaldybės gyventojai turi teisę į papildomą, įstatymuose nenumatytą socialinę paramą. Todėl, tik pati savivaldybė turi teisę nuspręsti, kokie tai atvejai bei kokiam subjektų ratui bus skiriama papildoma socialinė parama.
Skundas netenkintinas. Prašymas ištirti Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11d. sprendimu Nr. T-354, kaip norminio administracinio akto teisėtumą, atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo – ABTĮ 113 str. 2 d. 5 p.).
Ginčas byloje kilo dėl atsakovės - Kauno miesto savivaldybės administracijos, atsisakymo skirti pareiškėjui socialinę paramą skoloms už nuomojamą būstą ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą apmokėti bei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas, be to, prašė ištirti Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-06-11 sprendimu Nr. T-354, kaip norminio administracinio akto teisėtumą, kuris taikytinas šioje individualioje administracinėje byloje ir šį Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašą panaikinti, kaip neteisėtą, savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.
Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarką reglamentuoja ABTĮ II skyriaus pirmojo skirsnio normos. Minėtos normos nustato, jog galimos dvi teisės normų kontrolės rūšys: abstrakti (ABTĮ 112 str.) ir konkreti, t. y. susijusi su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Kiekviena norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšis turi įstatymų nustatytą subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratą. Abstraktų pareiškimą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę paduoti Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui – ir Vyriausybės atstovai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą negali. Tokius jų prašymus turėtų būti atsisakoma priimti. Tačiau šie asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (jei tokia kompetencija šiam teismui yra priskirta), arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo. Tokia nuostata numatyta ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pareiškėjo prašymas ištirti norminio akto teisėtumą atitinka šį atvejį, susijusi su nagrinėjama individualia byla.
Atsižvelgiant į ABTĮ 113 straipsnyje numatytus reikalavimus, turi būti pateikiama konkreti teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė ir kuri sudaro jam pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. A442-3065/2011). Pagal ABTĮ 113 straipsnio 3 dalį, nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiai bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Todėl pripažinta, jog teismas, priimdamas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimą, nutartyje iš esmės išdėsto savo išankstinę nuomonę dėl šio akto teisėtumo, t. y. dėl norminės bylos esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. A143-355/2014).
Taigi, teismas nėra saistomas asmens prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Sprendimas pradėti norminio administracinio akto teistumo tyrimą dėl nagrinėjamos individualios bylos nėra savitikslis dalykas. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtis yra nustatyti piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas, atsižvelgus į tai, kad socialinė parama skiriama išskirtinai tais atvejais, kai asmuo neturi pakankamai pajamų išgyventi, kaip tai nurodyta šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Vienkartinės pašalpos skyrimas ir šiam tikslui skiriamų lėšų dydis yra išimtinai Tarybos kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 15 p.). Pareiškėjas prašo įvertinti bendro pobūdžio Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo teisėtumą, pradedant šio akto tyrimą subjektyviais pagrindais tik dėl konkrečių, pareiškėją liečiančių, faktinių aplinkybių, susijusių su tariama atsakovo pareiga apmokėti pareiškėjo įsiskolinimą už buto nuomą ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą, pareiškėjui siekiant šiuos nenumatytus konkrečius atvejus įteisinti norminiame akte. Nurodytos aplinkybės ir teisės aktų nuostatos bei pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrįsto pagrindo abejoti šio norminio akto teisėtumu, vertinant tik pareiškėjo nurodytus ir tik pareiškėją liečiančius konkrečius atvejus ir formalius principus, abstrakčius, hipotetinius neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams pagrindus. Taigi, teismui nurodytas norminis aktas abejonių dėl jo teisėtumo ir neatitikimo aukštesnės galios įstatymams nekelia, jo tyrimas nėra prasmingas, todėl nėra tikslinga pradėti šio norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, atmetant tokį pareiškėjo prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Kauno savivaldybės administraciją prašydamas skirti socialinę paramą apmokėti įsiskolinimą už buto nuomą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto valdymo skyrius 2016 m. rugsėjo 16 raštu Nr. 53-5-2055 informavo pareiškėją, jog vienkartinė pašalpa nebus skiriama skolai už būsto nuomą apmokėti, nes Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-06-11 sprendimu Nr. T-354 (toliau – Tvarkos aprašas) nenumato tokio atvejo. Pareiškėjas šį atsisakymą apmokėti įsiskolinimą už buto nuomą apskundė Seimo kontrolierių tarnybai, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui. Kauno miesto savivaldybės administracijos skundžiamu 2016 m. spalio 26 raštu Nr. (33.215)R-4304 informavo pareiškėja, jog Tvarkos apraše nėra numatytas pašalpos skyrimas asmenims skoloms už būstą apmokėti. Pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai, prašydamas apmokėti 386,77 Eur įsiskolinimo, susidariusio laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-10-31 už nuomojamo iš Kauno miesto savivaldybės būsto nuomą bei173, 77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Kauno miesto savivaldybės administracija 2017 m. sausio 19 d. raštu Nr. 62-5-111 informavo pareiškėją, jog vienkartinė pašalpa įsiskolinimams apmokėti už nuomojamo iš Savivaldybės būsto nuomą ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. A1-66 nėra skirta.
Pareiškėjas savo skundo argumentus grindžia tuo, jog Kauno miesto savivaldybė biudžeto lėšas piniginei socialinei paramai turėtų panaudoti socialinei paramai nepasiturintiems asmenims skoloms už būstą apmokėti ir už advokato kvalifikacinio egzamino laikymą.
Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankišką savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 5 straipsnyje numatytos dvi socialinės paramos rūšys: 1) socialinė pašalpa ir 2) būsto šildymo, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos.
Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos apraše (toliau - Tvarkos aprašas), patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354, numatyti vienkartinės pašalpos skyrimo atvejai, pašalpos dydžiai, dokumentų pateikimo tvarką ir kt. Tvarkos aprašo 3 punkte apibrėžtas pašalpos mokėjimo periodiškumas tai, kad vienkartinė pašalpa gali būti skiriama vieną kartą per kalendorinius metus, o apraše numatytais atvejais ir pakartotinai minėto aprašo 3.1. – 3.9.2 punktuose nurodytais konkrečiais atvejais ir sąlygomis.
Kaip jau buvo minėta, pagrindinis socialinės paramos tikslas - užtikrinti piniginę socialinę paramą tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos tenkinti būtiniausius poreikius, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Taigi, socialinė parama skiriama tiems asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių dirbti bei gauti pajamų.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė pačioms savivaldybėms nustatyti vienkartinės pašalpos skyrimo tvarką, paliekant savivaldybėms savarankišką teisę numatyti socialinės paramos skirimo pagrindus kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais. Kauno miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatas ir tikslus 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354 patvirtino minėtą Tvarkos aprašą, kuris nenumatė socialinės pašalpos skyrimo skoloms už buto nuomą apmokėti ir advokato kvalifikacijos egzaminui laikyti finansuoti atvejų. Tvarkos apraše numatytos socialiai pažeidžiamų asmenų grupės (neįgalieji, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, slaugos ligoniai ir t.t.) ir tam tikri ypatingi atvejai (sunkios ligos, stichinės nelaimės, amžius ir t.t.) socialinei pašalpai gauti prie kurių pareiškėjo atvejis nepriskirtinas ir negali būti laikytinas ypatingai komplikuotu ar sunkiu, jog pareiškėjas neišgalėtų pasirūpinti savimi dėl objektyvių ar išskirtiniu aplinkybių.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negalėjimas rasti atitinkančio jo išsilavinimą darbo, ar darbo apskritai, negalėjimas pragyventi vien tik iš gaunamų socialinių pašalpų, nėra pateisinamas socialinės paramos skirimo prasme.
Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog buvo pažeisti piniginės socialinės paramos tekimo principai, t.y. teisingumo ir veiksmingumo, lygių galimybių, įtvirtinti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnyje. Pažymėtina, kad visi minėti principai apima socialinės paramos teikimą siekiant sudaryti sąlygas tiems asmenims, kurie labiausiai pažeidžiami skurdo, nepriteklių dėl objektyvių priežasčių ir tada, kada jos labiausiai reikia, didinant motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.
Konstitucinis Teismas 2011-07-08 nutarime pažymėjo, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą.
Nagrinėjamo ginčo atveju, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas suteikė savivaldybėms pačioms nustatyti socialinės paramos teikimo prioritetus minėto įstatymo nesumatytiems atvejams finansuoti. Tvarkos aprašas nenumatė socialinės paramos skyrimo pareiškėjo nurodytais atvejais ir aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė skirti socialinę paramą apmokėti pareiškėjui 386,77 Eur įsiskolinimą už nuomojamo buto nuomą ir apmokėti 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Viešoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Ginčo atveju, atsakovas teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, atsisakė pareiškėjui skirti socialinę parama jo prašyme nurodytais atvejais skolai už buto nuomą ir advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą apmokėti.
Skundžiamuose sprendimuose buvo įvertintos visi tik ginčo atvejui reikšmingi faktai ir sąlygos. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluotų bendrųjų aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo bei motyvuotumo reikalavimų individualiam administraciniam aktui ir šie reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti. Taigi naikinti skundžiamų sprendimų nėra jokio teisinio pagrindo. Nepanaikinus skundžiamų sprendimu nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą apmokėti 386,77 Eur įsiskolinimą, susidariusį už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. už pareiškėjo nuomojamo Kauno miesto savivaldybės buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą bei apmokėti 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 1500 Eur neturtinę žalą, kurią jis patyrė atsakovui neskyrus socialinės pašalpos įsiskolinimui už buto nuomą apmokėti ir 500 Eur neturtinę žalą, kurią patyrė neskyrus pašalpos apmokėti už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą.
Pagal ABTĮ 17 straipsnio l dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų atitinkamos institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje, taigi žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai (turtinė) žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šiai atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta, kad valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6. 271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos - valstybinės valdžios institucijos darbuotojo neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 113 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįsta.
Atmesti pareiškėjo prašymas ištirti Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11d. sprendimu Nr. T-354, kaip norminio administracinio akto teisėtumą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.