Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-19 · Administracinė byla Nr. I-8709-644/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-19
Bylos Nr.
I-8709-644/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01659-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
N. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8709-644/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01659-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 19 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-06-15 iki 2019-07-31 buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nes ankštose patalpose pareiškėjas buvo laikomas su 11 nuteistųjų. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldų užimamas plotas. Patalpų sienos ir lubos aptrupėjusios, ant jų susikaupęs pelėsis. Vėdinimo sistema patalpose neįrengta, jose kaupėsi drėgmė ir pelėsis, langai išpuvę. Drabužių džiovinimo vietos neįrengtos, todėl asmeninius drabužius džiovino gyvenamosiose patalpose. Oro temperatūra žiemą patalpose buvo apie 12 Co, apšvietimas - 35 lx., todėl pareiškėjas negalėjo rašyti, skaityti ar užsiimti kita veikla. Patalpose trūko sanitarinių įrenginių, dalis sanitarinių įrenginių neveikė, dėl to tarp nuteistųjų kildavo nesutarimų, susidarydavo eilės. Gyvenamieji pastatai seni ir neremontuoti, jų konstrukcijose yra asbesto, kuris kenkia sveikatai. Dėl minėtų aplinkybių patyrė psichologinį sukrėtimą, orumo pažeminimą, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai ir pan.

Atsiliepimas

Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 40-41, 113-114) pareiškėjas su atsakovo atstovo atsiliepimu nesutiko. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu 3 būrio 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose buvo laikoma 11 nuteistųjų, įrengtos 6 miegamosios vietos. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime remiasi informacija, kuri buvo parengta atsiliepimo paruošimo metu. Pažymėjo, kad 3 būrio patalpos buvo apšviestos nestipriomis kaitrinėmis lempomis, taigi apšvietimas buvo nepakankamas, pareiškėjas negalėjo skaityti ir rašyti. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu 3 būryje yra nustatęs pažeidimus dėl nepakankamo apšvietimo, apleistų ir neremontuotų patalpų, neveikiančių sanitarinių įrenginių. Pažymėjo, kad patalpų dezinfekcija buvo atliekama ne dažniau nei kartą per pusę metų, dėl to patalpose buvo parazitų. Ne visi dušo rageliai veikė, o praustis po dušu vienu metu buvo vedami visi 1-3 būrių nuteistieji (80-90 asmenų), dėl to pareiškėjas nespėdavo nusiprausti. Dėl minėtų aplinkybių jautė pažeminimą, kilo nepatogumai, išgyvenimai, pablogėjo sveikata.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime, kurį papildė (b. l. 10-15, 44-48) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmės atlikimui buvo perkeltas į 1-jį sektorių. Akcentavo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems vietos pakanka. Darė išvadą, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad pataisos įstaigoje nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti savo būrio patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pagal galiojančius teisės aktus, įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Jei patalpos buvo nešvarios ar jose matėsi pelėsis, reiškia nuteistasis netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis apšvietimo normas. 3 būrio sanitariniame mazge įrengti 2 pisuarai, 2 unitazai, 6 praustuvės ir 1 dušo sietelis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl eilių prie sanitarinių įrenginių. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas laužant. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių atsirastų asbesto dulkių. Pataisos namai 2016-11-23 sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Pareiškėjo regėjimo sutrikimai susiję su jam diagnozuotomis lėtinėmis ligomis ir dėl nevartojamų vaistų. Pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1-me sektoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018-06-15 iki 2019-07-31.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018-06-15 iki 2019-07-31, buvo paskirtas gyventi į šias Pravieniškių PN – AK 1-jo sektoriaus 3 būrio bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2018-06-15 iki 2018-09-04 – į 3 brigadą, kurios plotas 20,67 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,44 kv. m ploto, nuo 2018-10-05 iki 2018-11-05 – į 1 brigadą, kurios plotas 35,62 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,23 kv. m ploto, nuo 2019-03-26 iki 2019-07-31 – į 2 brigadą, kurios plotas 35,62 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,23 kv. m ploto (b. l. 17, 18).

Pareiškėjas atsikirtime pažymėjo, kad 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose buvo laikoma 11 nuteistųjų, įrengtos 6 miegamosios vietos, be to, atsakovas pateikė duomenis, aktualius atsiliepimo parengimo metu. Tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo įrengta mažiau miegamųjų vietų nei laikoma nuteistųjų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų), tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Iš Pravieniškių PN–AK 2019-10-24 pažymos matyti, kad 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, o į sąrašus įtraukti 8 nuteistieji, tačiau du nuteistieji 3 gyvenamojoje patalpoje faktiškai negyveno, nes vienas iš jų ginčo laikotarpiu buvo laikomas stacionare, o kitas - laikinai izoliuotas (b. l. 49). Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jam trūko miegamosios vietos, o teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie pataisos namų veiklą ir kalinimo sąlygas, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gyvenant Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus 3 būrio bendrabučio tipo patalpose Taisyklėse reglamentuota 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Taisyklių 11¹.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista, jo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpose nebuvo vėdinimo, apšvietimas ir oro temperatūra netinkama, patalpose kaupėsi pelėsis ir drėgmė, veisėsi parazitai, patalpos buvo apleistos ir neremontuotos.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Hhigienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, taip pat jose įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 18). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo, oro trūkumo ar pelėsio.

Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017-02-08 įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 34-36) 4 punktą, patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarką. Sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos buvo netvarkingos, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už jų tvarkymą asmuo (budintysis) tinkamai neatliko savo pareigų. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.

Bylos duomenys patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 56-59), pagal kurią pataisos namuose reguliariai (du kartus per mėnesį) ir pagal poreikį atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Bylos duomenimis nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Iš atsakovo atstovo pateiktų Kenkėjų kontrolės darbų atlikimo aktų matyti, kad kenkėjų naikinimo paslaugos 1-jo sektoriaus 3 būrio gyvenamosiose patalpose buvo atliktos 2018-09-17 ir 2019-06-25 (b. l. 60, 63). Kita vertus, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl parazitų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl parazitų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjo argumentus dėl netinkamos 3 būrio bendro naudojimo ir gyvenamųjų patalpų būklės patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019-01-31 patikrinimo aktas Nr. (2-22 4.810)PA-256, kuriuo konstatuota, kad 1-jo sektoriaus 3 būrio pastatas senas, gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos seniai remontuotos, inventorius susidėvėjęs, nesudarytos sąlygos džiovinti asmeninius drabužius, prausykloje langai supuvę, nesandarūs, gyvenamųjų patalpų apšvietimas nepakankamas (1 gyvenamojoje patalpoje nustatytas 35 lx apšvietimas, 2 patalpoje – 36 lx, 3 patalpoje – 23 lx). Atitinkamai Nacionalinis visuomenės sveikatos centras įpareigojo Pravieniškių PN-AK pašalinti nustatytus pažeidimus dėl nepakankamo apšvietimo, netinkamos langų būklės, neveikiančių sanitarinių įrenginių (dušo ragelių) ir kt.(b. l. 66-77). Iš Pravieniškių PN-AK 2019-04-28 rašto „Dėl nurodyme pateiktų trūkumų šalinimo“ matyti, kad tik dalis patikrinimo metu nustatytų pažeidimų (dėl nepakankamo apšvietimo, neįrengtų džiovyklų) buvo pašalinti (b. l. 64-65). Nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl neremontuotų ir apleistų 3 būrio bendro naudojimo ir gyvenamųjų patalpų, nelygių paviršių, susidėvėjusio inventoriaus, nesudarytų sąlygų džiovinti asmeninius drabužius, nepakankamo patalpų apšvietimo.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinių įrenginių buvo nepakankamai, dalis jų neveikė, todėl kildavo konfliktinės situacijos, pareiškėjas nespėdavo nusiprausti po dušu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje (toliau – Aprūpinimo norma) numatyta, kad tualete, prausykloje, be kita ko, turi būti 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų, 1 praustuvė – 15 nuteistųjų, dušo patalpose – dušo čiaupas (galvutė) – 1 vnt. besiprausiančiam. Bylos duomenimis nustatyta, kad 3 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 2 unitazai, 2 pisuarai, 6 praustuvės.

Teismas 2019-09-23 nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis apie tai, kiek nuteistųjų buvo laikoma 3 būryje ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau tokių duomenų atsakovo atstovas į bylą nepateikė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais (pareiškėjas nurodo, kad būrio sanitariniais įrenginiais naudojosi 80-90 nuteistųjų) ir konstatuoja, kad sanitarinių įrenginių skaičius 3 būryje buvo nepakankamas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl eilių prie prausyklos ir dušinės.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl aplinkoje esančio asbesto. Atsakovo atstovas neneigė, kad Pravieniškių PN - AK 1-jo sektoriaus pastatų stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Tvirtino, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001-01-01 Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčo laikotarpiu netinkamai vykdė pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas apleistose ir neremontuotose patalpose, kuriose inventorius buvo susidėvėjęs, dalis sanitarinių įrenginių prausykloje neveikė ar jų trūko, apšvietimas nepakankamas, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti asmeninius drabužius, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo (b. l. 104) matyti, kad regėjimo sutrikimai pareiškėjui diagnozuoti prieš 7 metus dėl lėtinės ligos. Konkrečių duomenų apie sveikatos būklę, kurią galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK, byloje nėra.

Teismas , įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo N. J. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo N. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis