Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-10-21 · Byla Nr. Iv-1244-644/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1244-644/2013Sprendimas · 2013-10-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-08-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-10-21
Bylos Nr.
Iv-1244-644/2013
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00592-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
G. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1244-644/2013Proceso Nr. 3-62-3-00592-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. G. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 390 000 Lt (tris šimtus devyniasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo. Skunde (b.l. 4-9) pareiškėjas nurodė, kad nuo 2003-11-27 iki 2010-06-11 atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose, kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo teisės aktuose nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Pirmus du metus buvo kalinamas kamerose, kurių plotas apie 45 kv.m., jose gyvendavo apie 16 asmenų, likusius penkis metus buvo kalinamas drausminės grupės būryje, kur kamerų plotas buvo apie 40 kv.m., gyveno kartu su 10-12 asmenų. Minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas arba baudos izoliatorių, kurių plotas apie 12 kv.m., jose buvo laikoma 4-8 asmenys, jose nebuvo natūralios ventiliacijos, nes langai buvo užvirinti, tualetai buvo atviri, be pertvarų. Kamerose nebuvo šilto vandens, todėl negalėjo išsiplauti indų, turėjo gerti ir valgyti iš riebaluotų indų. Dėl pataisos įstaigos perpildymo atsirado ankštumas, o, tuo pačiu, ir nehigieniškos gyvenimo sąlygos. Nuolat stigo privatumo, stokojo veiklos už miegamosios patalpos ribų, didėjo įtampa ir smurtas tarp kalinių bei kalinių ir personalo, kilo pavojus įstaigos personalui, kas galėjo paskatinti žmogaus teisių pažeidimus, smurto, užkrečiamų ligų protrūkį. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų daug kartų žodžiu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis buvo sutrikdyta ir pablogėjo jo sveikata, neteko daug svorio, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, nuolat galvojo apie savižudybę, patyrė nepatogumus, pažeminimą, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, prarado pasitikėjimą savimi, pasidarė uždaras ir dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 14-18) nurodė, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo skunde nurodytus teiginius, dėl jo buvimo Marijampolės pataisos namuose antisanitarinėmis nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų patalpos tvarkomos, remontuojamos, prižiūrimos vadovaujantis Lietuvos higienos normomis HN76:1999 (iki 2010-04-26), HN76:2010, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis bei kitais bausmių vykdymo tvarką ir atlikimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais. Nuteistieji patalpose apgyvendinami atsižvelgiant į tuo metu galiojančias ploto normas vienam asmeniui. Kadangi skundžiamas gana senas laikotarpis, todėl dauguma dokumentų, kurie galėtų pagrįsti, ar paneigti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, teisės aktų nustatyta tvarka sunaikinti. Pataisos namuose visiems nuteistiesiems sudarytos vienodos sąlygos ir galimybės su skundaus, pareiškimais, pretenzijomis raštu ar žodžiu kreiptis į pataisos įstaigos namų administraciją ar kitas institucijas. Marijampolės pataisos namai jokių duomenų, kad kalėjimo metu bei praėjus trims metams po bausmės atlikimo pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, neturi. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Neesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti trijų metų ieškinio senatį

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas G. G. skunde (b.l. 4-9) pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (Toliau tekste – Pataisos įstaiga) nuo 2003-11-27 iki 2010-06-11. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, Pataisos įstaigoje jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Į bylą pareiškėjas pateikė skundo papildymą (b.l. 28-29 ), kuriame prašo teismą pripažinti, kad jo atžvilgiu buvo nesilaikyta Konvencijos 3 straipsnio nuostatų. Šiame patikslintame skunde pareiškėjas nurodo, kad 2003-06-11 jis buvo patalpintas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę, kurioje dvi paras buvo laikomas dar su trim suimtais asmenimis 5 kv.m. kameroje, be tualeto, baldų. 2003-06-13 buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, kur buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, taip pat buvo piktybiškai nesuteikta medicininė pagalbą, ko pasėkoje, prarado dantį, kentė nežmoniškus skausmus.

ABTĮ 52 str. suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką, tačiau teisės tikslinti ir keisti abu skundo elementus - skundo pagrindą ir dalyką nesuteikia. Kadangi patikslintame skunde pareiškėjas iš esmės pakeitė skundo pagrindą (dėstydamas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje bei šios institucijos veiksmų nesuteikiant pareiškėjui medicininės pagalbos) ir dalyką (prašo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą), todėl jo patikslintą skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 52 str.).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, patirtos jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigoje nuo 2003-11-27 iki 2010-06-11, atlyginimo. Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimui taikyti trijų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę (CK 1.127 str.) ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Pataisos įstaigoje pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, antisanitarinėmis sąlygomis laikotarpiu nuo 2003-11-27 iki 2010-06-11. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Pataisos įstaigos administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas turėjo apie savo teisių pažeidimą sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t.y. nuo 2003-11-27, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013-06-11. Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos įstaigos, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2003-11-27 iki 2010-06-10, taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį, atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo buvimas Pataisos įstaigoje vieną dieną - 2010-06-11, t.y. neviršijant trejų metų senaties termino.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m., 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti nemažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2009-07-29 pareiškėjas buvo patalpintas į 21 būrio 211 brigadą, nuo 2009-09-17 patalpintas į kameros tipo patalpas šešiems mėnesiams, tačiau tikslių duomenų apie gyvenamąsias patalpas (jų plotus, kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičių) kuriose paskutinę kalinimo dieną ( 2010-06-11) gyveno pareiškėjas į bylą nėra pateikta (b.l. 25).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl negalėjo išsiplauti indų, turėjo gerti ir valgyti iš riebaluotų indų.

Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma76:2010) 27 punkte nurodyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema.

Kadangi Higienos normos 76:2010 27 p. nėra reglamentuota, jog kamerose turi būti įvesta šalto ir karšto vandens tiekimo sistemą, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neįrengiant kamerose karšto vandens tiekimo sistemos atmestini, kai nepagrįsti.

Higienos norma 76:2010 24. p. reglamentuota, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (Toliau tekste - Taisyklės), 16.10 p. nurodyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Byloje nėra jokių duomenų apie patalpų, kuriose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, vėdinimo sistemą, todėl pareiškėjo tvirtinimas, kad kamerų, kuriose jis buvo patalpintas langai buvo užvirinti, todėl nebuvo jokios ventiliacijos, lieka nepaneigtas.

Higienos normos 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Taisyklių 6.5. p. reglamentuota, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Byloje duomenų apie sanitarinio mazgo patalpas Pataisos įstaigos kamerose (baudos, drausmės izoliatorių bei kamerų tipo patalpose), kuriose vertinamuoju laikotarpiu galimai kalėjo pareiškėjas, taip pat nėra pateikta, todėl laikytina, kad nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl pertvarų kamerų tipo patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose nebuvimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad Pataisos įstaigai teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjui kalint Pataisos įstaigoje 2010-06-11 d., nebuvo pažeisti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1.ir 11 ¹.2. punktų, Taisyklių 6.5; 16.10 p. bei Higienos normos HN 76:2010 21 p., 24. p. reikalavimai, nepateikė.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Pataisos įstaiga neužtikrino pareiškėjo teisės aktais nustatytų asmenų kalinimo sąlygų, todėl konstatuotina, kad Pataisos įstaiga pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo vėdinimo, pertvarų sanitariniuose mazguose nebuvimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. G. G. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (t.y. viena diena), bei į tai, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Pataisos įstaigos administraciją (b.l. 59), be to į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi tik po trijų metų nuo išleidimo iš Pataisos įstaigos dienos, neesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Todėl pripažintina, kad 2010 m. birželio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 4 p. teismas,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2010 m. birželio 11 d. buvo pažeista G. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo G. G. reikalavimą dėl 390 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis