- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- A-492-1954-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01283-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- B. M., Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos
- Atsakovas
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, M. M.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovams Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir M. M.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja B. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (I t., b. l. 1–6) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, Valstybinio turizmo departamentas) direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“, 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą, įpareigojant Departamentą priimti pareiškėją į lygiavertes pareigas; 3) priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą; 5) panaikinti Departamento 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 13 kategorija) rezultatus; 6) priteisti 5 000 Lt neturtinę žalą ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad ji buvo atleista iš valstybės tarnybos nepagrįstai, nepasiūlius užimti kitų laisvų pareigų. Nurodė, kad Departamento Valstybinės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) pareiškėją įvertino labai gerai, siūlė ją perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę. Nusprendusi neįgyvendinti komisijos siūlymo, Departamento direktorė nepriėmė motyvuoto sprendimo. Aiškino, kad ji iš pareigų buvo atleista pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo priimtas motyvuotas sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, mano, kad jos atleidimas yra neteisėtas. Teigė, kad net ir be tokio siūlymo pareiškėjai turėjo būti suteikta galimybė eiti kitas pareigas. Pažymėjo, kad Departamente buvo paskelbtas konkursas laisvai valstybės tarnautojo pareigybei užimti. Pareiškėjos teigimu, tiek panaikinta pareiškėjos buvusi Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, tiek nauja Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė yra tapačios, reikalavimai beveik identiški, todėl pareiškėjai turėjo būti siūloma užimti šią ar kitą pareigybę. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 10 d. į nurodytas pareigas buvo priimtas kitas asmuo. Pareiškėja dėl to patyrė didelių neigiamų išgyvenimų, buvo pažeminta, prarado darbą, teisę į karjerą ir pan., todėl jai atlygintina neturtinė žala. Pažymėjo, kad neteisėti Departamento veiksmai pasireiškė neveikimu, t. y. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo nepriėmimu, garantijos valstybės tarnautojui, naikinant pareigybę, būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, neįgyvendinimu (neužtikrinimu).
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 27–30) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jo netenkinti.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai sieja Vertinimo komisijos siūlymo neįgyvendinimą su atleidimu iš tarnybos, be to, sprendimas neįgyvendinti minėto siūlymo priimtas tinkamai ir laiku, pagal nustatytą formą, o ši procedūra neturėjo ir negalėjo turėti įtakos pareiškėjos teisėms ar pareigoms dėl jos atleidimo. Pažymėjo, kad 2011 m. sausio 7 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-3 buvo patvirtinta nauja Departamento struktūra, ji pasikeitė iš esmės, siekiant optimizuoti funkcijas, gerinti darbo efektyvumą. Atliekant pertvarkymus neliko pareigybės, kurią užėmė pareiškėja. Nesant pareigybės, į kurią pareiškėja galėtų būti perkelta, nebuvo galimybės perkelti ją į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 68 punktą, skundas dėl Departamento organizuoto konkurso laisvai pareigybei užimti gali būti paduodamas esant šio aprašo nuostatų pažeidimui, tačiau pareiškėja tokių pažeidimų nenurodė. Akcentavo, kad pareiškėja, manydama, jog yra tinkama eiti šias pareigas, konkurse nedalyvavo. Pažymėjo, kad naujai pareigybei priskirta gerokai daugiau funkcijų, keliami specialieji reikalavimai aukštesni, pareigybė yra aukštesnės kategorijos. Teigė, kad nesant pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėjai neturtinė žala nepriteistina.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu (II t., b. l. 101–108) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai B. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 2 000 Lt; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Departamento 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 13 kategorija) rezultatus; kitoje dalyje pareiškėjos B. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Departamento nuostatų, patvirtintų Ūkio ministro 2003 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 351 (2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1477 redakcija) (toliau – ir Departamento nuostatai), 15 bei 16.6 punktais ir padarė išvadą, kad pareiškėja buvo atleista pagal kompetentingo valdymo organo sprendimą dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo.
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad Turizmo rinkos priežiūros skyrius buvo reorganizuotas į Teisinio reguliavimo skyrių, Apskaitos ir bendrųjų reikalų – į Administracinį, Turizmo projektų administravimo – į Projektų įgyvendinimo, Turizmo rinkodaros ir komunikacijos – į Tikslinių rinkų ir Rinkodaros skyrius. Teismas vertino, kad tokios aplinkybės paneigia, jog pareiškėjos eita pareigybė po reorganizacijos išliko.
Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad naujai įsteigta pareigybė nepasikeitė. Nurodė, kad iki struktūrinių pakeitimų buvusio Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas ir po struktūrinių pakeitimų Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas patvirtina, kad naujai įsteigtai pareigybei papildomai yra priskirtos teisinio pobūdžio funkcijos, kurios nebuvo priskirtos buvusiai specialisto pareigybei. Įvertinęs visa tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta nustatyta tvarka, pareigybės panaikinimas nedaro atleidimo iš pareigų neteisėtu.
Teismas konstatavo, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisvos penkios pareigybės: Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto, Projektų įgyvendinimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto, Tikslinių rinkų skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjo ir 13 kategorijos vyriausiojo specialisto, Rinkodaros skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto. Akcentavo, kad pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, todėl padarė išvadą, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai galėjo būti siūlomos užimti kitos A lygio 12 kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigos. Dėl to atsakovas nurodytų laisvų pareigų pareiškėjai užimti nesiūlė pagrįstai. Teismas nurodė, kad pareiškėja galimybę užimti Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas iš esmės sieja su Vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimu. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nevertinamas Departamento direktorės sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, nes skundą šioje dalyje yra atsisakyta priimti.
Teismas nurodė, kad Departamente pareiškėjos atleidimo dieną buvo Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos, Projektų įgyvendinimo skyriaus A lygio 12 kategorijos, Tikslinių rinkų skyriaus A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybės, užimtos iki Departamento pertvarkymo pareigas ėjusių asmenų. Nurodė, kad remiantis Tikslinių rinkų skyriaus A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybės aprašymu, reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą socialinių mokslų srities, ekonomikos arba vadybos ir verslo administravimo (bakalauro ir magistro kvalifikacinis laipsnis), turėti ne mažesnę kaip dvejų metų darbo patirtį turizmo rinkodaros srityje; remiantis Projektų įgyvendinimo skyriaus A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybės aprašymu, reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą socialinių mokslų srityje politikos mokslų arba teisės krypties bakalauro laipsnį ir ne mažesnę kaip 2 metų darbo patirtį, susijusią su turizmo plėtros projektų administravimu arba rengimu; remiantis Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybės aprašymu, reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą socialinių mokslų srities teisės krypties magistro ir bakalauro kvalifikacinius laipsnius. Nustatė, kad pareiškėja turi informologijos bakalauro ir komunikacijos ir informacijos magistro kvalifikacinius laipsnius, t. y. aukštąjį universitetinį socialinių mokslų srities komunikacijos ir informacijos srities išsilavinimą. Teismas vertino, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja minėtoms pareigybėms užimti nebuvo įgijusi tinkamo išsilavinimo, todėl jos pareiškėjai nebuvo siūlomos pagrįstai.
Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 13 kategorija) rezultatus, teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčijamame konkurse nedalyvavo, nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pateikusi prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse ir jai būtų atsisakyta leisti jame dalyvauti. Todėl konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjos materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo konkurso rezultatų panaikinimo ir toks reikalavimas turėtų būti atmetamas kaip pareikštas asmens, neturinčio reikalavimo teisės. Tačiau teismas nurodė, kad Aprašo 68 punkte nustatyta privaloma skundo nagrinėjimo ikiteisminė tvarka, kuria pareiškėja nepasinaudojo ir šia tvarka jau negalima pasinaudoti, nes yra pasibaigęs kreipimosi į įstaigos vadovą terminas, todėl nutarė bylą šioje dalyje nutraukti.
Iš dalies tenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalimi ir nurodė, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo turi būti motyvuotas. Teismas konstatavo, kad atsakovas šį reikalavimą pažeidė, nes sprendime nenurodyti jo motyvai. Nurodė, kad atsakovas šio pažeidimo nepašalino ir pareiškėjai kreipiantis dėl tokios informacijos suteikimo. Teismas nurodytus atsakovo veiksmus laikė neteisėtais, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja žalos atlyginimo. Teismas nutarė pareiškėjai priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atsiradimą patvirtina pareiškėjos paaiškinimai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus apie neigiamus išgyvenimus, į tai, kad pareiškėja ilgą laikotarpį dirbo valstybės tarnyboje, Departamente pareiškėjos darbas buvo įvertintas labai gerai, nėra duomenų apie pareiškėjai skirtas nuobaudas ar kitokias aplinkybes dėl pareiškėjos netinkamo darbo, ar blogai pareiškėją charakterizuojančios medžiagos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, kaip ir bet kuris kitas valstybės tarnautojas, turėjo teisę reikalauti, kad valstybės institucija gerbtų jos teises, nepažeistų šių teisių ir įstatymų reikalavimų.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai savo atleidimą iš darbo sieja su jos, kaip valstybės tarnautojos, tarnybinės veiklos vertinimu Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka bei su minėto konkurso organizavimu. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad vertinimas nėra susijęs su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos procesu, Valstybės tarnybos įstatymas nenustato teisinio ryšio tarp šių procesų, todėl negali atsirasti ir atitinkamos teisinės pasekmės. Valstybės tarnybos įstatymas taip pat nenustato teisinio ryšio tarp atleidimo iš valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ir konkursų organizavimo.
III.
Pareiškėja B. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 113–122) ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos skundas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Mano, kad nors Departamento struktūra buvo pakeista, tačiau tų pakeitimų negalima vertinti kaip esminių, t. y. tokių, dėl kurių visiškai buvo pakeistos Departamento funkcijos, valstybės tarnautojų tarnybinės pareigos ir pan. Nurodo, kad struktūriniai pertvarkymai Departamente buvo daugiau formalūs, t. y. pakeičiant skyrių pavadinimus, perskirstant darbuotojus, praplečiant darbo funkcijas, tačiau ne esminiai, t. y. ne tokie, dėl kurių būtų galima teigti, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta.
2. Teigia, kad jos iki Departamento pertvarkymo užimta pareigybė faktiškai išliko. Pažymi, kad analizuojant Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, kurią ėjo pareiškėja, aprašymą ir Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, matyti, jog abiejų pareigybių paskirtis yra beveik analogiška, šiek tiek (ir daugiau formaliai) praplečiant patį aprašymą, tačiau nekeičiant pareigybės ir atliekamų funkcijų esmės. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos pareigos buvo ne panaikintos, bet reorganizuotos.
3. Akcentuoja, kad jos iki Departamento struktūrinių pertvarkymo eitos pareigos (pareigybė) negalėjo būti panaikinta, nes funkcijos, kurias vykdė pareiškėja, yra imperatyviai įtvirtintos Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnyje.
4. Akcentuoja, kad teismas, analizuodamas tai, ar pareigybė buvo panaikinta, vertino tik formalius struktūros pakeitimus, t. y. skyrių bei pareigybių pavadinimų pasikeitimus, skyriams priskirtų etatų paskirstymą, tačiau nevertino pareiškėjos iki atleidimo vykdytų funkcijų išlikimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimas nėra susijęs su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos. Jeigu Departamento direktorė būtų įgyvendinusi Vertinimo komisijos siūlymą pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas, kaip kad padarė kitiems tarnautojams, pareiškėja po neva jos pareigybės panaikinimo, būtų užėmusi Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas.
6. Pažymi, kad kiti pareiškėjos bendradarbiai, ėję A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, kurie tuo pačiu metu kaip ir pareiškėja buvo vertinami Vertinimo komisijos ir įvertinti labai gerai, buvo perkelti į aukštesnes pareigas. Pateikia pavyzdžius – Turizmo rinkos priežiūros skyriuje dirbusi tarnautoja V. V. iš 12 kategorijos valstybės tarnautojos buvo perkelta net į 15 kategoriją Teisinio reguliavimo skyriuje be konkurso, pagal analogišką Vertinimo komisijos išvadą, kurią Departamento direktorė įgyvendino; B. R. iš buvusio Turizmo projektų administravimo skyriaus 12 kategorijos, perkelta į 13 kategorijos Projektų įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; I. L. iš 12 kategorijos Turizmo rinkodaros ir komunikacijos skyriaus buvo perkelta į 13 kategoriją kaip pakaitinė valstybės tarnautoja.
7. Teigia, kad pareiškėjos turima kvalifikacija leido užimti tiek buvusias iki struktūrinių pertvarkymu pareigas, tiek reorganizuotas Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Teigia, kad pareiškėja taip pat buvo kvalifikuota vykdyti papildomas Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto aprašyme nustatytas funkcijas, nes ji atitiko šios pareigybės specialiuosiuose reikalavimuose įtvirtintus išsilavinimo ir patirties reikalavimus. Nurodė, kad jai yra suteiktas ne tik komunikacijos ir informacijos vadybos magistro kvalifikacinis laipsnis, bet ir teisės magistro kvalifikacinis laipsnis.
8. Paaiškina, kad pareiškėja pagal Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme keliamus specialiuosius reikalavimus neturi tik atstovavimo teisme patirties. Tačiau pažymi, jog atstovavimas teisme nėra pagrindinė minimos pareigybės funkcija, dėl ko neturėdama patirties pareiškėja nebūtų galėjusi eiti šių pareigų. Mano, kad turėjo teisę užimti aptariamas pareigas, o jos neatitikimas vienam neesminiam reikalavimui, negali būti laikomas jos netinkamumu eiti šias pareigas.
9. Pabrėžia, kad į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas priimta M. M. (kurią, pareiškėjos manymu, su Departamento direktore siejo asmeninės simpatijos), neatitiko specialaus reikalavimo turėti atstovavimo teisme patirties. Paaiškina, jog tai, kad M. M. buvo įrašyta į advokatų padėjėjų sąrašą bei dirbo advokatų kontoroje nereiškia, jog ji įgijo patirties teisminiame atstovavime, kadangi advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 str. 1 d.). Pažymi, kad M. M. į advokatų padėjėjų sąrašą buvo įrašyta 2010 m. birželio 17 d., o Departamente pareigas pradėjo eiti nepraėjus metams – 2011 m. gegužės 26 d.
10. Pažymi, kad negalėjo skųsti konkurso rezultatų vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, nes ji nebuvo konkurso dalyvis. Tačiau tai nereiškia, jog ji neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti konkurso rezultatus. Nurodo, kad jeigu nuo pat pradžių pareiškėjos teisės bei teisėti interesai Departamente būtų buvę įgyvendinti tinkamai, konkursas į minimą Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę nebūtų buvęs organizuojamas. Pažymi, jog tai, kad pareiškėja nedalyvavo konkurse, nereiškia, jog ji neišreiškė savo valios likti tarnyboje, tiesiog, atsižvelgdama į turimą kvalifikaciją bei į kitų kolegų atvejus, pareiškėja turėjo ir pagrįstai tikėjosi užimti kitas pareigas be konkurso.
Šalies argumentai
11. Nurodo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė ne tik motyvuoto sprendimo nepateikimu, bet ir jos neteisėtu atleidimu iš tarnybos, todėl mano, kad priteistina visa skunde prašoma priteisti neturtinė žala – 5 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinis turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 136–142) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad argumentas, jog pareiškėjos pareigybė faktiškai nebuvo panaikinta, yra naujas, todėl apeliacinio skundo motyvai peržengia bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos atleidimas buvo pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu buvo analizuojami Departamento struktūriniai pertvarkymai ir įvertinus aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatuota, kad jie buvo esminiai. Nurodo, kad pareiškėja neatsižvelgia į aplinkybę, jog nors funkcijos išliko, tačiau atsirado naujų vykdytinų funkcijų tiek skyriui, tiek atskiroms pareigybėms. Teigia, kad pareiškėja nepagrįstai vertinimo procedūrą sieja su atleidimu. Paaiškina, kad Departamento direktorė pagrįstai neįgyvendino Vertinimo komisijos sprendimo ir tai atitiko Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas bei reikalavimus, nustatytus Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjos veiklos vertinimo procedūros atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimo, nes skundo dalis dėl tarnautojų kasmetinės veiklos vertinimo nebuvo priimta. Pažymi, kad apeliaciniame skunde minimi tarnautojai, kurie buvo įvairiais būdais perkelti, tik parodo, kad Departamente buvo ieškoma galimybių užtikrinti asmenų perkėlimą į naujai įsteigtas pareigybes. Nurodo, kad nors apeliantė teigia, jog jos perkėlimas į pakaitinio tarnautojo pareigas konkurso organizavimo laikotarpiu būtų geriau užtikrinęs jos teises, tačiau buvo akivaizdu, kad B. M. nedalyvaus konkurse, o įvykdžius konkursą nebuvo poreikio priimti pakaitinio valstybės tarnautojo. Nurodo, kad pareiškėja konkurse nedalyvavo ir tokiu neveikimu parodė, kad ji nėra pasirengusi eiti naujas pareigas. Atsakovas nurodo, kad atmeta pareiškėjos kaltinimus dėl Departamento direktorės ir M. M. ryšių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 133–135) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Paaiškina, kad Departamento organizuoto konkurso rezultatus turi teisę skųsti tik asmenys, kuriems tokia teisė numatyta Apraše. Atkreipia dėmesį, į tai, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja neginčijo trečiojo asmens kvalifikacijos atitikimo pareigybei, nors skundo padavimo metu konkursas jau buvo įvykęs.
IV.
Atsakovas Valstybinis turizmo departamentas taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 126–129) ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjos skundas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus. Paaiškina, kad pareiškėjos valstybės tarnautojos vertinimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, nes pareiškėjos skundo dalis dėl Departamento direktorės sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo nebuvo priimtas. Paaiškina, kad būtent dėl to atsakovas neturėjo procesinės galimybės išdėstyti savo pozicijos šiuo klausimu.
2. Pažymi, kad Departamento direktorė pagrįstai neįgyvendino Vertinimo komisijos sprendimo. Vadovaujasi Taisyklių 55 punktu ir Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalimi ir nurodo, kad valstybės tarnautojo teisinei padėčiai nesikeičiant, nėra pagrindo priimti vidaus administravimo akto, o apie tai tik pažymima išvadoje. Pažymi, kad neįgyvendinant Vertinimo komisijos sprendimo, B. M. teisinė padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo priimti kitokios formos vidaus administravimo akto, o motyvuotas sprendimas buvo išreikštas žyma vertinimo išvadoje, su kuria vertinamoji buvo tinkamai supažindinta.
3. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą priteisti žalą dėl neteisėtų veiksmų, neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja nesiejo žalos atsiradimo su tarnybinės veiklos vertinimu. Taip pat nurodo, kad nebuvo nustatinėjamas žalos dydis ir taip pažeidžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas.
Atsiliepimas
Pareiškėja B. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 143–146) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia tokius esminius argumentus:
1. Pažymi, kad tai, jog nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu neprašė panaikinti sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, nepaneigia fakto, jog išvada bei Departamento direktorės atsisakymas šią išvadą įgyvendinti neturi reikšmės byloje. Nesutinka su atsakovo argumentais, jog šis įrodymas nebuvo tirtas ar vertintas. Nurodo, kad vertinimo išvada buvo analizuojama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu.
2. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad jis neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl tarnybinės veiklos vertinimo. Pažymi, kad viso teisminio proceso metu, taip pat procesiniuose dokumentuose, pareiškėja tarnybinės veiklos vertinimą įvardino kaip vieną iš svarbių bylos aplinkybių ir nurodė priežastis.
3. Nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad kai valstybės tarnautojo teisinė padėtis nesikeičia, nėra pagrindo priimti vidaus administravimo akto, o apie tai pažymima išvadoje. Teigia, kad nusprendusi nepriimti Vertinimo komisijos siūlymo dėl valstybės tarnautojo, atitinkama valstybės institucija privalo priimti motyvuotą sprendimą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalies išaiškinimu (2011 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2622/2011, 2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-208/2011).
4. Nurodo, kad 2011 m. gegužės 30 d. Departamento direktorės atsakymas į pareiškėjos prašymą pateikti motyvuotą sprendimą akivaizdžiai patvirtina, jog nebuvo priimta jokio motyvuoto sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos išvados.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. atsiliepime (II t., b. l. 133–135) nurodo, kad prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
pareiškėjos B. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Valstybinio turizmo departamento apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Valstybinio turizmo departamento direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“, kuriuo B. M. nuo 2011 m. gegužės 9 d. atleista iš Valstybinio turizmo departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėja B. M. atleista iš valstybės tarnautojo pareigų, yra įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte (byloje aktuali 2009 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-512 redakcija), numatančiame, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Todėl, sprendžiant dėl B. M. atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos iki Departamento reorganizacijos užimtos pareigybės panaikinimo aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl tam tikros institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus, savo praktikoje (pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-346/2011) taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas.
Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2011 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 4-8 „Dėl Valstybinio turizmo departamento prie ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ (įsakymas įsigaliojo 2011 m. gegužės 10 d.) (I t., b. l. 151) patvirtino naują Valstybės turizmo departamento administracijos struktūrą (I t., b. l. 152). Tokia ūkio ministro teisė yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 8 punkte. Sulyginus Departamento struktūrą iki 2011 m. sausio 6 d. ūkio ministro įsakymo priėmimo, nustatyta kad Departamentas buvo reorganizuotas iš esmės – naujojoje Departamento struktūroje neliko visų, iki tol buvusių, skyrių – Turizmo rinkos priežiūros skyriaus, Apskaitos ir bendrųjų reikalų skyriaus, Turizmo projektų administravimo skyriaus, Turizmo rinkodaros ir komunikacijos skyriaus, vietoje jų buvo įsteigti nauji skyriai – Teisinio reguliavimo skyrius, Administracinis skyrius, Projektų įgyvendinimo skyrius, Tikslinių rinkų skyrius, Rinkodaros skyrius.
Palyginus Turizmo rinkos priežiūros skyriaus nuostatus, patvirtintus Departamento direktoriaus 2010 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-72 (I t., b. l. 122–124) ir Teisinio reguliavimo skyriaus nuostatus, patvirtintus Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu V-36 (I t., b. l. 119–121) matyti, kad naujai įsteigtas Teisinio reguliavimo skyrius perėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus funkcijas bei uždavinius, tačiau naujai įsteigtam skyriui buvo numatytos papildomos funkcijos ir uždaviniai, todėl Teisinio reguliavimo skyriaus mechaninis sutapatinimas su ankščiau egzistavusiu Turizmo rinkos priežiūros skyriumi negalimas. Pažymėtina, kad vien tik naujai įsteigto Teisinio reguliavimo skyriaus pavadinimas rodo, jog aptariamų skyrių funkcijos nesutampa. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Teisinio reguliavimo skyriui nustatytas papildomas uždavinys siekti, kad Departamento veikloje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Viešojo administravimo, Valstybės tarnybos, Turizmo bei kitų įstatymų, be kita ko, vykdomi Vyriausybės nutarimai, kiti teisės aktai, Departamento direktoriaus įsakymai ir individualūs teisės aktai, išleisti pagal jo kompetenciją, būtų ginamos Departamento, jo struktūrinių padalinių teisės ir teisėti interesai (Teisinio reguliavimo skyriaus nuostatų 5.2 p. (I t., b. l. 119)). Taip pat Teisinio reguliavimo skyriui buvo numatytos ir naujos papildomos funkcijos – tarp kurių: vykdyti personalo administravimo funkcijas (Teisinio reguliavimo skyriaus nuostatų 6.13 p. (I t., b. l. 120)), organizuoti Departamento viešuosius pirkimus bei atstovauti Departamento interesus viešųjų pirkimų klausimais (Teisinio reguliavimo skyriaus nuostatų 6.15 p. (I t., b. l. 120)), pagal kompetenciją atstovauti Departamentui teismuose, kitose institucijose, įstaigose ir organizacijose, dalyvauti kolegialių institucijų veikloje (Teisinio reguliavimo skyriaus nuostatų 6.18 p. (I t., b. l. 120)) ir kt. Aptartos aplinkybės patvirtina faktą, kad Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyrius, kuriame dirbo pareiškėja, buvo faktiškai panaikintas. Šie pakeitimai, priešingai nei teigia pareiškėja, nebuvo formalūs ir neesminiai.
Valstybinio turizmo departamento direktorius 2011 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. V-3 „Dėl Valstybės turizmo departamento prie ūkio ministerijos struktūros ir pareigybių sąrašo tvirtinimo ir pareigybių panaikinimo“ (I t., b. l. 32–33) patvirtino naują Departamento struktūrą ir pareigybes (I t., b. l. 34) bei panaikino 22 iš 23 buvusių pareigybių (t. y. visas, išskyrus Departamento direktoriaus), taip pat ir pareiškėjos užimtą Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę. Departamento direktoriaus teisė tvirtinti valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašus numatyta Valstybinio turizmo departamento nuostatų 16.5 punkte. Naujojoje Departamento administracijos struktūroje buvo patvirtintos 23 pareigybės (iš jų 22 naujai įsteigtos).
Pareiškėja teigia, kad Departamento reorganizacijos metu jos užimtos pareigos (Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygio, 12 kategorijos)) nebuvo panaikintos, jos vertinimu, šios pareigos išliko, nes jos vykdytos funkcijos buvo perduotos Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiajam specialistui (A lygio 13 kategorijos). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tai, jog dalis pareiškėjos iki Departamento reorganizacijos vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo išvadai, jog išliko ir pareiškėjos pareigybė. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad po Departamento reorganizavimo nebeliko jokių karjeros valstybės tarnautojų pareigybių, kurių funkcijos būtų identiškos pareiškėjos pareigybei iki 2011 m. gegužės 10 d. priskirtoms funkcijoms.
Nustatyta, kad naujai įsteigta Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė yra aukštesnės kategorijos (13) nei prieš tai pareiškėjos užimtos Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės kategorija (12). Taip pat naujai įsteigtai pareigybei nustatyti nauji specialieji reikalavimai dėl išsilavinimo (aukštasis universitetinis ar jam prilygintas išsilavinimas socialinių mokslų srities teisės krypties (bakalauro ir magistro kvalifikacinis laipsnis)) ir darbo patirties (ne mažesnė kaip 2 metų teisinio darbo patirtis bei procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme patirtis). Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiosios specialisto pareigybei buvo priskirtos papildomos funkcijos, sąlygotos naujai įsteigtam skyriui nustatytų uždavinių bei funkcijų – tarp kurių – byloms teismuose nagrinėti reikalingų procesinių dokumentų rengimas (pareigybės aprašymo 7.8 p. (I t., b. l. 19)), administracinių teisės pažeidimų protokolų dėl tarptautinių politinių ir visuomeninių sankcijų įgyvendinimo turizmo srityje surašymas (pareigybės aprašymo 7.13 p. (I t., b. l. 19)), atstovavimas Departamentui teismuose, kitose institucijose, įstaigose ir organizacijose (pareigybės aprašymo 7.15 p. (I t., b. l. 20)) ir kt.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos teiginys, kad po Departamento reorganizavimo jos pareigybė ir jai priskirtos funkcijos išliko, yra nepagrįstas. Išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina faktą, kad ankščiau pareiškėjos užimta pareigybė po Departamento administracijos struktūros pertvarkymo nebuvo išlaikyta, o Departamento administracijos struktūros pakeitimai bei pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realūs ir objektyviai pateisinami.
Pareiškėja buvo atleista iš Departamento panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę, todėl Valstybės tarnybos įstatymo taikymo požiūriu, siekiant nustatyti, ar B. M., kaip valstybės tarnautojos, interesai konkrečioje situacijoje nebuvo pažeisti, kas lemia būtinybę imtis atitinkamų jos teisių gynybos priemonių, būtina išsiaiškinti, ar panaikinus B. M. pareigybę, kas byloje neabejotinai nustatyta, pareiškėjos atžvilgiu buvo taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos.
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas; jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Ši teisės nuostata yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu.
Pareiškėja mano, kad jai po jos pareigybės panaikinimo turėjo būti siūlomos Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigos. Teigia, kad šias pareigas ji būtų galėjusi užimti, jei būtų įgyvendintas Vertinimo komisijos siūlymas pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šį pareiškėjos skundo argumentą, konstatavo, kad vertinimas nėra susijęs su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos, Valstybės tarnybos įstatymas nenustato teisinio ryšio tarp šių procesų, todėl negali atsirasti ir atitinkamos teisinės pasekmės. Įvertinusi bylos aplinkybes bei teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Nustatyta, kad Valstybinio turizmo departamento Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2011 m. sausio 31 d. surašė išvadą, kurioje nutarė pritarti Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės B. M. tiesioginio vadovo siūlymui ir vertinti ją labai gerai bei siūlyti perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę (I t., b. l. 8–9). Departamento direktorė šioje išvadoje 2011 m. vasario 4 d. įrašė sprendimą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo (I t., b. l. 9).
Taip pat nustatyta, kad šioje byloje pareiškėja buvo pareiškusi reikalavimą dėl 2011 m. vasario 4 d. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo panaikinimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi šį reikalavimą buvo atsisakyta priimti, pripažinus, kad skundas dėl šio akto paduotas praleidus nustatytą terminą ir teismui atsisakius šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo dalykas ir jo faktinis pagrindas paprastai nulemia nagrinėjamo ginčo ribas, jo teisinį pobūdį. Pareiškėjos skundas dėl 2011 m. vasario 4 d. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo nebuvo priimtas, todėl šioje byloje nenagrinėtinas šio administracinio teisės akto teisėtumas bei pagrįstumas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentais dėl šio akto reikšmės atsakovui įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2011 m. vasario 4 d. sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo ir jo įtaka pareiškėjos teisėms turi būti nagrinėjamas šioje administracinėje byloje Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų užtikrinimo aspektu kaip savarankiška reikalavimų pagrindą sudaranti aplinkybė.
Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kasmet įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją (Valstybės tarnybos įstatymo 22 str. 3 d.). Pareiškėjos tarnybinė veikla 2010 metais buvo įvertinta labai gerai – buvo pasiūlyta ją perkelti į aukštesnes pareigas, tačiau šis pasiūlymas 2011 m. vasario 4 d. Departamento direktorės sprendimu nebuvo įgyvendintas.
Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo; jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima motyvuotą sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo, valstybės tarnautojo iki vertinimo buvusi teisinė padėtis nesikeičia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas šią teisė normą yra konstatavęs, kad vertinimo komisijos sprendimas suteikti karjeros valstybės tarnautojui atitinkamą kvalifikacinę klasę, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomas, o valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo turi diskrecijos teisę motyvuotai nuspręsti dėl aukštesnės kvalifikacinės klasės valstybės tarnautojui nesuteikimo, paliekant jam turėtą kvalifikacinę klasę (2009 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1006/2009, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 8 (18), P. 128–138). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sprendimą, kuriuo nusprendžia neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo, privalo motyvuoti.
Kaip jau buvo pažymėta, 2011 m. vasario 4 d. sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo buvo įrašytas Vertinimo komisijos išvadoje (I t., b. l. 9). Tokio sprendimo motyvai nei šiame dokumente, nei atskirame dokumente pateikti nebuvo. Motyvai nebuvo pareiškėjai nurodyti ir jai raštu to paprašius (I t., b. l. 10). 2011 m. gegužės 30 d. Departamentas rašte Nr. SD-599 „Dėl motyvuoto sprendimo pateikimo“ (I t., b. l. 11) pažymėjo, kad vertinamosios B. M. teisinė padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo priimti kitokį sprendimą, nei žyma vertinimo išvadoje. Atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymą motyvai buvo, tačiau nenurodė nei kokiame dokumente jie pateikiami, nei šiuos argumentus paaiškino teismui žodžiu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę, yra nemotyvuotas. Ši aplinkybė sudaro pagrindą atsižvelgti į Vertinimo komisijos pasiūlymą įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas ir pareiškėjai siūlyti ne tik tos pačios bei, jos sutikimu, žemesnės kategorijos pareigas, tačiau ir aukštesnės, šiuo atveju 13, kategorijos pareigas.
Pareiškėja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų įgyvendinimą sieja su galimybe užimti Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybę. Ši pareigybė pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisva ir atsižvelgus į padarytas išvadas, galėjo būti siūloma pareiškėjai, jei būtų nustatyta, kad pareiškėja atitinka šiai pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009).
Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatytas specialusis išsilavinimo reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą socialinių mokslų srities teisės krypties (bakalauro ir magistro kvalifikacinis laipsnis). Pareiškėja teigia, kad ji atitinka šį reikalavimą, nes, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, jai be informologijos bakalauro ir komunikacijos ir informacijos magistro kvalifikacinius laipsnių, taip pat yra suteiktas ir teisės magistro laipsnis.
Byloje yra pateiktas 2006 m. vasario 24 d. pareiškėjai B. M. Vilniaus universiteto išduotas magistro diplomas MA Nr. 0640047 (I t., b. l. 93), patvirtinantis, kad pareiškėja 2006 metais baigė Vilniaus universiteto teisės (turintiems aukšt. išsilavinimą) programą (kodas 60101S101), ir jai suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. Tuo tarpu Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatytas reikalavimas turėti bakalauro bei magistro kvalifikacinius laipsnius.
Pareiškėjai išduotame magistro diplome MA Nr. 0640047 nurodyta, kad pareiškėja baigė 60101S101 kodu žymimą programą. Vilniaus universiteto internetiniame puslapyje skelbiama, kad studijų programa, kurios kodas 60101S101 (601M90002) tai vientisųjų studijų teisės programa. Diplomo išdavimo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme buvo nustatyta, kad vientisosios studijos – magistro ir (arba) profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos (2 str. 26 d.). Savo ruožtu pagal nurodytą įstatymą pabaigus pirmosios pakopos studijas suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis (2 str. 3 d.), o pabaigus antrosios pakopos – magistro kvalifikacinis laipsnis (2 str. 9 d.). Atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinusi teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja yra įgijusi Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatytą išsilavinimą (jai yra suteiktas tiek bakalauro, tiek magistro kvalifikacinis laipsnis).
Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei taip pat nustatyti ir specialieji darbo patirties reikalavimai – ne mažesnė kaip 2 metų teisinio darbo patirtis, taip pat procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme patirtis. Pareiškėja neneigia, kad neturi atstovavimo teisme patirties, tačiau mano, kad šis specialusis reikalavimas nėra esminis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams yra suteikta diskrecijos teisė valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose nustatyti specialiuosius reikalavimus, tačiau jie turi būti pareigybės paskirtimi, bendrosiomis ir / ar specialiosiomis veiklos sritimis, priskiriamų funkcijų pobūdžiu ir suformuluoti taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-174/2011).
Kaip jau buvo nustatyta, naujai įteigtam Teisinio reguliavimo skyriui, kuris perėmė ir dalį Turizmo rinkos priežiūros skyriaus funkcijų, buvo priskirta naujų funkcijų, kurių viena –atstovauti Departamentui teismuose (skyriaus nuostatų 6.18 p.). Todėl šią skyriaus funkciją atitinkanti funkcija buvo nustatyta ir Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei (pareigybės aprašymo 7.15 p.). Vertindama, ar specialusis šios pareigybės reikalavimas turėti atstovavimo teisme patirties yra esminis, teisėjų kolegija, visų pirma, atsižvelgia į tai, kad atstovavimo teisme funkcija yra tik viena iš 17 šiai pareigybei priskirtų funkcijų. Taip pat akcentuotina, kad buvo organizuotas konkursas šiai pareigybei užimti, kuriame dalyvavo keturi pretendentai (R. B., S. K., D. K. bei M. M.). Iš šių pretendentų konkursui pateiktų dokumentų matyti, kad nė vienas iš jų nepateikė įrodymų, patvirtinančių atitikimą nustatytam specialiajam reikalavimui. Tai, kad S. K. bei D. K. ankščiau užimtoms pareigybėms buvo priskirta institucijų, kuriose šios pretendentės dirbo, atstovavimo teismuose funkcija, neįrodo, kad jos šią funkciją iš tiesų faktiškai vykdė. Iš kito pretendento – R. B. konkursui pateiktų dokumentų apskritai negalima nustatyti, kad jis turėjo (ar bent jau galėjo turėti) atstovavimo teismuose patirties. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėja, byloje taip pat neįrodyta, kad konkursą į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybę laimėjusi M. M. taip pat atitiko aptariamą, šiai pareigybei nustatytą, specialųjį reikalavimą. Lietuvos advokatūros liudijimas Nr. 2006 (II t., b. l. 51) patvirtina tik tai, kad pareiškėja Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2010 m. birželio 17 d. sprendimu buvo įrašyta į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios. Konkursas Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei užimti įvyko 2011 m. gegužės 9 d., t. y. nepraėjus metams nuo M. M. įrašymo į advokatų padėjėjų sąrašą, todėl Lietuvos advokatūros liudijimas neįrodo, kad M. M. atitiko specialųjį atstovavimo teismuose patirties reikalavimą. Kitų duomenų, kad konkursą į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas laimėjusi M. M. atitiko aptariamą reikalavimą byloje pateikta nebuvo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad konkurso Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei užimti metu buvo tikrinamas pretendentų atitikimas specialiajam pareigybės reikalavimui – turėti atstovavimo teisme patirties. Įvertinus tai, galima daryti išvadą, kad pats atsakovas aptariamo darbo patirties reikalavimo nelaikė esminiu.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas objektyviai nepagrindė būtinumo Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei nustatyti specialųjį reikalavimą – turėti procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme patirties. Bylos aplinkybės patvirtiną priešingą išvadą – kad tai nėra esminis Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės specialusis reikalavimas.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja neatitinka kitų Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų. Atsakovas, kuriam priklauso pareiga įrodyti, kad jis neturėjo pareigos ir galimybės siūlyti pareiškėjai kitų pareigų, neįrodė, kad pareiškėjai nurodyta pareigybė nebuvo siūlyta pagrįstai. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjai užimti Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, o to nedarydamas, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei faktines bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos skundžiamas atsakovo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Darydamas priešingą išvadą, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šias materialinės teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas šioje dalyje yra naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia savo pažeistų teisių gynimo grąžinant ją į valstybės tarnybą, įpareigojant Departamentą priimti pareiškėją į lygiavertes pareigas.
Valstybės tarnybos įstatymas nenustato, kaip turi būti kompensuojama valstybės tarnautojui, kai jo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis. DK 297 straipsnio 3 dalis numato, kad darbuotoją atleidus iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai turėjo būti siūlomos Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigos. Šios pareigos pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisvos, į jas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi nebuvo perkelti kiti Departamento darbuotojai, kurių pareigybės reorganizacijos metu buvo panaikintos. Atsakovas buvo paskelbęs konkursą šiai pareigybei užimti.
Pripažinus, jog pareiškėja buvo atleista neteisėtai, naikinamas 2011 m. gegužės 9 d. Departamento direktorės įsakymas Nr. P-25 ir pareiškėja grąžinama į valstybės tarnybą – Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, priteisiant pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką (DK 10 straipsnis). Toks DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimas grindžiamas tuo, kad šioje teisės normoje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Jų dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, nei darbuotojas (ieškovas) būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir pagal DK 297 straipsnio 3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo (darbuotojo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat privalo priteisti darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo (sprendimo) įvykdymo dienos, kartu nurodydamas duomenis, reikšmingus vidutiniam darbo užmokesčiui už šį priverstinės pravaikštos laikotarpį apskaičiuoti. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas tokiu atveju turi nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo (ieškovo) savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui (ieškovui) išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo (jeigu toks laikotarpis buvo), sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-290/2005).
Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatyta tvarka. Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. Departamento pažymos Nr. SD-914 „Apie B. M. vidutinį darbo užmokestį ir išmokėtas pinigines sumas po atleidimo iš pareigų“ (I t., b. l. 48) matyti, kad pareiškėjos B. M. vidutinis darbo užmokestis už vieną darbo dieną yra 142,41 Lt. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-623 patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei 2011 metams – 21,1 darbo diena, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-535 patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei 2012 metams – 21 darbo diena. Todėl iš viso pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, įskaičius pareiškėjos gautą išeitinę išmoką 3 004,85 (I t., b. l. 48), priteistina 30 703,6 Lt (33 708,45 Lt (7 mėn. x 21,1 d. d. x 142,41 Lt + 3 mėn. x 21 d. d. x 142,41 Lt + 26 d. d. x 142,41 Lt) – 3 004,85 Lt) bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2012 m. balandžio 12 d. iki šio sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėja skundu taip pat prašė visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą. Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tarnybos stažo skaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (2010 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 1327 redakcija) 8 punkte numatyta, kad tarnybos stažą skaičiuoja valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas, valstybės politikas, teisėjas ar valstybės pareigūnas eina pareigas, struktūrinis padalinys arba valstybės tarnautojas, atliekantis personalo administravimo funkcijas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas atsisakytų visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą, o nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjos pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo, tuo tarpu ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.
Patikrinusi administracinę bylą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo nutraukta byla dėl pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 13 kategorija) rezultatus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta bei pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais buvo nutarta nutraukti bylą.
Atsakovo ir pareiškėjos apeliaciniuose skunduose yra keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo.
Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas DK 250 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis civiliniu kodeksu.
Visų pirma, teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėja patirtos neturtinės žalos nekildino iš Vertinimo komisijos pasiūlymo neįgyvendinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šį argumentą pareiškėja buvo nurodžiusi skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį nagrinėjo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė reikalavimą motyvuoti sprendimą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo. Teismas nurodytus atsakovo veiksmus laikė neteisėtais ir nutarė pareiškėjai priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus apie neigiamus išgyvenimus, į tai, kad pareiškėja ilgą laikotarpį dirbo valstybės tarnyboje, Departamente, pareiškėjos darbas buvo įvertintas labai gerai, nėra duomenų apie pareiškėjai skirtas nuobaudas ar kitokias aplinkybes dėl pareiškėjos netinkamo darbo ar blogai pareiškėją charakterizuojančios medžiagos.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismui procesinių prielaidų konstatuoti Departamento veiksmų neįgyvendinant Vertinimo komisijos išvados neteisėtais, nes pareiškėjos skundo reikalavimas dėl Departamento direktorės 2011 m. vasario 4 d. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos išvados nebuvo priimtas.
Tai, kad asmuo teismine tvarka neginčijo jam neigiamas pasekmes sukeliančio akto ir šis aktas nėra panaikintas teismo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokio akto teisėtumo klausimas negali būti nagrinėjamas sprendžiant šiuo aktu padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3221/2011).
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvada, kad nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymo, iš kurio pareiškėja kildina neturtinę žalą, teisėtumą.
Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymo buvo nemotyvuotas, nors pareigą motyvuoti tokio pobūdžio sprendimus nustato įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 22 str. 26 d.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šioje byloje padaryta išvada, kad nemotyvuodamas aptariamo sprendimo atsakovas veikė neteisėtai, todėl pareiškėja turi teisę į šiuo veiksmu padarytos žalos atlyginimą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį turi būti atsižvelgiama į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys (2007 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-483/2007); pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui (2008 m. balandžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008); ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai (2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–1796/2008); ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo (2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–1796/2008), ir kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju.
Pareiškėja taip pat patirtą neturtinę žalą kildina ir iš neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atleisdamas pareiškėją pareiškėjas veikė neteisėtai, todėl spręstinas klausimas ir šiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo pareiškėjai.
Tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas yra išspręstas iš esmės pareiškėjos naudai grąžinant ją į valstybės tarnybą bei priteisiant atitinkamas, su tarnybos santykiais susijusias, sumas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra pakankama ir įvertinus atsakovo neteisėtus veiksmus atleidžiant pareiškėją iš užimamų pareigų.
Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statutą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–3535/2011). Todėl neturtinė žala priteistina iš Valstybinio turizmo departamento, o ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.
Pareiškėjos prašymas dėl išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu. ABTĮ 45 straipsnyje reglamentuotos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Dėl išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, tokį sprendimą pagal pareiškėjo prašymą turi priimti pirmosios instancijos teismas. Pareiškėja nenurodė, kokias bylinėjimosi išlaidas patyrė šioje byloje, nepateikė išlaidų apeliacinėje instancijoje pagrindimo, tačiau ji tai gali padaryti per 14 dienų nuo šios instancijos teismo sprendimo paskelbimo, paduodama prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos B. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjos reikalavimus panaikinti Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“ ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Panaikinti Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“, kuriuo B. M. atleista iš valstybės tarnybos (Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų) ir grąžinti B. M. į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas.
Priteisti pareiškėjai iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 30 703,6 Lt (trisdešimt tūkstančių septynis šimtus tris litus 60 ct) bei po 142,41 Lt (šimtą keturiasdešimt du litus 41 ct) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjai B. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, 2 000 Lt ir nurodyti, kad ši suma priteisiama iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.