Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Okaila“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas civilinėje byloje Nr. 2-362-280/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erduva“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Okaila“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Erduva“ buvo nemoki ir jis (apeliantas) apie tai žinojo. Šią išvadą paneigia tai, kad 2008 m. spalio – 2010 m. sausio mėn. ieškovas sumokėjo kreditoriams 1 450 000 Lt, iš jų darbuotojams, valstybės, savivaldybės biudžetams – 310 000 Lt, duomenys, užfiksuoti 2008-12-31 ieškovo balanse bei paties ieškovo tvirtinimai, kad tuo metu įmonė buvo moki. Teismo išvados, kad ginčijami skolų užskaitymo aktai nėra vienašaliai sandoriai ir kad jie prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai tėra prielaidos, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, įrodymams bei yra nesuderinamos su CK 6.131 straipsnio 1 dalies, 6.125 straipsnio 2 dalies, 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas ignoravo faktą, kad jis buvo sumokėjęs ieškovui 230 884,60 Lt už nupirktas transporto priemones, todėl be pagrindo sprendė, kad jis siekė iš viso nemokėti ieškovui bei priteisė iš jo ieškovui 487 111,90 Lt skolos. Teismas be pagrindo ir nenurodydamas jokių motyvų priteisė iš jo 21 720,48 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo jam 2009-02-27. Nors teismas rėmėsi UAB „Transit Card International“ 2008-12-16 pranešimu ieškovui apie bankroto bylos inicijavimą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas minėtą pranešimą būtų gavęs ir todėl jam (ieškovui) būtų buvę žinoma apie inicijuojamą bankrotą. Teismo išvada, kad 2008-11-12 pretenzijos dėl transporto priemonių vertės sumažinimo yra neteisėtos ir nepagrįstos, padaryta klaidingai įvertinus bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikius CK 6.333 straipsnio 4, 6 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 4 dalį. Ieškovas sutiko su jo pretenzijomis, tai buvo įtraukta į jo ir atsakovo apskaitą, o teisės aktai nereglamentuoja, kaip detaliai turi būti nurodyti pirkėjo argumentai dėl netinkamos kokybės daikto sumažinimo. Be to, teismas pretenzijose nurodytą 64 661,05 Lt sumą neteisingai sutapatino su 2008-10-15 PVM sąskaitoje – faktūroje nurodyta 69 620 Lt suma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės (ieškovo) sudarytų sandorių ir kreditoriaus (atsakovo) atliktų įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.80, 1.81, 6.66 straipsnius (actio Pauliana).

Kaip yra žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti faktinį ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos medžiagą, nustatė visas šiam ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Abi šalys yra bankrutavusios bendrovės – ieškovui BUAB „Erduva“ bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartimi (Nr. B2-296/2009), atsakovui UAB „Okaila“ - Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi (Nr. B2-6931/2010), todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką privaloma atsižvelgti į tokių bendrovių bei jų kreditorių interesus ir laikoma, jog tokioje byloje yra ginamas taip pat ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).

Kaip yra žinoma, bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas įmonės, visų kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Šiame straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu jie pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tokio interesų gynimo būdo paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis ir užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-06-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu nėra pagrindinis tokio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti jį į ankstesnę turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Skolininko bankroto atveju tai reiškia, kad patenkinus ieškinį pagal nuginčytą sandorį visas turtas yra grąžinamas į bankrutuojančios įmonės turto masę ir iš jo kreditorių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 35 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teismas kiekvienoje tokios kategorijos byloje, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, sprendžia, ar ginčijamais sandoriais buvo pažeisti įmonės, jos kreditorių interesai ir teisės. Dėl to, kaip teisingai sprendime nurodė teismas, nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi visuma faktinių aplinkybių, apibūdinančių ieškovo UAB „Erduva“ ir atsakovo UAB „Okaila“, jų giminystės ryšiais susijusių atstovų veiksmus ir elgesį tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo (atlikimo), tiek jų sudarymo (atlikimo) momentu, tiek po sudarymo (atlikimo), nes tik nustačius minėtas aplinkybes galima spręsti apie šių šalių tikrąją valią ir ketinimus, ar yra pagrįsti apelianto argumentai, kad ginčijamais sandoriais nebuvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai, kad atsakovas buvo sąžiningas.

Šioje byloje yra nustatytos ir neginčijamos faktinės aplinkybės, kad ieškovo UAB „Erduva“, akcininkai buvo sutuoktiniai R. K. ir A. K., kuris buvo ir įmonės administracijos vadovas. A. K. taip pat yra ir buvusio UAB „Okaila“ vadovo E. K. tėvas bei, kaip nustatė teismas, atsakovo akcininkas (b. l. 108). Taigi, ginčijamų sandorių sudarymo metu abi šios bendrovės buvo susijusios per savo administracijos vadovus ir akcininkus, kurie yra artimieji giminaičiai, todėl, kaip konstatavo teismas, jie galėjo turėti asmeninį suinteresuotumą, sudarydami ginčijamus sandorius. Teisėjų kolegija laiko, kad šioje byloje itin svarbu tai, kad esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms dėl atsakovo ir ieškovo buvusių vadovų ir akcininkų artimos giminystės (tėvystės) ryšių, atsakovas turėjo paneigti nesąžiningumo prezumpciją, įtvirtintą CK 6.67 straipsnyje. Laikotarpiu nuo 2008-10-08 iki 2008-11-13 buvo sudaryta 15 sandorių, kuriais ieškovas, atstovaujamas A. K., pardavė atsakovui, atstovaujamam E. K., automobilių ir priekabų už 687 996,5 Lt, atsakovas sumokėjo 230 884,60 Lt, o likusią mokėtiną 457 111,90 Lt sumą įskaitė 2008-10-31, 2008-11-30, 2008-12-31, 2009-01-31 bei 2009-02-28 skolų užskaitymo aktais (b. l. 74-80). Po šių įskaitymų ieškovas atsakovui liko skolingas 2 000 Lt (b. l. 80). Atsakovas 2008-11-12 pareiškė ieškovui 4 rašytines pretenzijas Nr. 08/11/001, 08/11/002, 08/11/003, 08/11/004, kuriomis pareikalavo sumažinti nusipirktų transporto priemonių vertę bendrai 64 661,05 Lt sumai (b. l. 64-67), o ieškovas šias pretenzijas priėmė, sutiko su jomis ir šią sumą įtraukė į savo buhalterinius duomenis, nurodydamas, kad šią sumą UAB „Okaila“ sumokėjo 2008 m. lapkričio mėn. pagal 2008-10-15 PVM sąskaitą – faktūrą Nr.RDU 2008/0432 (b. l. 38, 48). Taip pat nustatyta, kad ieškovas UAB „Erduva“ 2009-02-27 pagal kasos pajamų orderį Nr. 09/20 išmokėjo atsakovui 21 720 Lt (b. l. 47).

Kaip nustatyta aukščiau, bankroto byla ieškovui buvo iškelta teismo 2009-03-02 nutartimi pagal UAB „Transit Card International“ pareiškimą, paduotą teismui 2009-02-02 (Nr. B2-296/2009). Teismas šioje nutartyje konstatavo, jog UAB „Erduva“ yra nemoki, nes jos turtas yra 2 308 108 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 1 489 048 Lt. Ši nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjusi, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad ieškovui nebuvo žinoma apie jam 2008-12-16 išsiųstą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl buvo pažeistas bankroto bylos iškėlimo procesas. Teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartimi buvo patvirtinti ieškovo kreditorių 1 002 432,46 Lt finansiniai reikalavimai, iš kurių – 43 599,64 Lt I eilės, 154 697,76 Lt II eilės, 804 135,06 Lt III eilės kreditorių.

Apibūdinant paties atsakovo UAB „Okaila“ finansinę būklę pažymėtina, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog atsakovui jos administracijos vadovo E. K. pareiškimu įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi taip pat buvo iškelta bankroto byla (Nr. B2-6931/2010), o 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi patvirtinta 275 108,04 Lt bendra visų kreditorinių reikalavimų suma, iš kurių – E. K. 2 529,28 Lt reikalavimas kaip I eilės ir 874,86 Lt reikalavimas kaip III eilės kreditoriaus, 205 488,60 Lt II eilės kreditorių reikalavimai (VMI, SODRA), 57 346,47 Lt – III eilės kreditoriaus A. K. reikalavimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nustatytą faktinių aplinkybių visumą, vertina, ar teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog esant tokiai faktinei situacijai yra teisinės actio Pauliana taikymo sąlygos bei ieškinį patenkino.

Kaip žinoma, sandoriui pripažinti negaliojančiu yra būtinas šių sąlygų visetas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį, buvo nesąžiningas (CK 6.66 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2008-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008 ir kt.). Apeliaciniame skunde iš esmės yra ginčijamos 2, 5, 6 sąlygos, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo atlikti ginčijami įskaitymai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei ir viešai tvarkai (CK 1.5, 1.80, 1.81 str., 6.125 str. 1 d., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p., Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 str.). Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad atsakovui, kurio vadovas buvo sūnus E. K., o akcininkas - UAB „Erduva“ vadovas ir akcininkas A. K., buvo ar turėjo būti žinoma, apie ieškovo finansinę būklę, verslo perspektyvas, taikė nesąžiningumo prezumpcija, įtvirtintą CK 6.67 straipsnio 7 punkte. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios teismo išvados nepaneigia apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su ieškovo mokumu ginčijamų sandorių sudarymo metu, su tuo, kad ieškovas tuo metu vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, nes, kaip paminėta, faktinių aplinkybių visuma tvirtina priešingai. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į skundą argumentais, kad teismas, pasisakydamas dėl ieškovo mokumo ginčijamų sandorių sudarymo metu, nenustatinėjo ieškovo nemokumo ĮBĮ nustatyta tvarka, o byloje surinktus įrodymus vertino kitu aspektu, t. y. ar ginčijamais sandoriais nesąžiningai nebuvo sukurta tokia neleistina situacija, kuri pažeidė kitų kreditorių teises gauti savo reikalavimų patenkinimą tokiomis sąlygomis ir apimtimi kaip tą padarė atsakovas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra nurodęs, kad be CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateikto pavyzdinio sąrašo, sandoris gali būti laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus ir teises, nors jis ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005; 2006-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Kaip nustatyta aukščiau, praėjus keliems mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo, ieškovui buvo iškelta bankroto byla, administratoriui perduota turto ir piniginių lėšų už 460 649,36 Lt, o patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma - 1 002 432,46 Lt, todėl teismas teisingai sprendė, kad ginčijami sandoriai turėjo įtakos ieškovo nemokumui.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad bendrąja prasme įskaitymai nėra draudžiami, jeigu skolininkui nėra iškelta bankroto byla, kad įstatymas nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, kol nėra iškelta bankroto byla. Apeliantas yra teisus teigdamas, jog pagal bendrąjį teisinį reglamentavimą jis turėjo teisę atlikti įskaitymus, o ieškovas šiuo aspektu to taip pat neginčija. Tačiau nagrinėjama situacija yra ypatinga tuo, kad kaip minėta egzistuoja CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta ir apelianto nepaneigta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip nurodyta aukščiau, ginčijami skolų užskaitymo aktai yra mišrios paskirties – jie yra ir tarpusavio skolų suderinimo ir įskaitymo aktai, pasirašyti abiejų juridinių asmenų vadovų – E. K. ir A. K. (tėvo ir sūnaus), o tai reiškia, jog šalių atstovai (vadovai) aktyviai bendradarbiavo, todėl teismas teisingai sprendė, jog apie ieškovo finansinę padėtį, apie sandorio, kuriuo jis savo prievolę įmonei baigė įskaitymu, neigiamus padarinius ieškovo kreditoriams, atsakovui buvo ar turėjo būti žinoma. Be to, esant tokiai situacijai, kai Utenos apskrities VMI jau buvo pradėjusi priverstinį 174 874,18 Lt valstybei nesumokėto PVM mokesčio išieškojimą iš ieškovo, kai įmonė jau buvo susidūrusi su ūkinės komercinės veiklos sunkumais, ieškovo vadovas turėjo pareigą veikti sąžiningai ir protingai, vengti situacijos, jeigu jo asmeniniai interesai galėjo prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str.). Tai yra numatydamas, jog įmonei gali kilti sunkumų atsiskaityti su visais kreditoriais, ieškovo vadovas turėjo imtis tokių veiksmų, kad nebūtų pažeista visų kreditorių teisė ir interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą.

Pažymėtina, kad nepaisant to, jog pirkimo – pardavimo sutartys, kurios yra ginčijamų sandorių pagrindas, nėra ginčijamos, teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje byloje esančiu viešuoju interesu, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais ir sistemiškai vertindama bylos medžiagą, sprendžia, jog minėtą sandorių šalių nesąžiningą elgesį patvirtina ir tai, jog per itin trumpą laiką atsakovas nupirko iš ieškovo didelį kiekį transporto priemonių, nors kaip pats teigia, kilus ekonominei krizei jis neteko apie 90 proc. pirkėjų, krito naudotų automobilių pardavimo kiekiai ir kainos (b. l. 135-136). Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nors minėtomis 2008 m. spalio – lapkričio mėn. sutartimis buvo susitarta, jog ieškovui bus sumokėta grynais pinigais arba pavedimu, tačiau atsakovas, vadovaudamasis 2008 m. balandžio – 2009 m. sausio mėn. PVM sąskaitomis – faktūromis 2008-10-31, 2008-11-30, 2008-12-31, 2009-01-31 bei 2009-02-28 atliko įskaitymus. Dar daugiau, aukščiau nustatytos neginčijamos aplinkybės (be kita ko, sandorių sudarymo laikas, jų skaičius, asmeniniai ryšiai tarp turtą perleidžiančios ir įsigyjančios bendrovių dalyvių, administracijos vadovų ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad visi paminėti veiksmai (sandoriai) buvo apjungti bendro tikslo (sumanymo) ir jais buvo siekiama įgyvendinti šį tikslą – pažeidžiant įstatymą, principus (CK 6.200 str.) išsaugoti turtą ir išvengti atsiskaitymo su ieškovo kreditoriais, kurie sąžiningai atliko savo prievoles ieškovo atžvilgiu. Dėl to teismas teisėtai ir pagrįstai minėtus atsakovo įskaitymo sandorius pripažino prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei ir viešai tvarkai (CK 1.5, 1.80, 1.81 str., Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 str.).

Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių pagrindu taip pat sutinka su teismo išvada, kad yra pagrįstas reikalavimas priteisti iš atsakovo ieškovo iš esmės įskaitytą 64 661,05 Lt sumą, kuri nurodyta 2008 m. lapkričio mėn. ieškovo buhalterijos duomenyse, kaip UAB „Okaila“ mokėjimas pagal 2008-10-15 PVM sąskaitą – faktūrą Nr.RDU 2008/0432, nes šios sumos atsakovas ieškovui faktiškai nėra sumokėjęs ir to neginčija. Teismas teisingai savo iniciatyva konstatavo, kad atsakovo 2008-11-12 pretenzijos dėl parduotų transporto priemonių yra neteisėtos ir nepagrįstos (CK 1.78 str. 5 d., 1.82 str. 1 d.), nes šalių sudarytos nesąžiningai, siekiant išvengti skolų mokėjimo, o apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia šios teismo išvados (CPK 185 str.).

Dėl aukščiau nustatytų aplinkybių, susijusių su bankroto bylos ieškovui iškėlimu, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis teismo išvadas, kad ieškovas, jau žinodamas apie teismui pareikštą ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo ir būdamas faktiškai nemokus, 2009-02-27 neteisėtai ir nepagrįstai atsiskaitė su vienu iš kreditorių – atsakovu UAB „Okaila“, sumokėdamas jam 21 720,48 Lt, todėl šis sandoris prieštarauja CK 6.66 straipsnio normoms.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo spręsti, kad teismas, patenkindamas ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog su šia teismo nutartimi ieškovas turi kreiptis į atsakovo bankroto administratorių, kad jo finansinis reikalavimas būtų pateiktas tvirtinti teismui ir įtrauktas į atsakovo kreditorių sąrašą ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 21, 26, 35 str.).

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys yra bankrutavusios bendrovės, todėl atsakovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, tačiau nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo nėra atleistas. Dėl to pagal CPK 79 straipsnį, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 96 straipsnį iš apelianto priteistinos su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusios išlaidos valstybei (b. l. 169). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalina tą dalį, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti 9 435 Lt žyminį mokestį valstybei, nes atsakovui bankroto byla iškelta po apeliacinio skundo padavimo, o CPK 331 straipsnio 3 dalis numato, kad teismo procesinis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo (CPK 3 str. 7 d., 83 str. 1 d. 8 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pašalinti iš teismo sprendimo rezoliucijos dalį, kuria atsakovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė UAB „Okaila“ (juridinio asmens kodas 184251657) įpareigota sumokėti į valstybės biudžetą 9 435 Lt (devyni tūkstančiai keturiasdešimt penki litai) žyminio mokesčio už ieškinį.

Priteisti iš atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Okaila“ (juridinio asmens kodas 184251657) valstybei 2,70 Lt (du litai 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.