Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 1 d., nuo 13 val. iki 20 val., Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, geležinkelio ruožo (duomenys neskelbtini) 11-12 kilometre, prie 18-to geležinkelio privažiavimo kelio esančioje nesaugomoje sandėliavimo aikštelėje, nuo sandėliuojamų medinių pabėgių nuėmė 164 vnt. D-50 markės padėklų ir 400 vnt. bėgvinių, priklausančių AB (duomenys neskelbtini) ir susidėjo šalia medinių pabėgių, tokiu būdu juos paruošdamas išvežimui, po to tęsdamas nusikalstamą veiką bei veikdamas vieninga tyčia, 2010 m. gegužės 2 d., nuo 15 val. iki 20 val., tiksliai nenustatytu laiku, atvykęs mikroautobusu „Mercedes 308D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), į minėtą nesaugomą aikštelę, juos – 164 vnt. D-50 markės padėklų 894,18 Lt vertės ir 400 vnt. bėgvinių 132,46 Lt vertės, priklausančių AB (duomenys neskelbtini), išvežė, tai yra, pagrobė svetimą, AB (duomenys neskelbtini) priklausantį, turtą bendros 1026,64 Lt vertės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai A. P. pripažino kaltu dėl vagystės ir teisingai jo padarytą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. Apeliantas neginčija nei padarytos veikos fakto, nei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. P. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą), jo asmenį apibūdinančius duomenis (teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka), į nustatytą vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o taip pat į Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. nuostatą, kur numatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistasis, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliuoja į tai, kad išlaiko mažametį vaiką. Iš tikrųjų, A. P. turi (duomenys neskelbtini) metais gimusį sūnų K. P. (b. l. 109; 176). Mažamečio vaiko priežiūra ir išlaikymas yra požymis, jog yra rūpinamasi vaiko sveikata, dvasiniu, moraliniu ugdymu, atsakoma už vaiko auklėjimą bei vystymąsi ir teikiamas jo poreikiams bei vystymosi sąlygoms reikalingas materialinis išlaikymas. Nuteistasis teisiamajame posėdyje teigė, jog užsidirba pinigų pragyvenimui dirbdamas užsienyje. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis pateikė dokumentus, kad jis nuo 2010 m. rugsėjo 21 d., t. y. tik antras mėnuo, dirba UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju-ekspeditoriumi. Tačiau šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas teiginiui, jog apeliantas teikia pakankamą materialinį aprūpinimą savo vaikui. Tokias išvadas pagrindžia Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymas, iš kurio matyti, jog vaiko motina D. J. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš A. P. pinigines išmokas vaiko K. P. išlaikymui (b. l. 177).

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad A. P. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas jau 7 kartą (b. l. 80-84), 18 kartų yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 116-134), iki šiol turi galiojančių administracinių nuobaudų, nemoka paskirtų baudų. Šie apelianto asmenį apibūdinantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog jis tinkamai atlieka savo, kaip tėvo pareigas ir rūpinasi mažamečiu vaiku. Nuteistojo visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymas – dažnas įstatymų pažeidinėjimas, kenkia vaiko interesams. Taigi, A. P., iš esmės, tinkamai neprižiūri savo mažamečio vaiko, o jam atliekant realią laisvės atėmimo bausmę, vaiku toliau rūpinsis pastarojo mama D. J. – mažametis vaikas neliks neprižiūrėtas.

Nėra jokio pagrindo pripažinti A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties (BK 59 str. 1 d. 4 p.), kaip skundu prašo apeliantas. Iš byloje surinktų įrodymų ir paties nuteistojo parodymų teisiamajame posėdyje (b. l. 167-168) matyti, kad nuteistojo nusikalstamas poelgis nebuvo atsitiktinis ir jis nebuvo papuolęs į tokią beviltišką gyvenimo situaciją, kuri būtų tiesiogiai paveikusi jo elgesio pasirinkimą. A. P. vieną dieną nuo padėklų nuardė metalą, o kitą dieną, atvykęs savo automobiliu, jį pavogė. Teisiamajame posėdyje A. P. teigė, kad metalą būtų pardavęs supirkėjams, nors tvirtino, kad pinigų pragyvenimui jam pakanka, užsidirba jų užsienyje. Byloje nustatytos objektyvios aplinkybės, nuteistojo psichologinis ryšys su padaryta nusikalstama veika nepatvirtina fakto, kad A. P. metalą pavogė dėl savo sunkios turtinės arba beviltiškos padėties, todėl nėra pagrindo konstatuoti dar vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantui paskirta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, teisingumo principui, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, nes yra tik dviem mėnesiais didesnė už įstatymo (BK 50 str.) numatytą minimalią terminuoto laisvės atėmimo bausmę (minimali laisvės atėmimo bausmė 3 mėnesiai). Todėl apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo mažinti A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę ar skirti švelnesnę bausmę, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.