Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-01 · Administracinė byla Nr. I-332-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-01
Bylos Nr.
I-332-739/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00082-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Visagino savivaldybės administracijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-332-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00082-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.16.2.; 1.16.5.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 1 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo atsakovei Visagino savivaldybės administracijai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės priteisti 1 415,27 Eur (4 886,65 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) ir 163,18 Eur (563,43 Lt) delspinigių. Pareiškėja skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu ji dirbo Visagino savivaldybės administracijoje Finansų skyriuje: nuo 2009 m. balandžio 1 d. – vyresniąja specialiste (B lygis, 8 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė); nuo 2013 m. kovo 1 d. – vyriausiąja specialiste (A lygis, 9 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė). Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo sumažino priedus už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavo, kad priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsižvelgiant į tai, pareiškėja prašė neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir delspinigius priteisti iš atsakovės. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 16 d. raštu kreipėsi į teismą, nurodydama, kad ji atsiima savo skundą.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu teismui su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti (17-19 b. l.). Nurodė, kad pareiškėjai darbo užmokestį mokėjo pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovė teismui pateiktu prašymu (22 b. l.) prašė pareiškėjos skundo reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

Nors pareiškėja pareiškė, kad teismui pateiktą skundą atsiima, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 31 d.) pareiškėjas gali atsiimti skundą tik iki jo priėmimo teisme. Po skundo priėmimo bet kurioje vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo, bet ne jį atsiimti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas buvo priimtas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi, o pareiškėja pareiškė, kad skundą atsiima po skundo priėmimo teisme, todėl administracinė byla pagal pareiškėjos skundą nagrinėjama iš esmės.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas, taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas: iki 2013 m. vasario 28 d. – Finansų skyriaus vyresniosios specialistės (B lygis, 8 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė); nuo 2013 m. kovo 1 d. Finansų skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 9 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė) pareigas (8 b. l.).

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas). Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu nebuvo mažinami. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniais pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį (įsigaliojo atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.), joje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo taikoma papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai kaip valstybės tarnautojai atsakovė neišmokėjo dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė sumažintą priedo už jai suteiktą kvalifikacinę klasę dydį.

Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nepagrįstu pripažintinas bei atmestinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovės 163,18 Eur (563,43 Lt) delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė prašė pareiškėjos skundo reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikyti 3 metų senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Teismas spręsdamas klausimą dėl atsakovės pateikto prašymo taikyti senaties terminą, pažymi, kad teisės norma, įtvirtina LR DK 27 straipsnio 2 dalyje yra bendroji, todėl atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjui nustačius neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtinus specialiajame teisės akte, t. y. Grąžinimo įstatyme, yra taikomos pastarojo teisės akto normos. Įvertinus tai, atsakovės prašymas taikyti 3 metų senaties terminą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė