- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- 2-1164/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- R. S., E. Z.
- Ieškovas
- I. Z., V. Z.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3036-585/2011 pagal ieškovų I. Z. ir V. Z. ieškinį atsakovams R. S., E. Z., antstolei N. Š. dėl pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir dėl nuotolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, (vėliau – bendraieškė) L. Š.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą ginčydami atsakovės antstolės N. Š. patvirtintą pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo atsakovui R. S. buvo perduotos nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini).
L. Š. pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodydama, kad atsakovas R. S. jai nežinant ir prieš jos valią pakeitė ginčo buto, kuriame ji nuolat gyveno, durų spyną ir įrengė signalizaciją. L. Š. prašė įpareigoti atsakovą R. S. perduoti jai naujus buto įėjimo durų raktus ir signalizacijos kodą.
Atsiliepimas
Atsakovas su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesutiko. Nurodė, kad reikalaujamos laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškinio reikalavimu. Atsakovo nuomone, tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų atsakovo nuosavybės teises, ekonomiškumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principus, neproporcingai suvaržytų atsakovo teises valdyti ir naudotis savo nuosavybe.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir įpareigojo atsakovą R. S. per vieną dieną nuo šios nutarties paskelbimo perduoti ieškovei L. Š. buto, esančio (duomenys neskelbtini), raktus ir išjungti minėtame bute įrengtą signalizaciją, siekiant užtikrinti L. Š. teisę iki bylos išnagrinėjimo valdyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir juo naudotis. Nurodė, kad ieškovės nurodomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas egzistuoja, nes, galimai patenkinus ieškinį, buto perdavimas ieškovei būtų apsunkintas, o jos gyvenimas kitoje vietoje iki bylos išnagrinėjimo reikštų žalos jai padarymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas R. S. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarties. Atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Šį prašymą grindžia tokiais argumentais:
1. Laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta neatsižvelgiant į tai, kad atsakovas nutarties priėmimo metu buvo ir šiuo metu yra teisėtas buto savininkas, o ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo naudotis butu.
2. Atsakovo nuosavybės teisė į butą buvo apribota nesilaikant nuosavybės neliečiamumo principo ir nesilaikant nuosavybės teisės apribojimo sąlygų.
3. CPK 145 str. 12 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta neatsižvelgiant į vieną iš jos taikymo sąlygų – žalos atsiradimo ar padidėjimo nebuvimą.
4. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neatitinka CPK nustatyto laikinųjų apsaugos priemonių tikslo, nes taikyta laikinoji apsaugos priemonė neužtikrina galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, o faktiškai patenkina ieškovės reikalavimą.
5. Taikant laikinąją apsaugos priemonę, nebuvo laikytąsi ekonomiškumo principo, šalių interesų pusiausvyros.
Atsakovas R. S. pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų prie atskirojo skundo prijungimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliantas atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą iš esmės grindžia tuo, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, faktiškai patenkina ieškovės reikalavimą bei tuo, kad ieškinys yra nepagrįstas.
Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, kad ieškovas (pareiškėjas) turi teisę nuspręsti, ar ginti galimai pažeistas subjektines teises civilinio proceso nustatyta tvarka, kokio pobūdžio reikalavimus reikšti - turtinio ar neturtinio, jeigu turtinio, tai kokio dydžio, kurį asmenį (kuriuos asmenis) patraukti atsakovu (atsakovais) byloje (CPK 13 str.). Šalis, pareiškusi reikalavimus civilinio proceso tvarka bei kita šalis, kuriai pareikšti šie reikalavimai, turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Kai ieškovas pareiškė turtinio pobūdžio reikalavimus dėl pinigų priteisimo keliems atsakovams, jis turi įrodyti atsakovų pareigą įvykdyti iš materialiosios teisės normų kildinamus reikalavimus. Šie klausimai išsprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas tarp šalių nesprendžiamas, o tik atsižvelgiama, ar prašomos taikyti priemonės susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ar jos iš tiesų gali užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių priemonių būtų nebeįmanoma arba labai sudėtinga įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vertina, jog apelianto argumentas, kad skundžiamos nutarties neteisėtumą įrodo aiškiai nepagrįstas ieškinys, nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį.
Laikinosios apsaugos priemonės yra laikytinos valstybės nustatomomis poveikio priemonės. Dėl šios priežasties, vadovaujantis konstitucine doktrina (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai) ir CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovams nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė ieškiniu siekia visam laikui atkurti nuosavybės teisę į ginčo objektu esantį butą. Remiantis CK 4. 37 str. 1 d. nuostatomis, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tuo tarpu skundžiama nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo suvaržyta atsakovo galimybė valdyti ir naudoti ginčo objektu esantį butą. Be to, šie suvaržymai yra taikytini ribotą laiką t. y. iki ginčo išsprendimo teisme. Šios aplinkybės rodo, kad skundžiama nutartimi atsakovo nuosavybės teisė nebuvo apribota visa apimtimi ir neribotam laikui, kas atitiktų ieškinio patenkinimą ir būtų neproporcinga, tačiau buvo apribota tiek, kiek yra būtina ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisėjų kolegija vertina, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros principų.
Iš byloje esančio gyvenamųjų patalpų perdavimo ir priėmimo akto (b. l. 75) matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartis yra įvykdyta. Nuo 2011 m. vasario 4 d. ieškovė be jokių kliūčių pateko į ginčo objektu esantį butą ir tikėtina jame gyvena. Šios aplinkybės lemia, kad skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas sukeltų daug žalos, nes ieškovei tektų vėl palikti savo gyvenamąją vietą, patirti su kraustymųsi susijusių neigiamų išgyvenimų. Taigi nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas pažeistų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir kad nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu
nutar i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.