Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-05 · Administracinė byla Nr. I-1508-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-05
Bylos Nr.
I-1508-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06063-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
A. S., Š. A., V. D., Š. K., L. P., A. P., A. U., M. G., M. S., R. B., T. T., R. P., G. M., E. R., D. J., D. G.
Atsakovas
Muitinės informacinių sistemų centrui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės informacinių sistemų centro
Trečiasis asmuo
Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1508-629/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06063-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjams A. S., Š. A. ir V. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų Š. A., Š. K., L. P., V. D., A. S., A. P., A. U., M. G., M. S., R. B., T. T. ir R. P., G. M., E. R., D. J. ir D. G. skundus atsakovams Muitinės informacinių sistemų centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės informacinių sistemų centro, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai Š. A., Š. K., L. P., V. D., A. S., A. P., A. U., M. G., M. S., R. B., T. T. ir R. P. su skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovų Muitinės informacinių sistemų centro (toliau – Centras) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Centro, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento taikymo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėjai G. M., E. R., D. J. ir D. G. (toliau kartu – pareiškėjai) su skundu (I t., b. l. 123–128) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento taikymo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad 11 – 20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų sumažinimas, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams turi būti sumokama neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Atsiliepimas

Centras atsiliepimuose (I t., b. l. 24–26, 138–140) prašė teismo pareiškėjų prašymus atmesti kaip nepagrįstus.

Centras nurodė, kad vykdydamas įstatymų nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, o dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucijai) prieštaraujančio įstatymo taikymo valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turėtų nustatyti įstatymo leidėjas. Teigė, kad pareiškėjų reikalavimams yra taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d., kurioje nustatytas ieškinio senaties terminas, bei DK 298 str. (pagal dabar galiojančią DK redakciją – 301 str.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepimuose (I t., b. l. 22–23, 136–137) pritarė Centro atsiliepimuose nurodytiems argumentams ir prašė teismo pareiškėjų prašymus atmesti kaip nepagrįstus.

Šalies argumentai

Pareiškėjai A. S., Š. A. ir V. D. teismo posėdyje prašė jų skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Kiti pareiškėjai, atsakovų atstovai, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (I t., b. l. 182; II t., b. l. 18–33).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Centro nurodomas DK 301 str. netaikytinas.

Centras pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. Į teismą su skundu pareiškėjai Š. A., Š. K., L. P., V. D., A. S., A. P., A. U., M. G., M. S., R. B., T. T. ir R. P. su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 30 d. (I t., b. l. 1), o pareiškėjai ž G. M., E. R., D. J. ir D. G. – 2013 m. spalio 28 d. (I t., b. l. 130). Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į Centro prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai pateikė skundą praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo Centro statutiniais valstybės tarnautojais, muitinės pareigūnais, priimti į atitinkamai nuo 11 iki 14 pareiginių kategorijų pareigas (I t., b. l. 39–56, 145–154).

Pareiškėjų darbo užmokestį reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal VTĮ 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo (taip pat ir statutinių) darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą. Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, be kita ko, yra ir priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją.

Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus VTĮ 1 priedo pakeitimams buvo sumažinti 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Taigi dėl minėto teisinio reglamentavimo, pareiškėjams buvo mokami sumažinti darbo užmokesčiai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Centrui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjams nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti jiems neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų Š. A., Š. K., L. P., V. D., A. S., A. P., A. U., M. G., M. S., R. B., T. T., R. P., G. M., E. R., D. J. ir D. G. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė