Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2013-06-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-383/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNuosprendis · 2013-06-19Lietuvos apeliacinis teismas
  2. T-74-397/2013Nutartis · 2013-07-18Kauno apygardos teismas
  3. T-76-397/2013Nutartis · 2013-07-23Kauno apygardos teismas
  4. T-85-397/2013Nutartis · 2013-09-20Kauno apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-06-19
Bylos Nr.
1A-383/2013
Teisminio proceso Nr.
1-06-1-01039-2009-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
N. M.
Advokatai
Stanislovas Butkevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-383/2013Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01039-2009-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.;1.2.18.10.; 2.4.6.3.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Albino Bielskio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,nuteistajai N. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu) ir N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios N. M. priteista 345 341 Lt uždarajai akcinei bendrovei „M“ turtinės žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2009 m. liepos 21 d., pasisavino jai patikėtą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „M“ turtą už 345 341 Lt, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

N. M. dirbdama UAB „M“ (įmonės kodas XXXX) direktore bei atlikdama kasininko pareigas, pagal 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė R. B. ir M. S. UAB „M“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), už 436 000 Lt. N. M. pagal 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderius Nr. 7 ir Nr. 8 (serija MKN) iš M. S. ir R. B. gavo po 218 000 Lt, o pagal 2009 m. liepos 21 d. kasos pajamų orderį Nr. 009 (serija MAR) iš UAB „L“ (įmonės kodas XXX) gavo 1 000 Lt už atliktas UAB „M“ paslaugas ir dalį šių piniginių lėšų, t. y. 345 341 Lt pasisavino. Tokiu būdu, N. M. pasisavino jos žinioje buvusį UAB „M“ turtą už 345 341 Lt.

Taip pat, N. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad dirbdama UAB „M“ (įmonės kodas XXXX, registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktore ir, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d., tyčia neorganizavo ir neužtikrino teisės aktais reikalaujamos UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalį, kuriame nurodyta, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodyta, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalį, kuriame nurodyta, jog apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti ir 16 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes neapskaitė įvykusių pardavimų, pinigų pajamavimo ir išmokėjimo ūkinių operacijų, jokiuose suvestiniuose apskaitos registruose neįregistruojant išrašytų arba gautų pirminių apskaitos dokumentų: t. y. 2009 m. birželio 17 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 025 MAR už 218 000 Lt, 2009 m. birželio 17 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 026 MAR už 218 000 Lt, 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderio Nr. 7 MKN už 218 000 Lt, 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderio Nr. 8 MKN už 218 000 Lt, 2009 m. liepos 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 025 MAR už 1 000 Lt, 2009 m. liepos 21 d. kasos pajamų orderio Nr. 009 MAR už 1 000 Lt, 2009 m. birželio 18 d. pinigų priėmimo kvito Nr. LARI 001 už 70 805 Lt, 2009 m. birželio 16 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0113123 RC už 454,99 Lt.

Tokiu būdu, N. M. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „M“ buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „M“ laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

Nuteistoji N. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį ir ją išteisinti. Civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas. Pažymi, kad Kauno apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktiką ir netinkamai bei šališkai išnagrinėjo baudžiamoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pažymi, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Prienų policijos komisariato pareigūnai sulaikymo metu, nesurašė, kokie dokumentai, asmeniniai daiktai buvo jos automobilyje, kurie vėliau dingo. Pasak apeliantės, šiuos dokumentus būtų pateikusi kaip įrodymus prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Šalies argumentai

N. M. apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti į tai, kad 2009 m. vasario mėnesį, UAB „M“ pagrindinis akcininkas M. K. perdavė akcijas V. L., kuris ją (apeliantę) paskyrė UAB „M“ direktore bei parašė įgaliojimą atstovauti įmonei, tačiau buhalterinę apskaitą nurodė tvarkyti įmonei, esančiai Vilniuje. Pažymi, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. pradėjo dirbti UAB „M“ direktore, tačiau visus sprendimus derino su UAB „M“ pavaduotoju G. R.

Be to, UAB „M“ akcininkui V. L. nusprendus parduoti bendrovei priklausančius pastatus buvo surastas pirkėjas, kurio pervestas 110 000 Lt avansas padengė įmonės įsiskolinimus, o likusius gautus pinigus, t. y. 326 000 Lt perdavė G. R. Pasak apeliantės, ji iš G. R. buvo paėmusi pakvitavimą dėl pinigų, dokumentų ir antspaudo perdavimo, tačiau jis kažkur pasimetė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad tik ikiteisminio tyrimo metu sužinojo, jog nebuvo tinkamai sutvarkyti jos įdarbinimo dokumentai, t. y. įdarbinimas ir atitinkamų pareigų užėmimas buvo matomas tik įmonių kadastro-registro duomenų bazėje, o Valstybiniam socialiniam draudimui nebuvo pateikti duomenys apie jos įdarbinimą. Pasak nuteistosios, ji realiai jokių pareigų neturėjo, t. y. bendrovės vadove įstatymų nustatyta tvarka nebuvo paskirta, nebuvo atsakinga ir už bendrovės buhalterinę apskaitą, kurios taip pat netvarkė.

Taip pat, nuteistoji N. M. pažymi, kad jai nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis, todėl kreipėsi į darbo inspekciją dėl neteisėtų akcininko veiksmų.

N. M. pažymi, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Be to, esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ar juo naudotis (disponuoti) savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepasisakė, ar ji (apeliantė) atitinka specialius įgaliojimus turinčio subjekto požymį bei neatsižvelgė į tai, kad vienintelis bendrovės akcininkas V. L. nebuvo sutvarkęs įdarbinimo dokumentų, naudojosi jos patiklumu ir siekė perkelti bendrovės atsakomybę, nors ji net neturėjo formalių įgaliojimų veikti bendrovės vardu, t. y. perduoti bendrovės turtą, suderinti sutartis.

Pasak N. M., Kauno apygardos teismas neteisingai jos veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio nuostatas.

Pažymi, kad šio straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. norint tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką esant blanketinei dispozijai, neišvengimai tenka remtis kitais teisės aktais. Tačiau, pirmosios instancijos teismas pažeisdamas jos (apeliantės) teisę į gynybą, skundžiamajame nuosprendyje nenurodė kitų teisės aktų normų, kurias neteisėtais veiksmais pažeidė, t. y. kurie jos veiksmai vertinami kaip pasisavinimas.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, privaloma atsakomybės kilimo sąlygą pagal BK 183 straipsnį, yra materialinė žala, kuri gali būti nustatyta tik iš įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, balanso, sąskaitų plano, kasos knygos įrašų, ūkinių operacijų žurnalų. Pasak apeliantės, jei tokių dokumentų nėra, tuomet kaltinimas padarius materialinę žalą yra niekinis. N. M. prašo atsižvelgti į mokesčių inspekcijos specialisto išvadą, kurioje nebuvo rasta duomenų apie tai, kad bendrovei buvo padaryta tiesioginė žala.

Apeliantė remiasi teismų praktika ir nurodo, kad subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Be to, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas.

Be to, teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme.

N. M. nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatuodamas, kad ji (apeliantė) pasisavino bendrovės pinigus, turėjo pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyviais teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis.

Šalies argumentai

Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta G. R. tapatybė, nes nebuvo ištirti telefoniniai pokalbiai, kurių metu (laikotarpis nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d.) ji dažnai bendravo su G. R. bei derino visus su bendrove susijusius veiksmus. Pasak nuteistosios tai, kad V. L. pristatė UAB „M“ pavaduotoją, kaip asmenį vardu G. R., nereiškia, jog šis asmuo ir buvo būtent G. R.

Nuteistoji N. M. pažymi, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 222 straipsnį, reikia pirmiausiai labai tiksliai nustatyti įtariamo subjekto statusą, jo teisių ir pareigų turinį, santykį su pareiga tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą. Be to, šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas fizinis asmuo (nuo šešiolikos metų), apgaulingai tvarkantis įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat ir juridinis asmuo.

Apeliantės nuomone, Kauno apygardos teismas neteisėtai ir nepagrįstai kvalifikavo jos veiką pagal BK 222 straipsnio nuostatas, kadangi neatsižvelgė į tai, jog ji buvo suklaidinta UAB „M“ akcininko V. L., todėl visiškai nesuvokė pareigos rūpintis bendrovės buhalterija ir to nedarė. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad ji neturėjo darbo sutarties, nebuvo įregistruota kaip UAB „M“ darbuotoja bei neturėjo pareigos rūpintis bendrovės buhalterine apskaita.

Taip pat, N. M. skunde tvirtina, kad jai inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 222 straipsnio nuostatas buvo pradėta daryti anksčiau, nei ji tariamai tapo UAB „M“ direktorė. Pasak apeliantės, šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu pateikta Kauno apskrities VMI Operatyvaus patikrinimo 2009 m. balandžio 15 d. ataskaita bei 2012 m. balandžio 18 d. daiktų apžiūros protokolas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamajame akte, 2012 m. balandžio 18 d. daiktų apžiūros protokolas yra vertinamas kaip specialisto išvada, tačiau tai neatitinka BPK 90 straipsnio nuostatų.

Šalies argumentai

Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo paskirta rašto ekspertizė, kurios pagalba būtų nustatyta, kas surašė buhalterinius dokumentus.

N. M. skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai iš jos priteisė 345 341 Lt UAB „M“ naudai.

Pagal BPK 55 straipsnio 2 dalį, juridinio asmens interesus gali atstovauti juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas, tačiau teisminio nagrinėjimo procese niekas iš UAB „M“ nedalyvavo ir civilinio ieškinio nepateikė. Be to, pagal Akcinių bendrovių įstatymą, akcininkų turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto, todėl jei padaryta žala UAB „M“, tai ji nieko bendro neturi nei su akcininku, nei su valstybe. Akcininkas ar teisės į akcijas perėmėjas (paveldėtojas, valstybė) negali reikšti ieškinio savo vardu, o tik UAB „M“ vardu. Be to, civilinio ieškinio dydis gali būti nustatytas tik pagrindžiančiais ieškinio dydžio teisingumą dokumentais.

Šalies argumentai

N. M. ir jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir tinkamai vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. N. M. kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintais įrodymais. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir galimus esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas), N. M. šiuo nuosprendžiui paskirtą bausmę bendrinant su Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme pagal BK 64 straipsnio 1, 3 dalis.

Baudžiamojoje teisėje darant išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą asmens veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį jo veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normų dispozicijose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

N. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad būdama UAB „M“ direktore bei atlikdama kasininko pareigas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2009 m. liepos 21 d., pasisavino jai patikėtą didelės vertės UAB „M“ turtą – 345 341 Lt dydžio pinigines lėšas.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Pasisavindamas svetimą turtą, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę, tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Todėl neteisėtai užvaldžius svetimą turtą, nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimą turtą kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, kieno reikmėms toks turtas buvo naudojamas, jo veika atitinka BK 183 straipsnio sudėtį. Pažymėtina, kad kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip įmonės lėšų pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių lėšų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar jas paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Taigi itin svarbu tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą.

Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (37 straipsnio 7 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo.

Iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu N. M. buvo UAB „M“ direktorė, vienintelio bendrovės akcininko V. L. 2009 m. kovo 26 d. sprendimu (t. 2, b. l. 11) nuo 2009 m. balandžio 1 d. jai suteikti įgaliojimai atstovaujant įmonę: pasirašyti visus dokumentus, susijusius su bendrovės veikla, sandorių sudarymu, vesti derybas su įmonės kreditoriais ir debitoriais, SODRA, mokesčių inspekcija bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su bendrovės viso turto disponavimu ir kontrole. Tai reiškia, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. apeliantė turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turtui, kuris buvo jos žinioje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, 2009 m. birželio 11 d. N. M. pati pateikė prašymą registruoti juridinių asmenų registre pasikeitusius UAB „M“ duomenis, nurodant, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. šio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas yra direktorė N. M. bei pateikiant savo, kaip asmens, turinčio teisę sudaryti sandorius, parašo pavyzdį (t. 2, b. l. 5-10). Priešingai, negu nurodoma apeliaciniame skunde, N. M. vienintelio akcininko sprendimu bendrovės direktore buvo paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatų. Byloje neginčytinai nustatyta, kad užimdama vienasmenio valdymo organo – direktorės pareigas ir faktiškai valdydama bendrovės turtą, N. M. turėjo visus įgaliojimus tvarkyti, pasirašyti ir saugoti finansinius dokumentus ir sutartis. Ji disponavo įmonei priklausančiu turtu – grynaisiais pinigais, buvo tiesiogiai atsakinga už tokio turto panaudojimą ir jo pagrindimą atitinkamais dokumentais, užimamų pareigų pagrindu žinojo, jog yra atsakinga už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms.

Bylos duomenimis nustatyta, kad N. M., būdama UAB „M“ direktore pagal 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė R. B. ir M. S. už UAB „M“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą už 436 000 Lt (t. 2, b. l. 24-38). Pagal 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderį MKN Nr. 7 iš R. B. gavo 218 000 Lt, o pagal tos pačios dienos kasos pajamų orderį MKN Nr. 8 iš M. S. gavo 218 000 Lt (t. 3, b. l. 184, 189). Be to, pagal 2009 m. liepos 21 d. kasos pajamų orderį MAR Nr. 009 iš UAB „L“ už UAB „M“ atliktas paslaugas gavo 1 000 Lt (t. 3, b. l. 8). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad būdama UAB „M“ direktorė, pardavusi įmonės turtą ir gavusi už jį pinigus, bei gavusi pinigus ir už kitas bendrovės teiktas paslaugas, N. M. disponavo visomis gautomis piniginėmis lėšomis, t. y. 437 000 Lt, buvo už jas atsakinga. Šių aplinkybių teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu N. M. neginčijo, iš jos parodymų seka, kad gavusi pinigus už parduotą bendrovės nekilnojamąjį turtą bei atlygį už paslaugas iš kitos bendrovės, dalį pinigų panaudojo įvairių bendrovės įsiskolinimų apmokėjimui, o likusią pinigų sumą – 326 000 Lt perdavė bendrovės darbuotojui G. R., iš jo paėmusi pakvitavimą apie pinigų, dokumentų, antspaudo perdavimą, tačiau jo pateikti negalinti, kadangi jis pasimetė sulaikymo metu. N. M. tvirtinimu, pinigų į buhalterinę apskaitą neįrašė, bendrovės reikmėms panaudotų išlaidų nefiksavo, kadangi nebuvo atsakinga už bendrovės buhalteriją – tam darbui buvo pasamdyta įmonė, esanti Vilniuje. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, tokius N. M. parodymus vertina kritiškai, kadangi apeliantė negali pateikti jokių jos teiginius patvirtinančių dokumentų apie gautų pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms.

Remdamasis byloje esančiais dokumentais (t. 3, b. l. 3, 16, 46-49), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tik dalį gautų pinigų (91 659 Lt) N. M. panaudojo UAB „M“ įsiskolinimams padengti. Dėl likusios gautų piniginių lėšų sumos (345 341 Lt), N. M. jokių dokumentų nepateikė, jų panaudojimas nebuvo nustatytas ir jokiais kitais bylos duomenimis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ikiteisminio tyrimo metu, tikrinant N. M. pateiktus duomenis apie gautų piniginių lėšų panaudojimą bendrovės įsiskolinimams padengti, buvo pateikti užklausimai jos nurodytoms įmonėms, tačiau iš gautų atsakymų matyti, kad arba mokėjimai buvo atlikti ne N. M. nurodytu laikotarpiu arba nurodytos įmonės iš viso neturi sudarytų sutarčių su UAB „M“ (t. 2, b. l. 124-200). Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinama visa informacija, susijusi su N. M. nurodytu asmeniu – bendrovės darbuotoju G. (G.) R. (t. 3, b. l. 72-165, 171-180, 198-199, t. 4, b. l. 67-127). Tikrinant N. M. nurodytus jos turimus šio asmens kontaktus, paaiškėjo, kad nurodytas telefono numeris priskirtinas prie išankstinio apmokėjimo paslaugų, todėl jo priklausomybės nustatyti neįmanoma. Tikrinant abonento IMEI numerį bei su juo naudotus abonentinius numerius nustatyta, kad telefono aparatai buvo nuolat keičiami, vėliau juos naudoję asmenys įgijo juos iš lombardų. Tirti, ar N. M. telefonu yra kontaktavusi su jos nurodytu telefono numeriu besinaudojusiu asmeniu ikiteisminio tyrimo metu galimybės nebuvo, kadangi mobiliojo ryšio operatoriai tokią informaciją saugo iki šešių mėnesių. Aiškinantis apie elektroninio pašto priklausomybę nustatyta, kad prie jo vieną kartą buvo prisijungęs A. Š., tačiau jį N. M. atpažino kaip buvusį bendrovės darbuotoją, o ne kaip asmenį, kuriam ji perdavė bendrovės pinigus, t. y. G. (G.) R. Be to, nustačius visus tokiu vardu ir pavarde surastus asmenis, parodžius jų nuotraukas N. M. atpažinti, jos nurodomos aplinkybės taip pat nepasitvirtino. Apklausti vienintelį bendrovės akcininką V. L. apie N. M. minimą asmenį galimybės nebuvo, kadangi 2010 m. balandžio 12 d. gautas pranešimas, jog šis mirė (t. 3, b. l. 173). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai A. S., M. S. ir R. B. parodė, jog nei derybų metu, nei sudarant kotedžų pirkimo-pardavimo sutartis jokių kitų bendrovės darbuotojų su N. M. nematė (t. 5, b. l. 91-93). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė N. M. versiją, kad perdavusi pinigus gatvėje laukusiam G. R., jis surašė dokumentą, kurio dėl neaiškių aplinkybių neišsaugojo. Kolegijos nuomone, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo dedamos visos įmanomos pastangos, siekiant procesinėmis priemonėmis patikrinti N. M. pateiktus duomenis apie jos gautų bendrovės pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, atsiskaitant už įsiskolinimus bei perdavus kitam bendrovės darbuotojui – G. (G.) R. Be to, net jei būtų nustatytas asmuo, kuriam N. M. neva perdavė bendrovės pinigus, turėtų būti pateikti ir duomenys, kad toks asmuo turėjo teisę disponuoti bendrovės pinigais ir juos panaudojo bendrovės reikmėms. Priešingu atveju, nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimą turtą kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, jo veika neteisėtai užvaldžius bendrovės turtą atitinka BK 183 straipsnio sudėtį.

Nesant kitų jos parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jos padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (nagrinėjamu atveju – perduodant kitam asmeniui) tokios piniginės lėšos buvo naudojamos. Tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Teismų praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas panaudoja bendrovės pinigus ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų, šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis ar teisminio nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais dėl jos kaltumo pasisavinus minėtos bendrovės lėšas. Baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme ištirti duomenys patvirtina, kad būdama bendrovės direktore ir tokiu būdu valdydama jos lėšas, žinojo ir apie pareigą atsiskaityti už jas. Pareiga pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą, išliko ir baudžiamajame procese, nes bylos duomenimis nustatyta tiksli grynųjų pinigų, dėl kurių panaudojimo nebuvo pateikti pateisinami dokumentai, suma. Pažymima, kad to pakako kelti atsakomybės klausimą dėl bendrovės piniginių lėšų panaudojimo, o N. M. atsirado pareiga pateikti duomenis, pateisinančius lėšų panaudojimą, kurie patvirtintų, jog jos buvo panaudotos pagal paskirtį (išimtinai bendrovės reikmėms).

Vadovaujantis teismų praktika, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto pasisavinimo būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, jog bendrovei buvo padaryta reali žala, o nesant apskaitos dokumentų, neaišku, kokio dydžio žala galimai padaryta. Kaip jau minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad dalį piniginių lėšų – 345 341 Lt, bendrovės gautų laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2009 m. liepos 21 d. N. M., būdama atsakinga už jų panaudojimą, panaudojo jas ne bendrovės reikmėms. Šiuo atveju nėra svarbu, kad gauti pinigai nebuvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą. Tai, kad jie priklausė UAB „M“, o jais disponavo direktorė N. M. patvirtina byloje esantys kasos pajamų orderiai. Tokiu būdu, panaudojus didelės vertės – 345 341 Lt dydžio pinigų sumą ne bendrovės reikmėms, bendrovei buvo padaryta didelė žala. Patikėto turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, N. M. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdama tiesiogine tyčia, t. y. ji suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikos gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą, pagrįstai pripažino N. M. kalta neteisėtai užvaldžius jos žinioje buvusį svetimą – UAB „M“ turtą, kuriuo ji turėjo realią galimybę naudotis ir disponuoti, tokia jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. N. M. pasisavinto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Nagrinėjamoje byloje N. M. nusikalstami veiksmai pagrįstai sietini su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Pripažinęs N. M. kalta neteisėtai užvaldžius jos žinioje buvusį svetimą – UAB „M“ turtą, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ji tyčia apgaulingai tvarkė ir bendrovės buhalterinę apskaitą, tuo pažeisdama buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, dėl kurių tapo negalimas bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nustatymas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to buvo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų, būtini ir dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, joje įvardyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka reglamentuojama Buhalterinės apskaitos įstatymo, kuriame nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, taip pat kitais teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos vedimo tvarką. N. M. pripažinta kalta padarius vieną iš alternatyvių BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų – apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (12 straipsnio 1 dalis). Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu gali būti ir ūkio subjekto vadovas, kadangi jis atsako už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą.

Apeliantė skunde ne tik neigia teismo nustatytas aplinkybes, tačiau teigia dar ir tai, kad ji nebuvo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, nes nebuvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Toks nuteistosios argumentas nepagrįstas, nes byloje nustatyta, kad būdama direktorė ir faktiškai valdydama bendrovės turtą, N. M. turėjo visus įgaliojimus tvarkyti, pasirašyti ir saugoti finansinius dokumentus ir sutartis, disponavo bendrovės turtu, tame tarpe ir grynaisiais pinigais, buvo tiesiogiai atsakinga už jų panaudojimą bei to pagrindimą atitinkamais dokumentais, t. y. buvo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Kolegijos nuomone, N. M. turimo aukštojo buhalterės išsilavinimo bei suteiktų pareigų apimties pagrindu žinojo, kad faktiškai valdo bendrovės turtą ir yra už jį atsakinga. Kaip jau buvo minėta, vienintelio akcininko sprendimu bendrovės direktore ji buvo paskirta nepažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų. Šiuo sprendimu N. M. buvo suteikti įgaliojimai atstovauti įmonę (t. 2, b. l. 11). Nors prašymą registruoti juridinių asmenų registre pasikeitusius UAB „M“ duomenis N. M. pateikė 2009 m. birželio 11 d., tačiau jame pati nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. ji yra šio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas – direktorius (t. 2, b. l. 5-10). Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistosios argumentas, neva ji maniusi, kad bendrovės buhalteriją tvarkė tam pasamdyta įmonė iš Vilniaus. Tokiam savo argumentui patvirtinti N. M. nepateikė jokių duomenų, nors dėl savo užimamų pareigų UAB „M“ privalėjo žinoti apie įmonės buhalterinės apskaitos vedimą ir už tai atsakingus asmenis.

Byloje surinktų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad N. M., būdama atsakinga už vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą, sąmoningai pažeisdama kaltinime nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą ir reikalavimus, apgaulingai ją tvarkė, nesurašydama pajamų gavimo už parduotą bendrovės turtą patvirtinančių dokumentų, jų neįtraukdama į buhalterinę apskaitą, taip pat į buhalterinę apskaitą neįtraukdama bendrovės reikmėms panaudotų lėšų. Tyčinis dalies ūkinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose leidžia daryti išvadą, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita N. M. buvo tvarkoma apgaulingai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto išvadomis, užfiksuotomis 2012 m. balandžio 18 d. daiktų apžiūros protokole. Jame konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. nebuvo tvarkoma UAB „M“ buhalterinė apskaita, todėl negalima nustatyti, kiek pajamų šiuo laikotarpiu bendrovė gavo, kokias patyrė sąnaudas, kokioms reikmėms panaudojo iš vykdytos veiklos gautus pinigus ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 1, b. l. 32-34). Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad daiktų protokole užfiksuotomis specialisto išvadomis negalima vadovautis kaip įrodymu. Vadovaujantis teismų praktika, specialisto išvada gali būti surašyta tiek kaip atskiras dokumentas, tiek įrašyta į tyrimo veiksmo ar teisiamojo posėdžio protokolą. Skundžiame teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad N. M. šią veiką padarė tyčia, o tai patvirtina aptarti įrodymai, jos siekis nuslėpti duomenis apie bendrovės gautas pajamas už parduotą turtą, paslaugas, šių duomenų nefiksavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir po to sekęs dalies gautų piniginių lėšų pasisavinimas. Taigi, surinktais ir teismo įvertintais įrodymais N. M. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Nėra pagrindo manyti, kad apeliantė veikė neatsargia kaltės forma ir jos nusikalstamą veiką vertinti kaip aplaidų apskaitos tvarkymą ir kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Atsakant į N. M. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo diskrecijoje. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Priešingai, negu teigiama N. M. apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo apeliantė, nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. N. M. skundo teiginiai apie teismo šališkumą yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Iš bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė: teismas faktines bylos aplinkybes nustatė įvertinęs pačios nuteistosios N. M., liudytojų M. K., A. S., R. B., M. S. parodymus, rašytinius bei kitus byloje esančius įrodymus, kuriuos įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Pagrįstai pripažinęs N. M. kalta ir nuteisęs pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, teismas jai paskyrė teisingas bausmes, tinkamai laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Skiriant bausmes N. M. ir parenkant jų rūšis, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. N. M. padarytos baigtos tyčinės savanaudiško pobūdžio nusikalstamos veikos nuosavybei ir finansų sistemai priklauso sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Praeityje N. M. buvo keturis kartus teista už panašaus pobūdžio nusikaltimus, kas rodo, jog iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, gyvenimo būdo nepakeitė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir už abi nusikalstamas veikas N. M. paskyrė bausmes, adekvačias padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Teisingai paskyręs bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas jas tinkamai subendrino pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, t. y. iš dalies jas sudedant. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas N. M. skundžiamu nuosprendžiu ir ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtas subendrintas bausmes, netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas.

BK 64 straipsnyje numatytos bausmės skyrimo taisyklės taikomos asmeniui, kuris: a) neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės padarė naują nusikalstamą veiką; b) naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atidėjus bausmės vykdymą; c) lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą padarė naują nusikalstamą veiką neatliktos bausmės laikotarpiu. Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu N. M. nuteista už nusikalstamas veikas, padarytas 2009 m. liepos 31 d. (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir 2009 m. birželio 17 d. (BK 183 straipsnio 2 dalis). Šių nusikalstamų veikų padarymo metu N. M. nebuvo nei lygtinai atleista nuo bausmės prieš terminą, nei jai buvo taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Taip pat ji negali būti laikoma asmeniu, kuris neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės padarė naują nusikalstamą veiką. Nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, yra asmuo, kuriam įsiteisėjo teismo apkaltinamasis nuosprendis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad N. M. anksčiau buvo teista Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka, pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, ir nuo šios dienos įsiteisėjo. Taigi, N. M. skundžiamu 2013 m. vasario 21 d. teismo nuosprendžiu nuteista už nusikalstamas veikas, kurias padarė prieš priimant ankstesnį nuosprendį. Nuteistajai N. M. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. ir 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžius turėjo būti bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 9 dalies taisykles. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal tokias pat taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei priėmus nuosprendį teismai nustato, jog asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme.

Nepagrįsti N. M. apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio tenkinimo byloje. Prokuroras, nepažeisdamas BPK 117 straipsnio nuostatų, 2012 m. balandžio 26 d. N. M. pareiškė civilinį ieškinį, ieškovu nurodant UAB „M“. BPK 117 straipsnis numato, kad prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų. Byloje nustatyta, kad vienintelis UAB „M“ akcininkas buvo V. L., o vienintelio bendrovės darbuotojo – direktoriaus pareigas užėmė N. M. Bylos duomenimis V. L. 2010 m. balandžio 11 d. mirė, todėl civilinio ieškinio pareikšti negalėjo. Tokiu atveju, BPK 117 straipsnio nuostatas, nenustačius bendrovės akcijų perėmėjų (paveldėtojų ar valstybės), galinčių pareikšti civilinį ieškinį byloje, prokuroras ne tik turi teisę, bet ir pareigą pareikšti civilinį ieškinį, ginant mirusio akcininko teisių perėmėjo teisėtus interesus. Civilinio ieškinio dydis, atsižvelgiant į pasisavinto svetimo turto vertę, nustatytas teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu) ir N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams trims mėnesiams – dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu) paskirta ir neatlikta bausme ir N. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams trims mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Albinas BielskisLinas Žukauskas