Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6, 9 p. - laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2, 5 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d. laikas bei Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu įskaitytas sulaikymo nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2007 m. rugsėjo 19 d. laikas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 25 d., apie 20 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, turėdamas tikslą užvaldyti priklausantį I. V. ir A. V. (A. V. ) turtą, tyčia, pargriovęs nukentėjusiąją ant grindų, rankomis ir kojomis sudavė jai ne mažiau 17 smūgių į galvą, krūtinę, rankas, kojas, pilvą, padarydamas jai nubrozdinimus krūtinėje, kraujosruvas kairio peties srityje, žaste, dilbiuose, dešinėje plaštakoje, pilve, šlaunyse, keliuose, blauzdose, po ko, tęsdamas nusikalstamą sumanymą, gulinčiai I. V. sudavė ne mažiau 17 smūgių peiliu į kaklą, liemenį, skruostą, žandą bei plaštakas, padarydamas nukentėjusiajai durtines - pjautines žaizdas dešiniajame skruoste, dešiniajame žande ir plaštakose, bei sukėlusius mirtį įvykio vietoje, durtines - pjautines žaizdas kakle ir liemens dešinėje su šonkaulių (VI, VIII, IX), širdies ir kepenų sužalojimais, kraujo išsiliejimu į širdiplėvės, dešinės krūtinplėvės, pilvaplėvės ertmes bei išoriniu nukraujavimu. Po smūgių sudavimo V. K. pagrobė iš I. V. piniginės 120 Lt ir laikomą bute A. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 1600“ su SIM kortele, bendros 150 Lt vertės, tokiu būdu, V. K., viso sudavęs gulinčiai ir nesipriešinančiai I. V. ne mažiau 34 smūgius rankomis, kojomis ir peiliu į įvairias kūno vietas, sukeldamas nukentėjusiajai didelį skausmą, ją kankindamas ir elgdamasis itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų ją nužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė V. K. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 str. 2 d. 6, 9 p. ir 180 str. 2 d., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl V. K. veikos juridinio įvertinimo bei bausmės dydžio nepaneigia.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nurodyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai paduoti.

Nuteistojo apeliaciniame skunde abstrakčiai teigiama, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kuo pasireiškė netinkamas įstatymo taikymas skunde nedetalizuojama.

Iš V. K. parodymų, duotų tyrėjui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, apygardos bei apeliacinės instancijos teisme, seka, kad nuteistasis niekada neneigė, jog nukentėjusiąją nužudė itin žiauriai. Tai reiškia, kad apeliantas neginčija jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (2007 m. birželio 28 d. įst. red.). Todėl kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvadų nevertina.

Iš nuteistojo parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, sektų, kad nuteistasis ginčija apygardos teismo sprendimą pripažinti jį kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl savanaudiškų paskatų).

Kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas apelianto nusikalstamų viekų juridinis įvertinimas yra teisingas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p. nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą , įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo , alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.).

Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Jei siekis turėti turtinės naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos nužudymo kvalifikavimui.

Jei sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d., jei nėra kitų 2 d. numatytų kvalifikuojamųjų požymių, ir 178 str. ar kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Nuteistasis apie savanaudiškų paskatų susiformavimo momentą ikiteisminio tyrimo metu davė itin nenuoseklius parodymus, t. y. aiškino, kad L. V. liepė nužudyti I. V. ir paimti tik jos telefoną (t. 2, b. l. 11-14), kad apie telefoną L. V. nekalbėjo, o mintis paimti telefoną ir pinigus kilo po to, kai subadė nukentėjusiąją peiliu (t. 2, b. l. 23-25), ir kad pas nukentėjusiąją ėjo tikslu pagrobti telefoną ir pinigus (t. 2, b. l. 28-29).

Pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 163-164; t. 3, b. l. 20) šią aplinkybę nuteistasis aiškino taip pat labai skirtingai, t. y. vienu atveju teigė, kad mintis paimti pinigus kilo po to, kai pavartojo smurtą, kitu atveju aiškino, jog nukentėjusiąją nužudė dėl to, kad jam reikėjo pinigų alkoholinių gėrimų pirkimui, o L. V. – telefono. Trečiu atveju tvirtino, kad į butą ėjo norėdamas pagrobti telefoną, o pinigus paimti sugalvojo po nužudymo.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis taip pat teigė, kad sumanymas užvaldyti turtą kilo po nužudymo. Įtikinamai paaiškinti savo parodymų keitimo priežastis apeliantas nesugebėjo. Maža to, nuteistasis apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog nusikaltimą padarė dėl to, kad norėjo išgerti.

Akivaizdu, kad be priežasties nužudydamas nukentėjusiąją, apeliantas tokio noro patenkinti negalėjo. Tai jis galėjo padaryti tik iš anksto siekdamas užvaldyti nukentėjusiosios turtą ir dėl to ją nužudydamas. Beje, šią aplinkybę jis ir patvirtino pirmosios instancijos teisme.

Byloje taip pat nustatyta, kad su nukentėjusiąja apeliantas sutarė gerai ir jokių kitų priežasčių ją nužudyti neturėjo. Tai pripažįsta ir pats apeliantas. Iš to seka, kad jis nukentėjusiąją norėjo nužudyti dėl savanaudiškų paskatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nužudymo, ir šį savo ketinimą realizavo.

Apygardos teismas tinkamai įvertino prieštaringus nuteistojo parodymus bei pagrįstai konstatavo, kad būtent savanaudiškos paskatos ir buvo tas motyvas, dėl kurio V. K. plėšimo metu nužudė nukentėjusiąją. Nesutikti su šia išvada kolegija neturi pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas nuteistojo nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p.)

Byloje nustatyta, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku apelianto tėvo Vik. K. įvykio vietoje nebuvo – jam tuo metu buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas (t. 1, b. l. 128-130). Taigi, akivaizdu, kad šis asmuo nematė įvykio bei negali nurodyti naujų ir (ar) reikšmingų bylai duomenų. Apklausti šį asmenį apeliacinės instancijos teisme nebereikalavo ir pats nuteistasis. Be to, Vik. K. galima subjektyvi nuomonė apie jo sūnaus ir liudytojo L. V. tarpusavio santykius bei šių santykių pobūdis nėra įrodinėtinos byloje aplinkybės.

Todėl apelianto teiginiai apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar nevisapusišką įvykio aplinkybių ištyrimą neatitinka tikrovės.

Vadovaujantis BPK 255 str. 1 d. nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas liudytojo L. V. atžvilgiu nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d., 212 str. 1, 2 p. ir 214 str. (t. 1, b. l. 167-168). Šis sprendimas nepanaikintas.

Todėl kolegija neturi teisės vertinti kurstė ar nekurstė L.V. V.K. nužudyti I. V., juo labiau, jog ši aplinkybė neturi jokios reikšmės, sprendžiant nuteistojo kaltės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus.

Apygardos teismas paminėtą aplinkybę aptarė vertindamas V. K. parodymų išsamumą ir tuo pačiu spręsdamas atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., pripažinimo ar nepripažinimo klausimą.

Kolegija su nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl V. K. ir L. V. parodymų vertinimo šiuo aspektu sutinka ir todėl plačiau jų neaptarinėja. Pažymėtina tik tiek, kad nuteistojo aiškinimai, jog nusikaltimą padaryti jį sukurstė L. V. , prieštarauja elementariai logikai, nes akivaizdu, jog tokius veiksmus atlikęs (kurstęs nužudyti) asmuo iš pagrobto telefono neskambintų į greitąją medicininę pagalbą ir nepraneštų apie įvykį.

Apygardos teismas, paskirdamas nuteistajam V. K. galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų, BK 41, 54, 61, 90 ir 91 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padaryti du (sunkus ir labai sunkus) tyčiniai nusikaltimai, vienas iš jų - sukėlęs neatstatomas pasekmes), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 115), baustas administracine tvarka, teistas už analogiškų nusikaltimų - sunkų sveikatos sutrikdymą ir plėšimą - padarymą, naujus nusikaltimus padarė bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, jo amžių, kurio jis buvo sulaukęs nusikaltimo padarymo metu) bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam V. K. už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 6, 9 p. (2007 m. birželio 28 d. įst. Nr. X-1233 red.), padarymą paskirta bausmė, kurios dydis yra didesnis už sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Taip pat kolegijai nekelia abejonių teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvados dėl nuteistojo psichinės būklės nusikaltimo padarymo metu (t. 2, b. l. 99-101). Todėl dar kartą vertinti paminėtas ir apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes (amžius ir psichinė būklė) nėra juridinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.