Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-10-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1539-450/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-05
Bylos Nr.
2A-1539-450/2011
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-01986-2010-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
Ieškovas
V.J.
Atsakovas
A. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1539-450/2011Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01986-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovo V.J. atstovams I.J., adv. Algirdui Matkevičiui, atsakovui A. J., adv. Agnei Paspirgėlytei, vertėjai Boženai Seniut,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams: A. J. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir sprendimo iš dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti iš dalies negaliojančiu 2004-02-02 Apskrities viršininko Nr. 2.5-41-17364 sprendimą, pagal kurį A. J. atkūrė nuosavybės teises į 4,12 ha žemės sklypą, reg. Nr. 44/152464, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį 4,12 ha žemės sklypo, reg. Nr. 44/152464, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovas, žinodamas apie sunkią jo sveikatos būklę, vienas kreipėsi į VAVA dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2004-02-02 Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimu Nr. 2.5-41-17364 atkūrė atsakovui nuosavybės teises į tėvo V. J. 4,12 ha žemės sklypą. Pažymėjo, kad dėl mažo išsilavinimo, valstybinės lietuvių kalbos nemokėjimo, sveikatos problemų, dažno gydymosi užsienyje bei neskaidraus grąžinimo proceso negalėjo laiku pateikti atitinkamai institucijai prašymo dėl žemės grąžinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu atmetė ieškovo V. J. ieškinį atsakovams A. J., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir sprendimo iš dalies panaikinimo. Spręsdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas pirmiausia pažymėjo, kad ieškovas praleido reikalavimui dėl individualaus administracinio akto, kuriuo atsakovui A. J. atkurta nuosavybė, nuginčijimo trisdešimties dienų terminą, tačiau ginčo šalims nereikalaujant taikyti ieškinio senatį, tai negali būti savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai, be kitų nuostatų nustato tvarką, kurios laikydamiesi asmenys turi aktyviai veikti, kad įgytų įstatyme nustatytas teises. Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikiama teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis visų pirma turi tinkamai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. pateikti prašymą ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nėra pareiškęs prašymo atkurti nuosavybės teises. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas kreipėsi į administracinį teismą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino, prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti, atnaujinimo. Tai reiškia, kad ieškovas neįgijo subjektines teisės į nuosavybės atkūrimą, netapo pretendentu į grąžintiną turtą. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis dėl sveikatos būklės negalėjo dalyvauti žemės atkūrimo procese, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, jog jis nuo 2004 m. vasario mėn. iki šiol pats ar per savo atstovus negalėjo ginti savo teisių, kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skųsti administracinį aktą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų teismas konstatavo, kad ieškovas žinojo apie vykstančius nuosavybės atkūrimo procesus, tačiau jų neginčijo, nereiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovui įgyvendinti šią teisę sukliudė neteisėti atsakovų ar kitų asmenų veiksmai, todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįgyvendino savo teisių dėl neveikimo, o neįgijęs subjektines teisės į nuosavybės atkūrimą, jis negali būti laikomas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas atmetė ieškovo atstovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo, išeinant už ieškinio ribų, motyvuodamas tuo, kad ieškovo subjektinės teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių bei aplinkybių, kad nagrinėjamu atveju joks sandoris nebuvo sudarytas, nebent 2005-08-30 pirkimo-pardavimo sutartis, kuri šioje byloje nėra ginčijama, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl administracinio akto pripažinimo iš dalies negaliojančiu LR CK 1.80 str. pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. J. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, apskritai neatsakė į ieškovo pateiktus argumentus, skundžiamą procesinį sprendimą iš esmės grindė prielaidomis bei nepagrįstais atsakovo paaiškinimais. Taigi pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kas lėmė iš esmės neteisėto ir nepagristo procesinio sprendimo priėmimą. Teismas neobjektyviai pasisakė dėl ieškovo išsamiai teismo posėdžio metu išdėstytos teisinės ir faktines argumentacijos, nevisapusiškai vertino ieškovo į bylą pateiktus įrodymus.

3. Teismas ignoravo ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, o būtent - 1999-03-10 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2⁶-510/99, į kurios nagrinėjimą apeliantas ne tik nebuvo įtrauktas, bet net ir minimas. Būtent šis ieškovo dokumentas ir patvirtina, kad atsakovų teiginiai neatitinka ypatingosios teisenos taisyklių ir CPK principų. Dėl nurodytų priežasčių nepagrįstas Vilniaus rajono apylinkės teismo teiginys, kad „<...> nagrinėjamu atveju ieškovas įstatymo nustatyta tvarka nėra pareiškęs prašymo atkurti nuosavybės teisės“, kadangi ginčas vyko ne dėl teisių atkūrimo, o dėl sandorio nuginčijimo.

4. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad ginčijamas sandoris kilo iš administracinio teisės akto, kad ieškovas neprašė įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teisės ar atnaujinti jam termino. Priešingai apylinkės teismo teiginiams, ieškovas bandė patikslinti ieškinį ir prašė pirmosios instancijos teismą įgyvendinti savo teises - išreikalautai bei užtikrinti įrodymus. Dėl nurodytų priežasčių teismas ydingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorio nuginčijimą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Pažymėjo, kad teismas privalėjo pasisakyti, kodėl ieškovas nebuvo įtrauktas į civilinę bylą Nr. 2⁶-510/99.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apylinkės teismas, rengiantis nagrinėti bylą, privalėjo išaiškinti visus suinteresuotus asmenis (kaip suinteresuotus asmenis į šią bylą reikėjo įtraukti kitus pretendentus į nekilnojamąjį turtą, žemės sklypo vietos savivaldos administraciją) ir pranešti jiems apie bylos nagrinėjimo datą, laiką ir vietą bei kartu pasiųsti pareiškimo nuorašą, tačiau dėl šių imperatyvinių normų pažeidimo apylinkės teismas nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. J. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad šis ginčas neteismingas bendrosios kompetencijos teismui, o reikalavimas dėl administracinio teisės akto pripažinimo negaliojančiu pareikštas praleidus 30 dienų terminą. Dėl nurodytų priežasčių byla turėjo būti nutraukta. Atkreipė dėmesį, kad atsiliepime į ieškinį buvo prašoma atmesti ieškinį dėl ginčo teismingumo taisyklių pažeidimo bei termino praleidimo, todėl pakartotinai prašo teismo į tai atsižvelgti ir taikyti ieškinio senatį. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą realizavimas priklausė išimtinai nuo jo valios, kurios jis neišreiškė, todėl jo dalyvavimas ar nedalyvavimas 1999 m. Vilniaus rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje byloje Nr. 2⁶-510/99 negalėjo turėti jokių realių teisinių pasekmių ieškovui. Atkreipė dėmesį, kad A. J. nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos ne sandorio pagrindu, o administraciniu aktu, todėl ieškovo reikalavimas dėl neegzistuojančio sandorio nuginčijimo savaime yra nepagrįstas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovas nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. J. valdytą žemę, todėl įstatymų nustatyta tvarka atkurtos nuosavybės teisės kitam pretendentui, t.y. A. J., Ieškovas taip pat nesikreipė į teismą dėl prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo termino atnaujinimo, todėl dėl nurodytų priežasčių nėra teisinio pagrindo 2005 m. rugpjūčio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr.VŠ-2042 pripažinti negaliojančia. Pažymėjo, kad ieškinyje minėtas sandoris neginčijamas, nors 2010 m. gruodžio 27 d. apeliaciniame skunde yra teigiama, kad ginčas vyksta dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas iš esmės pripažįsta pagrįstomis, ieškovo apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia, bet papildo motyvuojamąją dalį.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2004-02-02 Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimu Nr. 2.5 - 41 - 17364 atkūrė atsakovui 4,12 ha tėvo V. J. žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovas nėra pateikęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas kreipėsi į administracinį teismą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino, prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti, atnaujinimo.

Ginčijamas 2004-02-02 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas yra administracinis aktas, priimtas vadovaujantis ne bendrosiomis civilinės teisės normomis dėl nuosavybės apsaugos ir savininko teisių gynimo, o specialiai nuosavybės teisių atkūrimo procesui skirtais įstatymais, 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Kaip jau paminėta, 2004-02-02 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu, nei vėliau ieškovas nebuvo išreiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal aukščiau paminėtą įstatymą, teisės į nuosavybės teisių atkūrimą realizavimas prikausė tik nuo paties ieškovo valios. Šiuo atveju konkretus asmuo gali dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, pateikęs raštišką prašymą įstatymo nustatyta tvarka ir tik tuomet gali būti laikomas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi valios atkurti nuosavybės teises ieškovas neišreiškė, o šios bylos dalykas nėra susijęs su pačio prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikimu, termino atstatymu ar panašiai, todėl ieškovo argumentai, kad jis nedalyvavo privatizavimo procese dėl mažo išsilavinimo, valstybinės lietuvių kalbos nemokėjimo, sveikatos problemų, bei konkrečių faktų apie jo gydymą nurodymas, šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Pažymėtina aplinkybė, kad ginčijamas administracinis aktas priimtas dar 2004 metais, tuo tarpu ieškovas konkrečius faktus apie ligas ir jų gydymą nurodė vėlesniuose perioduose [2008-2009 m.], be to pagal įstatymą toks prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo turėjo būti pateiktas iki 2001 m. gruodžio 31 d., vėliau kreipiantis su prašymu atkurti nuosavybės teises, pretendentas turėjo prašyti atstatyti terminą tokiam prašymui pateikti. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl valstybinės kalbos nemokėjimo, mažo išsilavinimo, sveikatos problemų vėliau jam nesudarė kliūčių parengti ir pateikti ieškinį teismui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje negali būti aiškinami konkretūs šalių ar teismo veiksmai dėl ieškovo neįtraukimo į bylą minimoje išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6-510/99 dėl juridinio fakto nustatymo, kadangi tai yra kitos bylos dalykas ir išnagrinėta byla negali būti peržiūrima šioje byloje, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo neįtraukimo į procesą civilinėje byloje Nr. 2-6-510/99 dalyvaujančiu byloje asmeniu. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad ieškovui neišreiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jo dalyvavimas/ar nedalyvavimas 1999 m. Vilniaus raj. apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6-510/99 negalėjo turėti jokių realių teisinių pasekmių ieškovui.

Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, jei vienas iš pretendentų atsisako savo teisės į nuosavybės teisų atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepaduoda prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. įstatymo nustatyta tvarka nepareiškia valios atkurti nuosavybės teises, kitam pretendentui (pretendentams) laiku padavusiam prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą savo buvusio savininko turtą, t.y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti asmuo, atsisakęs šios savo teisės arba per nustatytą terminą nepadavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokiu būdu atkuriant nuosavybės teises atsakovui A. J. ir kitiems pretendentams į buvusio savininko V. J. turėtą žemės nuosavybę, visiems pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis buvo nustatyta atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino subjektines teises, o nuosavybės teisės buvo atkurtos į visą buvusio savininko turtą, t.y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti ieškovas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas formaliai vertino aplinkybę dėl ieškinio senaties termino taikymo praleidus 30 dienų terminą administraciniam aktui nuginčyti. Valstybės institucijų sprendimai turi būti ginčijami administracinės teisenos tvarka, ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sužinojimo apie sprendimą. Kadangti ginčijamas VAVA 2004-02-02 sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui A. J. yra įregistruotas, kaip teisinis pagrindas nuosavybės teisės į žemės atkūrimui viešame registre, tokie registro duomenys yra vieši, todėl ieškovas turėjo galimybę apie ginčijamą sprendimą sužinoti dar 2005 metais, kai jis buvo įregistruotas VĮ Registrų centre, todėl teisingai pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas praleido reikalavimui dėl individualaus administracinio akto, kuriuo atsakovui A. J. atkurta nuosavybė, nuginčijimo – trisdešimties dienų terminą, ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti, tačiau padarė neteisingą išvadą, kad nei atsakovas, nei jo atstovė neprašė šiam ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas A. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas praleido terminą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalyje pripažinimo negaliojančiu, be to nurodė, kad iš esmės nesutinka su ieškiniu, t.y. prieštaravo pareikštam ieškiniui, todėl teismo padaryta išvada, kad atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties termino iš esmės neteisinga, teismas atsakovo nurodytą argumentą dėl termino administraciniam aktui nuginčyti praleidimo įvertino labai formaliai. Teisėjų kolegijos nuomone ta aplinkybė, jog atsakovas nuo pat pradžios [pateikus atsiliepimą į ieškinį] nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti, be to nurodė aplinkybę, kad ieškovas praleido reikalavimui dėl individualaus administracinio akto, kuriuo atsakovui A. J. atkurta nuosavybė, nuginčijimo – trisdešimties dienų terminą, sudaro pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą, ką patvirtino atsakovas ir atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija taiko ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 2004-02-02 VAVA sprendimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir šiuo pagrindu reikalavimą atmeta. Kadangi ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui netenkinti, o antras reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ½ dalį žemės sklypo yra išvestinis reikalavimas, susijęs su pirmuoju, kurio pagrindu atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,12 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), todėl ir šis reikalavimas netenkinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškus reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ginčas dėl administracinio akto nuginčijimo teismingas bendros kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmos instancijos teismas pažeidė proceso normas, netenkino prašymo išreikalauti įrodymus, nepriėmė ir nenagrinėjo patikslinto ieškinio, nepasisakė dėl pateikto rašytinio įrodymo, konkrečiai teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6-510/99, netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sandorių nuginčijimą. Teisėjų kolegija įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, šalių pasisakymus, daro išvadą, kad civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atkūrimo įstatymo normas, materialines teisės normas, reglamentuojančias sandorio negaliojimo pagrindus [CK1.80 str.]. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmos instancijos teismas laikėsi civilinio proceso normų, spręsdamas ieškovo prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo. Pagal civilinį procesą rašytinius įrodymus pateikia šalis, šiuo atveju ieškovą atstovavo profesionalus teisininkas-advokatas, duomenų, kad šalis negalėjo įgyvendinti savo teisės gauti rašytinį įrodymą, byloje nėra. Sutiktina ir su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad prašomi išreikalauti rašytiniai įrodymai nenurodant, kokias konkrečiai aplinkybes jie patvirtins, sudaro pagrindą tokiam prašymui netenkinti. Pažymėtina ir tai, kad pats ieškovas neginčijo aplinkybių apie tai, kad jis žinojo apie žemės į kurios nuosavybės teisių atkūrimą jis galėjo pretenduoti buvimą, jokio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo pateikęs, todėl teismas teisingai sprendė, kad prašyti išreikalauti rašytiniai įrodymai: nuosavybės teisių atkūrimo bylos, paveldėjimo bylos ir pan. yra pertekliniai ir tokį prašymą atmetė. Ieškovas bylą vedė per advokatą, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį ir jo nenagrinėjo. Kaip matyti iš 2010-09-23 parengiamojo teismo posėdžio protokolo, teismas sudarė galimybę ir nustatė pakankamą terminą ieškovui iki 2010-10-29 pateikti patikslintą ieškinį, tačiau ieškovas savo teise patikslinti reikalavimus nepasinaudojo, patikslinto ieškinio nepateikė, nors bylą vedė per advokatą. Kadangi patikslintas ieškinys buvo pateiktas teismui nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį priimti [CPK 141, 230 str. str.]. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti (CPK 325 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovui A. J. iš ieškovo V. J. priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos 800 Lt [b.l.96-97] [CPK 98 str.]. Į valstybės pajamas iš apelianto priteistina teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 11,50 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto V. J. atsakovui A. J. 800 Lt ir į valstybės biudžetą 11,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Asta RadzevičienėVilija MikuckienėAndrius Ignotas