- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-12
- Bylos Nr.
- eI-4386-463/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- BUAB „Marijampolės duona“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui UAB „Valnetas“ atstovui Virginijui Sagatauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „Marijampolės duona“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja BUAB „Marijampolės duona“ elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015-09-11 sprendimą Nr. S-164 (7-160/2015), kuriuo patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015-06-15 sprendimai Nr. (20.16-06)-331-59672 ir (20.16-06)-331-59671; Inspekcijos 2015-06-15 sprendimus Nr. (20.16-06)-331-59672 ir (20.16-06)-331-59671 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas – 21 Eur žyminį mokestį.
Pareiškėja skunde nurodė, kad jau po bankroto bylos iškėlimo, jai tinkamai vykdant prievoles ir mokant mokesčius, susidarė permokos, tačiau Inspekcija ginčijamais sprendimais atsisakė grąžinti įskaitytas BUAB „Marijampolės duona“ sumokėtų mokesčių permokas (skirtumus), kurių dydžiai atitinkamai yra 728,34 Eur ir 1 613,46 Eur, remdamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 10 str. 7 d. 3 p., Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (toliau ir – PVMĮ) 91 str. ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau ir – MAĮ) 87 str. Komisija ginčijamu sprendimu paliko galioti minėtus Inspekcijos sprendimus.
Pareiškėjos teigimu, Komisija neatsižvelgė ir nevertino pateiktų įrodymų visumos, t. y. Kauno apygardos teismo 2015-03-26 nutarties. Nurodė, kad prašymo patvirtinti kreditoriaus reikalavimą pateikimo bankroto administratoriui metu jau galiojo (nuo 2012-03-01) išimtimi papildyta ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto redakcija. Minėtos normos aiškinimas yra svarbus tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui, vertinant įskaitymo taikymo laike nuostatas. Teigė, kad vyrauja civilinis teisinis santykis, ginčo esmė – finansinių reikalavimų įskaitymo teisėtumas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, todėl negalima teigti, jog vien tai, kad įskaitymas atitinka mokestines normas, savaime reiškia, jog įskaitymas galimas ir pagal ĮBĮ. Skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-15 nutarimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Pasak pareiškėjos, sistemiškai aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą nuostatą, šiuo atveju, permokai atsiradus jau po bankroto bylos iškėlimo, o nepriemokai – iki bankroto bylos iškėlimo, nepagrįsti Inspekcijos sprendimai, kuriais buvo įskaityti skirtingais momentais (ne iki bankroto bylos iškėlimo) susidarę priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Teigė, kad Komisija nevertino reikšmingų įstatymo nuostatų ir pateiktų įrodymų visumos, neatsižvelgė į teisėtų kreditorių lūkesčių nebuvimą, nesant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų iki bankroto bylos iškėlimo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, kuriose skiriasi faktinės aplinkybės bei aiškinamos teisės normos nuo šioje byloje vertinamų. Neįvertino, kad aiškinama norma yra pasikeitusi. Nepagrįstai konstatavo, kad mokestinė permoka ir nepriemoka atsirado jau iškėlus bankroto bylą, neįvertino prievolių atsiradimo momento.
Pareiškėjos teigimu, Komisija neatsižvelgė į nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino taikytiną teisės normą, todėl yra naikintinas.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Inspekcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime teigė, kad pareiškėjos prašoma grąžinti 2 341,80 Eur (1613,46 Eur + 728,34 Eur) permoka (skirtumas) buvo panaudota 3 023,63 Eur GPM nepriemokos daliai padengti.
Atsakovė, remdamasi ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. (punkto redakcija, galiojanti nuo 2012-03-01), nurodė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nuo 2012-03-01 įsigaliojo išimtis, numatanti, kad yra galimas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
Pažymėjo, kad nors nei ĮBĮ, nei MAĮ, nei kitų mokesčių įstatymuose priešpriešinių vienarūšių reikalavimų sąvoka nėra pateikta, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, mokesčių administratorius atlikdamas mokesčio permokos įskaitymą, veikia ne kaip kreditorius bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais. Nurodė, kad MAĮ 87 str. yra įtvirtintos nuostatos, susijusios su mokesčių permokos įskaitymu ir grąžinimu, todėl Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios įskaitymą, tokiu atveju netaikytinos. MAĮ 87 str. 1 d. įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Toks teisinių normų aiškinimas, kai įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, išimties tvarka mokesčių administratorius tik įskaitymo būdu turi teisę padengti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo taisykles) yra pateikiamas LVAT praktikoje.
Atsakovei apie teismo posėdžio laika ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama atsakovei nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Byloje kilęs ginčas dėl Inspekcijos sprendimų, kuriais ji atsisakė pareiškėjai grąžinti sumokėtos permokos skirtum, bei Komisijos 2015-09-11 sprendimo, teistumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2012-01-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-620-480/2013 pareiškėjai UAB „Marijampolės duona“ iškėlė bankroto bylą, ši nutartis įsiteisėjo 2012-03-29. Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2013-03-04 (civilinė byla Nr. B2-620-480/2013) nutartimi įtraukė į BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių sąrašą Inspekciją ir patvirtino jos finansinį reikalavimą 17 675,80 Eur (61 031,00 Lt) sumai. Kauno apygardos teismas 2013-05-07 nutartimi pripažino UAB „Marijampolės duona“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Patvirtinti UAB „Marijampolės duona“ patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuriame II eilės kreditorių sąraše įrašyta Inspekcija ir patvirtintas jos finansinis reikalavimas 18 405,35 (63550,00 Lt).
Inspekcija Kauno apygardos teismui 2015-03-04 pateikė prašymą patvirtinti 3 023,63 Eur finansinį reikalavimą. Prašyme nurodė, kad pareiškėjai iš dalies patenkinus iki bankroto bylos iškėlimo priskaičiuotus su darbo santykiais susijusių kreditorių finansinius reikalavimus ir priskaičiavo gyventojų pajamų mokestį, t. y. 3 023,63 Eur sumai (Komisijos byla, l. 26). Kauno apygardos teismas 2015-03-26 nutartimi Inspekcijai patvirtino naują finansinį reikalavimą 3 023,63 Eur sumai.
Pareiškėja 2015-05-28 Inspekcijai pateikė prašymą grąžinti 728,34 Eur permoką (skirtumą), įmokos kodas 1001; mokestinio laikotarpio pradžia 2014-11-01, pabaiga – 2014-11-30. Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Marijampolės AVMI) Mokestinių prievolių skyriaus 2015-06-05 Išvadoje „Dėl UAB „Marijampolės duona“ mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) konstatuota negrąžinti (neįskaityti) 728,34 Eur mokesčio permokos (skirtumo), nurodytos kitos priežastys: vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, PVMĮ 91 str. ir MAĮ 87 straipsniu, padaryta išvada, kad galimas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas.
Inspekcija 2015-06-15 sprendimu Nr. (20.16-06)-331-59671, vadovaudamasi MAĮ 87 straipsniu, Mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybės skoloms padengti taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004-05-24 įsakymu Nr. 1K-199 (toliau – ir Taisyklės) ir atsižvelgdama į Marijampolės AVMI Mokestinių prievolių skyriaus 2015-06-05 Išvadą „Dėl UAB „Marijampolės duona“ mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo), nusprendė UAB „Marijampolės duona“ negrąžinti (neįskaityti) 728,34 Eur mokesčio permokos (skirtumo).
Pareiškėja 2015-05-13 Marijampolės AVMI pateikė prašymą grąžinti 1 613,46 Eur permoką (skirtumą); įmokos kodas: 1001; mokestinio laikotarpio pradžia 2013-01-01, pabaiga – 2013-12-31.
Marijampolės AVMI Mokestinių prievolių skyriaus 2015-06-05 Išvadoje „Dėl UAB „Marijampolės duona“ mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ padaryta išvada negrąžinti 1 613,46 Eur mokesčio permokos (skirtumo). Inspekcija 2015-06-15 sprendimu Nr. (20.16-06)-331-59672, vadovaudamasi MAĮ 87 straipsniu, Taisyklėmis ir atsižvelgdama į Marijampolės AVMI Mokestinių prievolių skyriaus 2015-06-05 išvadą, nusprendė UAB „Marijampolės duona“ negrąžinti (neįskaityti) mokesčio permokos (skirtumo) 1 613,46 Eur.
Pareiškėja 2015-07-08 Komisijai pateikė skundą dėl Inspekcijos 2015-06-15 sprendimų panaikinimo (Komisijos byla, l. 1–4). Komisija 2015-09-11 sprendimu Nr. S-164 (7-160/2015), vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 4 dalimi, patvirtino Inspekcijos 2015-06-15 sprendimus Nr. (20.16-06)-331-59672 ir Nr. (20.16-06)-331-59671. Konstatavo, kad mokestinė pareiškėjos nepriemoka ir permoka atsirado jau iškėlus pareiškėjai bankroto bylą. Komisijos vertinimu, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo, nes bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus, negali būti sudarytos palankesnės sąlygos po bankroto bylos iškėlimo sudarytiems sandoriams vykdyti.
Pareiškėjas nesutinka su ginčijamais sprendimais dėl mokesčio permokos (skirtumo) negrąžinimo ir teigia, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas buvo atliktas nepagrįstai, kadangi priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai atsirado jau iškėlus bankroto bylą. Nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl įskaitymo teisėtumo, atsižvelgiant į prievolių atsiradimo momentą.
Pareiškėja teigia, kad mokestinė nepriemoka atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, tokius jos teiginius patvirtina ir Inspekcijos 2015-03-04 prašyme patvirtinti 3 023,63 Eur finansinį reikalavimą nurodytos aplinkybės bei Komisijos byloje pateikta prievolių atskaita, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-01-31 pareiškėjai susidarė 678,87 Eur GPM nepriemoka bei vėliau nurodomi kiti laikotarpiai. Toje pačioje ataskaitoje nurodoma, kad įskaityta 92,39 GPM mokesčio 2014-12-15 už laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2014-12-31 bei 2 341,79 Eur už laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2014-12-31(nurodomas likutis 681,84 Eur), taip pat įskaityta ir 36,78 Eur GPM už tą patį laikotarpį nepriemokai padengti (Komisijos byla, l. 25). Atsižvelgus į šiuos duomenis teismas sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad mokestinė nepriemoka susidarė iki bankroto bylos iškėlimo, o permoka – iškėlus bankroto bylą. Atsižvelgus į tai, teismas Komisijos išvadas, kad mokesčio nepriemoka ir permoka susidarė iškėlus pareiškėjai bankroto bylą, yra nepagrįsti.
MAĮ 94 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jų lydimuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais šis įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja kiti įstatymai.
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (ginčui aktuali 2012-03-01 punkto redakcija) reglamentuota, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
Įvertinus MAĮ bei ĮBĮ nuostatas, taikytinas sprendžiant šį ginčą, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs mokesčių administratoriui draudimą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, imtis priemonių mokesčių mokėtojo finansinių prievolių įvykdymui. Numatyta išimtis siejama su priešpriešiniais vienarūšiais reikalavimais ir tik įskaitymo būdu, be to, ir kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo taisykles.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Inspekcija, negrąžindama mokesčio permokos ir atlikdama mokesčio permokos įskaitymą, veikė ne kaip pareiškėjos kreditorius jo bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais. MAĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.
MAĮ suteikia teisę mokesčių administratoriui permokėtas sumas įskaityti mokesčių mokėtojo nepriemokai padengti. Mokesčių administratoriaus veiksmai šiuo atveju yra saistomi ĮBĮ nuostatų, kurių vertinimas šioje byloje yra esminis. LVAT yra išaiškinęs, kad jei yra kita specialesnė teisės norma, turi būti taikoma būtent ji (teisės normų konkurencija), todėl nagrinėjamu atveju visuomeninių santykių teisinis įvertinimas be ĮBĮ esančių taisyklių analizės nebūtų tinkamas bei teisingas (2014-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-922-14). Minėtoje nutartyje buvo vertinamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimo sąvokos aiškinimas, tačiau nebuvo ginčijamas įskaitymo teisėtumas, vertinant prievolių atsiradimo momentą. Konstatuotina, kad minėta LVAT nutartis bei joje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs ginčui.
Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Remiantis Civilinio kodekso 6.131 straipsnio 1 dalimi, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013).
Taigi, ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkto 3 dalyje įtvirtinta bendra draudžiančioji taisyklė ir jos išimtis, kurios taikymo apimtis laiko aspektu, t. y. ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu – iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos iškėlimo, nenurodyta.
Teismas, vertindamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015, kurioje buvo aiškinamos identiškos aplinkybės laiko aspektu, t. y. mokesčio nepriemoka susidarė iki bankroto bylos iškėlimo, o permoka – po bankroto bylos iškėlimo.
Kasacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarimu, kuriame buvo vertinamos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos (2011-12-22 redakcija), padarė išvadą, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Akcentavo, kad leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Kasacinio teismo vertinimu, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo. Konstatuotina, kad Inspekcija neturėjo teisės įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kadangi priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai atsirado jau iškėlus bankroto bylą. Tokiu atveju įskaitymas yra draudžiamas. Šioje byloje esminis momentas yra prievolių atsiradimo momentas ir specialaus pareiškėjos teisinio statuso vertinimas.
Teismas, įvertinęs ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas bei pateiktą jos išaiškinimą kasacinio teismo praktikoje, skunde ginčijamą esminę aplinkybę – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų atsiradimo momentą, daro išvadą, jog ginčijami Inspekcijos 2015-06-15 sprendimai Nr. (20.16-06)-331-59672 ir (20.16-06)-331-59671 priimti netinkamai taikant ir aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, todėl naikinami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Konstatuotina, kad tais pačiais pagrindais naikinamas ir ginčijamas Komisijos sprendimas, kadangi Komisija netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus.
Pareiškėja teismo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 21 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėja 2015-10-12 vietinio lėšų pervedimo dokumentu Nr. 650 sumokėjo 21 Eur žyminio mokesčio. Kadangi pareiškėjos skundas tenkinamas, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos prašymas tenkinamas ir iš Inspekcijos jai priteisiamas 21 Eur (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalimis, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127–129 straipsniais,
nusprendė:
BUAB „Marijampolės duona“ skundą tenkinti.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2015-09-11 sprendimą Nr. S-164 (7-160/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-06-15 sprendimus Nr. (20.16-06)-331-59672 ir (20.16-06)-331-59671.
Priteisti BUAB „Marijampolės duona” iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 21 Eur (dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.