- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-18
- Bylos Nr.
- A-180-501-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Valstybinei
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio teismo proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. firmos ,,Aujema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. firmos ,,Aujema“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2005 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (04)-K3-537 iš dalies patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 23 d. patikrinimo aktą Nr. 19-05-47-4, kuriuo R. T. firmai ,,Aujema“ papildomai apskaičiuota 9 083 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 4 276,12 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 294 Lt atskaitymų nuo pajamų į Kelių fondus, 193,36 Lt atskaitymų nuo pajamų delspinigių, 4 051 Lt fizinių asmenų pajamų (pelno) mokesčio, 1 748,21 Lt fizinių asmenų pajamų (pelno) mokesčio delspinigių, bei skyrė 1 157 Lt pridėtinė vertės mokesčio baudą, 9 Lt atskaitymų nuo pajamų į Kelių fondus baudą, 841 Lt fizinių asmenų pajamų (pelno) mokesčio baudą. Papildomai į biudžetą mokėtinos sumos apskaičiuotos konstatavus, kad 2000-2001 metais buvo nedeklaruota dalis pajamų bei nepagrįstai padidintos sąnaudos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 69-71 patvirtino teritorinės mokesčių inspekcijos sprendimo nurodymus R. T. įmonei ,,Aujema“ sumokėti į valstybės biudžetą 9 083 Lt PVM, 4 276,12 Lt PVM delspinigių, 1 157 Lt PVM baudos, 294 Lt atskaitymų į Kelių fondą, 193, 36 Lt šių atskaitymų delspinigių, 9 Lt šių atskaitymų baudos, 4 051 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 748,21 Lt šio mokesčio delspinigių, 841 Lt šio mokesčio baudos.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2006 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. S-91-(7-60/2006) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 69-71.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti papildomai apskaičiuotus pridėtinės vertės mokestį, fizinių asmenų pajamų mokestį, šių mokesčių delspinigius bei baudas, taip pat sumažinti atskaitymus nuo pajamų į Kelių fondą iki 232 Lt, atitinkamai sumažinant šių atskaitymų delspinigius bei baudą. Nurodė, kad aukso gaminiai už 7 177 Lt buvo išimti iš saugojimo, skolininkams negrąžinus paskolų, o vėliau aktais įmonės savininkės pasiimti savo reikmėms, todėl šios sumos nebuvo įmušamos į kasos aparatą. Pareiškėjo teigimu, už parduotą įkeistą daiktą gauta suma pirmiausia turėtų būti padengiamos priskaičiuotos palūkanos, kurios pripažįstamos pajamomis, o likusia suma dengiama išduoto kredito suma. Net ir pardavus užstatą, į pajamas galėjo būti įtrauktos tik priskaičiuotos palūkanos, viso 1 220,00 Lt, o ne 7 177 Lt. 2000 m. gruodžio 30 d. aktu įmonės savininkė savo reikmėms pasiėmė aukso gaminių ir aukso laužo už 13 671 Lt, šios sumos neįtraukdama į įmonės pajamas ir neįmušdama į kasos aparatą. Aukso laužas buvo pasiimtas savo reikmėms, paaiškėjus, kad įmonė negali juo prekiauti. Nepagrįstai nurodytomis sumomis padidinus įmonės pajamas, mokesčių administratorius konstatavo, kad įmonės gautos pajamos 2001 metų gegužės mėnesį viršijo 100 000 Lt per paskutinius 12 mėnesių ir priskaičiavo pridėtinės vertės mokestį už visą likusį įmonės veiklos laikotarpį, taip pat šio mokesčio delspinigius ir baudas. 2000 metais įmonės sąnaudos dėl ilgalaikio turto skirtingos traktuotės nepagrįstai sumažintos 2 140,09 Lt – patikrinimo akte svarstyklės, kurių įsigijimo kaina neviršijo įmonės nusistatytosios, priskirta ilgalaikiam turtui ir priskaičiuotas ilgalaikio turto nusidėvėjimas, išbraukiant iš sąnaudų svarstyklių įsigijimo kainą nuo to laikotarpio, kada šis turtas pradėtas naudoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad, priešingai nei nurodoma Mokestinių ginčų komisijos sprendime, personalinė įmonė nėra bendrovė, kuriai privalu teikti metinę finansinę atskaitomybę su paaiškinamuoju raštu. Be to, pareiškėja 2002 metų gruodį nusipirkusi dvejas svarstykles po 670 Lt, tą patį mėnesį šias svarstykles pardavė kaip įmonei netinkantį naudoti turtą, atitinkamai už 400 Lt bei 500 Lt, t.y. 440 Lt pigiau nei jos buvo įsigytos. Šia suma patikrinimo metu buvo padidintos realizavimo pajamos, kaip parduotas ilgalaikis turtas pigiau negu jo likutinė vertė. Pareiškėjo nuomone, kadangi šis turtas apskritai nebuvo panaudotas įmonės veikloje, pagal kriterijus negalėjo būti priskirtas ilgalaikiam turtui, todėl realizavimo pajamos 400 Lt negalėjo būti padidintos. Šio parduoto turto įsigijimo kaina (1 135,60 Lt) didintinos įmonės sąnaudos 2000 metais. Dėl 18 816 Lt sąnaudų reklamai pareiškėjas nurodė, kad įmonės įregistruota veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto operacijomis, tarpininkavimu, lombardu. Tarpininkavimo ir lombardo paslaugos buvo fiksuojamos kasos aparatu. Fiziniams asmenims sąskaitų faktūrų rašyti nereikėjo, jei jie to patys nepageidavo. Juridinių asmenų pelno mokesčio komentare paaiškinta, kad reklamos sąnaudomis pripažįstamos vieneto sąnaudos, skirtos informacijai, susijusiai su vieneto veikla ir skatinančiai įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, bet kokia forma ir bet kuriomis priemonėmis skleisti esamiems ar potencialiems pirkėjams, išskyrus kontroliuojamuosius vienetus, kontroliuojančius asmenis ar vienetų grupės narius informuoti. Taigi išlaidų sumą už reklaminį skelbimą dienraštyje (susijusį su įmonės veikla) galima priskirti prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjos skundą prašė atmesti. Nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2000-2001 metų buhalterinėje apskaitoje neapskaitė supirkto aukso laužo už 20 848 Lt pardavimo operacijų ir nedeklaravo jo pardavimo įplaukų, o taip pat – kitų įplaukų, kurios pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą turėjo būti apskaitytos. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja neteisingai apskaitė išlaidas, tenkančias apmokestinamosioms pajamoms, dėl to yra padidintos apmokestinamosios pajamos ir papildomai apskaičiuota 4 051 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 1 748,21 Lt šio mokesčio delspinigių. Iš bylos medžiagos (mokestiniam patikrinimui pateiktų aukso laužo apyvartos žiniaraščio ir išėmimo iš saugojimo aktų Nr.1-16) matyti, kad aukso laužas buvo parduotas su antkainiu. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 (galiojo nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.) 8, 9, 12, 14 straipsnių reikalavimus bei 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 ir 12 straipsnių reikalavimus. Nustatyti šie apskaitos tvarkymo pažeidimai: ūkinių operacijų registravimo žurnale už 2000 m. įrašytos ūkines operacijos nepagrįstos apskaitos dokumentais; apskaitos registrų duomenys nesutampa su fizinių asmenų pajamų mokesčio, atskaitymų į Kelių fondą, pajamų mokesčio deklaracijų duomenimis; pareiškėjas tikrinimui nepateikė 2000 m. darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščių, medžiagų, ilgalaikio turto, trumpalaikio turto, aukso laužo supirkimo ir pardavimo (ūkinių operacijų žurnale įrašytose operacijose nenurodyti dokumentai ir dokumentų numeriai), paskolų išdavimo ir jų grąžinimo (ūkinių operacijų registravimo žurnale įrašytos operacijos, bet nepagrįstos apskaitos dokumentais) apskaitos registrų; išrašytuose aukso laužo supirkimo kvituose nenurodytos jų surašymo datos; nepatvirtinta, kam suteikta teisė pasirašyti dokumentus; pareiškėjas patikrinimui nepateikė aukso laužo supirkimo ir pardavimo, paskolų (lombardo) išdavimo ir grąžinimo, medžiagų ilgalaikio, trumpalaikio turto apskaitos registrų už 2000-2001 metus, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių; nepateikė 2000 metais supirkto laužo ir išduotų paskolų inventorizavimo aktų, ūkinių operacijų registravimo žurnale nenurodė likučių 2001 m. sausio 1 d. Taip pat nustatyta, kad įmonės kasos operacijos buvo tvarkomos pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių (galiojo iki 2000 m. vasario 17 d.) 6 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 ,,Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 11 punkto nurodymus – pinigai priimami arba išduodami tik išrašius kasos pajamų arba išlaidų orderius, bei 29 punkto nurodymus – pinigai inventorizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal pareiškėjo pateiktus supirkimo kvitus nustatyta, kad buvo vykdomos dviejų veiklos rūšių ūkinės operacijos, t.y. aukso laužo supirkimas ir paskolų išdavimas pagal užstatus, o negrąžinus paskolų užstatyti aukso gaminiai buvo parduodami su antkainiu, neapskaitant pajamų elektroniniu kasos aparatu, todėl nebuvo užfiksuotos pardavimo įplaukos už 20 938 Lt sumą. Kadangi pagal pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentus yra nustatyta, jog pareiškėjas supirko aukso ir tauriųjų metalų laužą, o po to jį pardavė su antkainiu bei, negrąžinus paskolų už užstatus, realizavo aukso atsargas, neparodydama šių ūkinių operacijų apskaitos dokumentuose, mokesčių administratorius pagrįstai pajamas, gautas už parduotas aukso atsargas, priskyrė realizavimo pajamoms ir skaičiuodamas pareiškėjo įplaukas per metus (per paskutiniuosius 12 mėnesių) nurodė, kad jos 2001 m. gegužės mėnesį pasiekė ir viršijo 100 000 Lt sumą. Pareiškėjas, pažeisdamas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (1990 m. spalio 5 d. įstatymas Nr. I-641) 26 straipsnį ir Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (1990 m. liepos 31 d. įstatymas Nr. I442) 5 straipsnį, nepagrįstai į sąnaudas nurašė išlaidas už įsigytą ilgalaikį turtą. Pareiškėjo įsigyti kasos aparatai bei elektroninės svarstyklės daugelį kartų dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese, todėl yra priskirtini ilgalaikiam turtui. Pareiškėja į sąnaudas negalėjo nurašyti šio turto įsigijimo išlaidų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai iš pareiškėjos bendrųjų įplaukų atėmė tik to ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas. Dėl 16 181 Lt sumos, skirtos reklamai, neįskaitymo į įmonės 2000 m. kovo 13 d. – 2000 m. gruodžio 31 d. laikotarpio sąnaudas atsakovas nurodė, kad pagal pateiktus dokumentus matyti, jog iš veiklos, kuri buvo reklamuota dienraštyje ,,Kauno diena“, įplaukų negauta.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjo skundą prašė atmesti, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas supirko aukso laužo už 13 671 Lt ir negrąžintų paskolų aktais Nr. I-16 perkėlė į aukso laužo atsargas aukso gaminių už 7 267 Lt, viso už 20 938 Lt (Komisijos byla, I. T., b.l. 59-77). Pareiškėjas vykdė dviejų rūšių veiklos ūkines operacijas, t.y. aukso laužo supirkimą ir paskolų išdavimą pagal užstatus. Negražinus paskolų, užstatyti aukso gaminiai buvo parduoti su antkainiu, neapskaitant jų EKA bei ūkinių operacijų apskaitos registruose, ir nebuvo fiksuotos pardavimo įplaukos – 20 938 Lt. 1990 m. spalio 5 d. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme Nr. I-641, 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 10 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių“ buvo įtvirtinti reikalavimai, kad grynieji pinigai apskaitomi EKA ir (arba) įmonės kasoje, visos ūkinės operacijos turi būti įformintos atitinkamais dokumentais ir nurodomos apskaitos registruose. Nuo visų gautų pajamų turi būti apskaičiuojami mokėtini mokesčiai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas supirko aukso ir tauriųjų metalų laužą, o po to jį pardavė su antkainiu, bei, negrąžinus paskolų už užstatus, realizavo aukso laužo atsargas nefiksavusi ūkinių operacijų apskaitos dokumentuose, teismo nuomone, darytina išvada, kad pareiškėjo paaiškinimas, jog įmonės savininkė turėjo teisę paimti aukso laužo atsargas už negrąžintas paskolas savo reikmėms, – nepagrįstas.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas į sąnaudas nurašė visą ilgalaikio turto vertę su PVM, t.y. elektroninio kasos aparato 597,46 Lt PVM – 152,84 Lt (250 Lt aptarnavimo paslauga), elektroninių svarstyklių 567,80Lt ir 102,20 Lt PVM, svarstyklių 525,42 Lt ir 94,58 Lt PVM, svarstyklių 567,80 Lt ir 102,20 Lt PVM, elektroninio kasos aparato Sanyo 600 Lt (be PVM) išlaidas (Komisijos byla, t. I, b.l. 59-77, II t., b.l. 10-15). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955 patvirtintos Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos 1 punktą, ilgalaikiam materialiajam turtui priskiriamas juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės (patikėjimo) teise priklausantis bei pagal išperkamosios nuomos sutartį valdomas turtas, kuris daugelį kartų dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir, išsaugodamas savo natūrinę formą, nusidėvi naudojamas ne trumpiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) vertė yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Ši vertė turi būti įrašyta į metinės finansinės atskaitomybės paaiškinamąjį raštą (kaip informacija apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitos tvarkymą). Dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo pradžios būtų pateikusi dokumentus dėl ilgalaikio turto apskaitos tvarkymo, byloje nėra. Teismas padarė išvadą, kad įsigytas turtas turėjo būti apskaitytas kaip ilgalaikis turtas ir į sąnaudas nurašomas tik to turto nusidėvėjimas. Pareiškėjas išlaidas už įsigytą ilgalaikį turtą į sąnaudas nurašė nepagrįstai.
Pareiškėjas 2000 m. dienraštyje „Kauno diena“ publikavo skelbimų tekstus „paskolos“ ir reklamą su rubrika „perka“ nekilnojamąjį turtą, perka vieno, dviejų kambarių butus (Komisijos byla, t. II, b.l. 17,18). Pagal pateiktą užsakymą Nr. 571522 pareiškėjas publikavo svetimos įmonės skelbimus (Komisijos byla, t. I, b.l. 168). Pagal pareiškėjo pateiktus užsakymus Nr. 571514, Nr. 571516 (Komisijos byla, t. I, b.l. 169, 170) dienraštis „Kauno diena“ publikavo skelbimo tekstą – „suteiksiu paskolą labai skubiai (per 1 val.) mažiausiomis palūkanomis. Užstatas – nekilnojamasis turtas, automobilis arba juvelyriniai dirbiniai“. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad reklamavo savo įmonės paslaugas, teismas nusprendė, jog mokesčių administratorius pagrįstai šių išlaidų nepriskyrė sąnaudoms, patirtoms pareiškėjo pajamoms uždirbti, ir pareiškėjo 2000 m. kovo 13 d. – 2000 m. gruodžio 31 d. laikotarpio sąnaudas sumažino 16 181 Lt.
Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratorių išvadų, nepateikė naujų įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, ir skundo netenkino.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš dalies panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. S-91-(7-60/2006), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimas Nr. 69-71 dalyse dėl PVM bei fizinių asmenų pajamų (pelno) mokesčio, taip pat šių mokesčių delspinigių ir baudų, pripažinti mokėtinais į Lietuvos Respublikos biudžetą 232 Lt atskaitymų nuo pajamų į kelių fondą, 40,78 Lt šių atskaitymų delspinigių bei 2 Lt baudos. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie patys teiginiai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. (11.6-09)-K-7963 bei 2005 m. spalio 17 d. rašto Nr. (11.6-09)-K-8408, kuriais pareiškėjas vadovavosi, apskaičiuodama į biudžetą mokėtinas sumas. Apelianto įsitikinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, Civilinio kodekso 4.228 straipsnį, netinkamai interpretavo materialinės teisės normas, reglamentuojančias lombardų veiklą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir paaiškinimai pirmosios instancijos teismui.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, vertindamas faktines bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas; jo keisti ar naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 57 str., 81 str., 86-87 str.)
Reikalavimus apeliaciniam skundui nustato ABTĮ 130 straipsnis. Vienas iš reikalavimų – nurodyti įstatymus ir bylos, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas ir įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes (130 str. 2 d. 6 ir 8 p.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas, ginčydamas teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliaciniame skunde dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nurodė dvi aplinkybes, t.y. kad teismas netinkamai interpretavo materialines teisės normas, reglamentuojančias lombardų veiklą, nustatytą CK 4.228 straipsnyje, ir pažeidė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus, įpareigojančius teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Kuo pasireiškia netinkamas jo (apelianto) nurodytos teisės normos interpretavimas pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliaciniame skunde nenurodoma. Nepagrįstas ir teiginys, kad teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus, nes jokių konkrečių aplinkybių, įrodančių šios teisės normos pažeidimą, nepateikta. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, prieina prie išvados, kad apeliaciniame skunde reiškiamas nesutikimas ne su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o su atsakovo patikrinimo aktu ir jo (atsakovo) sprendimais, nes apeliaciniame skunde atkartotas skundo pirmosios instancijos teismui tekstas. Nežiūrint to, teisėjų kolegija patikrino visą bylą ir priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus pareiškėjo argumentus ir atsakovo veiksmus ir dėl jų pasisakė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šių veiksmų vertinti kitaip. Apelianto nurodytas Civilinio kodekso 4.228 straipsnis apibrėžia lombardų pareigas, teisę ir atsakomybę už įkeistų daiktų praradimą, ir nereglamentuoja apmokestinimo įstatymų nustatytais mokesčiais tvarkos, todėl minėtas CK straipsnis šiam ginčui netaikytinas.
Ginčas byloje vyksta dėl PVM atskaitos, fizinių asmenų pajamų mokesčio ir atskaitymų į Kelių fondą teisingumo. Byloje nustatyta, kad pareiškėja aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeisdama ginčui taikytinus teisės aktus: 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimą visas ūkines operacija fiksuoti apskaitos dokumentuose ir juos apibendrinti apskaitos registruose (9, 12 str.), kasos operacijas reglamentuojančius aktus: Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Banko valdybos 1994 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 336 ,,Dėl kasos ir darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių“ ir 2000 m. vasario 17 d. nutarimą Nr. 179 ,,Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“, kuriuose nustatyta ūkio subjekto pareiga apskaityti grynuosius pinigus elektroniniu kasos aparatu, nepagrindė apskaitos dokumentais 2000 m. ūkinių operacijų registravimo žurnale įrašytos ūkinės operacijos, nepateikė medžiagų, ilgalaikio ir trumpalaikio turto, aukso laužo supirkimo ir pardavimo, paskolų išdavimo ir grąžinimo apskaitos registrų, padarė kitus, atsakovo ginčijamuose sprendimuose konstatuotus pažeidimus. Pareiškėjas (apeliantas) nepateikė šiuos pažeidimus paneigiančių įrodymų nei atsakovui, nei Mokestinių ginčų komisijai. Jie nepateikti ir teismams. Nesant naujų pareiškėjo (apelianto) teiginius pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų paneigimui.
Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.