- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-29
- Bylos Nr.
- A-248-606-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- S. S.
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovų 565,66 Lt žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2003 - 2004 metais, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, jam už darbą buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis, nes buvo taikytas indeksavimo koeficientas. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu buvo taikytas indeksavimo koeficientas, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybė, priimdama minėtą savo nutarimą, pasielgė neteisėtai. Neteisėti Vyriausybės veiksmai privertė Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą neišmokėti pareiškėjui dalies darbo užmokesčio, dėl ko jam buvo padaryta žala. Žala buvo padaryta ne tik Vyriausybės, bet ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato veiksmais. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, vykdydamas neteisėtą Vyriausybės nutarimą, nepagrįstai gavo iš to naudos (nepagrįstai praturtėjo).
Atsiliepimas
Atsakovai prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas, remiantis atitinkamais Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymais, kurie nėra nuginčyti. Savo skundą pareiškėjas grindžia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, tačiau sumažintas atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas iki šio nutarimo priėmimo, kai atitinkami norminiai teisės aktai buvo laikomi teisėtais. Atsakovai nurodė, kad ginčo atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nes, nemokant viso darbo užmokesčio, buvo veikiama taip, kaip buvo privalu veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Atsakovai nurodė, kad šiuo atveju Civilinio kodekso 6.237 straipsnis netaikytinas, nes nėra jame nustatytų sąlygų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovų nepagrįstą praturtėjimą. Atsakovai taip pat nurodė, kad pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra 556,79 Lt, o ne 565,66 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato įsakymais, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsniu ir Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, nuo 2003 m. birželio mėnesio iki 2004 m. gruodžio mėnesio buvo nustatytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas. Pareiškėjui šiuo laikotarpiu nebuvo išmokėti 565,66 Lt darbo užmokesčio. Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar valstybės institucija, apskaičiavusi ir išmokėjusi pareiškėjui ne visą darbo užmokestį (Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas), veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius teisės aktus. Teismas nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas buvo taikytas, vadovaujantis teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį ir taikydamas indeksavimo koeficientą, privalėjo vadovautis ir vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ši institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjui jo reikalaujamas žalos atlyginimas negali būti priteistas. Teismas nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šioje byloje minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas, iki pareiškėjui kreipiantis į teismą, todėl sprendimai dėl pareiškėjo darbo užmokesčio indeksavimo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini įvykdytais. Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį administraciniams teismams nepriskiriama tirti Seimo bei Vyriausybės veiklos. Todėl šioje byloje nėra pagrindo vertinti Seimo ir Vyriausybės veiksmų, priimant teisės aktus, kurių taikymas pareiškėjui sukėlė neigiamas pasekmes.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 15 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti bylą pagal pareiškėjo suformuluotą skundo pagrindą ir dalyką.
Pareiškėjas nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas valstybei, tačiau pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato galimybės. Šiam atsakovui toks reikalavimas iš viso nebuvo keltas. Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui buvo pareikštas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, tačiau dėl šio reikalavimo teismas iš viso nepasisakė. Tokiu būdu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nenusprendė dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų, o nusprendė dėl pareiškėjo nepareikšto reikalavimo. Pareiškėjas nurodo, kad reikalavimas valstybei buvo pareikštas dėl žalos, kurią padarė neteisėto Vyriausybės nutarimo priėmimas, atlyginimo. Reikalavimas Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui buvo pareikštas dėl nepagrįsto praturtėjimo. Susidariusi situacija teisiškai gali būti vertinama dvejopai. Pareiškėjas suformulavo du atskirus skundo pagrindus ir reikalavimus, kurie abu negali būti taikomi. Šios situacijos išsprendimas yra teismo prerogatyva, todėl galutinis sprendimas pagal pareiškėjo suformuluotas teisines galimybes priskirtinas teismui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis prašo priteisti iš atsakovų ne 565,66 Lt, o 556,79 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai nepagrįstai praturtėjo. Atsakovas nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Tokiu būdu Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, neišmokėdamas pareiškėjui viso darbo užmokesčio, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Todėl šiuo atveju nėra Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjui, jo manymu, neteisėtai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, dėl ko, pagal pareiškėją, jam atsirado žala, o atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas nepagrįstai praturtėjo, priteisimo. Kolegija, spręsdama šioje byloje taikytinų materialinės teisės normų klausimą, konstatuoja, kad skundo reikalavimas priteisti šią darbo užmokesčio dalį Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu laikytinas skundo (reikalavimo) dalyku. Toks pagal skunde nurodytas faktines bylos aplinkybes aiškiai suprantamas skundo reikalavimas suponuoja būtinumą taikyti pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančias, o ne civilinės teisės normas. Todėl nagrinėjant šį ginčą netaikytinos ir neanalizuotinos pareiškėjo skunde nurodytos civilinės (deliktinės) atsakomybės bei nepagrįsto praturtėjimo institutų normos. Teisės normos šioje administracinėje byloje turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į reikalavimų dėl darbo užmokesčio priteisimo teisinį pobūdį.
Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai pareiškėjui buvo taikomi, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui, ir pareiškėjo reikalavimas dėl taikant indeksavimo koeficientą jam neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo turi būti tenkinamas.
Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku, nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl jis turi teisę į dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą.
Priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005).
Pareiškėjas prašo priteisti 565,66 Lt. Darbuotojo darbo užmokesčio kortelės, teismui pateiktos tiek pareiškėjo (b.l. 5-6), tiek atsakovo (b. l. 19-20) patvirtina, kad pareiškėjui dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo buvo neišmokėta 556,79 Lt. Todėl būtent tokia suma ir priteistina pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė abiejų atsakovų atžvilgiu nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, patenkinant pareiškėjo reikalavimus ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui panaikinti.
Pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 556,79 (penkis šimtus penkiasdešimt šešis litus septyniasdešimt devynis centus).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.