- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2008-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-124-174-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Violeta Miliuvienė, Dalius Jocys
- Nukentėjusysis
- V. G.
- Nuteistasis
- V. G.
- Kategorijos
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Jonas Špelveris Baudž. byla Nr. 1A–124-174/2008 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1, 2.1.6.2. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2008 m. kovo 6 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-12-22 nuosprendžio, kuriuo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems (3) metams.
Priteista iš V. G. 800 litų V. G. advokato pagalbos išlaidoms atlyginti, 1772 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos V. G. sveikatos priežiūros išlaidoms atlyginti, 50000 Lt V. G. neturtinei žalai atlyginti.
Priimtas nukentėjusiojo V. G. atsisakymas nuo pareikšto šioje byloje civilinio ieškinio 540 Lt sumos turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. sausio 27 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiajam V. G. paprašius išeiti iš laiptinės, sudavė jam peiliu ne mažiau kaip aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kiaurinę pilvo žaizdą pažeidžiant didžiąją taukinę, gilią durtinę-pjautinę kairiojo kirkšnio žaizdą pažeidžiant siuvėjo raumenį ir tiesųjį šlaunies raumenį, durtinę-pjautinę kiaurinę kairiojo žando žaizdą, paviršines durtines-pjautines žaizdas kaklo priekiniame paviršiuje ir nugaros kairėje pusėje bei odos įdrėskimus veido ir kaklo kairėje pusėje, t. y. padarė V. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neteisingai paskirta bausmė. Prašo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 1 d. į BK 136 str. ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba paskirti bausmę pagal BK 135 str. 1 d., nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, kad jis ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu neneigė padaręs sužalojimus nukentėjusiajam. Šiuos savo parodymus jis yra patvirtinęs įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 119-125). Apeliantas neigia, jog sužalojimus nukentėjusiajam V. G. padarė tyčia, siekdamas tokių pasekmių. Teigia, jog įvykio dieną jis rūkęs namo, kuriame gyvena nukentėjusysis, laiptinėje. Jį rūkantį užsipuolęs neblaivus V. G.. Konflikto metu V. G. sudavęs jam koja pora smūgių į nugarą, dėl to jis nukrito ant laiptų. Nespėjus atsistoti V. G. jį ėmė spardyti į įvairias kūno vietas: krūtinę, nugarą, ranką, jam buvo suduota ne mažiau kaip dešimt smūgių. Jis gindamasis nuo V. G. prirėmė nukentėjusįjį prie sienos, sudavė du tris smūgius į veidą. Tuo metu pajuto aštrų skausmą kairėje rankoje, lyg būtų įpjauta. Tuomet jis išsitraukė peilį ir juo sudavė kelis smūgius V. G. į pilvą. Po to išbėgo iš laiptinės „Akropolio“ link. Įvykio metu buvo dviese, todėl kiti byloje apklausti asmenys parodo tik aplinkybes, kurios buvo jau po įvykio.
Taip pat nurodo, kad teismas, atmesdamas jo parodymus, remiasi serologine ekspertizės išvada, kurioje nurodyta, jog įvykio vietoje rastas kraujas yra tik nukentėjusiojo. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas serologinę ekspertizę remiasi tik išvados dalimi, o ne visa išvada. Būtent tolimesnės išvados dalyje nurodoma, kad paimti kiti kraujo mėginiai netinkami indentifikuoti. Apeliantui sužalojimai buvo padaryti ne tik pjautiniai, bet ir kitokie. Būtent jis nurodė, jog nukentėjusysis jam sudavė porą smūgių į nugarą, spardė į įvairias kūno vietas. Specialisto išvada Nr. G 292/07 (03) patvirtina, jog jam padarytos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos dešiniame priekiniame paviršiuje, dešiniame dilbyje. Be to, byloje nėra paneigta, jog pjautinės žaizdos jam buvo padarytos dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, o ne kito asmens. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto parodymus, nenurodė konkrečių motyvų, kodėl juos taip vertino, nenurodė jo parodymų nenuoseklumo, esminių skirtumų tarp jo parodymų. Iš nukentėjusiojo parodymų sektų, jog jis yra patyręs ir senas žvejys, todėl mažai tikėtina, jog pas jį nebuvo aštrių daiktų, galinčių sužaloti apeliantui ranką. Liudytojos L. G. parodymus reikėtų vertinti kritiškai, nes ji yra nukentėjusiojo duktė, be to, tikėtina, jog liudytoja dėl išgąsčio ir negalėjo matyti, ką turi rankose jos tėvas. Apeliantas mano, jog nukentėjusysis buvo sužalotas dėl jo paties neteisėtų veiksmų, jam esant neblaiviam, todėl apelianto nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 136 str.
Taip pat nurodo, kad teismui ir pripažinus jį kaltu pagal BK 135 str. l d., jam paskirta per griežta bausmė, nors jam ir buvo paskirta švelnesnė bausmė nei sankcijos vidurkis. Jis anksčiau nėra teistas, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, dirba, yra jauno amžiaus, atlygino visą padarytą turtinę žalą, nuo nusikaltimo padarymo iki teismo posėdžio pradžios praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį kitų teisės pažeidimų nepadarė, charakterizuojamas teigiamai, atsiprašė nukentėjusiojo, pasižada atlyginti teismo priteistą neturtinę žalą, todėl atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes ir vadovaujantis BK 54 str. 3 d., teismas turėjo pagrindą skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta įstatymo, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės paskyrimo.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė ir nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikacijos
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai V. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 135 str. 1 d. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyti priimto sprendimo argumentai bei padarytos pagrįstos išvados. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka.
Apylinkės teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienus įrodymus nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje.
Apeliacinio skundo reikalavimas perkvalifikuoti apelianto nusikalstamą veiką iš BK 135 str. į BK 136 str., tai yra sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą labai susijaudinus, nepagrįstas. BK 136 str. nustatyta privilegijuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Sunkus sveikatos sutrikdymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenos ir kvalifikuojamas pagal BK 136 straipsnį tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį.
Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2007).
Byloje neginčijamai nustatyta, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo dėl rūkymo laiptinėje. Pats nuteistasis posėdžio metu pripažino, kad laiptinėje rūkyti negalima. Jis suprato nukentėjusiojo prašymą nerūkyti laiptinėje, tačiau į tai nekreipė dėmesio, nes nukentėjusysis buvo išgėręs, todėl tai suprato kaip „kibimą“ prie apelianto. Taip pat parodė, kad šis konfliktas įvyko dėl jo girtumo, nes priešingu atveju, jam esant blaiviam, to nebūtų įvykę (t. 2, b. l. 53).
Nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 136 str. galima tik esant tam tikrų minėtų sąlygų visumai. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo neteisėti ar itin įžeidžiantys V. G.. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto versiją, kad jį užpuolė neblaivus V. G., kuris sudavė jam koja į nugarą porą smūgių, nuo kurių jis nukrito ant laiptų. Specialisto išvadoje nenustatyti jokie šią gynybos versiją patvirtinantys duomenys. Kartu pažymėtina, kad teismo medicininis tyrimas buvo atliekamas po 4 dienų, todėl du smūgiai koja apeliantui į nugarą dėl ko, kaip apeliantas nurodo, jis nukrito nuo laiptų, neabejotinai būtų palikę pėdsakus ant apelianto nugaros. Tačiau tokie pėdsakai specialisto išvadoje neužfiksuoti. Nuteistojo parodymai abejotini, nes jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl tokia apelianto versija atmestina, vertintina kaip jo pasirinktas gynybos būdas.
Teisėjų kolegija tiki nukentėjusiojo V. G. parodymais (t. 1, b. l. 22-23, 25, t. 2, b. l. 55-57), nes jo parodymai išsamūs, atitinka faktines bylos aplinkybes. Visi parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, nuoseklūs, nėra prieštaringi, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Nukentėjusysis savo parodymus detaliai patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 1, b. l. 29-38), taip pat akistatos su nuteistuoju metu (t. 1, b. l. 39-41).
Specialisto išvadoje Nr. G 264/07 (03) nurodyta, kad V. G. padaryti šie sužalojimai: durtinė-pjautinė kiaurinė pilvo žaizda pažeidžiant didžiąją taukinę, gili durtinė-pjautinė kairiojo kirkšnio žaizda pažeidžiant siuvėjo raumenį ir tiesųjį šlaunies raumenį, durtinė-pjautinė kiaurinė kairiojo žando žaizda, paviršinės durtinės-pjautinės žaizdos kaklo priekiniame paviršiuje ir nugaros kairėje pusėje bei odos įdrėskimai veido ir kaklo kairėje pusėje (t. 1, b. l. 20-21).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuteistojo parodymai prieštaringi. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai patvirtina būtent nukentėjusiojo gynimosi nuo V. G. versiją, tai yra jis buvo su apeliantu susigrūmęs, taip pat stengėsi išvengti V. G. aktyvaus puolimo (rasti sužalojimai nugaroje). Rasti ir užfiksuoti sužalojimai V. G. krūtinėje taip pat patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo susitumdymas, grumtynės. Iš nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio, jų skaičiaus bei lokalizacijos pagrįstai darytina išvada, kad V. G. veiksmai buvo puolamojo pobūdžio, nes durtinės-pjautinės žaizdos skirtingose nukentėjusiojo kūno vietose rodo, kad smūgiai suduoti esant skirtingoms nukentėjusiojo ir nuteistojo pozoms. Sužalojimų nukentėjusiam skaičius bei jų išsidėstymas patvirtina, kad nuteistojo veiksmai negalėjo būti dėl didelio susijaudinimo, nes jie tęsėsi tam tikrą laiko tarpą. Smūgius peiliu jis sudavė įvairiu kampu ir esant skirtingoms nukentėjusiojo pozoms. Tai paaiškina, kad smūgių sudavimas tęsėsi sąlyginai ilgą laiką, todėl nelaikytina „greitu atsaku“ į tariamai neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia smūgiavęs peiliu nukentėjusiajam. Kadangi nėra teisinio pagrindo nuteistojo veiksmų kvalifikuoti kaip privilegijuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl nuteistojo nusikalstama veika pagal BK 135 str. 1 d. kvalifikuota teisingai. Atitinkamai apeliacinio skundo argumentai dėl kvalifikacijos atmestini. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nėra pagrindo nuteistojo veiksmų vertinti ir kaip būtinosios ginties, nes prieš jį nebuvo realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi.
Dėl bausmės
Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nuteistajam V. G. atitinka BK 54 str. reikalavimus. Skirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, nustatytas jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).
V. G. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.). Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Taip pat nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.
Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, nusikaltimas padarytas dėl menkavertės priežasties - konfliktas prasidėjo dėl rūkymo laiptinėje. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam bausmė parinkta tinkamai. BK 135 str. 1 d. numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 mėnesių (BK 50 str. 2 d.) iki dešimties metų. Paskirta bausmė ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, artima jos minimumui, atitinka bausmės paskirtį, todėl nekeistina.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 str. 3 d.). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis anksčiau nėra teistas, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, dirba, yra jauno amžiaus, atlygino visą padarytą turtinę žalą, nuo nusikaltimo padarymo iki teismo posėdžio pradžios praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį kitų teisės pažeidimų nepadarė, charakterizuojamas teigiamai, atsiprašė nukentėjusiojo, pasižada atlyginti teismo priteistą neturtinę žalą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šios nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas apeliantui už šio nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus.
Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad paskiriant V. G. bausmę būtų pažeisti BK 54 str. 3 d. reikalavimai.
Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutari a:
nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.